Daniel Lieberman: Exercised. The Science of Physical Activity, Rest and Health.

Turiu pripažinti, kad šią knygą pirkau Londone tuoj po diskusijos su bičiuliu apie tai, ar blogai, jei žmogus nesportuoja. Jei tiksliau, kolega teigė, jog jei žmogui pradėjo augti pilvas, jį reiktų sugėdinti ir priversti sportuoti, o man tokia taktika pasirodė visiškai nepriimtina: jeigu žmogus sau gerai jaučiasi, kodėl jam reikia ieškoti problemų? Ar čia ne visuomenės psichologinis smurtas, kai stengiamasi, kad visi nuolat bėgiotų ir sportuotų, visi vienodai gražiai lieknai atrodytų ir visi vienodai gražiai save kankintų dietomis bei prakaito upėmis?

Iš principo Daniel Lieberman sutinka su manimi. Sportas bei fizinis aktyvumas suteikia sveikatos, bet mums evoliuciškai įgimta nieko neveikti ir saugoti kalorijas. Ar kas matė kokį laukinį gyvūną, kuris šiaip sau, savo malonumui, kasdien prasibėgtų kokį desėtką kilometrų? Visi bėgioja tik iš vargo, kol susiranda maisto, o po to ramiai savo virškina ir stengiasi nešvaistyti energijos. Taip ir mums, sportas nėra natūralu, ir nieko čia nepadarysi. Gėdinimas čia irgi neveikia, o ypač jei gėdinama dėl išvaizdos: taip tik kompleksų galima įvaryti, o ne priversti sportuoti.

O visgi aktyvus gyvenimo būdas duoda nemažai naudos. Sportuojančių gyvenimo trukmė ilgesnė nei nesportuojančių, bet ne tiek jau žymiai, gal tik keliais metais. Nepaisant to, nesportuojantys žymiai ilgiau prieš mirtį serga lėtinėmis ligomis ir jų gyvenimo kokybė žymiai prastesnė, tad sportuodamas gali vidutiniškai laimėti 10-15 kokybiško gyvenimo metų. Toks efektas pasiekiamas vidutiniškai per savaitę aktyviai praleidžiant 2.5 valandos. Gana nedidelė laiko investicija – socialiniuose tinkluose praleidžiame vos ne dešimt kartų daugiau.

Įdomus buvo ir skyrius apie poilsį. Manoma, kad didžioji sporto nauda yra atsistatyme po fizinio krūvio: organizmo „remontas“ po intensyvios fizinės veiklos vyksta žymiai ilgiau nei reikia tiesiog jėgoms bei mikrotraumoms sutvarkyti. Manoma, kad dėl to fizinis aktyvumas padeda ilgiau palaikyti kūną sveiką. Nors iki šiol yra labai daug neaiškumų, kaip iš tiesų veikia mūsų kūnas.

The People vs Tech: How the Internet is Killing Democracy

Nors knyga rašyta dar visai neseniai – 2019-aisiais, bet pastarieji keli metai buvo tiek permainingi, kad ji jau atrodo kiek senstelėjusi. Pagrindinės problemos, apie kurias rašoma knygoje, vis dar aktualios, bet per trejus metus technologijų pasaulyje daug kas gali apsiversti: duomenų rinkimas apie vartotojus niekur nedingo, bet GDPR visus privertė pasitempti, Facebook vartotojų kiekis pradėjo kristi, Bitcoino bei kriptovaliutų žadama naujoji utopija netapo kūnu. Gali būti, jog Trumpo rinkimų kampanija ir Brexit buvo duomenų technologijų pikas. Bent jau 2022-aisiais technologijų pasaulis tapo labiau fragmentuotas. 2022-aisiais skaitau žymiai daugiau knygų ir mažiau naudojuosi socialiniais tinklais. Net ir portalų nebeskaitau.

