Dan Ariely: Predictably Irrational
Pastaruoju metu vis populiarėjanti elgsenos ekonomika (behavioural economics) griauna vieną iš įprastos ekonomikos aksiomų, kuri teigia, jog žmogus yra racionalus, ir visus finansinius sprendimus daro viską gerai apsvarstęs. Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“ aprašomi įdomesni žmonių elgsenos neracionalumai, nepaaiškinami įprastinės ekonomikos mokslo. Nemaža dalis temų – tai, jog žmonės suteikia daugiau vertės tiems daiktams, kuriuos jie turi (endowment effect); placebo efektas („netikro“ vaisto efektyvumas padidėja, jeigu už jį buvo daugiau sumokėta); tai, jog žmonės tampa labiau sąžiningi, jeigu jiems primeni apie moralę; ir pan, – jau man girdėtos, tačiau buvo ir labai įdomių naujų įžvalgų. Skaityti toliau…
Benoit Mandelbrot: The (Mis)behaviour of Markets
Matematiko Benoit Mandelbrot vardas man skamba beveik kaip fraktalų sinonimas (jis yra fraktalų matematikos kūrėjas). Fraktalai yra geometriniai dariniai, kuriuose pasikartojantys fragmentai yra identiški visumai. Aprašant paprastą geometrinę fraktalų taisyklę ir ją be galo kartojant, galima gauti itin sudėtingus geometrinius darinius. Benoit Mandelbrot šioje savo knygoje pritaiko fraktalų teoriją ir finansų rinkoms. Jo nuomone, fraktalų matematikos pagalba galima itin gerai modeliuoti finansinių priemonių kainas: akcijų ar valiutų kursai iš esmės yra fraktalai, susidedantys iš atsitiktinių pasikartojančių fragmentų (dėl to gyvuoja techninė analizė, nors Mandelbrot teigimu, ja naudojantys tik apgaudinėja save -– rinkoje vyrauja atsitiktinumas). Skaityti toliau…
Raudonojo rugsėjo fenomenas
Vakar Wall Street Journal išspausdino įdomų straipsnį apie rugsėjo fenomeną: būtent nuo rugsėjo pradžios iki spalio pabaigos akcijų rinkose dažniausiai fiksuojamas kainų kritimas. Rugsėjo mėnesį atsitiko daug blogų dalykų: pernai šį mėnesį žlugo Lehman Brothers bankas; 2002-aisiais būtent rugsėjį meškų rinka metėsi link naujų žemumų; 1998-ųjų finansų krizė prasidėjo rugpjūtį, bet užtruko keletą mėnesių; nors garsusis 1987-ųjų metų rinkos krachas įvyko spalį, bet akcijos pradėjo pigti rugpjūčio pabaigoje, lygiai kaip ir 1929-ųjų rinkos griūties metu. Skaityti toliau…
James J. Cramer: Confessions of a Street Addict
CNBC laidų vedėjo Jim Cramer‘io tikriausiai nereikia pristatinėti niekam, kas domisi rinkomis. Nors jo patarimai akcijų tema dažniausiai nelabai pataiko į dešimtuką (galima prisiminti jo garsiąją frazę „su Bear Sterns viskas gerai“ prieš pat šio banko žlugimą), jis buvo tapęs vienu žymiausių pastarosios buliaus rinkos veidų. Tūkstančiai žiūrovų kasdien stebėdavo jo laidas, kur jis naudodamasis daugybe šou elementų emocingai teikdavo rekomendacijas akcijoms pirkti ar parduoti. Ir tik vėliau jam teko akis nudelbus Jon Stewart laidoje prisipažinti, jog ne visada jis yra teisus. Skaityti toliau…
Pagalbos: ką skaityti apie Rusiją „iš kitų barikadų pusių“?
