Ralph Keyes: „The Courage to Write. How Writers Transcend Fear“

Ne, aš niekada nenorėjau rašyti knygų ir neplanuoju to daryti. Bet ši knyga apie rašymo procesą atvėrė akis: šis darbas labai sunkus. Viena dažniausių ir didžiausių žmonių baimių yra viešas kalbėjimas. Knygų rašymas – tai tas pats viešas kalbėjimas, bet žymiai didesnei auditorijai. Tik dar be teisės pasitaisyti ar pasiaiškinti, jei matai, kad publika tavęs nesupranta – kas užrašyta ant popieriaus, amžinai liks jame įspausta. Todėl psichologiškai rašytojų duona labai sunki: visada jautiesi, jog gali būti nesuprastas, bijai apsikvailinti, bijai ką nors įžeisti, supykdyti ir panašiai. Todėl rašytojai dažnai rašo abstrakčiai, užglaistytais kampais, ne visai iš širdies: reikia beprotiškos drąsos rašyti apie tokius dalykus, kurie tave jaudina, prieš visus apsinuoginti ir perlipti per save pavyksta ne kiekvienam. O geriausi tekstai ir yra tokie, kurie eina iš sielos gelmių, iš ne visada džiugių patirčių.

Tikiu, kad gerai supratus šią rašymo psichologiją, rašyti turėtų tapti lengviau. Kai pripažįsti baimę, su ja lengviau kovoti. Kai supranti, jog „rašytojo blokas“, kai niekaip negali ant tuščio popieriaus lapo išspausti bent vieno žodžio yra ne šiaip sau dėl to, kad tu esi tingus, o dėl to, kad bijai pasirodyti kvailas – gali su tuo kovoti. Kai supranti, kad iki tobulybės ieškai reikiamo žodžio ir dėl to niekaip nepabaigi sakinio ne dėl to, kad tu tiesiog perfekcionistas, bet dėl to, kad bijai, jog tavo kūrinį visi nuvertins – gali su tuo susitaikyti ir perlipti per save.

Kaip minėjau, knygų nerašau, bet kartais parašau čia. Ir, perskaičius šią knygą, manau, kad panašios baimės galioja ir man. Dažnai neprisėdu parašyti į savo dienoraštį, nes įrašas bus netobulas ir per mažai apgalvotas – įrašas taip ir lieka neparašytas, ir mintis pabėga, dingsta nuolatinių reikalų sūkuryje. O juk rašau šį dienoraštį pirmiausia sau, kad prisiminčiau apie ką perskaičiau ir apie ką pagalvojau.

3 Comments

  1. ” — gali su tuo kovoti”.
    Esi tuo tikras? Man nepavyksta. Niekaip negrrįžtu prie blog’o, ir niekaip jo neuždarau. Su socialiniais tinklais atsivėrė pasaulis (tiksliau planeta susitraukė iki vietinio kaimo dydžio) ir iškilo baimės, kurių, atrodo, anksčiau neturėjau.

    1. Lyginant su socialiniais tinklais weblogas turi tokių pačių požymių kaip knyga: atrodo, kad tai, ką jame parašai liks amžiams. Tuo tarpu bet kokios rašliavos Facebooke ar Twitteryje yra lyg kalbėjimas bare – gal kas ir klausosi, gal kiek ir nesmagu, jei prikalbėjai nesąmonių, bet tai labai laikina ir po kelių dienų paskęsta bendrame sraute. Niekas net neprisimins, ką ten pasakei. Dėl to ir baimė pasisakyti mažesnė. Na, bent jau man.

      Bet šiaip logiškai suprantu, kad ilgesnio teksto rašymas internetiniame dienoraštyje man geriau padeda susidėlioti mintis, nei kelių sakinių pasisakymas Twitteryje. Internetinis dienoraštis pirmiausia yra priemonė savo pačio minčių susidėliojimui. Jei dar kam jos ir įdomios – puiku, bet tikriausiai tai neturėtų būti pagrindinis tikslas.

      1. Man įdomu ką rašai.

        Aš gal kitaip dienoraštį įsivaizduoju, tam, nors paskutiniu metu retai, naudoju kurias nors užrašines tapšnoklyje.

        Ačiū už taiklų palyginimą soctinklų su blogeriavimu. Baimės šaknys aiškesnės.

Palikite komentarą