Miglė Anušauskaitė: „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“

Apie Greimą ir jo semiotikos teorijas nelabai ką iki šiol esu girdėjęs, ir, jei ne šie komiksai, tikriausiai ir toliau nieko nebūčiau žinojęs. Na, gal ir viena ausim apie tai, kad lyg ir teoriškai jis kažką panašaus veikė kaip Umberto Eco: tyrinėjo visokias tekstus ir ieškojo gilių prasmės ženklų.

Lietuviškam komiksui papasakoti ką nors prasmingo tokia sunkia semiotikos tema yra nemenkas iššūkis, ir Miglė su juo puikiai susidorojo. Komiksas smagus ir įdomus, praryjamas per vieną trumpą vakarą. O kai jau jį praryji, jautiesi daug ko sužinojęs ir bent trečdaliu paprotingėjęs – ko daugiau ir norėti. Jei būtų tokių komiksų serija apie kitus mokslus ir asmenybes, pirkčiau negalvodamas.

Visgi pati Greimo semiotika palieka tokį dviprasmį jausmą: ji kažkur klaidžioja tarp filosofijos, itin sudėtingų terminų (turiu tam kažkokią alergiją, nes kai viskas pavadinta keistais žodžiais, labai sunku atskirti vertingas kruopas nuo pezalų), kalbos tyrinėjimų ir ar tik ne pseudo-mokslo (Viską galima suvesti į vieną naratyvą? Na gal. Bet kažkaip per paprasta). Bent jau Umberto Eco stovi arčiau žemės, o gal tiesiog geriau moka save pateikti.

Nicholas Reeves – „Akhenaten: Egypt’s False Prophet“

Dar mokyklos laikais turėjau tam tikrą obsesiją Senovės Egiptui. Faraonai atrodė tokie dieviški, tiek toli pažengę, lyginant su kaimynais, tiek daug pasiekę civilizacijoje ir kultūroje. Sąsiuvinyje paišydavausi hieroglifus ir skaitydavau visas knygas, kur tik buvo minimas Egiptas.

Turbūt pati mįslingiausia asmenybė Senovės Egipto istorijoje yra faraonas Achetatonas: jis kone pirmasis, nustūmęs visus senuosius dievus, perėjo prie monoteizmo. Amonas Ra ir visas dievų panteonas liko senojoje sostinėje, o Achetatonas ėmėsi kurti Atono kultą – nuo šiol vienintelis dievas turėjo būti saulė Atonas ir jo įsikūnijimas pasaulyje pats faraonas (ir jo karalienė Nefertitė). Savaime suprantama, tokios revoliucijos negalėjo apsieiti be pasekmių. Buvo sugriauti esami galios centrai, buvo išleista daug resursų naujų struktūrų kūrimui, tad nenuostabu, kad šis perversmas ilgai neišsilaikė: valstybė buvo prie bankroto ribos, o nustumtieji žymiai kaupė pagiežą naujajai tvarkai. Po Achetatono mirties kelis metus dar valdė Nefertitė ir jo sūnus Tutanchamonas (kuris žymus jau vien tuo, kad jo kapą pavyko rasti beveik nepaliestą), bet jau tuomet buvo jaučiamas aiškus noras grįžti prie senosios tvarkos.

Achetatonas įvairių autorių pateikiamas labai skirtingai: pamenu, kažkurioje tarybinėje knygoje jis piešiamas vos ne kaip „kovotojas už liaudį“ – lyg ir bandęs nustumti nuo valdžios korumpuotus žynius ir taip prisigretinti prie paprasto žmogaus. Dar kažkurioje vaikystėje skaitytoje knygoje jis piešiamas kaip silpno proto keistuolis, kurio vis tiek visi turėjo klausyti, nes jis gi dievas, o dievo žodžiais neabejojama. Šios knygos požiūris kiek nuosaikesnis, Achetatonas yra gudrus politinis manipuliatorius, sutramdęs kitus, jam prieštaraujančius galios centrus, bet už tai sumokėjęs didelę kainą ir šalį privedęs prie chaoso. Pagrindinis šios politinės kovos įrankis buvo savo asmenybės kulto įtvirtinimas: vienintelis dievas gal ir Atonas, bet su juo galima bendrauti tik per patį faraoną – o galų gale faraonas yra tikrasis saulės įsikūnijimas, panašiai kaip Jėzus Kristus irgi toks pats dievas kaip Dievas Tėvas.