Per pastarąjį mėnesį perskaičiau keletą knygų apie Rusiją: Paniuškin ir Zygar „Gazpromas – rusų ginklas“, Edward Lucas „Naujas šaltasis karas“, Michailas Saakašvilis „Kalbu jums apie laisvę“, o šiuo metu dar vis kremtu „Disidento mirtį“ apie Litvinenkos istoriją. Tiesa, jos visos rašytos žmonių, kurie galvoja lygiai taip pat, kaip ir didžioji dalis lietuvių: į Rusiją šnairuojama, kalbama apie naująjį šaltąjį karą, Rusija piešiama kaip agresorė ir demokratijos per daug nepaisanti bei į autoritarizmą linkusi valstybė. Skaityti toliau…
Jean-Benoît Nadeau, Julie Barlow: Sixty Million Frenchmen Can’t Be Wrong
Prancūzai visada man atrodė kažkokie keisti. Ne man vienam: iš tiesų prancūzų mentalitetas gerokai skiriasi nuo anglosaksiškojo, kurio vertybėmis šiais laikais labiausiai žavimės. Autoriai, kilę iš prancūziškiausios Šiaurės Amerikos vietos Kvebeko, dvejus metus gyveno Prancūzijoje ir užsieniečio akimis aprašinėjo kultūrinius prancūzų ypatumus. Tikriausiai didžiausias prancūzų skirtumas nuo anglosaksiškosios kultūros yra požiūris į valstybę bei jos funkcijas. Prancūzų požiūriu, valstybė turi būti stipri, centralizuota: visa Prancūzija yra valdoma iš Paryžiaus, o jos vietos savivaldos institucijos yra silpnos, priklausomos nuo regionų valdytojų, kurie tiesiogiai gauna užduotis iš centrinės valdžios. Skaityti toliau…
Laimonas Briedis: Vilnius. The City of Strangers
Buvau skaitęs Laimono Briedžio knygos recenziją žurnale The Economist, tad, pamatęs jo knygą, pardavinėjamą Dainų šventės metu, nedvejodamas ją įsigijau. Ir tikrai nesigailiu: knygoje pasakojama Vilniaus istorija labai įdomi, juolab, jog pasakojamas užsienio gyventojų, lankiusių Vilnių įvairiais laikais, požiūris į šį miestą. Vilnius visą laiką buvo pakraštyje. Gal ne tiek pakraštyje, o kiek ties riba. Tai paskutinis vakarų Europos miestas, kuriame tvirtai įsišaknijusi katalikybė (ir vienas paskutiniųjų, į kurį buvo atnešta krikščionybė), už jo – vakarų pasauliui nebepriklausantys ortodoksai. Skaityti toliau…
Pasakojimas apie rinkas investuotojų asociacijoje
Vakar investuotojų asociacija paprašė pakalbėti apie tai, ką manau apie rinkas. Kadangi prašė kalbėti daugiau apie pasualio rinkas, tai apsiribojau JAV, ir dariau prielaidą, jog ji atsigaus tik tuomet, kai atsigaus JAV vartotojai. Bet jie kol kas pinigų neturi, nes didėja nedarbas, paskolų aptarnavimui reikia skirti vis dar skirti rekordiškai didelę pajamų dalį (mat skolų yra labai daug, tad net sumažintos palūkanos leidžia tik ribotai atsikvėpti), o net ir tie, kurie vis dar turi darbus ir nedaug skolų yra linkę taupyti (taupymo lygis šovė į viršų). Skaityti toliau…
Vladas Terleckas: Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918-1940
Kartas nuo karto visai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvos finansų istoriją, o ši Vlado Terlecko monografija – ne išimtis. Joje surašytos trumpos didžiosios dalies tarpukario Lietuvos bankininkų (bankų vadovų bei valdybos narių) biografijos, tad daugiausiai vietos skirta sausokiems faktams apie tai, kur jie gimė bei baigė mokslus, bet juk tokia tikriausiai ir turėtų būti monografijos paskirtis. Nors retkarčiais prasimuša ir subjektyvi autoriaus nuomonė, kurioje galima įžvelgti ir tam tikro tarpukario Lietuvos romantizavimo (tarkime, autorius sielojasi, jog dabartinis Ūkio bankas neturi jokių sąsajų su prieškariniu Vailokaičių įsteigtu Ūkio banku, tad ir Romanovo valdomas bankas lyg ir neturėtų turėti teisių į šį pavadinimą). Skaityti toliau…
Revoliucijas nuo šiol geriausia sekti per twitterį?
Pagrindinė pastarųjų dienų naujiena pasaulio žiniasklaidoje – neramumai Irane. Bet atrodo, jog greitai besikeičiančią situaciją šiais laikais geriausia sekti nebe per tradicinius žiniasklaidos kanalus, o per Twitter. Kaip šiandieną per BBC radiją teigė britų žurnalistas, žiniasklaidos darbuotojų judėjimas apribotas, tad tenka remtis kitais šaltiniais, o pats išsamiausias iš jų yra ta pati 140 simbolių mikrodienoraščių platforma Twitter. Įvykių eigą gana neblogai galima atspindėti vien tik sekant Twitter srautą – tinklaraštininkas Andrew Sullivan būtent taip ir padarė. Skaityti toliau…