Knygoje People vs Tech keliami klausimai apie neribotą technologijų grėsmę demokratijai: kai didžiausi pasaulio verslai yra pagrįsti duomenų rinkimu ir reklamos pardavimu, nesunku suprasti, kad jų pelno siekis gali kirstis su visuomenės interesais. Technologijos suteikia galimybę manipuliuoti žmonėmis, subtiliai jiems įteigti savo nuomonę, o kartais tiesiog sukelti nepasitenkinimą ir erzulį. Tuo ne kartą naudojosi Rusija bei radikalesni politikai: selektyviai rodant reikiamas naujienas, žmonėms galima sudaryti iškreiptą pasaulio vaizdą. Demokratijai reikia kritiškai ir blaiviai mąstančių rinkėjų, bet per pastaruosius metus net mano aplinkoje atsirado žmonių be kritinio mąstymo, kuriems pasaulinės „globalistų“ konspiracijos ir reptiloidai atrodo logiškesnis pasaulio paaiškinimas nei tai, apie ką kalbama viešojoje erdvėje.

Technologijos nebūtinai atneša gėrį ir dėl kitų priežasčių. Dažnai jos sukuria didelę nelygybę: programuotojai ir tech žmonės stipriai praturtėja, o paprastiems žmonėms tenka kovoti dėl papildomo euro. Ekonomika, kur visi tapo Uber vairuotojais ar maisto kurjeriais iš pirmo žvilgsnio skamba patraukliai, bet vidutinės tokių darbuotojų pajamos nebūtinai didesnės nei dirbant pilnu etatu vairuotoju. Daug kas tapo influenceriais, bet ten ekonomika dar žiauresnė: keletas populiariausių nusigriebia visą grietinėlę, o kiti tenkinasi tik keletu eurų ar dovanotų prekių pavyzdžių. Nebūtinai inžinieriai supranta, kad jų technologinis sprendimas neišsprendžia socialinės problemos. O demokratijai reikia stiprios vidurinės klasės, kuri vertintų tai, ką ji turi ir nesijaustų nusivylusi. Nusivylusių daugėja.

Kaip jau minėjau, per trejus metus daug kas pasikeitė. Nebetikiu, kad Facebook ir Google yra tokie stiprūs kaip anksčiau, jų pozicijos silpnėja. Manipuliuoti elektrorato nuomone pasitelkus algoritmus vis dar lengva, bet darosi sunkiau. Kriptovaliutos netapo pagrindine atsiskaitymo priemone. Yra vilties, kad demokratija ilgainiui išliks.

Knygos kelionėms

Londono Marylebone rajone yra toks knygynas Daunt books – senas, gražiu interjeru, su istorija. Tokie man labai patinka: kas kartą lankantis Londone ilgoms valandoms pradingstu tarp lentynų ir kelionės pabaigoje neretai tenka pirktis papildomą bagažą įsigytoms knygoms parsigabenti. Daunt books ypatingas tuo, kad jis skirtas keliautojams. Knygos čia sudėliotos pagal šalis, tad tereikia susirasti krašto, į kurį keliausi, lentyną ir galėsi sužinoti begales dalykų apie savo kelionės tikslą. Tarkim Baltijos šalių skyriuje rasi ne vien tik Lonely Planet gidus, bet ir Žečpospolitos istoriją, Jurgio Kunčino „Tūlos“ anglišką vertimą, Adomo Mickevičiaus dramas, estišką Kalevalą, Livonijos ordino istoriją ar knygų apie tremtį.

Kadangi planavome atostogauti Graikijos Korfu saloje, knygyne išsirinkau Gerald Durrell Korfu trilogiją, kurios pagrindu yra pastatytas serialas „The Durrells“. Tingioms atostogoms prie jūros ir baseino – tobulas skaitinys. Knygoje pasakojama apie tarpukaryje Korfu saloje gyvenusią britų šeimą ir jos juokingus nuotykius bendraujant su vietiniais. Per kone šimtą metų šias salas stipriai pakeitė turizmas, bet įsivaizduoti mažakalbius valstiečius, genančius per alyvmedžių giraitę savo asilus vis dar nesunku. Juolab, kad kultūra ir žmonių mąstymas taip greitai nesikeičia. Bent jau turistų stipriai nepergrūstuose kaimeliuose mažesnėse Jonijos jūros salose.