Įdomus ir Nefertitės vaidmuo: ji, kaip dievo sutuoktinė, tapo trečiąja dieviškosios trejybės dalimi, ir, mirus Achetatonui – pilnateise faraone. Tiesa, neilgam, nes tuo metu politinė situacija Egipte nebuvo iš lengvųjų. Šios istorijos dalies dar nebuvau girdėjęs, tad buvo įdomu apie ją sužinoti.

Umberto Eco – „Faith in Fakes: Travels in Hyperreality“

Tai jau trečia mano skaityta Umberto Eco esė knyga. Prieš dešimtmetį skaičiau „How to Travel with Salmon“ – tuo metu patiko; prieš pusantrų – „Pape Satan Aleppe“ – gal ir nieko, o ši – ne itin užkabino. Kai kuriuos straipsnius suskaičiau visai su malonumu, bet kai kuriems man pritrūko jėgų reikiamai stipriai sukaupti dėmesį: visgi man labiausiai limpa arba jo labiau moksliškesnės knygos („Atviras kūrinys“, „Tobulos kalbos paieškos Europoje“), arba grožinė literatūra: 1970-aisiais rašytuose komentaruose Italijos publicistikoje pilnai nepagaunu kultūrinio konteksto (na, žinau, kas buvo Aldo Moro ir raudonosios brigados, bet toks jausmas, kad you had to be there), o giliame intelektualiniame diskurse jaučiuosi silpnas skęstantis plaukikas. Mėgavimosi mažai, tik nuolatinė baimė, kad pamesiu mintį.

Real heroes, those who sacrifice themselves for the collective good, and whom society recognizes as such (maybe some time later, whereas at the time they are branded as irresponsible outlaws), are always people who act reluctantly. They die, but they would rather not die; they kill, but they would rather not kill; and in fact afterwards they refuse to boast of having killed in a condition of necessity. […]

The real hero is always a hero by mistake; he dreams of being an honest coward like everybody else. If it had been possible, he would have settled the matter otherwise, and without bloodshed. He doesn’t boast of his own death or of others’. But he doesn’t repent. He suffers and keeps his mouth shut; if anything, others then exploit him, making him a myth, while he, the man worthy of esteem, was only a poor creature who reacted with dignity and courage in an event bigger than he was.

Umberto Eco, „Faith in Fakes: Travels in Hyperreality“

Iš knygos labiausiai įstrigusi viena mintis, kaip tik aktuali rinkimų proga: tikrieji herojai ir tautos gelbėtojai nesiveržia jais būti ir nesimuša į krūtinę žadėdami šviesų rytojų. Tikru lyderiu tampama iš bėdos, o tie, kas skelbiasi lyderiais tėra apsišaukėliai. Kaip (ironiškai, bet visgi teisingai) sakė Douglas Adams, jokiu būdu negalima leisti, kad sugebantys save padaryti prezidentais tokiais jais taptų. Gal dėl to ir Platonas savo idealioje valstybėje siūlė vadovu padaryti atsitiktinį žmogų, kuris visai valdžios nesiekia, o į ją žiūri kaip į kančią ir tarnystę.

It is a well-known fact that those people who must want to rule people are, ipso facto, those least suited to do it… anyone who is capable of getting themselves made President should on no account be allowed to do the job.

