Richard Mabey: „The Cabaret of Plants“

Jei gerai pamenu, tai šią knygą kažkuriame Londono knygyne pagriebiau dėl viršelio ir iliustracijų – atrodė, jog turėtų būti visai įdomu paskaityti kažką gana lengvo apie botaniką. Tekstai iš tiesų lengvi ir gražūs, bet gylio juose visgi mažokai. Na, ar bent jau tikėjausi daugiau.

Knygoje yra beveik trisdešimt skyrių apie įvairius augalus ir kuo jie ypatingi. Kažkiek trupinių apie jų biologiją, gyvenseną, bet daugiau apie tai, kuo jie svarbūs kultūriškai: kukmedžiai yra neabejotinas Anglijos bažnyčių šventorių medis, ąžuolai vertinami dėl tvirtybės (ir anaiptol ne dėl to, kad sugeba nugyventi tokį ilgą amžių – čia kukmedis arba alyvmedis laimi be didelės kovos), orchidėjos tapę populiariausiomis kambarinėmis gėlėmis, gigantiškoji viktorija yra pačiu gražiausiu augalu ir panašiai. Neabejoju, jei šią knygą būtų rašęs ne britas, o lietuvis, ten deramą vietą užimtų skyrius apie rūtas.

Nors šie trumpi pasakojimai apie augalus ir ne itin užkabino, bet keletą naujų dalykų tikrai sužinojau. Nebuvau pagalvojęs, kad Viktorijos laikų Britanijoje botanika buvo tokia visiems svarbi. Botanikos sodai sulaukdavo milžiniško lankytojų srauto, nes jų kolekcijos buvo nuolat papildomos naujais pavyzdžiais iš kolonijų: naujos gėlės tapdavo naujomis sensacijomis, ir susižavėję minios pulkais traukdavo žiūrėti kokio nors pirmą kartą pražydusio kaktuso. Skirtingi sodai varžydavosi, kuris pirmas išaugins kokią nors nematytą gėlių veislę ir galės parodyti jos žiedus: įtampos šiose varžybose buvo ne ką mažiau nei šiuolaikinėse Dakaro lenktynėse. Šiais laikais tai jau sunkoka įsivaizduoti. Nenuostabu, jog tuo metu suklestėjo ir botaninių piešinių menas, tapo madinga namuose laikyti kambarines gėles, kurti sodus buteliuose ar uždarose stiklinėse dėžėse.

Mūrininkų vertybės duomenų sistemoms

Skaitant Diana Darke knygos skyrių apie viduramžių mūrininkų gildijas man įstrigo jų deklaruojamos vertybės, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi statyboje. Geras statinys turi būti gražus, tvirtas ir patogus. Kaip suprantu, šias vertybes perėmė ir vėlesnieji laisvieji mūrininkai, kurie fizinių akmenų jau nebetašė. Šių raštuose teisingas gyvenimas irgi stovi ant trijų kolonų: grožio, stiprybės ir išminties.

Dirbu su įvairiausiomis duomenų sistemomis, duomenų bazėmis ir jų analize. Tai ganėtinai toli iki viduramžių katedrų statybos, bet kažkiek panašumo stipriai prisimerkus įžiūrėti galima: tai sudėtingos sistemos, kurias ne vienerius metus kuria ištisos komandos žmonių, ir nebūtinai pagal vieną aiškų nekintamai patvirtintą detalųjį planą. Tikiu, kad ir kuriant duomenų sistemas galima vadovautis tomis pačiomis trimis vertybėmis.