Dar šios vasaros planuose buvo žvejyba Švedijos šiaurėje, tad šiai kelionei pasirinkau Andrew Brown knygą „Fishing in Utopia: Sweden and the Future that Disappeared“. Ši knyga gal ir ne pati geriausia, bet joje radau daug įvairių detalių apie Švedijos kultūrą, į kurias keliaudamas ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Tarkim tai, kad Švedijoje itin mėgstami seni amerikietiški automobiliai (rašoma, kad anksčiau jie buvo ypač populiarūs tarp darbininkų), bet nesvarbu kokią galingą ar prašmatnią mašiną turėsi, niekas nevažiuos greičiau nei greičio limitas. Švedai – ne suomiai, įgimto ralisto kraujas jiems svetimas. Kultūriškai jie lyg arčiau vokiečių, kur taisyklių laikymasis yra aukščiau visko. Panašias istorijas pasakojo ir kelionės bendrakeleiviai: paklausus, kas nutiktų jeigu žvejotum upėje, kur draudžiama, švedas tiesiog pasakė, jog žvejybą draudžiantis ženklas ten gana aiškiai matomas, tad nereikia dėl to pergyventi. Dar kartą perklausus, kas gresia už pažeidimą, atsakymas buvo tas pats „taigi matysit, kad negalima“ – tiesiog jam nebuvo įmanoma suprasti, kad kas nors svarstytų pažeisti draudimą dėl ne itin didelės baudos. Deja, knygoje rašoma, kad Švedijos visuomenė per 30-40 metų labai pasikeitė į ją įsiliejus nemažai migrantų. Nėra Švedijoje miestelio, kad ir kokioje glūdžioje šiaurėje, kur kurdai neturėtų atsidarę picerijos ir kebabinės. Su naujomis kultūromis keičiasi ir Švedijos kultūra.

Būdas per knygas susipažinti su savo kelionės tikslu man labai patiko. Jau žinau, kad planuojant kitas keliones būtinai užsuksiu į Daunt books.

Stephen Few: „Show Me the Numbers“

Nors ši knyga išleista prieš maždaug dešimtį metų, ji išlieka vienas geriausių grafikų bei lentelių dizaino vadovėlių. Joje viskas paprastai paaiškinta su galybe pavyzdžių, ir, kas labai svarbu, viskas puikiai pritaikoma. Autorius teigia, kad visi pavyzdžiai jo knygoje daryti Exceliu, bet knygoje kalbama apie principus, o ne apie technines detales, tad knygoje išdėstytos žinios pravers kiekvienam.

People who can’t tell their stories in understandable ways are either naive (unaware of the world outside of their own small spheres), lazy (unwilling to craft the story in familiar terms), full of themselves (more interested in impressing than communicating), unskilled in the use of everyday language, or just don’t understand their stories well enough to tell them clearly.

Stephen Few, „Show Me the Numbers“

Knyga nėra vien tik techninė, nors joje yra nemažai informacijos apie tam tikras grafikų plonybes: kada reikia naudoti legendas, ar reikia visada žymėti ašis ir panašiai. Knygoje išdėliojami ir pagrindiniai duomenų vizualizavimo principai:

  1. Sugalvok, ką nori pasakyti. Kiekvienas grafikas turi būti kuriamas žinant jo tikslingumą. Ar nori parodyti kokį nors ryšį tarp kintamųjų? Ar nori atkreipti dėmesį, kad pardavimai krenta? Ar palyginti kelių šalių duomenis?
  2. Pasirink geriausią būdą savo istorijai papasakoti. Išmesk iš grafiko tai, ko visai nereikia ir kas trukdo: ar tikrai reikia skaičių prie kiekvieno taško? Gal užtenka mažiau spalvų? Gal reikia rodyti ne tokį detalų grafiką iš kasdienių duomenų, o apsiriboti apibendrintais mėnesiniais? Ar tikrai čia vieta skritulinėms diagramoms? (Joms niekur ne vieta! Jas visas reikia keisti stulpelinėmis diagramomis!)
  3. Įsitikink, kad grafikas yra aiškus, paprastas ir tikslus:
    • Grafike turi dominuoti duomenys, o ne dizaino elementai.
    • Išmesk viską, ko nereikia: tiek nereikalingus duomenis, tiek nereikalingus grafiko elementus (ašis, legendas, spalvas, tinklelį, tekstą, ir pan.)
    • Pasistenk, kad grafiko elementai ryškumu neperspjautų pačių duomenų.
    • Paryškink informaciją, kuri svarbi tavo žinutei. Tarkim, jei lygini Lietuvą tarp Europos Sąjungos šalių, piešk Lietuvą kita (ryškesne) spalva.

