Gabija Grušaitė - „Grybo sapnas“
Pradžiai apie tai, kas patiko. Patiko distopinė Neringa 2051-aisiais, ten yra įdomių ir originalių idėjų, net jei ir ne viskam būčiau likęs pritarti. Ypač užskaitau kormoranų išvaizdos dronus, jie turėtų būti įrašyti į Neringos nacionalinio parko reikalavimus. Labai patiko knygos įrišimas ir dėmesys detalėms, ir net ne dėl rausvų siūlų, kuriais įrišta knyga ar melsvo viršelio: retai kada rankoje laikau tokią patogaus formato knygą su tvarkingu maketavimu ir šriftais. Labai užskaitau.
Na, o visa kita, matyt, reiktų rašyti prie „nepatiko“. Gabija Grušaitė nesename savo interviu pasakojo, kad ji siekia būti labai originali rašytoja, nepritampanti prie vertinimo šablonų, ir tai recenzentus glumina, jie lieka nedaug ką supratę. Iš tiesų, „Grybo sapne“ labai mažai kur galėjau identifikuotis su veikėjais, jų jausmais, ar netgi vietų aprašymais. Jei laikyti, kad geras rašytojas yra tas, kuris pasinaudodamas skaitytojo patirtimi sugeba papasakoti istoriją taip įtaigiai, kad skaitytojas pasaulį pradeda matyti knygos veikėjų akimis, tai ši knyga nėra gero rašytojo kūrinys. Na, arba „aukštuomenė“ kaip kokie aštuonkojai, gyvena tokiame skirtingame pasaulyje, kad paprastam žmogui į juos įsijausti sunku.
Knygoje labai daug pridengto negatyvizmo, ji persmelkta kažkokiu viskuo nepasitenkinimu. Ir net ne bodėjimusi, kurio buvo apstu „Stasyje Šaltokoje“, bet snobišku visko niekinimu. Klaipėda – pats nykiausias miestas pasaulyje (galėtum nejučia pagalvoti, kad kažkas mažai matė nykių pasaulio vietų). Neringoje – visi kvailiai, nes liepia statyti „žvejo trobeles“. Paprastas vynas kavinėje už kelis eurus – pffft, jei butelis nekainuoja bent šimto eurų, tai ar gali jis vadintis vynu? Teisingai rašė Roberto Calasso, kad mūsų gimtoji nuodėmė yra nuskinti vaisių nuo pažinimo medžio: įtikėjęs, kad reikia skirti gerą daiktą nuo blogo, nebegali pasitenkinti tuo ką turi, pradedi niekinti viską, kas ne geriausia ir tai užnuodija visą tavo egzistenciją. Knygos išvados „Eat, Pray, Love“ stiliumi irgi tokios banalios, kad tenka tik pavartyti akis. Labai taikliai apibūdino cypt:
Ir mums turbūt reikia galvoti, kad Ina iš paskutinės romano dalies, bėginėjanti su brangaus vyno buteliais ir rankomis plaunanti indus Ne Už Algą, tipo pabudo iš grybo sapno, vartojimo, skubėjimo, iliuzijų? :DDD Čia iš serijos kaip vienišai mamai, dirbančiai per 2 darbus, “draugės” sako: tu labiau pasirūpink savim, pailsėk, nesusikoncentruok taip į problemas.