Grožis. Duomenų ataskaitos turi būti ne vien funkcionalios, bet ir estetiškai gražios. Svarbu ne vien duomenų teisingumas, bet ir jų pateikimas: teisingai parinkti šriftai, spalvos, grafikų dizainas leidžia duomenis žymiai lengviau suprasti. Galutinis duomenų vartotojas dažniausiai yra ne programuotojas ar analitikas, o vadovas arba išorinis klientas, kuris tikriausiai neturi daug laiko ir noro gilintis į duomenų subtilybes, todėl viskas jam turi būti aišku iš pirmo žvilgsnio. Nereikia pamiršti teisingų grafikų ir ašių pavadinimų, legendų, santrumpų išaiškinimo, reikia visose ataskaitose naudoti tokias pačias spalvas ir datos formatus. Net jeigu ruoši tik paprastą Excelio ataskaitą, verta įdėti papildomai pastangų tam, kad ji būtų aiški ir graži, o ne atrodytų kaip plikas atsitiktinių skaičių kratinys.

Stiprybė. Duomenų sistemos turi būti „tvirtai suręstos“: jos neturi sugriūti papūtus stipresniam vėjui ar nežymiai pasikeitus aplinkai. Sistemas reikia stengtis kurti taip, kad pasikeitęs duomenų formatas paduodamas iš išorinio tiekėjo ilgam „neužlenktų“ viso duomenų ūkio. Faktas, kad duomenų struktūros nuolat keičiasi, vieni laukai atsiranda, kiti išnyksta. Faktas, kad keičiasi ir duomenų kiekiai. Faktas, kad kartais duomenys vėluoja. Faktas, kad kartais vienu metu ataskaitas nori pažiūrėti šimtus kartų daugiau vartotojų nei įprastai. Faktas, kad kartais duomenys dingsta ir fiziškai, tad reikia juos atstatyti iš atsarginės kopijos. Realybėje nutinka labai daug neplanuotų dalykų, tačiau duomenų sistema turi būti pakankamai stipri juos atlaikyti, ar bent jau suprasti, kada reikia neprikūrus dar didesnių problemų tvarkingai nuleisti rankas.

Patogumas. Visos kuriamos sistemos turi būti patogios klientui. Niekada nereikia pamiršti, jog dirbama klientui, o ne savo pačių patogumui: žali duomenys csv formatu yra patogūs analitikui, bet nesuprantami vadovui. Analitikui gal būt patogu duomenis pasiimti per SQL užklausą, bet gal būt klientui reikia tik nuolat po akimis matyti kelis pagrindinius skaičius. Nereikia pamiršti, kad klientas ne visada gali iki galo teisingai išreikšti savo poreikius: reikia stengtis suprasti, ką tais poreikiais klientas nori pasiekti. Gali būti, jog jis nori vienokios specifinės ataskaitos Excel formatu, bet iš tiesų jis tuos duomenis įkels į kitą sistemą ar ataskaitą – gali paaiškėti, jog lengviau duomenis ten patiekti tiesiogiai, o ne per Excel bylas. Duomenų sistemos sėkmę užtikrina patogus problemos sprendimas klientui, o ne vien tik aklas techninės specifikacijos išpildymas.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970-1975.

Ne vienas, kuris šią knygą laikė rankose, iš karto pasakys – ją tiesiogine prasme sunku skaityti. 1250+ puslapių tomas yra itin nepatogus. Žmona antrąjį ir trečiąjį tomus, kurie tokių pat apimčių, naudoja kaip jogos kalades. Nors irgi sako, kad nelabai tinkami.

Sunku skaityti ir dėl to, kad Baltušio kalba tokia primityvi ir vienoda. Tie patys šabloniniai išsireiškimai, tos pačios pasikartojančios temos. Per tuos šešerius metus, kuriuos apima pirmasis tomas, nelabai kas ir įvyko. Dirbau. Nelabai sekėsi. Įdomu, kodėl manęs nepripažįsta. Ieškojau batų parduotuvėse. Kaip džiaugiuosi, kad mano gyvenime yra meilužė Dalia. Išsireikalavau dukrai kooperatinį butą. Kiek čia man beliko gyvent. Bariausi su žmona. Nekenčiu Mieželaičio. Ir Bieliausko. Ir Sluckio. Ir visų kitų. Gal Paukštelis toks nieko. Sniečkus tai vat buvo žmogus. Kaip gera, kad yra Dalia, duok dieve jai sveikatos. Šiandien pagirios. Monika (žmona) nepatenkinta. Net labai.