Colin Thubron: „The Amur River: Between Russia and China“

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį. Kelionės juk ne apie vaizdus, jos – apie emocijas.

Aišku, keliauti Tolimųjų rytų upe Amūru nuo pat jo ištakų Mongolijoje, iki žiočių Ochotsko jūroje sugalvotų ne bet kas. Žurnalistas ir keliautojas Colin Thuborn po Rusiją keliavo dar Sovietų Sąjungai gyvuojant, tad gana neblogai pažįsta Rusijos gyventojus, moka rusų kalbą. Tolimieji Rytai jį irgi nuolat traukia, jis labai daug žino apie šio regiono istoriją. Tai matosi ir knygoje: ją skaitant sužinojau daugybę įdomių faktų apie Rusijos ir Kinijos santykius, apie Nerčinsko sutartį 1689-aisiais, kuria Kinija su Rusija pasidalino pietų Sibirą (ir Kinija gavo didelius plotus į šiaurę už Amūro upės), apie vėlesnes sutartis, kuriomis Rusija perėmė Kinijos teritorijas prie Chabarovsko ir Vladivostoko, apie trumpai gyvavusią Želtugos respubliką, apie mongolų ordas ir rusų užkariautojus, mandžiūrų tautelės likučius ir dar daug daug visokiausių faktų faktelių. Palei Amūro upę turistų nesutiksi, tad bet koks užsienietis kelia įtarimų tiek Kinijoje, tiek Rusijoje. O jis ypač įtartinas dėl to, kad tiek visko daug žino apie regioną – tikriausiai šnipas. Tokiems nuotykiams reikia drąsos, net kai jau esi daug visko gyvenime matęs.

Amūro upė ilgai teka Rusijos – Kinijos siena. Abi šios imperijos viena su kita elgėsi atsargiai ir įtariai. Ir dabar Rusijos pakraščiuose į kiniečius visi žiūri su neapykanta, lyg jie tik ir telauktų, kaip atsiimti savo pietų Sibirą. Tame kažkiek racijos gal ir yra: Rusijos pusėje palei Amūrą gyvena gal tik keli milijonai gyventojų, o Kinijoje – dešimtys milijonų. Jeigu anksčiau Rusijos krantas buvo žymiai labiau išvystytas ir spinduliavo progresu, dabar ten viskas apleista, o pažanga matosi tik Kinijos krantuose. Nelengva matyti byrančią savo galybę, kai labai aiškiai matosi ir naujasis regiono lyderis: Kinija vystosi labai greitai. Įdomu ir tai, kad Kinijos žmonės labai neigiamų jausmų rusų atžvilgiu neturi: jei ir yra koks neteisybės ar skriaudos jausmas, tai čia jau kelių šimtmečių reikalas, rusai kiniečių akimis – vakarų civilizacijos atstovai, tad verti pagarbos. Mums tai gali atrodyti komiškai ir keistai, bet kinams kitoje Amūro pusėje stovintys stalinistinio stiliaus pastatai su kolonomis – geriausias įrodymas, kad Rusija yra labai arti senovės graikų kultūros. Trūksta gal tik antikinių skulptūrų. Iš Heihe 黑河市 miesto viskas matosi kitaip. To nereiktų pamiršti.

John Dickie: „The Craft. How the Freemasons Made the Modern World“

Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės. Ir nesvarbu, kad ši ložė neatitiko reguliarumo principų ir kiti jos nepripažino: mūrininkams mestas šešėlis dar ilgai duos peno konspiracijų teorijoms.

