Lietuviai – antri mažiausiai dosnūs pasaulyje

Praėjusią savaitę sužinojau mane sukrėtusį faktą: Lietuva pagal dosnumą pasaulyje užima 155 vietą iš 156 šalių. Mes mažiau dosnūs už skurstančiuosius Afrikoje (nors to gal ir galima tikėtis), mažiau dalinamės nei stereotipinės diktatorių valdomos ir socialinės atskirties krečiamos šalys, turime mažiau atjautos net už atbukusią post-sovietinę erdvę. Lenkiame tik graikus, kurie jau gerą dešimtmetį murkdosi finansinėje baloje.

Šis faktas man ypač užstrigo, nes kaip tik skaitau Johann Hari knygą „Lost Connections“ apie tikrąsias depresijos priežastis: šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad kuo žmogus daugiau padeda kitiems, kuo jis yra dosnesnis ir kuo jis daugiau dėmesio bei laiko skiria kitiems žmonėms, tuo jis būna laimingesnis. Artimiausias kelias į laimę nėra nusipirkti geresnę mašiną, didesnį telefoną ar erdvesnį namą, net ir antidepresantai iš duobės nepadeda išlipti taip, kaip paprastas rūpinimasis kitais. Jei tik skiri kam nors laiko, jei kam nors padedi, pabendrauji, visa tai su kaupu sugrįžta atgal. Susikuria bendruomenės ryšiai, atrandi tikrų draugų (o ne tų, paviršutinių, Facebooke ar Instagrame). O bendruomenėje gyvenantis žmogus nesijaučia vienišas, tokie žymiai mažiau serga depresija.

Gerai pagalvojus, mūsų savižudybių bei alkoholio vartojimo statistika tikriausiai yra tik simptomas, kurio nepagydysi trumpindamas parduotuvių darbo laiką bei uždrausdamas šokinėti nuo tiltų. Mums reikia labiau rūpintis vienas kitu.

Tiesa, kaip tai būtų galima pasiekti, neišmanau. Net sovietinio laikotarpio čia negalima kaltinti: skaitant „Lietuvio kodą“ galima pastebėti, jog jau prieš šimtmetį lietuviai buvo individualistai. Atsiriekia savo žemės lopinėlį ir jokiu būdu niekam neleis jam nurodinėti kaip ten tvarkytis. O kur dar liūdni priežodžiai apie tai, kad lietuviai labiausiai džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas.

Pamenu, kartą važiuojant traukiniu Londone nugirdau vieno vaikino telefoninį pokalbį: jis skambino į ligoninę pasiteirauti, kaip laikosi jo pagyvenusi kaimynė, kuriai naktį pasidarė bloga ir ją išvežė greitoji. Tokį rūpestį sunkiai įsivaizduočiau Vilniuje: aš net nežinau, kas gyvena virš mano buto! Dar pagavau save, kad man šmėkštelėjo lietuviška mintis: „matyt šis jaunuolis nori pretenduoti į palikimą, čia vienintelis logiškas paaiškinimas“. Britai dosnumo reitinge dešimtoje vietoje. Šiek tiek aukščiau už visus į top 20 patenkančius skandinavus, į kuriuos dažnai lygiuojamės.

Mark Twain, Charles Warner: „The Gilded Age“

Paauksuotas amžius – toks laikotarpis JAV istorijoje, kur viskas lyg ir tviska auksu, bet giliau pakapsčius tikro aukso rasi nedaug. XIX amžiaus pabaigą ir laikus po JAV pilietinio karo vaizduojantis Marko Tveno bei Charles Warner’io romanas buvo toks įtaigus, jog davė pavadinimą ištisai erai.

Nepasakyčiau, kad ši knyga skaitėsi lengvai ir maloniai: nemanau, kad tai aukščiausi Marko Tveno literatūriniai pasiekimai. Tačiau to meto dvasia atskleista labai neblogai. Lygiai kaip ir kai kurie dabartinės JAV politikos bruožai: lobizmas, korupcija, valstybės lėšų švaistymas savo politinei galiai bei finansinei gerovei kurti.