Nekenčia jis beveik visų, o pavydi absoliučiai daugumai: kas geresnį butą turi ar geriau gyvena, kas dėmesio daugiau spaudoje sulaukia, kas partijos malonėje maudosi. Kažką rašo, dar daugiau važinėja po provinciją dalyvaudamas „susitikimuose su rašytojais“, geria. Nors labiau geria Širvys, tą tai reik moralizuoti. Visur įsitikinęs savo teisuoliškumu, žodžiu, šlykštus diedas. Net labai.

Kaip pakomentavo Justinas Žilinskas, Baltušis yra tikrasis nacionalkomunistas: komunistų santvarka kaip ir gera, nes va kiek gero žmonėm padarė (na, ir jam tokį statusą suteikė – jis nomenklatūros dalis, septynis kartus liaudies deputatas), gerovę sukūrė. Gerai ir tai, kad lietuvybę kažkiek palaiko, vis ne caro valdžia, kur lietuvių kalbą draudė. Nors rusai šlykštūs, jų imperializmas jam nepatinka. Kita vertus, jis mato, kad kažkaip čia šitoje komunizmo gerovėje ne viskas taip, kaip turėtų būti: viską gali gauti tik per blatą (o blatų tai jis tikrai turi), ir net su blatu kažkaip prasčiau viskas gaunasi nei vakaruose. Paradoksas kažkoks.

Sovietmečio veikėjų nepažįstu, pažįstamų pavardžių radau gal vieną ar dvi, tad smulkūs faktai ir fakteliai ne itin mane domino. Bet labiausiai turbūt man įstrigo tai, ko knygoje nėra: o knygoje visai nėra idėjų svarstymų, nuosavų minčių. Atrodo, jog tik esi didelės sistemos dalis, be savo nuomonės – atlieki tau primestą funkciją, nueini kur reikia, pasakai ką reikia, skaitai „Literatūrą ir meną“ bandydamas suprasti ar jau esi valdžios nemalonėje, ar dar viskas gerai, visada gyveni baimėje, jog kažkas partijoje tavęs neužstos. Šiame gyvenime nėra jokios saviraiškos, jokios nuosavos minties. Tik baimė, ar tavo knyga bus pakankamai teisinga, kad ją išleistų ir neatimtų iš tavęs turimų privilegijų. Kažkaip žema ir liūdna – atrodo, jog gerbtum jį labiau jei būtų iki gyvo kaulo komunistas, giliai tikintis savo idėjomis. O čia tik įrašai apie tai, kaip nenuėjo į kažkokį tarptautinį posėdį Maskvoje, nes pasinaudojo proga nusipirkti deficitinio tepalo brolio Žiguliui ir piktinimasis, kad negavo kelialapio į Valakampių pensioną. Žydai atėmė. Kanovičius, gyvatė, kaltas.

„Literatūroje ir mene“ pastaruoju metu buvo spausdinami Tomo Venclovos „Laisvėjimo dienoraščiai“ – ten visai kito kalibro reikalas. Diskutuojama apie idėjas, susitinkama su asmenybėmis, aptariamos aktualijos. Kažko panašaus tikėjausi ir čia. Deja. Pats kaltas. Pats.

Kol kas dar nežinau, ar imsiuosi ir antrojo bei trečiojo tomo. Gal kiek pailsėsiu ir teks imtis. Žiūrėsim. Žiūrėsim.

Diana Darke. Stealing from the Saracens. How Islamic Architecture Shaped Europe.