Istoriniu požiūriu mūrininkų statusas skirtingose šalyse labai skyrėsi. Tarkim Anglijoje masonų ložės kilo iš brolių noro kartu pagerti ir pabendrauti, o tai, kad į jas priimdavo tiek protestantus, tiek katalikus (o kolonijose net ir induistus bei kitų religijų atstovus) teikė papildomų privalumų: tai buvo būdas pirkliams, gydytojams, tiek aukštuomenei, tiek apsišvietusiai vidurinei klasei pabendrauti tarpusavyje. JAV laisvieji mūrininkai Vašingtono ir kitų JAV tėvų iniciatyva tapo kone valstybinė religija, kuriai priklausė beveik kiekvienas šviesus vyras. Bendri ritualai ir apeigos leido JAV kurti savitą bendruomenę, suvienijo skirtingus žmones. Tačiau kitose šalyse įtampų buvo žymiai daugiau: masonai buvo laikomi laisvamaniais, tad jie buvo piešiami katalikų priešais. Laisvės ir liberalumo idėjos, ypač po Prancūzų revoliucijos, irgi ne visiems buvo priimtinos, tad nenuostabu, kad ne visur į mūrininkus buvo žiūrima teigiamai.

Buvo įdomu skaityti ir apie nacizmo bei mūrininkų santykį. Vokietijoje ložės buvo uždarytos, bet persekiojami tik broliai žydai (ir tai, labiau dėl to, kad žydai, o ne dėl to, kad masonai). Patys mūrininkai bandė ieškoti kelių kaip išlaikyti savo organizaciją, bet politinės konkurencijos naciams nereikėjo. Įdomu tai, kad žiauriausiai su mūrininkais susidorojo Franko Ispanijoje: pagal ložių sąrašus žmonės buvo šaudomi. Dar ir dabar Ispanijoje ložės nėra stiprios.

Paskutiniai knygos skyriai skirti visai šviežiems laikams. Prieš keletą metų, Didieji Prancūzijos Rytai (Grand Orient, nereguliari ložė, kurios nepripažįsta didžioji dalis masonų, nes jie gana seniai atsisakė reikalavimo, kad brolis turi tikėti į Didįjį Visatos Architektą – iš esmės jie progresyvūs laisvamaniai) nusprendė, kad į savo gretas leis priimti ir moteris. Sprendimas priimtas dėl gana įdomios priežasties: pasirodo, vienas brolis, jau tapęs pilnateisiu meistru, pasikeitė lytį, tad tapo nebeaišku, ar jis gali būti ložėje. Sprendimas tolerantiškas: brolis išlieka broliu, net jeigu jis dabar sesė, o kartu tai atveria duris ir moterims ložėse.

Tiesa, knygoje ne kartą minima, kad mūrininkija išgyvena nemažai iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje: vidutinis brolių amžius vis didėja, jaunimui mūrininkija nebe tokia įdomi. Sakoma, kad pasikeitė tradicijos: jaunimui nebeaktualu ilgą laiką iš vyresnių mokytis moralinių vertybių, jie nori viską atrasti ir nuveikti patys. Be to, gyvenimo tempas tapo žymiai greitesnis, ir ne visiems jau užtenka laiko kas savaitę ar kelias fiziškai susitikti ritualiniuose darbuose: prieš šimtą ar du šimtus metų tai gal buvo viena svarbiausių brolijos socialinių funkcijų – galimybė pabendrauti su panašaus mąstymo žmonėmis, padėti vienas kitam, rasti kas tave suprastų. Sakoma, kad mūrininkų ložių itin padaugėjo po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų – grįžusiems kariams reikėjo bendrystės ir bičiulystės, o kas juos geriausiai supras jei ne tokie patys broliai perėję per tą patį pragarą?

Vladimir Nabokov: „Pnin“

Džiaugiuosi, kad į šių metų Knygų klubo sąrašą pateko ši Vladimiro Nabokovo knyga. O dar labiau džiaugiuosi, jog ją skaičiau angliškai, taip, kaip originaliai ji ir parašyta. Knyga nedidukė, bet ją skaitydamas mėgavausi jos tekstu, skaičiau lėtai, ne kiek tikėdamasis veiksmo atomazgos, kiek gėrėdamasis žodžių žaismų, kartais mintyse pakartodamas stipriu rusišku akcentu tariamas angliškas frazes. Inteligentiško rusų emigranto tartis, naudojamos amerikono ausiai keistos gramatinės formos ar senamadiški, ne iš gyvos kalbos, o iš vadovėlių išmokti žodžiai – paveikslas nupieštas tiesiog tobulai.