Tuo pačiu, gerai pavaizduojami ir dabar kiek stereotipinis „amerikono“ paveikslas: visada linkęs rizikuoti, mėgstantis spekuliacijas, ne visada norintis uždirbti pinigus paprastu darbu, o siekiantis vis daugiau ir daugiau. Tai visos tautos variklis, stumiantis juos į priekį, bet kartais nuvedantis į lankas, nes šiam gaivalui trūksta vertybinio pagrindo. Užsidirbti turtus siekiama atkakliai, tačiau ne visada to rezultatas teigiamas. Knygoje rašoma apie šeimą, kuri kažkada spekuliaciniais tikslais niekam nereikalingoje vietoje pigiai nusipirko didelį sklypą – galvojo, jog pasakiškai praturtės, kai pro ten eis geležinkelis, kursis pramonė ir žemė stipriai pabrangs. To neatsitiko, bet per kelias kartas niekas nesugebėjo šios iliuzijos atsikratyti. Net gavus gerą pasiūlymą parduoti žemę už normalią kainą, ji būdavo neparduodama, nes tikėtasi, jog po keleto metų jos kaina bus šimtą kartų didesnė. Nebuvo.

Jei domiesi JAV istorija, šis romanas turėtų patikti ir padėti geriau suvokti XIX amžiaus pabaigą. Bet, turbūt kaip mūsiškė mokyklose skaitoma lietuviškoji klasika, gerai atskleisdama to laikmečio kontekstą iki Nobelio literatūros premijos netraukia.

John D. Caputo. „Truth“

Kaip ir dauguma filosofijos knygų, ši nebuvo pati lengviausia, ir kai kuriuos puslapius turėjau versti įtempęs smegenis bei valią. Bet, nepaisant to, šis gana trumpas pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tiesos sąvoka filosofijos istorijoje man patiko.

Patiko dar ir todėl, kad gana aiškiai išdėstė skirtumą tarp modernistinio ir post-modernistinio požiūrio į pasaulį: modernizmas linkęs viską sudėti į atskirus stalčiukus, sukaterogizuoti, priskirti baltai arba juodai. Post-modernizmas dažnai perlenkia lazdą į kitą pusę: nieko nėra absoliutaus, viskas priklauso nuo požiūrio taško, yra tik pilkų atspalvių spektras. Todėl modernistams tiesa yra tik tai, kas racionaliai įrodoma, o post-modernistams vienos tiesos net negali būti – visi mes teisūs, net ir tie, kurie susipykę su fizikos dėsniais, mat gal iš jų kampo viskas atrodo kitaip.

Galų gale tikriausiai neteisūs nei vieni, nei kiti, ir reikalingas kažkoks tarpinis požiūris. Ne viską galima spręsti racionalumu (tarkim, kaip iki galo racionaliai išmatuoti paveikslo grožį?), ne viskas tikėjime yra niekam vertos sapalionės. Lygiai taip, negalima įkristi į reliatyvizmą: ne visi požiūriai yra teisingi, kažkokie realybės dėsniai visgi egzistuoja, ir to nereiktų paneigti. Jei kas nors įrodinėja, jog žemė plokščia, jis turi tam teisę, tik nebūtina jo klausyti – reikėtų tik stengtis, kad jo kalbos visiem atrodytų kvailokos.

Filosofijos istorijoje gaudausi mažokai, tad po šios knygos mano norimų perskaityti autorių sąraše atsidūrė Wittgenstein‘as, Rousseau ir Montaigne‘is. Jei dar pridėčiau Max‘ą Stirner’į, apie kurį prisiskaičiau CalassoKušo žlugime“, šie metai man gali tapti filosofijos skaitymo metai.