Pirma šiemet užbaigta knyga – apie architektūros istoriją. Labai gražiai išleista, su daug iliustracijų, be kurių ši knyga prarastų didžiąją dalį savo žavesio. Knygoje teigiama, kad pagrindiniai Europos architektūros elementai, katedrų dizainas ir statybos technologijos yra nusižiūrėtos iš Islamo pasaulio. Tam pateikiama begalės pavyzdžių, atrodo, jog visa gotika yra nusižiūrėta nuo Islamo architektūros: aštrios arkos, „mauriškos“ arkos, špiliai – minaretų imitacija ir panašiai.

Iš tiesų, iki Kryžiaus žygių į Jeruzalę, arabų architektai buvo žymiai labiau pažengę (tarkim štai taip atrodo 715 metais Umajadų dinastijos statyta didžioji mečetė Damaske). Prisidėjo ir tai, kad Kryžiaus žygių dalyviai Jeruzalėje esančią Al-Aksos mečetę ir Uolos kupolo šventyklą palaikė Karaliaus Saliamono šventykla – tapo madinga visur bažnyčias Europoje statyti su kupolais. Architektūra pasikeitė: vietoj simetriško klasicizmo pradėta siekti vis aukštesnių stogų ir platesnių kupolų bei erdvių. Pastato išorė tapo ne tokia svarbi – tam, kad išlaikyti sunkius stogus, reikėjo ne itin gražių atramų, bet pati pastato konstrukcija darėsi vis sudėtingesnė. Pradėta eksperimentuoti su įvairiausiomis arkomis, kurias jau buvo išradę arabų architektai.

Iš Rytų atėjo ne vien įvairios arkos ir kupolai – nusižiūrėtos ir stiklo technologijos, atsirado vitražai. Pasikartojantys ornamentai, kolonų miškai irgi yra rytų idėjos. Šios idėjos toliau plito per prekybinius kelius (Venecijos architektūra labai „saracėniška“ – šv. Morkaus bazilika žymiai labiau primena mečetę nei katalikišką katedrą), per Ispanijos atkariavimą iš maurų. Arabų ir persų architektūros idėjos užkariavo Vakarų Europą.

Buvo įdomu sužinoti ir apie katedrų statytojų gildijas. Pastatyti katedrą reikdavo labai specifinių žinių, o specialistai nebūtinai buvo vien krikščionys. Jie keliaudavo nuo projekto prie projekto, veikė lyg tarptautinės statybų bendrovės, nekreipdamos dėmesio į darbuotojų tautybę ar netgi religiją. Gildijos laikydavosi trijų principų: statinys turi būti gražus, patvarus ir patogus naudoti. Įsidėmėtina, kad statinys neturi būti pigus, ir neturi būti pastatomas greitai. Manau, tai pritaikoma ne vien statybos darbui.

Duonos laužymas per pakylėjimą

Kartais taip būna, kad perskaitai knygą, ir kokia nors viena jos ganėtinai smulki ir neesminė idėja prilimpa prie tavęs ir nepaleidžia dar kelias savaites. Taip vis manęs nepalieka Stephen Hough knygos skyrelis apie šv. Mišių Eucharistiją – na, žinote, apie tą esminę pakylėjimo vietą, kai aukštyn iškeliama Ostija ir sakoma „Tai yra mano kūnas“ ir tada – BAM! – duona virsta Kristaus kūnu. Po minutės iškeliama vyno taurė, sakoma „Tai yra mano kraujas“ ir vėl – BAM! – vynas virsta krauju. Nuo pat vaikystės ši šv. Mišių vieta mane glumino. Čia tikrai turėtų būti kažkokia metafora, juk sunku patikėti, kad fizinis persimainymas tikrai įvyksta, net jei ir Katalikų mokymas primygtinai reikalauja priimti visa tai pažodžiui. Galų gale buvau priėjęs išvados, kad čia bus tikėjimo paslaptis ne mano jėgoms (o jomis reikia tiesiog tikėti, kad ir kaip sunku būtų), tad nereikia sau sukti galvos – tegul tuo rūpinasi teologai.

