Orlando Figes: Natasha's Dance
Ši stora Orlando Figes knyga apie Rusijos kultūros istoriją buvo verta viso jai skirto laiko – o kadangi puslapių ir joje minimų detalių labai daug, tai ir laiko prie jos praleidau nemažai. Iš karto galiu teigti, kad visgi tokios apimties knygoje ne visur autoriui pavyko išvengti netikslumų ir susipainiojimų, bet bendras nupieštas paveikslas labai naudingas.
Rusija nuo pat Petro Pirmojo laikų kultūriškai yra dvilypė: joje vis kovoja Europietiškos srovės su senesne, Azijos kultūra (tiek vietinių slavų, dar iš pagonių laikų atneštais kultūros elementais, tiek mongolų, tiek įvairiausių Rusijos tautų papročiais). Priklausomai nuo valdovo bei vyraujančios mados nuolat blaškomasi tarp begalinio noro visiems įteigti, kad jie tokie patys europiečiai, iki grįžimo į tam tikrą primityvizmą, bandant įrodyti, kad mus Europos nereikia, mes geresni ir dvasingesni. Knygos pavadinimas - Natašos šokis - referuoja į Tolstojaus „Karo ir Taikos“ epizodą, kai Nataša, pamiršusi savo vakarietišką auklėjimą, kaime ima šokti slaviškus kaimo šokius: bet tai atsitinka tik tokiu metu, kai Napoleono karo pasekoje tapo nebemadinga papūgauti prancūziškoms manieroms. Iki Napoleono karo visa aukštuomenė lygiavosi į Paryžių, kalbėjo prancūziškai, o rusų kalbą žinojo tik iš vaikystės, tik iš auklėmis dirbusių baudžiauninkių.
Rusų kultūra daugiausiai vystėsi aukštuomenės, kuri lygiavosi į vakarus, bet nuolat buvo jaučiamas tam tikras nerimas, kad visgi giliau pakrapščius kultūrinį sluoksnį rasi kažką šiek tiek laukinio. Ta „laukinė“ kultūra nėra bloga, tiesiog ji kitokia nei vakarietiška – ir iki XIX amžiaus pabaigos jos labiau buvo gėdijamasi nei ja didžiuojamasi. Maždaug 1900-aisiais Rusija vakariečių pasąmonėje tapo egzotiška, bet stipriai besivystančia šalimi – su Rusija susiję dalykai tapo labai populiarūs. To meto Rusija buvo tikras „emerging market“ atvira investicijoms ir su sparčios industrializacijos užuomazgomis (užtenka prisiminti Henry Norman „All the Russias“). Šalis, kuri beveik Europa, bet vis dar egzotika; šalis su keistais garsais, papročiais. Rusų kompozitoriai, baleto meistrai paėmė vakarietiškas meno formas ir į jas įdėjo rusiškos egzotikos: taip atsirado „pasaulinio lygio rusų kultūra“. Vakarų ir rusiškos egzotikos sintezė. Tiesa, spalio revoliucijos metu, daug laisviausiai mąstančių rusų kūrėjų tapo emigrantais vakaruose, kur rusų kultūrą teko atstovauti emigracijoje. Aukštoji rusų kultūra prisiminta jau tik po sovietinio laikotarpio.
Beje, knygoje buvo keletas įdomių faktų, kurie liečia ir mus: rašoma, kad prietaras nesisveikinti per slenkstį sutinkamas Vidurio Azijos ir mongolų tautose, tad matyt atneštas užkariavimų metu. Vakarų kultūroms toks prietaras nebūdingas.