Neapdorotų duomenų nebūna

Yra toks gana gajus mitas, kad turint „žalius“ neapdorotus duomenis, galima nesunkiai padaryti objektyvias išvadas – juk neapdoroti duomenys turėtų kalbėti už save, jie neturėtų būti „sutepti“ šališkos žmogiškos nuomonės bei išankstinių nusistatymų. Kuo daugiau neapdorotų duomenų, tuo objektyvesnės išvados. Deja, visiškai neapdorotų duomenų nebūna. Jau pats faktas, kad kažkas juos rinko, reiškia, kad kažkas padarė sprendimą jais domėtis: o kodėl rinko būtent taip, o ne kitaip? Kodėl rinko tokius, o ne anokius? Kodėl skaičiavo žmones, o ne mašinas; kodėl išmetė iš skaičiavimų vaikus ar žmones vežimėliuose, kodėl nusprendė, jog tamsoje duomenys nepatikimi? Net jei duomenis renka automatiniai prietaisai (tarkim, kas kažkiek laiko skaičiuojama temperatūra), duomenys fiksuojami su aiškia paklaida, kuri nustatyta matavimo įrenginio specifikacijoje – pats įrenginys kažkiek matavimą apvalina, kažkiek veikia nepatikimai už tam tikrų temperatūros rėžių. Jei nežinosi šio konteksto, gali padaryti išvadą, kad temperatūra būna stabili (tiesiog nematai temperatūros pokyčių, mažesnių nei vienas laipsnis) ar ji niekada nenukrenta žemiau -20˚C.

Ypač sunku teisingai interpretuoti skaičius, kurie susiję su žmogumi. Nusikaltimų skaičius gali augti jau vien dėl to, kad pasikeitė suvokimas, kas yra nusikaltimas (tarkim, anksčiau gal buvo visuomenėje priimta, kad vaikus mušti ir tai nebuvo laikoma nusikaltimu). BVP ar infliacijos skaičiai gali kisti dėl metodologinių paklaidų. Pajamų duomenys, surinkti apklausos būdu, smarkiai skirsis nuo duomenų, gautų iš mokesčių inspekcijos.

Simply put, the context of data — why it was collected, how it was collected, and how it was transformed — is always relevant. There is, then, no such thing as context-free data, and thus data cannot manifest the kind of perfect objectivity that is sometimes imagined.

https://www.thenewatlantis.com/publications/why-data-is-never-raw

Šiuolaikinė „didelių duomenų“ mada bando įteigti, jog žali duomenys yra patys objektyviausi, nes jie neužteršti išankstinėmis nuostatomis. Kuo daugiau tokių duomenų, kuriuos galima sušerti taipogi labai objektyviam algoritmui, tuo teisingesnės išvados – ir tam net nereikia jokių ekspertų, mat jie tik įneš savo (nebūtinai teisingą) išankstinę nuomonę. Žmonėmis negalima pasitikėti dėl jų subjektyvumo: nuo to gali išgelbėti tik daugybė duomenų. Bet toks pasaulio vaizdas visgi yra utopinis: jei atvirai nedeklaruoji savo prielaidų, nereiškia, jog jų nedarai. Nematomos subjektyvios prielaidos duomenyse atsiranda jau jų rinkimo procese, ir to niekaip neišvengsi. Ką matuoji, tą ir optimizuosi. Duomenys už save nekalba, jie atkartoja duomenų rinkėjų nuomones.

Lewis Carroll: The Annotated Alice

Pirmoji šių metų Knygų klubo knyga pasitaikė trumpa ir lengva – pasirinkome skaityti Lewis CarrollAlisą stebuklų šalyje“. Kadangi ne kartą ją esu lietuviškai skaitęs vaikystėje, ėmiausi išsamesnio varianto: originalios angliškos Alisos su visais paaiškinimais ir anotacijomis. Paaiškinimai pravertė.

