Ellen Chivers Davies: A Wayfarer in Estonia, Latvia and Lithuania
Mėgstu pirkti senus kelionių gidus, nes juose visada galima sužinoti kokių nors keistų faktų ar įdomių istorijų. Neseniai įsigijau 1938 metais (pirmas leidimas 1937-aisiais metais) leistą britų keliautojos Ellen Chivers Davies kelionių gidą po Baltijos šalis: tikėjausi įdomybių, bet aprašymai žymiai viršijo lūkesčius. Baltijos šalys nupieštos tokia susižavėjimo kupina kalba, kad perskaitęs tekstus pats ten dabar noriu nukakti. Deja, kalbama apie tarpukario Estiją, Latviją ir Lietuvą, tad daug papročių ir įvairenybių jau pasikeitę.
Pati Ellen Chivers Davies, gimusi 1888 metais Anglijoje, tarnavo medicinos sesele Pirmajame pasauliniame kare. Karo metu ji bazavosi Serbijoje, ir grįžusi pradėjo apie Balkanus rašyti knygas. Akivaizdu, kad domėjosi ne vien Balkanais, bet ir Baltijos kraštais. Jai ypač rūpėjo etnografiniai dalykai, jos hobis, jos pačios žodžiais – „nacionalinių kostiumų medžioklė“, kai sekmadieniais važiuoji į kokį nors atokesnį kaimą, kad galėtum stebėti keistesnius tautinius drabužius, kuriais tais laikais, vis dar puošdavosi kaimo žmonės, eidami į bažnyčia. Įdomu ir tai, kad ji savo kelionių aprašymuose visada pastebi ir kaip gyvena to krašto moterys (Lietuvoje jos savarankiškos – eina į turgų padėti vyrams išsirinkti prekių, gali studijuoti universitetuose, Taline – netgi labai chic, kabaretų liūtės).
Lietuva autorei pasirodė visiškas legendų kraštas, pilnas laumių ir milžinų. Kiekvienas akmuo pasakoja legendą: vienur jį nešė velnias ir pametė, kitur Perkūnas jį trenkė, trečiur dar kažkas. Ežerai čia skraido ir nusileidžia tik tada, kai atspėji jų vardą, milžinai iš batų iškrato smėlį ir jie tampa kalvomis ir panašiai. Kitaip tariant, visos nuo pat vaikystės mums girdėtos pasakos ir padavimai, bet šiame kelionių gide perpasakoti su tokiu giliu įsitikinimu, kad jais vis dar giliai ir nuoširdžiai tikima. Pagonybė dar iš Lietuvos nepasitraukusi.
Autorę taip pat labai sužavėjo Lietuvos liaudies menas, sutartinės, šokiai, o labiausiai - kryždirbystė bei rūpintojėliai. Iš tiesų, žiūrint jos akimis rūpintojėliai yra kažkas labai unikalaus: tuo metu Europoje įsigalėjo modernus impresionizmas, kai paprastomis formomis buvo bandoma išreikšti emociją. O štai čia, lyg kirviu darytas nemokyto liaudies meistro rūpintojėlis, į kurį žiūrint pačiam norisi verkti. Prieš rūpintojėlį Picasso atrodo primityvus nemokša.
Autorė daug keliavo po Lietuvą, aprašyti net tokie miesteliai kaip Varniai, ar Zarasai, Stelmužės kaimas, Merkinė, Vilkija ar Plateliai. Gal dabar to nebevertiname, bet ji labiausiai siūlo važiuoti į Lietuvos kaimą, apsistoti kokiame dvare ir leisti ten visą vasarą: oras švarus, apylinkės puikiai tinka pasivaikščiojimams, viskas toli nuo miesto šurmulio, bet gausite puikų maistą, pamatysite dainuojančius šienpjovius ir žąsis ganančius vaikus, apsilankysite miestelio turguje ir puikiai pailsėsite. Ko gi daugiau žmogui gali reikėti? Juolab, kad tai kainuos nesuvokiamai pigiai.
Beje, apie žąsis. Pasakojama, kad iki 1934 metų vienas didžiausių Lietuvos eksporto produktų buvo žąsys Vokietijos Kalėdų stalui. Dabartiniuose šaltiniuose rašoma, kad Suvalkijoje kasmet buvo užauginama apie 5 milijonai žąsų. Autorė mini, kad kiekvieną rudenį šimtas tūkstančių žąsų buvo genamos savomis kojomis iš Lietuvos į Prūsiją: kad nesusižeistų kojų, jos buvo tepamos degutu. Vaizdas, kai šimtas tūkstančių žąsų, degutuotomis „kojinėmis“ gagendamos juda į savo paskutinę kelionę Prūsijon nepakartojamas. Gaila, kad net epaveldo svetainėje nėra apie tai liudijančių nuotraukų.
Vienintelis dalykas, kurį galima prikišti šiam gidui – faktai ne visada atitinka realybę. Autorė Latvijoje painioja Dauguvą su Gauja (net žemėlapyje Dauguva pažymėta Gaujos vardu), kryžiuočiai beveik visada vadinami kalavijuočiais. Bet matyt tai atleistina, tokio teigiamo romantiško Baltijos šalių aprašymo daugiau nesu skaitęs.
Beje, sužinojau, kad Lietuvoje gintaras randamas ne vien Baltijos jūroje, bet ir Lūksto ežere Telšių apylinkėse. Pasitikrinau – tiesa, nemelavo.