O štai Stephen Hough pateikia labai įdomią pakylėjimo interpretaciją. Štai, kas rašoma apie paskutinę vakarienę Evangelijose ir pirmajame laiške Korintiečiams:

Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. 

Mt 26, 26

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“

Mk 14, 22

Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“.

Lk 22, 19

Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“

1 Kor 11, 23-24

Atrodo, kad vienas iš esminių veiksmų vakarienės metu yra ne duonos permainymas į fizinį kūną, o būtent duonos laužymas ir dalinimas mokiniams. Kristus vakarienės metu daro ne kažkokį mistinį stebuklą versdamas duoną mėsa (kūnu), o atlieka labai įtaigų vaidinimą, aiškiai parodydamas, kas su juo nutiks. TAI – (rankomis plėšydamas duoną iš kepalo) – yra mano kūnas. Štai kas su juo atsitiks: PLYŠT! Ir tai darau dėl jūsų, atiduodu save jums po gabalą. Panašiai ir su vynu – esmė ne fizinis vyno permainymas į kraują, o jo išliejimo veiksmas: išpilu jį jums ir atiduodu.

Suprantu, kad tai ne standartinė katalikiška pakylėjimo interpretacija, bet man ji patinka – atrodo, kad ji išsprendė mano vaikystės tikėjimo paslapties klausimą: svarbu duonos laužymo ir dalinimosi veiksmas, o ne pati fizinė duonos transformacija.

Sūduvos Suvalkijos istorija

Paėmus į rankas bet kurią tarpukariu leistą moksliškesnę knygą nuolat stebiuosi kalbos aiškumu ir paprastumu. Nėra ten sureikšmintų frazių ir tarptautinių mokslinių terminų, nepasakojama apie tai kaip „feodalinės struktūros vystymąsi įtakojo aristokratijos įsigalėjimas“, o rašoma žymiai arčiau žemės: „karalius norėjo didinti savo turtus, bet pats nebeįstengė visko sužiūrėt, tad davė patikimiems draugams mainais į mokesčius pavaldyt dalį savo žemių“. Tas kalbos aiškumas ir paprastumas nejučia verčia manyti, kad tarpukario tyrinėtojai visgi žymiai arčiau prisikasę prie daiktų esmės nei dabartiniai habilituoti daktarai, apsikaišę triaukščiais specifiniais terminais ir labai sumaniai iš visiškai neesminių smulkmenų galintys pripiešti keletą knygų, bet taip jomis nieko ir nepasakyti.

Jono Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorija“ – neabejotina lietuviškosios istorijos klasika. Jos pirmasis, daugiau nei septynis šimtus puslapių sveriantis, tomas išleistas 1938 metais, o antrasis dėl karo negandų taip ir nepasirodė. Knygoje begalės informacijos apie Suvalkiją, nuo pat pirmųjų rašytinių šaltinių iki maždaug XIX amžiaus pabaigos. Naudotasi nesuskaičiuojama daugybe šaltinių iš Lietuvos Metrikos, įvairiausių bažnytinių knygų, surašymų, vizitacijų, kariuomenės sąrašų ir panašiai. Kai kurių šių šaltinių jau nebėra – jie sudegė karo metu, ar dingo be žinios. Kruopštumas – neįtikėtinas.

Suvalkija mane domina dėl savo giminės šaknų, tačiau iš šios knygos labai daug sužinojau ir apie visos Lietuvos istoriją, kurios supratimas dažniausiai apsiribojo didžiųjų kunigaikščių tarptautine politika, karais ar bendru supratimu apie baudžiavą. Čia detaliai papasakota, kaip buvo įsisavinamos girios, kaip kuriami kaimai ir miestai, kokios buvo teikiamos lengvatos naujakuriams, kaip renkami mokesčiai, kaip veikė teisinė sistema ir panašiai. Labai aiški regiono ekonominė, politinė ir sociologinė istorija, papasakota aiškiais žodžiais. Knygos autorius – kunigas, tad daug informacijos yra ir apie parapijų kūrimąsi, daug dėmesio skiriama bažnyčių istorijai, kas jas statė, kas jas puošė, kas jose lietuvius lenkino, o kas – atvirkščiai – platino lietuvišką spaudą.

