Antroji Kauno istorijos dalis

Prieš daugiau nei dešimtį metų skaičiau pirmąją Zigmanto Kiaupos Kauno istorijos dalį, kuri jau tapusi retenybe. Šiemet išleista ir antroji knygos dalis, kurioje aprašomas Kauno gyvenimas iki 1795-ųjų metų. Matyt per tą dešimtmetį pripratau prie mokslinių monografijų ir akademinis knygos stilius jau nebekliūna – gal net kaip tik, joje trūksta detalesnės įvykių chronologijos ir originalių dokumentų vertimų, kiek daugiau norėtųsi ir bendresnio konteksto, kas dedasi valstybėje. Na, bet man niekad neįtiksi : )

Kadangi ne per seniausiai skaičiau ir apie senuosius Vilniaus laikus, Kaunas atrodo gili provincija. Miestiečiai daugiausiai rūpinasi tik savo reikalais, valstybinės problemos mažokai rūpi. Reikalai daugiausiai liečia prekybą ir nuo Aleksandro laikų turėtą perkrovos teisę – visi pirkliai savo prekes atgabenę į Kauną jas privalėjo parduoti kauniečiams, o pirkti irgi galėjo tik iš kauniečių: taip Kauno pirkliai pasiimdavo savo maržą (ir tai buvo jau civilizuotesnis būdas uždirbti iš pirklių – anksčiau tiesiog jie būdavo apiplėšiami). Kaunas buvo ypatingas ir tuo, kad valdė didelius Užnemunės plotus Fredoje (tiesa, šie vis nuolat mažėjo). Paprastai užmiesčio valdas valdydavo ne miestiečiai, o bajorų luomas. Dažnai pasitaikanti tema Kauno istorijoje – korupcija: burmistrai dažnai Fredos valdas, keltą ar kokią smuklę sau palankia kaina ilgam išsinuomodavo. Net jei ir atlyginimas už burmistro darbą nemokamas, bet būdų pasipelnyti galima rasti. Korupcija minima ir kitokiame kontekste: rašoma, kad norint išsiderėti daugiau teisių ir laisvių, į Varšuvą buvo siunčiami magistrato nariai su liepų medaus statinėmis. Statinės įteiktos karaliui Jonui Sobieskiui ir senato nariams, sprendimai buvo Kaunui palankūs.

Kaunas savo geriausius klestėjimo laikus matyt pasiekė iki 1655 metų maskvėnų antpuolio, kurio metu buvo stipriai apgriautas. Dar vienas didelis gaisras Kauną sunaikino 1732 metais ir jis nebeatgavo savo galybės iki pat laikinosios sostinės laikų tarpukariu. Kaune veikė jėzuitų kolegija, bet universiteto centru jis nebuvo. Kaune veikė keletas bažnyčių, bet vyskupystės centras buvo Kražiuose. Kaunas buvo tik komercijos centras, trečias didžiausias miestas LDK po Vilniaus ir Gardino, bet vis tiek periferija.

Įdomu ir tai, kad Kauno mieste gyveno lietuviai, lenkai ir vokiečiai (daugiausiai pirkliai). Lyginant su Vilniumi, čia beveik nebuvo rusėnų. Taip pat mieste ilgą laiką buvo draudžiama gyventi žydams – jie galėjo kurtis Radviloms priklausiusioje Vilijampolėje, kuri miestui nepriklausė. Tam tikrų įtampų tarp katalikų ir protestantų Kaune kildavo, bet jos neperaugo į kažką labai rimto, iš tiesų atrodo, kad Kaune mažai multikultūriškumo, jis gana homogeniškas. Iš dalies gal tai ir lemia Kauno, kaip lietuviškiausio miesto, identitetą. Na, ir polinkį į verslumą.