Antanas Šilkūnas – „Ne receptai, o istorijos apie maistą“
Man patinka kaip rašo Antanas, nes tai, ką jis sudeda į žodžius ant popieriaus skamba visiškai taip pat, kaip jis tuos žodžius sako prie laužo Švedijos šiaurėje ar žvejyboje Mingėje. Be didelės cenzūros, autentiška kaimo kalba, su neišrankiotais riebesniais išsireiškimais. Tikiu, kad šią knygą skaityti po kokių penkiadešimties metų bus dar įdomiau, nes bus pasikeitusi ne vien mūsų kalba, bet ir buitis. Niekas nebeprisimins tų keistų žodžių, kuriuos esu girdėjęs iš savo močiučių, reikšmių; niekas nebesupras, kad „žulikas“ - tai ne vien sukčius, bet ir trišakis, kišamas į rozetę. Seniai tuos žodžius bus užkloję laiko dulkės, ir net nerasi jų žodyne, nes jie buvo laikomi svetimybėmis. Jau vien dėl to manau, kad tai dėmesio verta knyga.
Taip pat manau, kad ši Antano knyga yra žymiai stipresnė už pirmąją (prieš kelis metus jis išleido „Laimės trupinius“). Patobulėjo ne vien kalba, įdomesnė ir visa rišanti maisto gamybos tema. Pirmojoje knygoje buvo daug vaikystės kaime nuotykių ir prisiminimų, bet tam, kad jie giliai suvirpintų skaitytojo širdį, reikia būt kartu su autorium juos ir išgyvenus. O štai istorijos apie maisto gamybą man emociškai artimesnės. Nesumeluosiu, kokius penkeris vakarus čirškinau sau kiaušinienę, kepiau bulves, maišiau salotas ir knygos įkvėptas užsiėmiau panašia keista man veikla – o tai didelis pasiekimas, žinant, kad esu iš tų gamintojų, kurie prie puodo stovi su chronometru, nes apie maisto gamybą nieko nenutuokiu ir „kepti, kol paruduos“ man yra nesuprantama recepto dalis. Bet Antano knyga leidžia atsipalaiduoti ir į visą maisto gamybos reikalą pažiūrėti kiek lengviau. Ypač jei dar atsidarai alaus.