Jonas Totoraitis. Sūduvos Suvalkijos istorija.

Ko knygoje trūksta – tai lentelių ir žemėlapių. Išvardintos visos parapijų ribos įvairiausiais metais, išvardinti tuo metu buvę kaimai ir dvarai, kiek buvo ten gyventojų, kiek činšo (rašoma „čįžės“) mokama, bet ši informacija bent kiek grafiškesniu pavidalu būtų dar įdomesnė. Galbūt kada kas imsis šią knygą perleisti su papildymais – labai tokiu leidiniu džiaugčiausi. Berods 2003-aisiais ši knyga perleista „Piko valandos“ leidykloje, bet iki šiol tai gana reta knyga.

Rimvydas Petrauskas: „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“

Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių.

Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys. Užtenka vienam giminės atstovui neturėti sūnaus ir giminė nebepratęsiama.

Lietuviškų kilmingų giminių istorija siekia maždaug Vytauto laikus, o senesnė geneologija apipinta legendomis. Daug kilmingųjų stengėsi visaip pritempti savo giminę prie kokių nors romėnų ar dar kilmingesnių protėvių, tačiau tai – tik prasimanymai. Buvo kilusiam tiesiog iš Lietuvos didikų buvo „ne lygis“, šaknų ieškota Vakaruose (beje, įdomu, kad ne Rytuose – giminiavimasis su stačiatikiais nebuvo prestižo reikalais, ir net tie patys LDK rusėnai ilgainiui „sulietuvėdavo“ ir pereidavo į katalikybę). Vienas to pavyzdys – Pacų giminės bičiuliavimasis su Pazzi gimine iš Italijos, nors nieko bendro, išskyrus panašiai skambančią pavardę šios giminės neturėjo.

Negalėčiau sakyti, kad „Galia ir tradicija“ visomis prasmėmis puiki. Ji užima gana keistą vietą tarp literatūros žanrų: iš dalies tai istorijos mokslų populiarinimo knyga, tačiau joje faktų per daug, pasakojimas per daug suspaustas, kartais atrodo, kad tai tik jų rinkinys. Iš kitos pusės, kaip mokslinei knygai, ji per daug supopuliarinta, ir, vėlgi, tikriausiai trūksta gylio. Nors, va, Liutaurui ji patiko.

Stephen Hough: „Rough Ideas“

Stephen Hough yra garsus pianistas, bet aš apie jį nieko nežinau, nes nelabai ką suprantu apie klasikinę muziką. O tai puiki priežastis paskaityti knygą, sudarytą iš jo internetinio dienoraščio įrašų: juk kuo tolimesnė sritis, tuo įdomiau sužinoti ką nors naujo.

Ne viskas man jo knygoje „Rough Ideas“ patiko, nes daug kur iš tiesų man trūko muzikinio išsilavinimo. Autorius nemažai laiko skiria kompozitorių kūrinių arba kokio nors garsaus menininko paveldui aptarti, nes man tiek kūriniai, tiek pavardės skamba panašiai artimai kaip Etiopijos parlamento batalijos – tiesiog neturiu reikiamo konteksto. Bet ten, kur tokių specifinių žinių nelabai reikia, sužinojau labai daug naujo apie pianisto profesiją. Tikrai nežinojau, kad kiekvienas fortepijonas skamba skirtingai, ir kad net tas pats fortepijonas dėl drėgmės ar suderinimo gali tapti visai nepakenčiamas. Kiekviena salė irgi skamba vis kitaip, tad koncertų salė yra lyg dar vienas instrumentas.