Douglas Adams, „The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“

Robert Byron: „The Road to Oxiana“

1933-iaisiais anglas Robert Byron išsiruošė į beveik metus trukusią kelionę į po Iraną ir šiaurės Afganistaną, ten kur teka upė Amudarja, graikiškai vadinta Oksu (todėl ir „kelias į Oksianą“). Šios kelionės dienoraštis tapo kone pirmąja tokia nusisekusia kelionių knyga pasaulyje, ir neveltui. Knygoje daug humoro, aštrių posakių, pastebėjimų apie politiką, persų bei afganų gyvenimo būdą, o ir pati kelionė ne ka prastesnė už geriausias „Top Gear“ serijas. Tik autorius keliauja po svetimas ir jau tuo metu pavojingas šalis be didelės palaikymo komandos, vis įveikdamas gamtos stichijas, nepatiklius valdininkus, ir kitokias kliūtis. Robert Byron turėjo labai gerą architektūrinį išsilavinimą ir jo pagrindinis kelionės noras buvo pamatyti centrinės Azijos senuosius architektūros paminklus. Jis juos taip meistriškai aprašo, kad sekant jo kelionę knygos puslapiais pradedi gailėti to, kad per beveik šimtą metų Afganistanas netapo nei kiek ramesnis nei patogesnis kelionėms. O juk imtum ir būtinai aplankytum. Gal visgi tam tiktų šiaurės Iranas ar Samarkandas su Buchara.

We seem to be approaching a mediaeval tyranny of modern sensibilities. There was a diplomatic incident when Mrs. Nicolson told the English public she could buy no marmalade in Teheran.

[…]

Poor Asia! Everything boils down to the inevitable nationalism, the desire for self-sufficiency, the wish to cut a figure in the world and no longer be called interesting for lack of plumbing.

Robert Byron, „The Road to Oxiana“

Knygoje atsiskleidžia ir įdomios persų bei afganų savybės. Keliauta tokiu laiku, kai nacionalizmo idėjos dar tik pradėjo stiprėti, bet tautinė savimonė dar labai jautri: neduok dieve paminėsi, jog Iranas toks atsilikęs, jog ten neįmanoma gauti marmelado – gali susilaukti tarptautinio skandalo. Visi įtarūs, visi užsieniečiai sekami, nors tai ne itin sunku padaryti, nes užsieniečiai į tuos kraštus normaliai neužsuka. Jei patekai į tuos kraštus, tai tikriausiai verslo reikalais, todėl tikriausiai esi turtingas. Jei ten keliauji net ne verslo reikalais, tikriausiai esi pasakiškai turtingas – todėl vietiniai į tave žiūri kaip į pinigų kapšą, kurį reikia numelžti, išsunkti ir visaip kitaip išnaudoti iki pat pabaigos: ką žinai, gal tokių galimybių gyvenime daugiau ir nebepasitaikys.

Didinga architektūra ir istorija afganų nežavi, jie su persais rungtyniauja, kas pirmas toliau nužengs moderniame pasaulyje. Abi tautos nori, kad niekas jų nelaikytų atsilikusiomis, bet dėl to dažnai savo pastangas švaisto norui neaišku kuo nustebinti pasaulį (ar bent jau, autoriaus nuomone, tokia politika vyravo šacho valdomame Irane 1930-aisiais, nors, gerai pagalvojus, pasikeitė ne viskas: dar ir dabar Iranui už viską svarbiau turėti atominį ginklą). Į kelius ir infrastruktūrą, į žmonių švietimą, mediciną ar pragyvenimo lygį investuojama mažai, bet visi labai išdidūs savimi ir neduok dieve juos kritikuosi. Aišku, gal niekas ir nenori, kad dar labiau pasipūtęs anglas jiem aiškintų kaip reikia gyventi.

Ar jums tikrai reikia besimokančių (machine learning) sistemų?

Žiūrėk, turim duomenų, gal galėtumėt ką nors padaryt su machine learning ar dirbtiniu intelektu? Juk čia gi dabar ateitis“ – labai dažnas šiuolaikinis prašymas iš potencialių klientų. Neretai pasirodo, kad realių problemų sprendimui nereikia nei gudrių algoritmų, nei dirbtinio intelekto: didžioji vertė iš duomenų išspaudžiama žymiai paprastesnėmis priemonėmis, vien tik sutvarkius duomenis ar pasinaudojant senais gerais statistikos įrankiais. Kita vertus, logistinės regresijos terminai panašiai kaip ir bet kokios diskusijos apie neuroninius tinklus: nei apie vienus, nei apie kitus nedaug kas girdėjęs.

