Tekstas dirbtinio intelekto laikais
Galėčiau pradėti įrašą žodžiais „senokai nerašiau", bet nepradėsiu. Esu taip daręs jau ne kartą savo internetinio dienoraščio istorijoje. Visada tam buvo pasiteisinimų: užgriuvo gyvenimas, tam tikras rašymo bodulys, prasmės paieškos, ar tiesiog idėjų tuštuma, iš kurios niekaip negali išgraibyti teksto, kuriuo būtų verta dalintis.
Šį kartą jausmas kitoks: teksto generavimas tapo dirbtinio intelekto sfera, tekstas tapo masinės gamybos produktu, kurio ir taip visur per daug. Kai gamyba atpinga, gaminiai tampa standartizuoti, vienodai efektyviai pigūs, funkcionalūs, bet be sielos, be malonumo. Pasaulis persipildė šabloninių tekstų, kuriuos norint parašyti nieko nereikia apmąstyti. Pakanka gero prompto. „Parašyk man dienoraščio įrašą apie ką tik perskaitytą knygą." Gal net tos knygos nereikės skaityti; pakaks permesti akimis sugeneruotą įrašą.
Kai teksto visur daug ir pigiai — nebesinori jo dauginti ir pats jį vertini žymiai mažiau. Teksto rašymas džiugina mažiau, o ir aplinka į tave žiūri kaip į senovėje užstrigusį keistuolį — negi dar pats rašai savo emailus? Juk visi tai deleguoja agentams! Net ir šis tekstas jų akimis ne toks tobulas, jo neperkošė dirbtinio intelekto kritikas, nerado ir neištaisė jame pasitaikiusių klaidų.
Jaučiu, kad rašyti pačiam darosi vis sunkiau. O tai reiškia tam tikrą baimę, nes rašymas yra mąstymas, man tik taip geriausiai susidėlioja, susirenka, sušukuojamos padrikos idėjos. Nenoriu to prarasti, tad šį įrašą darau senoviškai, tikrai. Rašalu.