Knygoje sužinojau ir kas būna, kai pianistas pamiršta natas ar padaro klaidą (dažniausiai tai nieko tokio, čia kaip spektaklyje ką nors deklamuojant pakeisti vieną žodį – jei nerėžia ausies, tai gal viskas gerai). Pasirodo, šiais laikais į tokias klaidas visi žiūri labai neigiamai, mat publika pripratusi prie įrašų, kuriuose klaidų nebebūna, studijoje grojama tiek kartų, kol jau viskas skamba tobulai. Ausiai pripratus prie tobulo atlikimo, to tikimasi ir koncertų salėse, gyvo pasirodymo metu. Tai sukelia papildomą stresą atlikėjams, nes suklysti nebegalima. Prie to prisideda ir įdomi istorinė tradicija, kad jei pianistas groja be orkestro, tai jis turėtų groti mintinai, be natų. Sakoma, kad dėl to vyresni atlikėjai anksčiau išeina į pensiją, arba bent jau užsidaro įrašų studijose – groti publikai iš atminties tiesiog kainuoja per daug nervų.

Įdomus buvo ir palyginimas tarp koncertų ir įrašų leidybos: tai panašu į teatrą ir kiną. Teatre vaidinama gyvai, lygiai taip, kaip ir koncerte, kine galima sceną kartoti kad ir šimtus kartų, kol ji gaunasi tobula, panašiai kaip ir įrašinėjant kompaktinį diską. Tačiau tai du visai skirtingi meno žanrai, ir nebūtinai geras teatro aktorius bus ir geras kino aktorius. Lygiai taip, kaip nebūtinai geras koncertinis pianistas nebūtinai leis gerus įrašus.

Dalis knygos liečia ne su muzika susijusias temas, ir nors šios dalys žymiai labiau asmeninės, didžiąja dalimi jas norėjosi praleisti, nes tiesiog ne itin buvo įdomu. Nors intrigos yra ir ten: nepaisant to, kad autorius yra homoseksualus, jis iš protestantų tikėjimo atsivertė į katalikybę, ir jo gyvenime tikėjimas užima labai svarbią vietą. Pasirodo, net tai yra puikiai suderinama.

Romain Gary – „Aušros pažadas“

Šiek tiek gaila, kad Romain GaryAušros pažadas“ nepateko į mūsų klubo knygų sąrašą 2021-iesiems, nes šio Vilniuje augusio rašytojo autobiografiją norėjau perskaitęs aptarti su klubiokais. Viena, kad tai žymus rašytojas, kurio nieko nebuvau skaitęs, kita, kad visgi ši knyga kažkiek apie Vilnių, o trečia – turėjo būti įdomu paskaityti apie mamos ir sūnaus santykius. Tad, nors ir knyga nepateko į sąrašą, ėmiausi ją perskaityti dar šiemet.

Romain Gary ne tik kad pateisino lūkesčius, bet juos pilnai pranoko. Knyga ir ironiška, ir vietomis įtempta, santykiai su mama labai ryškūs, nors visai ne pagal šių laikų standartą – sūnaus saviraiškai vietos nedaug. Skaitai, ir lyg gaila, jog jis nugyveno ne savo, o savo mamos jam sukurtą gyvenimą. Bet, kita vertus, neatrodo, kad jis dėl to labai kentėtų – gal ir gerai, kad mama jį tokį „nulipdė“. Tai tokia knyga, kuri dar tavęs nepalieka net ir užvertus paskutinį puslapį, lygiai taip, kaip mamos įtaka sūnaus gyvenime nepalieka jos gyvenimui pasibaigus. Stipru.

