Ingrida Jakūbavičienė - „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė.“
Labai daug iš knygos nesitikėjau, tad ji atitiko lūkesčius. Norintiems sužinoti apie tarpukario Lietuvos gyvenimą bei buitį ši knyga gali būti visai įdomi, bet man pritrūko gilesnio prezidentienės bei premjerienės politikos vertinimo, pasiknaisiojimo, ar tikrai jos buvo laikomos pilkaisiais kardinolais, kurie laikė savo vyrus savo gniaužtuose. Knygoje panaudota daug šaltinių, bet visi jie labai vienpusiai, cituojami tik Smetonų šeimos draugai ir artimieji, kurie, savaime suprantama, turėjo gal ne visai objektyvų vaizdą. Tarkim, Katelbacho prisiminimuose „Atvirai ir Slaptai“ Sofijos Smetonienės įvaizdis ir galia piešiama kiek griežčiau: tai ji šeimoje buvo stiprioji lytis, kuri turėjo tam tikrą lemiamą vaidmenį nepavykusiame 1934 metų perversme prieš Smetoną. Šioje knygoje ji piešiama tik kaip (gana įtakinga, bet vis tiek „tik“) lėbautoja ir šeimos žmogus, be didelių savo idėjų valstybės valdymui.
Sofijos Smetonienės įvaizdis šiais laikais matyt yra vertas atskiro aptarimo. Ji tapo gana populiariu asmeniu, apie kurį rašomos knygos, jai suformuotas emancipuotos ir „kietos“, savo nuomonę turinčios, bet labiausiai vakarėliuose besireiškiančios asmenybės įvaizdis. Keiktis, rūkyti, gerti, kortuoti, priiminėti svečius – tai parduodama kaip tvirtos ir modernios, nebe kokios ten kaimietės iš gūdžios tarpukario Lietuvos moters idealas. Nors realybėje, jos burbulas buvo labai izoliuotas – ji pati buvo šokiruota, kad pabėgus į JAV Smetonų šeima nebuvo labai gerbiama: visgi prezidentas buvo autoritaras, nutildęs savo kritikus. Ar žavėtumėmės bet kurio diktatoriaus žmona, kad ir kokia ji būtų stilinga ir emancipuota? Bent jau vertintume jos darbus su žiupsniu druskos, nedarant iš jos idealo.