Nabokovo „Pninas“ – knyga apie nepritapimą emigracijoje, o galbūt ir apie patį Nabokovą. Kartu tai knyga apie akademinį pasaulį, kurio žmonės ganėtinai nutolę nuo realybės, kurie labiau linkę knaisiotis po mažai kam žinomus žodynus ar problemas, tyrinėti tik savo pasaulį: gali būti labai išsilavinęs savo siauroje srityje, perskaitęs begales knygų, bet tai nereiškia, jog būsi ko pasiekęs už akademijos ribų. Nabokovo Pninas – kaip Stouneris, tik ne toks rezignavęs, jam iš tiesų norisi būti visuomenės dalimi, tik nesigauna. Aišku, Pninas svetimas ir dėl to, kad jis imigrantas, bet toje pačioje imigrantų bendruomenėje jis sutinka daug ko pasiekusių verslininkų bei sėkmingų žmonių. Pninas man – intelektualus akademikas, labai apsiskaičiusio žmogaus pavyzdys. Nors jis gali gali bet kuria proga cituoti klasikų veikalus ar deklamuoti eiles, tačiau yra visiškai nevaisingas savo darbais. Apsiskaitęs žmogus ne visada yra lyderis, žinios negarantuoja, jog būsi visuomenei reikalingas (tiesą sakant, jos net negarantuoja, kad būsi naudingas). Gal dar taip sutapo, kad šią knygą skaičiau vykstant Ukrainos karui ir vis viešojoje erdvėje buvo kalbama apie rusiško pasaulio kultūros (na, žinote, Dostojevskis, Čaikovskis ir pan…) ir rusiško pasaulio žiaurumo priešpriešą: man pasirodė, jog rusiškoji inteligentija, kaip Pninas, gal ir labai apsiskaitę, bet neradę savo vietos, prašvaistyti. O gal, deja, bergždi.

John Lewis-Stempel: „The Sheep’s Tale“

Kaip gal ir nieko labai ypatingo, bet tai knyga, kurioje aiškiai matosi autoriaus aistra tiek avims, tiek rašymui: nedidukė trumpų pasakojimų kolekcija apie avių auginimą Britanijoje. Panašiai kaip internetinis dienoraštis su keleto pastraipų įrašais ir vis nauja istorija apie avių gyvenimą. Autorius jau ketvirtį amžiaus augina avis ir matosi, kad tikrai myli savo darbą: kiekviena avis turi ne vien vardą, jis pažįsta kiekvienos augintinės charakterį, prisimena jų gyvenimo istorijas ir sugeba jas įkvepiančiai papasakoti. Gal visgi kažkas tame avių auginime yra paliečiančio žmogaus sielą, kad tokie pasakojimai sugeba įtraukti. Pamenu Jeremy Clarkson serialo „Clarkson’s Farm“ pabaigoje Clarksonas sakė, kad metus praleidus fermoje labiausiai jaudinantis dalykas buvo avys. Nesvarbu, kad nešančios vien tik nuostolius, nesvarbu, kad vis išdykaujančios, pabėgančios, kvailokos, reikalaujančios rūpesčio ir dėmesio, bemiegių naktų priimant avinėlius, slaugant sužeistas ar ieškant paklydusių. Avys palieka stipriausią jausmą.

Einu pasekti autoriaus Twitteryje. Karo naujienas privalu kiek praskiesti žiniomis iš avių bandos gyvenimo.

„The Best British Travel Writing of the 21st Century“

Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas. O tie jausmai ir graudina, ir verčia susimąstyti, ir priverčia pajusti dulkių, karščio ir prakaito kvapą. Leidžia kartu su autoriais išgyventi religinius jausmus (vienas iš straipsnių aprašo Islamo hadžą Mekoje, kitame autorius lydi savo tėvo induisto pelenus iki Gango upės). Priverčia pagalvoti, ar neatrodome keistai ir juokingai su savo fotoaparatais bastydamiesi po primityvius Afrikos kaimus, kurie jau seniai yra tapę turizmo pinigų kalykla be jokios autentikos – ir ar iš viso tikrąją autentiką galima pajusti neperimant vietinių gyvenimo būdo ir tame kaime nepagyvenus porą metų be patogumų.