Ši knyga yra šiek tiek ir apie Vilnių, bet tik šiek tiek. Tiesa, Romain Gary vaikystė prabėgo Basanavičiaus gatvėje, ten, kur dabar stovi jam pastatytas berniuko paminklas, bet tai tik tarpinė provincijos stotelė – šeima save laikė prancūzais (nors lyg pagal tautybę buvo Rusijos žydais) ir berniuko tikslas buvo tapti Prancūzijos ambasadoriumi, o ne ten kokia nors įžymybe gūdžiame Vilniuje. O jei dar pridėsime tai, kad mamai čia verslas ne iki galo susiklostė ir iš Vilniaus teko tuščiomis bėgti nuo kreditorių… Na, negali būti Vilnius Romain Gary sentimentalių prisiminimų miestas.

„Aušros pažadas“ moko, kad net turint neracionalias svajones, bet jomis beprotiškai tikint, galima šio to pasiekti. Tapti lakūnu, karo didvyriu, ambasadoriumi, žymiu rašytoju ir prancūzu, nors startuoji be pinigų Rusijos imperijos provincijoje abejotinos reputacijos šeimoje. Svarbu, kad nuolat šalia būtų tas, kas tave palaiko.

Ingvaras Butautas: „Anapus futbolo aikštės“

Mane žavi knygos, kuriose rašoma apie dalykus, kurie man visai nepažįstami. Vilniaus „Žalgirio“ ultros Ingvaro Butauto pasakojimas apie futbolo aistruolių gyvenimą nuo pat sovietinių laikų iki šių dienų šį kriterijų atitinka su kaupu: apie sportą visiškai nieko nenutuokiu, o apie sirgalių muštynes gal tik kokį kartą puse ausies esu girdėjęs per žinias. Futbolo chuliganai man iki šiol buvo tik kažkoks tolimas Turkijos ar Anglijos reiškinys, net ir kur nors ant Vilniaus sienų užpurkštas užrašas „Pietų IV“ reiškė tiek pat kiek ir „Solomon“.

Knygą galima skaityti kaip tiesiog girtų chuliganų nuotykių aprašymus, bet toje beprotybėje yra tam tikros taisyklės ir papročiai (nors gal ne visi juos vienodai interpretuoja): neskųsti, puldinėti tik kitus ultras, turėti tam tikrą garbės kodeksą ir panašiai. Galų gale, tai daug energijos turinčių žmonių, kurie mėgsta pasimušti ir patirti nuotykius, klubas – ir, atrodo, pats futbolas tėra tik pretekstas. Skaitant tuo nuotykius ne kartą tenka stebėtis, mat jie tikrai labai tolimi nuo mano paties jaunystės patirčių. Bet skaityti įdomu, Ingvaras neblogai valdo žodį ir tekstas gana neprimityvus. Gal tik kokios nioliktos kelionės aprašymas tampa įkyriai besikartojantis, norisi jau ko kito, daugiau veiksmo ar daugiau įvairovės – bet, aišku, supranti, kad tikslus įvykių atpasakojimas yra skirtas ne tokiam kaip aš skaitytojui, o tai pačiai ultrų bendruomenei: tai jos metraštis, kronika, folkloras, paveldas. Ir čia didžioji šios knygos vertė.

Gilų įspūdį knygai besibaigiant paliko pasakojimas apie rungtynes, kuriose priešininkų komandoje žaidė Christiano Ronaldo. Visi bilietai buvo išpirkti, neliko jų patiems ištikimiausiems gerbėjams. Stadionas buvo pilnas sirgalių, kurie namuose atėjo ne palaikyti savų, o pažiūrėti į žaidžiančią žvaigždę, jiems žaidimas tik teatras, tik pramoga, o ne gyvenimo būdas. Net ir į stadioną nepatekę ultros nuoširdžiai stovėdami už jos ribų iki galo palaikė savo pralaiminčią komandą – žavėtis priešininkų žvaigždėmis yra tolygu išdavystei. Tam tikrų vertybių mums galima pasimokyti ir iš ultrų.

PS. Knygą įsigyti nėra paprasta, nes ją platina tik leidėjai. Už instrukcijas ir rekomendaciją esu dėkingas Simonui Bartkui.