Knygų klubo vertinimai buvo gana nevienareikšmiai: vieniems Alisoje per daug nesąmonių ir per mažai prasmės, kitiems ji per daug vaikiška, tretiems ji dvelkia vaikystės nostalgijos kvapu, dar kitiems tai tiesiog crazy knyga, ir net neaišku ar tinkanti vaikams. Man Alisa vis dar labai miela, ypač po to, kai anotuotoje versijoje radau daug keistenybių paaiškinimų. Knygoje labai daug Viktorijos laikų Anglijos kultūrinių sluoksnių, tad, tikėtina, jog ši knyga to meto vaikams darė žymiai didesnį įspūdį nei dabar. Tam, kad knygoje sutinkami eilėraštukai būtų įdomūs, reikia žinoti, ką jie parodijuoja, o jei niekada nesi girdėjęs „Tindi Rindi Riuškos“, atsitiktinai knygoje sutiktas šieną pjaunantis vilkas ar riešutaujanti meška pasirodys tik beprasmės nučiuožusios fantazijos.

Alisos knyga to meto vaikams turėjo būti visiškas hitas ir dėl to, kad kitos tuo metu dominuojančios pasakos buvo žiauroki alegoriniai pasakojimai su aiškiais moralais. O štai čia – tiesiog keistas juokingas pasaulis be jokio smurto (nors karalienė visad įsakinėja nukirsti visiems galvas, niekas jai nepaklūsta). Gerai įsivaizduoju, kaip tokia absurdo pasaka gali gimti gyvai ją sekant vaikui: pats pamenu kad vaikystėje močiutė sekdavo čia pat sugalvotas istorijas apie Zuikį Puikį, kuris pirko mašiną varomą ne benzinu, o limonadu. Kuo keisčiau, tuo daugiau juoko ir linksmumo. Ir ne kiekvienas pasakojimas turi rimtu veidu ko nors išmokyti apie gyvenimą.

Antroji Alisos knyga apie Veidrodžių karalystę jau visai kitokia, joje žymiai daugiau struktūros, ji geriau apgalvota, po ja slepiasi daug logikos ir matematikos teorijos. Gal ji labiau taikyta į suaugusius, bet kokybiškai, bent jau man, nepralenkia Alisos Stebuklų šalyje. Pridėjus į žodžius daugiau prasmės smagumas gali ir apgesti. Nors, aišku, buvo įdomu skaityti paaiškinimus apie formaliąją logikos teoriją: bet tai tikrai ne kiekvienam.

Beje, man atrodo, jog Alisos sapnas papasakotas labai tikroviškai: tik sapnuose viskas būna taip keistai persipynę, su aliuzijomis į kažkokią prasmę, kurios taip iki galo ir nepavyksta pagauti. Vaizdai keičiasi taip pat greit, pereinama nuo scenos prie scenos, o svarbiausia, jog visų tų keistenybių apsuptyje sapnuotojas dažniausiai nejaučia, kad čia kažkas ne taip – keistumo jausmas atsiranda tik pabudus.

2019-ųjų tikslas: daugiau asmeninio bendravimo

Žvelgiant į 2018-ųjų tikslus, visus juos įvykdžiau su kaupu. Perskaičiau rekordiškai daug knygų (64!), uždirbau kiek daugiau pajamų nei tikėjausi, nustojau skelbti savo dienoraščio įrašus Facebooke ir tai vėl atgaivino mano internetinį dienoraštį. Tiek žodžių, kiek prirašiau pernai, nebuvau sumaigęs nuo pat 2009-ųjų. Ir svarbiausia, kad vėl pradėjau rašyti sau, o ne nematomai auditorijai – tai leidžia man geriau susidėlioti savo paties mintis, nesukant galvos ar kam nors jos įdomios ar ne. Dienoraščio rašymo tikslas yra pats rašymo procesas, nes jis leidžia geriau suvokti, ką aš manau apie perskaitytą knygą, kas mane užkabino viename ar kitame straipsnyje, ar ką įdomaus pastebėjau ir ką aš noriu užfiksuoti.