Problema tame, kad dirbtinis intelektas ir besimokančios sistemos yra dažnai minimos tokiose stebuklinguose kontekstuose, kad paprastas žmogus vargu ar gali suprasti, kad, nepaisant visų pastarųjų metų pasiekimų, jos nėra visagalės. Taip, jos gali atpažinti objektus paveiksliukuose, taip, jog pusėtinai gali išversti vienos kalbą į kitą, taip, jog gali kūrybiškai imituoti meno kūrinius. Ne, besimokančios sistemos dar negreit sukurs naują Nobelio literatūros kūrinį, ne, jos nesugalvos jums naujos verslo strategijos, ne, jūsų atsitiktinė duomenų sankaupa netaps aukso grynuoliu, nešančiu jums milijonus vien todėl, kad nutarėte investuoti į dirbtinį intelektą.

Vienas geriausių kriterijų, kuris labai greitai atmeta visas dirbtiniam intelektui kol kas neįkandamas idėjas yra užduoti sau klausimą, ar su norima spręsti užduotimi susidorotų paprastas žmogus. Jei žmogus duomenyse gali atrasti paaiškinamus sąryšius bei dėsnius, tai yra šansų, kad tai galės atlikti ir dirbtinis intelektas, nors to garantuoti negalima. Jei žiūri į klientų duomenis, ir pradedi suprasti dėsningumus, tuos dėsningumus galbūt atras ir besimokančios sistemos. O jei duomenys nieko nesako net protingiausiam žmogui, tikėtina, jog nieko protingiau nesugalvos ir dirbtinės sistemos.

Panašios nuomonės yra ir šio dienoraščio autorius. Jis gal dar griežtesnis: jei įmanoma duomenis perkratyti statistinės analizės pagalba ir jų ryšius aprašyti matematinėmis formulėmis, dirbtiniam intelektui – ne vieta. Nors suprantu, jog riba tarp sudėtingos statistikos ir besimokančių sistemų kartais nebe tokia ir aiški.

Kad ir kaip ten bebūtų, duomenys atneša daugiausiai verslo vertės, kai yra labai aiškiai suprantama, ką su jais norima padaryti ir kai yra užduodami teisingi verslo klausimai. Vien perleidus atsitiktinių duomenų rinkinį per dirbtinio intelekto algoritmus, verslo įžvalgų grynuolio nerasi. Garbage in, garbage out.

Hermann Hesse: „Stiklo karoliukų žaidimas“

Iki kai kurių knygų reikia priaugti. Hesės „Stiklo karoliukus“ net kelis kartus bandžiau įveikti prieš kokį dešimt-penkioliką metų, bet vis nesėkmingai: lėtas, nuobodokas pasakojimas, beveik niekas knygoje nevyksta, nuobodu. O štai šiemet perskaičiau su didžiuliu malonumu – subrendau tiek, kad knygoje dėstoma gyvenimo filosofija bei lėta ir rami jos tėkmė kaip tik pataikė į dešimtuką.

Knygoje piešiamas žaidimų magistro Knechto („tarno“) paveikslas – kone idealaus lyderio istorija: darbštus, netrokštantis valdžios žmogus, nesimėgaujantis galia, kuklus, protingas, džiugiai prisiimantis likimo naštą. Skaitai ir lengvai įsivaizduoji, kad tokiu lyderiu ir pats norėtum tapti: visus įkvepiančiu, visiems padedančiu, visų gerbiamu tobulu pavyzdžiu. Ir tik knygos pabaigoje viskas kažkaip sugriūva: Knechtas mato grėsmes ordinui, bet nori nuo pareigų pasitraukti ir visko atsisakius tapti paprastu berniuko mokytoju. Bet tai jam nelemta, jo mirtis atrodo beprasmė. Tad ar teisingai jis pasielgė, bėgdamas nuo savo pareigos? Ar išsikvėpęs lyderis turi pasitraukti? Ar visgi sukandęs dantis toliau nešti savo naštą? Geros knygos tuo ir ypatingos, kad palieka daug klausimų, kuriuos nešiojiesi savyje dar ne vieną savaitę.