The essence of travel is not to move but to feel.

Sakoma, kad kelionės atveria duris naujiems potyriams ir naujiems požiūrio kampams. Bet tai tik dalis tiesos. Keliaudami mes kartu nešamės ir savo duris, tam kad jas laikytume privertas. Labai retai iš tiesų pakeičiame savo požiūrį, labai retai iš tiesų bandome suprasti kitas kultūras, sunkiai įsigyvename į jų pasaulėžiūrą. Pakeliauti kelias savaites su turistų grupe po čiabuvių kaimus neužtenka.

Serhii Plokhy – „Lost Kingdom: A History of Russian Nationalism from Ivan the Great to Vladimir Putin“

Turbūt ne mane vieną nustebino Vladimiro Putino vasario 24-osios dienos kalba, kurioje jis teigė, jog Ukraina niekada nebuvo normali valstybė, ji tik pasiklydusi Rusios (ne Rusijos!) dalis, todėl ukrainiečius, kaip šeimos narius, reikia išgelbėti nuo vakarų ir nacių įtakos. Serhii Plokhy knyga apie Rusijos nacionalizmo istoriją tvarkingai daug ką sudėlioja į lentynėles – nereikėjo Putino pareiškimais stebėtis, jie ilgos tradicijos tąsa.

Istoriškai Rusija save tapatinasi su Rusia – jau tūkstantį metų vienaip ar kitaip gyvuojančiu slavų genčių politiniu vienetu. Pradžioje tai buvo Kijevo Rusia, apsikrikštijusi rytų krikščionių tikėjimu. Vėliau vėliavnešiu tapo Maskvos kunigaikštystė, su Ivanu Rūsčiuoju gavusi naują misiją – suvienyti ortodoksų žemes ir atkurti Rytų Romos Imperiją. Nors Ivanas Rūstusis kilęs iš Rurikų dinastijos, bet jo Rusios identitetas tapo aiškiai nulemtas: tai nebe Novgorodo, nebe skandinavų, nebe vikingų identitetas. Ir vėlesniais laikais tapo nebemadinga priminti, kad rusų genčių ištakos yra skandinaviškos ar, neduok dieve, mongoliškos: rusai gavo misiją atkurti Rytų Romos Imperiją. O jei pasiseks, tai ir su Vakarų Roma bus galima susitvarkyti.

Rusia jau seniai dalinama į tris dalis: Didžioji Rusia (tikrieji rusai), Mažoji Rusia (ukrainiečiai) ir Baltoji Rusia (baltarusiai). Rusų manymu, visos šios dalys – ta pati tauta. Gal kalbanti tik šiek tiek skirtingais dialektais, bet jie visi to pačio lizdo: visi slavai, visi ortodoksai. Susitvarkę su mongolais, Maskvėnai didžiausią grėsmę matė Lietuvos-Lenkijos Respublikoje. Iš tiesų, ši grėsmė ne vien karinė, Abiejų Tautų Respublika yra kardinaliai priešinga Maskvėnų vertybėms, jos antipodas. Pagrindiniai poliai, ant kurių stovi Maskva – tikėjimas, stiprus caras ir tradicinis gyvenimo būdas. O lenkai – katalikai, Ržečpospolita – be stipraus karaliaus ir su plačiomis šlėktų teisėmis, kone demokratija. Gal tik su tradiciniu gyvenimo būdu kiek mažiau priešpriešos, bet šiuolaikinės „Geiropos“ vertybės čia irgi labai stipriai oponuoja. Ukraina ir Baltarusija ilgai buvo LDK ir Lenkijos dalis, tad dėl šių valstybių gyventojų vertybių ir vyksta karas. Ar jie bus „supuvusiuose vakaruose“ ar teisingame provoslaviškame kelyje? Ar pavyks šiuos lenkų suklaidintus brolius ir seseris sutaikinti su Rusios šeima, net jei jie to nenori? Kaip didysis brolis, turintis istorinę misiją, Rusija negailės tam nei jėgų nei žmonių.

