Valerijonas Balčiūnas - „Lietuvos kaimų žemės tvarkymas“
Kartais, visai netikėtai, net labai siauros srities knygos man suteikia daug skaitymo džiaugsmo. Taip nutiko ir su šia tarpukaryje, 1938 metais, išleista knyga apie Lietuvos žemės ūkio reformas. Paskaičius ją galvoje suvedžiau daug paskirų dalykų, kurie plaukiojo atskiromis žinių salomis: kodėl archyvuose tiek daug kaimų skirstymo viensėdžiais bylų, kodėl iš viso reikėjo gatvinius kaimus skirstyti į vienkiemius, kodėl Užnemunėje šis procesas prasidėjo anksčiau, kodėl buvo parceliuojami lenkų dvarininkų dvarai po nepriklausomybės paskelbimo ir pan. Kartu ir galima suprasti kokie radikalūs pokyčiai padaryti kaime per dvidešimtį tarpukario Lietuvos metų. Išskaidžius kaimus į viensėdžius pasikeitė absoliučiai viskas: nuo gyvenimo būdo, bendruomenės ryšių, gyvenimo vietos (daugelis išsikėlė iš kaimo su pastatais, persikeldami juos ant naujai suteikto sklypo), našumo ir pan. Ir kaip keistai turėjo vėl atrodyti po dešimtmečio vykęs atgalinis sovietų varymas į kolūkius.
Pirmoji žemės reforma Lietuvoje vyko Žygimanto Augusto laikais – Valakų reforma iš principo daug kur įvedė žemės nuomą (arba pinigais – činšą, arba darbu – lažą): valstietis gauna valaką žemės ir už jį moka tam tikrą sumą mokesčių. Kadangi žemė yra ne vienodo derlingumo, tai sugalvota, kad valakai duodami kaimui, o ten visi padalija visą žemę į tris laukus sėjomainai (trečdalis lieka pūdymui, pailsėti) ir visas kaimas sėja vienodą grūdą tame pačiame lauke. Kiekvienas laukas yra sudalintas į rėžius – siauras, ilgas žemės juostas, keleto metrų pločio, kad su arkliu neapsisukdamas galėtum ilgai ja varyti. Konkretus valstietis tokių rėžių gali turėti keliasdešimt, o gal ir virš šimto, jie visi bus išbarstyti po visą kaimą. Taip užtikrinama, kad visi valstiečiai turi maždaug vienodą žemę – visur po gabaliuką, dryžį – ir blogos, ir geros. Kai derlius nuimtas, rąžienose gyvulius gali ganyti kas tik nori. taip pat ir miškai bei pievos yra bendra kaimo nuosavybė. Tam, kad būtų patogiau sušaukti kaimą į talką arba lažą, visos sodybos buvo kuriamos vienoje vietoje, gatviniais kaimais.
Akivaizdu, kad toks žemės pasiskirstymas nelabai efektyvus. Vien nepamiršt kur tavo koks rėžis yra reikalų! O dar reikia žiūrėt, kad į kaimyno rėžį plūgu nenuvingiuotum, palikt kone pusmetrio ežias, lipt per kaimyno pasėlius, kad prieit prie savų… Buvau nustebęs, kaip iš tiesų atrodė kaimo sklypų nuosavybė prieš tarpukario žemės reformą. Štai pavyzdys:
Akivaizdu, kad buvo aiškus poreikis visus sklypus konsoliduoti, panaikinti įvairiausius servitutus ir viską supaprastinti. Štai to pačio kaimo vaizdas po reformos:
Kiekvienas ūkininkas vietoje šimtų rėžių gavo po vieną ar kelis, kiek įmanoma taisyklingesnės formos, sklypus. Aišku, visiems neįtiksi, todėl čia reikėjo ir valstybės valios bei įstatymo galios, bet tokia reforma iš esmės buvo labai veiksminga, našumas padidėjo kone dvigubai. Didžioji dalis gatvinių kaimų išsiskirstė, ūkininkai nusikėlė sodybas į savo naujai suformuotus sklypus. Sako, kad dėl to pasikeitė ir kaimo bendruomenės, žmonės tapo uždaresni, mažiau bendrų talkų, nebeliko bendros nuosavybės, viskas – tik savo asmeniniai interesai.
Beje, skaitydamas šią knygą supratau, kad pagalvės mokestis niekuo nesusijęs su patalais ir miegojimu – jis kilęs nuo “palei (už) galvą“, mokamas už galvą, lygiai kaip padūmės mokestis yra „palei (už) dūmą“, mokamas už krosnių skaičių.