Yra knygoje ir kitų labai įdomių temų: pats stiklo karoliukų žaidimas ir jo ordinas gali simbolizuoti akademiją, religiją ar dar bet kokią bendruomenę. Ne visa tai, kas sena, ir kuo žavimasi, išlaiko vertę ir pagarbą, kiekviena tokia organizacija turi vis atsinaujinti, neužsidaryti į savo kiautą. Tai, kas kažkada buvo inovatyvu, laikui bėgant sustabarėja. Mokslas, kaip ir karoliukų žaidimo ordinas, lyg ir turi viršenybę prieš religiją, bet jis jaunas, jo tradicija žymiai trumpesnė, o mokslininkai, kaip ir stiklo karoliukų žaidėjai, dažnai žaidžia datomis ir apibrėžimais, nekreipdami dėmesio į esmę. Istorikams bei karoliukų žaidėjams svarbios datos ir mūšiai, o vienuoliui įdomiausia istorijoje užčiuopti tokius dalykus, kurie leidžia šaliai, organizacijai ar bendruomenei ilgai klestėti be didelių herojų ar asmenybių. Bažnyčia, skaičiuojanti savo amžių tūkstantmečiais, gyvena ne konkretaus popiežiaus asmenybė kultu, o bendromis vertybėmis.

Tara Westover: „Apšviestoji“

Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.

Jei „Hillbilly Elegy“ gana aiškiai matosi, kas visgi herojų ištraukė iš asocialumo duobės ir tempė į šviesą: užsispyrusi močiutė, kariuomenės būrio vadas, ar kiti sutikti žmonės, tai „Apšviestojoje“ gana sunku suprasti, iš kur atsirado polinkis į mokslą. Išaugus mokslo nekenčiančioje aplinkoje vargu ar galima lengvai įgauti kitokias vertybes. Be to, man buvo gana sunku patikėti, jog visiškai nieko nemokomi vaikai, užaugę kone drevėje, per vasarą galėtų išmokti tiek, kad išsilaikytų baigiamuosius mokyklos egzaminus: ar tik dvi klases baigęs suaugęs lengvai su tuo susidorotų? O gal visgi nebuvo taip jau tie vaikai nemokomi ir sąlygos siekti šviesos nebuvo jau tokios baisios? Keturi mokslo daktarai asocialioje šeimoje šiaip jau neišauga.

Panašios kritikos susilaukia ir tėvų „survivalistų“ paveikslas – gal jie ir ruošiasi pasaulio pabaigai, bet iki visiško kraštutinumo jiems tolokai: yra namie ir internetas, naudojamasi ir elektra, yra ir telefonas. Jų gyvenimo stilius nėra kraštutinis Amišų idealas. Pati autorė gana dažnai pabrėžia, jog nebepasitiki savo atmintimi: dažnai tuos pačius įvykius jų dalyviai piešia kitokiomis spalvomis.

Nepaisant šių trūkumų, visgi tai užkabinanti knyga. Labiau apie psichinę negalią, apie smurtą šeimoje, apie asocialumą, mažiau apie kraštutinį religingumą, apie mormonus bei tamsuolių kaimiečių vertybes. Bet norint geriau suprasti, kuo gyvena tamsuoliškoji JAV gyventojų dalis, rekomenduočiau skaityti „Hillbilly Elegy“.

Marina Abramovič: „Walk Through Walls“

Autobiografija visada lieka autobiografija – kai kurie dalykai atrodo pagražinti, gal kas ir nutylėta, kas nors pašviesinta, sušvelninta, bet galų gale tai atspindi autoriaus požiūrį į savo nueitą kelią. Marina Abramovič – viena garsiausių performansų menininkių pasaulyje, tikra performansų „močiutė“, ne kartą plėtusi šio žanro ribas ir ne kartą šokiravusi žiūrovus.

Nors Marina ir stengiasi save nupiešti kaip itin stiprią asmenybę, kuri gali visur „eiti kiaurai sienas“ bei viską nugalėti, artodo, kad tai kartu ir sulaužyta siela: privilegijuota vaikystė aštuonių kambarių bute (kas Jugoslaviško socializmo realybėje yra neįtikėtina prabanga) tarp nuolat konfliktuojančių tėvų, savęs žalojimas, žaidimai su mirtimi, fatalizmas. Ir kartu nuolatinis dėmesio noras. Noras šokiruoti, peržengti skausmo ribas, atsisakyti absoliučiai visko dėl meno: vaikų, gyvybės, prieraišumo. Ganėtinai keista skaityti memuarus, ir juose beveik nerasti gilesnio paaiškinimo, kam labiausiai skirti Marinos performansai: susidaro įspūdis, jog jie visgi labiausiai skirti jai, o ne publikai. Peržengti save, dar kartą save nuplakti, dar kelias savaites save kankinti nejudant. Ir visur tik „aš“, „aš“ ir „aš“. Aš galiu, o mano partneris negalėjo to iškentėt. Aš galiu nuoga save viešai žaloti, nes ne kiekvienas tai išdrįstų. Štai, žiūrėkit kaip man visai nebaisu, kai badau savo rankas peiliu.

