Mantas Adomėnas – „Moneta & labirintas“
Intelektualių romanų Lietuvoje ne tiek jau daug, o šis labai intelektualus, vietomis net per daug. Parašytas įtraukiančiai, įdomiai, nušviečiantis ir paliečiantis daug įdomių nesenų Lietuvos įvykių, daug papasakojantis apie šnipų teoriją ir praktiką. Tiesa, kartais atrodo, kad Mantas Adomėnas į knygą norėjo sudėti visą savo per gyvenimą sukauptą erudiciją, pilnai su nuorodomis į visas savo perskaitytas knygas ir filosofijos studijose nagrinėtus teologus. Kaip kažkas jau sakė, kas leidžiama Umberto Eco Jupiteriui, nebūtinai leidžiama Manto Adomėno jaučiui. Negracingai ir perkrautai gaunasi.
Bet čia bene vienintelis priekaištas knygai, ji labai įtraukia, pasakojimai įdomūs, pasvarstymai keliantys minčių. Nors knyga – apie Lietuvos šnipus, ji kartu ir apie Mantą Adomėną, jo katalikišką pasaulėžiūrą: nuokrypiai į angelų institutus Romoje ir katalikišką ezoteriką netikėti, bet kaip ir savo vietoje, taip nuotykių romaną apie šnipus perveda į fantazijų pasaulį. Toks požiūris, kad žvalgyba – tai dvasinės ideologijų ir religijos kovos laukas, gal artimesnis Rusijos patriarchams (vakariečiai visgi labiau pragmatiški), bet kodėl gi ne, įdomus požiūrio kampas. Gal tik nesutikčiau su knygos veikėjų teorija, kad pasaulyje yra ordinas, kurio narių tikslas per amžių amžius kenkti Lietuvai ir pakreipti istorijos vagą mums nepalankia linkme. Viena, tai kvepia kažkokiu perdėm dideliu susireikšminimu (ar įsivaizduojate pasaulinį konspiracinį ordiną, kurio tikslas būtų per amžius kenkti kokiam Uzbekistanui? Aš irgi ne, niekam tai nebūtų įdomu, visi pirma rūpinasi savimi), o antra – kažkaip permeta tautos likimą ir atsakomybę kitoms jėgoms: viskas čia už mus nuspręsta, padėt nebent aukštesnės jėgos gali.
Pasikartosiu, bet skaityti labai įdomu. Lauksiu antros dalies, nes kaip suprantu, ji bus.