Universitetas kartais skiriasi nuo realaus verslo
Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė: I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less. Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Skaityti toliau…
Ar visi linkę rizikuoti drąsūs optimistai tampa milijonieriais?
Šį rytą beskaitydamas Nassim Taleb knygą „The Black Swan: The Impact of Highly Improbable“ aptikau šią mintį: To understand successes and analyse what caused them, we need to study the traits present in failures. Dauguma tyrimų, kuriuose bandoma išsiaiškinti, kokių savybių reikia, kad taptum milijonieriumi, atliekami taip: pirmiausia atrenkami daugiausiai pasiekę ir daugiausiai pinigų uždirbę žmonės, ir bandoma surasti, kokias bendras savybes jie turi. Dažniausiai randama, jog jie drąsūs, nebijantys rizikuoti, optimistai, ir iš to daromos išvados, jog būtent šios žmogaus savybės ir lemia faktą, jog jie tampa milijonieriais. Skaityti toliau…
Sahar ir Bobby Hashemi: „Kiekvienas tai gali“
Jeigu galvoje kirba mintis apie tai, jog reikėtų pradėti savo verslą, knyga „Kiekvienas tai gali“ apie Coffee Republic kūrimo istoriją tikrai bus naudinga. Joje aprašomas visas naujo verslo — kavinių tinklo Londone — kūrimo procesas: nuo pat idėjos sugalvojimo, iki kompanijos brandos. Kurti naują verslą yra labai smagu, nes juk tai tavo paties verslas: dirbi tik sau, viskas priklauso tik nuo tavo pastangų, nereikia nuobodžiai sėdėti biure nuo 9 ryto iki 5-os vakaro ir dar be to gali įgyvendinti visas savo svajones. Skaityti toliau…
Dominic Midgley, Chris Hutchins – „Abramovičius: milijardierius iš niekur“
Grįžau iš atostogų, kas leidžia tikėtis, jog suintensyvės mano primiręs internetinis dienoraštis. Jų metu daug keliavau ir nelabai daug skaičiau, tačiau vos tik grįžęs jau spėjau sugraužti vieną visai neblogą knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — tą patį, kuriam priklauso Londono futbolo klubas Chelsea. Abramovičius labai nemėgsta viešumos ir niekam nedalija interviu, tad ši knyga buvo rašyta naudojantis kitų žmonių pasakojimais apie jį bei kitais aplinkiniais keliais surinktais faktais. Knygoje piešiamas labai įdomus oligarcho paveikslas: savo turtą jis pradėjo krautis perestroikos metu prekiaudamas eksportuojama nafta (tuo metu naftos kainos Rusijos viduje buvo žymiai mažesnės nei užsienyje), o paskui sutiko kitą oligarchą Berezovskį, su kuriuo vėliau pusvelčiui privatizavo valstybinę naftos kompaniją Sibneft. Skaityti toliau…
Stephanie Winston: Organized for Success
Kažkodėl vasara yra toks metų laikas, kai labai lengva pamiršti pildyti savo internetinį dienoraštį: nors knygų perskaitau tikrai ne mažiau nei žiemą, kažkaip nekyla ranka jas aprašinėti, nors kai kurios to tikrai vertos. Imdamas į rankas Stephanie Winston knygą „Organized for Success“ tikėjausi nedaug, kadangi autorė man nebuvo žinoma, o knygų apie laiko planavimą ir „getting things done“ esu perskaitęs ne tiek jau mažai, tad nustebinti mane šioje srityje sunkoka. O visgi buvau nustebintas. Skaityti toliau…
Anna Politkovskaya: Putin’s Russia
Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos knygoje „Putino Rusija“ atsiskleidžia visai kita Rusija nei ją norėtų matyti vakaruose: korumpuota, žiauri, nedemokratiška, negerbianti net savo pačios piliečių. Skaitai ir net sunku suvokti, jog tokie dalykai, kurie aprašomi knygoje, gali vykti šiuolaikinėje valstybėje, kuri netgi turi pretenzijų vadintis demokratija. O visgi netikėti autore nėra pagrindo: ji pernai metų spalį buvo nužudyta — tikriausiai už savo žurnalistinę veiklą. Knygoje piešiamas šiuolaikinės Rusijos paveikslas labai niūrus. Skyriuje apie kariuomenę vyrauja istorijos apie nestatutinius santykius, betvarkę ir finansavimo stoką. Skaityti toliau…
Juodkalnija
Praėjusią savaitę teko dalyvauti konferencijoje Dubrovnike, Kroatijoje. Kai pamatėme, jog vakare Dubrovnikas tampa gana nykia vieta, kur gal tik vienoje užeigoje galima rasti kiek daugiau nei kelias dešimtis žmonių, nutarėme nuvažiuoti vakaro praleisti į Juodkalniją. Juk ten net paskutinį Džeimso Bondo filmą filmavo, ir šiaip esu girdėjęs neblogų atsiliepimų apie šalies grožį, tad tikėjomės visai nemažai. Radom nemažai egzotikos, bet ne tokios kokios tikėjimės. Taip, gamta labai graži, skaidraus vandens įlankos apsuptos kalnų grandinėmis paliko nuostabų įspūdį. Skaityti toliau…
Gintaras Beresnevičius: Paruzija
Girtos sapalionės, mitologija, puikūs dešimt puslapių apie Kauną ir labai šauni ir verčianti susimąstyti pabaiga: visą tai radau šiame Beresnevičiaus romane. Gerai, kad prisiverčiau perskaityti iki galo, nes būčiau pagalvojęs, jog tai niekam tikęs darbas. Visgi mano atkaklumas buvo apdovanotas, ir dėl knygos finalo ją galima laikyti visai neblogu kūriniu, nors toks įspūdis gal visgi susidaro dėl to, jog knygos viduryje vis atkakliau pradeda kirbėti mintis, jog ją skaitydamas tik veltui švaistai laiką. Skaityti toliau…
Seth Godin: visi pardavėjai yra melagiai
Seth Godin yra vienas labiausiai žinomų šių laikų marketingo guru, kurio interneto dienoraštį visada perskaitau ir jame randu labai neblogų minčių pamąstymui. Savaitgalį apsipirkinėdamas Rimi knygų skyriuje pastebėjau, jog lietuviškai išleista jo knyga „All marketers are liars“, tad nesusilaikęs ją nusipirkau. Šiais laikais kompanijos labai retai tiesiog parduoda pagamintą produkciją: dažniausiai parduodama istorija. Galima teigti, jog dažniausiai yra pardavinėjami jausmai: pirkdamas sportbačius perki jausmą, jog jausiesi šauniai juos nešiodamas, o pirkdamas kone dešimt kartų brangesnį organinį maistą perki sąžinės ramybę ir tikėjimą, jog būsi sveikesnis. Skaityti toliau…
Rizika ir grąža
Tai jau antras įrašas apie asmeninius finansus. Pirmajame rašiau apie pinigų vertę laike. Šį kartą apie dar vieną labai svarbią taisyklę — „kuo daugiau rizikuoji, tuo daugiau uždirbi (arba pradirbi)“. Lengvų pinigų nebūna. Jeigu norėsi be jokios rizikos įdarbinti savo pinigus, grąža šiuo metu sieks apie 4% per metus — būtent tiek galima uždirbti perkant valstybines obligacijas, ar padedant apdraustą indėlį banke. Valstybės obligacijos yra laikomos pačia saugiausia investicija, kadangi valstybės bankrutuoja retai (tiesa, būna visko) — bet dėl šio saugumo jausmo jų grąža yra pati mažiausia. Skaityti toliau…