2019-iesiems turiu vieną svarbų tikslą: didžiąja dalimi pakeisti socialinių tinklų vartojimą realiu bendravimu su žmonėmis. Per dieną Facebooke, Instagrame bei kituose socialiniuose tinkluose vidutiniškai „praskrolinu“ virš valandos, bet kuo toliau, tuo tai man mažiau teikia malonumo. Tuo tarpu gyvas bendravimas, ar netgi asmeninis susirašinėjimas su žmonėmis džiugina žymiai daugiau – būtų gerai, kad šiemet to būtų žymiai daugiau. Daugiau svečių, daugiau pokalbių, daugiau asmeninio bendravimo, mažiau komentarų skaitymo, mažiau trolių sekimo, mažiau „influencerių“. Socialiniai tinklai suteikia per daug paviršutinio triukšmo ir per mažai gylio.

Varlam Shalamov: „Kolyma Tales“

Solženicyno (kiek nustebau, kai pamačiau kaip rašoma jo pavardė lietuviškai) „Gulago archipelago“ nesu skaitęs, bet bent jau esu apie ją girdėjęs. Varlamo Šalamovo „Kolymos istorijų“ nebuvau nei skaitęs, nei apie jas girdėjęs. Tiesą sakant, ir labiau nei aš skaitančiam vakarų pasauliui autorius visai nežinomas, bet Tyler Cowenmarginalrevolution.com šios knygos anglišką leidimą laiko viena geriausių šių metų skaitinių. Neklydo. Įspūdinga.

„Kolymos istorijos“ yra trumpi pasakojimai apie tremtį ir priverstinį darbą aukso kasyklose tolimojoje Šiaurėje, Magadano apylinkėse. Pats autorius tuose neregėto šalčio, bado, fizinio išsekimo ir nužmogėjimo kraštuose praleido septyniolika metų ir grįžęs, be sentimentų, pamokslavimų ir bandymų moralizuoti ar piršti savo nuomonę, aprašė ką matęs. Nes moralizuoti nelabai yra ką: kai žmogus yra alkanas ir amžinai sušalęs, jausmų nebelieka. Nebelieka draugystės, atjautos, meilės, rūpinimosi kitais, nebelieka net pavydo, teisybės troškimo, pykčio ar priešinimosi. Žmogus tampa gyvuliu, kurio tikslas – pragyventi dar vieną dieną, ar bent jau sukaupti pakankamai jėgų, jog sugebėtų nuosavomis rankomis pabaigti savo liūdną egzistenciją.

Hope always shackles the convict. Hope is slavery. A man who hopes for something alters his conduct and is more frequently dishonest than a man who has ceased to hope.

Varlam Shalamov „Kolyma Tales“

Perskaičius šią knygą Sruogos „Dievų miškas“ atrodo kaip lengvas pasivaikščiojimas parke. Net Holokausto kančios gali atrodyti lengvesnėmis nei tremtis Kolymoje: jiems bent nereikėjo dešimtmečiais šaltyje dirbti aukso kasyklose. Kolymos kalėjimuose žuvo virš pusės milijono žmonių.

Roberto Calasso: „The Ruin of Kasch“

Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą,  marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus. Nors knygai perskaityti reikėjo kelių mėnesių ir kone keliasdešimt kartų norėjau ją mesti į šoną, pergalėjo mano bjaurus įprotis sukandus dantis pabaigti tai, kas pradėta. O kai jau ši knyga užversta, knygyne vėl pagaunu save besidairant Roberto Calasso pavardės – gal ne tuojau pat, bet esu tikras, kad ir toliau norėsiu jį skaityti.