Knygos skyriuje apie jos žymiausią performansą „The Artist is Present“ rašoma, kad jai į akis atėjo pažiūrėti labai liūdna mergina, ant rankų laikiusi kūdikį. Ilgai pažiūrėjus Marinai į akis, ji atidengė kūdikio galvą, kur matėsi randas ir nuėjo. Pasirodo, kūdikis sirgo smegenų vėžiu ir tai buvo diena, kai buvo nuspręsta, kad daugiau chemoterapijos nebebus jam taikoma, nes jis per daug kankinasi, o išgelbėti jo nėra šansų. Marina sugretina šį kūdikio randu su savaisiais randais, kurie ant jos kūno atsirado dėl jos performansų, bet toks sugretinimas skamba tuščiai ir kvailokai: kūdikio randai yra tikri, jo toks likimas, o Marinos – sau pačiai suteikto viešo skausmo publikai randai. Nelabai tik aišku, ar Marina supranta, kad tai nelygiavertis palyginimas.

Tiesa, nepaneigsi, jog Marinos Abramovič performansai iš tiesų nepalieka abejingų – ji moka žaisti publikos emocijomis. Ir gal net ne tiek svarbu, kad jis tiki šamanais, telepatiniu bendravimu mintimis, kristalų jėga ir kitomis paikystėmis: emocija publikai yra tikra. O ją gali sukelti ne kiekvienas menininkas.

Johann Hari: „Lost Connections“

Šią knygą nusipirkau per Ezra Klein podcastą išgirdęs interviu su jos autoriumi. Johann Hari populiariai ir aiškiai susistemino šiuolaikines mokslines žinias apie depresiją ir jos priežastis. Ir nors žinios apie depresiją nėra tai, kas man šiuo metu itin aktualu, bet bendri pastebėjimai apie tai, kas žmones daro laimingus, pasirodė intriguojantys.

Pasirodo, JAV (o gal ir Lietuvoje, nesu tuo tikras) vis dar labai populiaru depresiją gydyti antidepresantais: vyrauja požiūris, kad depresija tai tiesiog kažkas chemiškai ne visai tvarkingai susidėlioję paciento smegenyse, o tą lengviausia išspręsti atstatant cheminį balansą. Tačiau tai iš tiesų tėra tik simptominis gydymas – lygiai taip pat, kaip atsiradus skausmui, gydyti jį nuskausminančiaisiais, nekreipiant dėmesio į tai, kad pacientui nutraukta ranka. Depresija dažniausiai yra ženklas, kad kažkas su paciento gyvenimu yra negerai: gal kas mirė, kad jis nemato išeities, gal yra kur nors užstrigęs. Ir kol to neišspręsi, pacientas laimingesnis netaps.

Buvo labai įdomu paskaityti apie pagrindines depresijos priežastis. Beje, nekenčiamas darbas, kuriame nematai prasmės, ir kuriame nesijauti gerbiamas, yra viena iš svarbesnių. Jei dirbi ten, kur tave verčia daryti beprasmius darbus, ir dar niekas už tavo pastangas nepadėkoja, natūralu, kad gyvenimas neatrodys mielas. O jei dar kankina finansiniai sunkumai, ir dėl to lengvai negali nusispjauti ir eiti dirbti kitur – problema iš tiesų didelė. Dar depresija dažnai užpuola tuos, kurie jaučia socializacijos trūkumą (o tai dažnai būna mažus vaikus auginančioms mamoms) ar tiems, kurių vertybės orientuotos į išorę – tie, kuriems labai svarbu, ką apie juos mano kiti, kuriems nuolat reikia palaikymo. Dėl to socialiniai tinklai į depresiją stumia iš keleto pusių: internetinis bendravimas yra paviršutinis, lyginant su draugyste „akis į akį“, o be to internete visi tokie gražūs ir idealūs, kad greitai pradedi savimi nusivilti. O jei stengiesi gyvenimą gyventi taip, kad gautųsi gražios Instagram nuotraukos, greitai pasijunti tuščias. Ypač, jei „like“ ir komentarų skaičius nedidėja.