Šios pagrindinės Rusijos vertybės labai gajos ir tarp Rusijos žmonių, čia ne vien tiek Putinas. Jeigu anksčiau dar man buvo keista, kaip karui pritaria stačiatikių patriarchai, dabar viskas aišku: tai yra kryžiaus žygis dėl ukrainiečių sielų, dėl jų grąžinimo į tiesos kelią. Jie kas tikėjosi, kad Rusijoje gali greitai įsigalėti demokratija – neverta to tikėtis. Caras turi būti stiprus ir galingas. Caras negali būti renkamas kaip kokioje Abiejų Tautų Respublikoje, nes jeigu renkamas, tai silpnas. Caras privalo nesitaikstyti su sutartimis ir jas laužyti kai tik jos jam nepalankios – caro galios negalima apriboti, nes jis atrodys silpnas. O tai, kas vakariečiui atrodo necivilizuota, rusas gali ploti atsistojęs – va, parodėm tiems vakarams, nežaidžiam pagal jų taisykles, esam stiprūs. O ir „tradicinės vertybės“ Rusijoje labai gerai sudygę: čia tik mums atrodo barbariška mušti žmonas ar vaikus, kankinti disidentus ar šaudyti civilius. Rusijoje „vakarietiškos“ vertybės niekinamos. Čia jūs silpni, jeigu jums baisu. Be to, vakarietiškos sankcijos prie perversmo irgi neprives – geriau gyvensiu skurdžiai bet niekas man neaiškins. Net jei reikės laukuose miegoti ir į griovį kakoti.

Įdomu ir tai, kad šiomis vertybėmis gyvena ir intelektualai, net ir tie, kurie kentėjo prie Sovietų režimo. Solženycinas, Brodskis… Sovietų režimas gal blogas, bet Rusijos imperija turi gyvuoti. Pati Sovietų Sąjunga iširo ne be rusų nacionalizmo pagalbos – Jelcinas iškilo kaip priešprieša Gorbačiovui, nes „rusai yra galingi tik nuskriausti, nes ekonominio nuosmukio metu turi subsidijuoti visokius ten pribaltus ir azijiečius“. Suprantama, kodėl Putinas laiko Sovietų Sąjungos žlugimą didžiausia katastrofa – tai vienintelis laikas per pastaruosius šimtmečius kai visa Rusia buvo suvienyta: po ATR padalinimų Ukrainos Galicija liko austrų įtakoje. Taip, Leninas norėjo pataikauti vietiniams nacionalistams, kurie nemėgo lenkų ir sukūrė Baltarusijos bei Ukrainos respublikas, bet Sovietų Sąjunga savo esme buvo Rusijos imperija savo aukščiausiame taške. Dabar šią Rusią reikia atstatyti.

Russia is a truncated empire driven into ever new conflicts by the phantom pains of lost territories and past glories.

Serhii Plokhy

Knyga „Lost Kingdom“ išleista 2018 metų viduryje, kai jau matėsi, jog 2014-ųjų Donbaso įvykiai nepasiekė reikiamo tikslo: Donecką ir Luhanską išlaikyti brangu, tiesiogiai prijungti prie Rusijos nesigauna, o ukrainiečiai tapo dar didesni nacionalistai, tad šansai, jog jie pasiprašys į Rusijos glėbį itin sumenkę. Knygos išvada iš šiandienos taško atrodo naivi: apsvilę Donbase, rusai turės susitaikyti su ilgalaikiu Ukrainos praradimu. Priešingu atveju, tektų įsivelti į „brolžudikišką“ karą, kurį sunku pateisinti ir prieš tarptautinę bendruomenę ir prieš pačius plačiosios Rusios (t.y. tiek rusus, baltarusius, tiek ukrainiečius) piliečius. Rusija be Ukrainos – nebe imperija, o imperijos karūnos atsisakyti labai skaudu. Deja, istorija susiklostė kitaip ir konflikto buvo nepabūgta. Tikėkimės, kad tai paskutinis imperijos atodūsis.