Po „Kušo griūties“ mano skaitytinų knygų sąrašas pasipildė ne viena knyga: nesu skaitęs nei Markso „Kapitalo“, nei Tomo Akviniečio, labai paviršutiniškai suprantu filosofijos minties istoriją, apie Maksą Stirnerį net nebuvau girdėjęs. Rytų filosofijos žinios pasibaigia ties kažkada mokykloje skaitytu „Gilgamešu“. Tiek mažai laiko, o tiek daug įdomių, dar neatrastų dalykų.

Max Tegmark – „Life 3.0“

Jau senokai skaitoma knyga mane taip erzino: nuolat norėjosi su autoriumi nesutikti ir nurašyti jį kaip nieko nesuprantantį naivų hipsterį. Paviršutiniškas tekstas, pilnas gal ir įdomių, bet dažniausiai visiškai neesminių pastebėjimų, užteptas riebiu sluoksniu autoriaus sutiktų žymių žmonių pavardžių. Buvimas fiziku visai neužtikrina, jog supranti dirbtinio intelekto problemas, juolab, kad jos daugiau filosofinės / humanitarinės, o ne iš tiksliųjų mokslų srities. Nors ir tiksliųjų mokslų problemos knygoje nušviestos skurdokai.

Aišku, visai nepadeda ir tai, kad mano paties nuomonė apie dirbtinį intelektą labai skiriasi nuo autoriaus, bet būtent todėl ir noriu geriau suprasti Bostromo, Kurzweilo ir kitų požiūrį, kad tuoj tuoj pasaulį užvalgyt superprotingas dirbtinis intelektas. Kiek suprantu, su bendruoju dirbtiniu intelektu (t.y. ne tokiu AI, kuris sugeba atlikti tik siaurą užduotį, tarkim, žaisti šachmatais ar atpažinti objektus paveiksle) kol kas yra labia mažai pasistūmėta. Dar blogiau: netgi tie dirbtinio intelekto pritaikymai, kurie jau yra radę savo vietą, susilaukia vis daugiau kritikos. Facebook algoritminis žinių srautas, pasirodo, nėra toks jau nekaltas, tad gal tai nebėra jau tokia išspręsta problema kaip atrodė prieš kelis metus. Net save vairuojančios mašinos vėluoja pasirodyti: o buvo manančių, kad jau 2020-aisiais jų bus daugiau nei žmonių valdomų automobilių. Dirbtinio intelekto mokymo progresas bent jau kol kas nėra eksponentinis: priešingai, kuo daugiau sieki tikslumo, tuo sunkiau jį pasiekti. Kaip ir visur kitur gyvenime.  

Filosofuoti apie šauniai skambančias Daisono sferas, kurios nelabai turi ką bendro su dabartimi, visada yra smagu. Galvoti, kad didžiosios pasaulio problemos yra inžinerinės, ir, kad tiesiog atradus teisingą algoritmą viskas išsispręs, yra super naivu. Matyt reiks paskaityti BostromoSuperintelligence“.

Knygų klubo sąrašas 2019-iesiems

Susidėliojome kitų metų knygų klubo skaitinių sąrašą. Gavosi toks ganėtinai snobiškas, jei nekreiptumėm dėmesio į Murakami.

SausisLewis Carroll„Alisa stebuklų šalyje“
VasarisHermann Hesse„Stiklo karoliukų žaidimas“
KovasGrigorijus Kanovičius„Miestelio romansas“
BalandisJohn Williams„Stouneris“
GegužėGuzel Yakhina„Zuleicha atmerkia akis“
BirželisJulian Barnes„Laiko triukšmas“
LiepaWilliam Gibson„Neuromancer“
RugpjūtisATOSTOGOS
RugsėjisČeslovas Milošas„Isos slėnis“
SpalisBoris Pasternak„Daktaras Živaga“
LapkritisHaruki Murakami„Avies medžioklė“
GruodisVirginia Woolf„Ponia Delovėj“

Iš viso buvo pasiūlyta virš šimto knygų, pilnas sąrašas šiame Google Sheets dokumente.