Vienas įdomesnių pasiūlymų, ką daryti, kad būtum laimingesnis, yra tapti dosnesniu kitiems. Paklausti, kaip sekasi, pasiūlyti pagalbą, pabendrauti. Tai ypač nelengva, esant gilioje depresijoje (juk atrodo, jog labiausiai pagalbos reikia ne kitiems, o tau), bet tai vienas tiesiausių kelių į laimę. Gaila, kad pagal dosnumą lietuviai yra kone paskutinėje vietoje pasaulyje.

Lietuviai – antri mažiausiai dosnūs pasaulyje

Praėjusią savaitę sužinojau mane sukrėtusį faktą: Lietuva pagal dosnumą pasaulyje užima 155 vietą iš 156 šalių. Mes mažiau dosnūs už skurstančiuosius Afrikoje (nors to gal ir galima tikėtis), mažiau dalinamės nei stereotipinės diktatorių valdomos ir socialinės atskirties krečiamos šalys, turime mažiau atjautos net už atbukusią post-sovietinę erdvę. Lenkiame tik graikus, kurie jau gerą dešimtmetį murkdosi finansinėje baloje.

Šis faktas man ypač užstrigo, nes kaip tik skaitau Johann Hari knygą „Lost Connections“ apie tikrąsias depresijos priežastis: šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad kuo žmogus daugiau padeda kitiems, kuo jis yra dosnesnis ir kuo jis daugiau dėmesio bei laiko skiria kitiems žmonėms, tuo jis būna laimingesnis. Artimiausias kelias į laimę nėra nusipirkti geresnę mašiną, didesnį telefoną ar erdvesnį namą, net ir antidepresantai iš duobės nepadeda išlipti taip, kaip paprastas rūpinimasis kitais. Jei tik skiri kam nors laiko, jei kam nors padedi, pabendrauji, visa tai su kaupu sugrįžta atgal. Susikuria bendruomenės ryšiai, atrandi tikrų draugų (o ne tų, paviršutinių, Facebooke ar Instagrame). O bendruomenėje gyvenantis žmogus nesijaučia vienišas, tokie žymiai mažiau serga depresija.

Gerai pagalvojus, mūsų savižudybių bei alkoholio vartojimo statistika tikriausiai yra tik simptomas, kurio nepagydysi trumpindamas parduotuvių darbo laiką bei uždrausdamas šokinėti nuo tiltų. Mums reikia labiau rūpintis vienas kitu.

Tiesa, kaip tai būtų galima pasiekti, neišmanau. Net sovietinio laikotarpio čia negalima kaltinti: skaitant „Lietuvio kodą“ galima pastebėti, jog jau prieš šimtmetį lietuviai buvo individualistai. Atsiriekia savo žemės lopinėlį ir jokiu būdu niekam neleis jam nurodinėti kaip ten tvarkytis. O kur dar liūdni priežodžiai apie tai, kad lietuviai labiausiai džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas.

Pamenu, kartą važiuojant traukiniu Londone nugirdau vieno vaikino telefoninį pokalbį: jis skambino į ligoninę pasiteirauti, kaip laikosi jo pagyvenusi kaimynė, kuriai naktį pasidarė bloga ir ją išvežė greitoji. Tokį rūpestį sunkiai įsivaizduočiau Vilniuje: aš net nežinau, kas gyvena virš mano buto! Dar pagavau save, kad man šmėkštelėjo lietuviška mintis: „matyt šis jaunuolis nori pretenduoti į palikimą, čia vienintelis logiškas paaiškinimas“. Britai dosnumo reitinge dešimtoje vietoje. Šiek tiek aukščiau už visus į top 20 patenkančius skandinavus, į kuriuos dažnai lygiuojamės.