Dar vieno analitiko svetainė

Lietuvos ir Lenkijos miškai XIX amžiaus škoto akimis

Prieš kelias savaites vėl lankiausi Londone, o tai puiki proga apsilankyti knygų antikvariatuose. Šį kartą užsukau į pačiame centre esantį Sotherans, apie kurį perskaičiau nuotaikingoje buvusio darbuotojo knygoje apie šį keistą verslą. Apsilankymas atsipirko – kokią ketvirtį valandos pabendravau su kelionių skyriaus pardavėju, kuris buvo kupinas įvairiausių faktų ir galėjo kalbėtis bet kuria, kad ir labiausiai nišine tema: nuo Belovežo girios, Lietuvos karaimų, prieš dešimtį metų pas Abraomą iškeliavusio Londone gyvenusio žydo, kuris specializavosi antikvarinių kortų kaladžių prekyba iki pirmosios spaustuvės Mauricijuje, žymaus anglų aktoriaus John Gielgud šeimos šaknų nuo Gelgaudiškio bei Rytų Europos masonų įtakos knygų leidybai Peterburge XVIII amžiaus viduryje. Ištisas stiklo karoliukų žaidimas, vedantis nuo sąsajos prie sąsajos, galų gale privedęs prie knygos, kuri atidūrė mano rankose: John Croumbie Brown „Forests and Forestry in Poland, Lithuania and the Ukraine and the Baltic Provinces of Russia“, išleista 1885 metais Edinburge, gerai išsilaikiusi, beveik neskaityta. Nes kam gi gali rūpėti XIX amžiaus Škotijoje skaityti (o tuo labiau – parašyti!) knygą apie Lietuvos miškus? Įsigijau, aišku.

Knyga pasirodė visai įdomi. Taip, joje nemažai techninių detalių ir statistikos apie miškinguosius plotus¹, įvairiausių lentų kainas ir plukdymo sieliais kaštus. Kai kurias lenteles gal ir būtų įdomu pastudijuoti, jeigu viskas nebūtų matuojama pūdais, kvadratiniais verstais, šilingais ir kapeikomis, bet suprantu, kad tokia informacija gali būti įdomi tik tikrai miškais besidomintiems, o aš prie tokių savęs nepriskiriu. Tačiau autorius tikrai neturėjo gero redaktoriaus – ir čia didžiausias šios knygos lobis, nes tarp visų statistinių lentelių ir paaiškinimų, kaip skiriasi miškų tvarkyba valstybiniuose ir privačiuose plotuose autorių vis užneša papasakoti kokius nors įspūdžius iš kelionių po Lietuvą 1836-1870-aisiais metais. Tarkim, rašoma, kad prieš atsirandant geležinkeliui, kelionės po Lietuvą buvo labai nepatogios, net jeigu ir išsirūpindavai iš valdžios leidimą pašto stotyse (kas 10-12 mylių) keistis arklius. Arklių dažnai tenka palaukti, tad tose stotyse tenka ir nakvoti, bet dažniausiai ten tik mažas kambariukas su pora plikų suolų laukiantiems. Galima paprašyti šieno, bet jie bus su įvairiais gyviais, tad kartais geriau miegoti kiečiau, bet su mažesniu niežuliu. Jei iš vis užmigsi, nes tame pačiame kambariukyje garsiai keiksis ir gers kiti keleiviai, irgi laukiantys naujos arklių pamainos. Keliauti galima tik vasarą arba gilią žiemą – kitu laiku per purvą niekaip nepravažiuosi, o jei ir kažkiek judėsi, pačiam teks purve kapanotis gelbėjant užklimpusią mantą.

Bet yra ir gerų dalykų Lietuvoje: rašoma, kad kažkur prie Kauno² auga mažalapių liepų³ miškas, kuriame daug kas laiko bites. Šios bitės neša ypatingą medų, kuris būna baltas kaip pienas – tai visiška prabangos prekė Anglijoje, už kibirėlį moka nežmoniškus pinigus. Yra pateikiami ir receptai, kaip virti midų, ir kuo lietuviškas midus skiriasi nuo lenkiško. Konstatuojama, kad medžioklė Lietuvoje be didelių tradicijų, po visų sukilimų šaunamieji ginklai uždrausti, tad belieka tik šunimis paukščius pjudyti arba gaudyti žvėris kilpomis bei botagais. Na ir šiaip, skurdus kraštas, lenkai valstiečiai tinginiai, miškai dar dažnai senoviškai pjaunami ne kvartalais, o tiesiog retinant – efektyvumas mažas, reikia reformų, kurios jau įgyvendintos Prūsijoje prieš pusę šimto amžiaus. Beje, į Britaniją eksportuojama iki 90% miško produkcijos, kuri atplukdoma į Baltijos jūrą – iš čia ir susidomėjimas Lietuvos ir Lenkijos miškininkyste.