Marija Drėmaitė ir kiti: „Jūs gaunate butą“
Skaitant šią kolektyvinę monografiją apie sovietmečio gyvenamąją architektūrą mane pagavo toks keistas jausmas: supratau, jog jos tikslinė auditorija jau nebe aš, o žymiai jausnesnės kartos, kurios gal jau net nelabai įsivaizduoja, kokios buvo nekilnojamo turto tendencijos sovietmečiu. Jaunajai kartai tikra egzotika turėtų būti buto gavimo procedūros, kooperatinių butų statybos, medžiagų kombinavimas sodo namelių lipdymui ir kiti iki skausmo pažįstami (nors aš pats per jaunas, kad man pačiam tuo reikėjo rūpintis) dalykai. Iš tiesų, labai keistas jausmas, kai dėl nepritekliaus ir „kombinavimo“ statytos itin prastos kokybės „chruščiofkės“ gali tapti kultūriniu paveldu: kaip ir supranti, kad tai (net jei ir prastos) istorijos dalis, bet turi tam tikrą atmetimo reakciją, nes tame jokios romantikos nematai.
Iš tiesų, net knygos išvadose, ši problema gana aiškiai akcentuojama: jeigu norėtume išsaugoti koki originalų sovietinį daugiabutį (net jei teoriškai jam ir yra taikoma kultūros vertybių apsauga), tam būtų taikoma visai kiti kriterijai, lyginant su kokiu nors XVIII amžiaus pastatu. Jeigu realūs restauratoriai pradėtų daryti apdailos polichrominius tyrimus, siekiant nustatyti, kokiais dažais buvo uriamas interjeras, arba siektų atkurti originalius sovietinius langus be jokių stiklo paketų, niekas į juos rimtai nežiūrėtų. Bet teoriškai, Vilniaus Lazdynų rajonas patenka po panašia Kultūros vertybių apsauga kaip ir senamiestis – tai paveldas, apdovanotas visasąjungine Lenino premija. Matyt, visuomenė jo nevertina ir jis svarbus tik architektams. Na, gal turi praeiti daugiau metų, nors ir tuo nesu tikras, nes kokia dvidešimt-trisdešimt metų senesnius savitus Kauno pastatus visuomenė linkusi vertinti ir saugoti žymiai stipriau.
Viena mintis, kuri knygoje man pasirodė įdomi: sovietinu laikotarpiu Vilniuje nomenklatūros šulai gaudavo nusavintus individualius namus, ir jais laimingai naudojosi, naujų statybų vyko nedaug. Kaune viskas buvo kitaip: nomenklatūra stengėsi atsisakyti žinybinių nusavintų namų, norėjo gauti sklypą, kuriame būtų galima pasistatyti savo namą. Kartais netgi buvo sudaromos papildomos sutartys, kur už nusavintą sklypą, nomenklatūros atstovas sumoka pinigus originaliam savininkui – iš esmės buvo gyvenama pagal senąsias nuosavybės taisykles.