Gabija Lunevičiūtė - „Vilniaus atminties punktyrai“
Gabijos Lunevičiūtės knygą „Vilniaus atminties punktyrai“ galima laikyti savotišku gidu po tarpukario ir ankstyvojo pokario Vilnių. Knyga susideda iš keliolikos pokalbių su tuo metu Vilniuje gyvenusiais žmonėmis, tad istorija tampa labai asmeniška, bet kartu ir daug įdomesnė, intymesnė. Pasakojama ne vien apie miesto plėtrą, architektūrą, bet kartu ir apie jausmą, apie tai, kurios Vilniaus vietos šiems žmonėms kelia emociją. O kartu ir pradedi geriau įsivaizduoti paprasto (bet ir nepaprasto, nes kai kurie pašnekovai – tikrojo senojo elito atstovai) žmogaus gyvenimą ir aplinką: kokie buvo kaimynai, kur buvo galima nusipirkti silkių, kur buvo skanūs ledai, kur eiti buvo nejauku, ir kur galėjai būti iškeiksnotas, jei kalbi lietuviškai.
Kadangi gyvenu Žvėryne, tai su malonumu perskaičiau skyrių apie tarpukario gyvenimą Vytauto gatvėje: Žvėryno gatvės po šios knygos tapo žymiai „savesnės“. Dabar, kai nešu šiukšles į konteinerius Mickevičiaus gatvės gale, gatvėje galiu įsivaizduoti lenkų berniūkščius, pravardžiuojančius lietuvių merginas, gyvenusias lietuvių mergaičių bendrabutyje Birutės gatvėje (ten vėliau sovietmečiu įsikūrė Kino studija, o dabar – butai). Eidamas Vytauto gatve pro vaistinę bandau įsivaizduoti šalimais silkėmis prekiavusius žydus, o priešais „I hate sushi“ stovintis daugiaaukštis iš tiesiog aukšto namo panašia į kaunietiška architektūrą virto moderniausiu lenkmečio pasididžiavimu – šį namą visi žinojo ir jis buvo vienas svarbiausių rajono orientyrų.
Įdomu buvo pamatyti ir senojo elito būstus: Čiurlionio bei Žygimantų gatvių butai buvo (ir yra!) prestižiniai, ten gyveno ne eiliniai žmonės. Jų istorijos irgi neeilinės, jų Vilnius gal kiek kitoks, kupinas reikšmingų profesorių, svarbių generolų ir verslininkų bei valdininkų. Man tokios intymios istorijos patinka, tai pats geriausias būdas susipažinti su miesto dvasia.