Kelionės dervišo apsiaustu

Nepasakyčiau, kad Isambard Wilkinson knyga „Travels in a Dervish Cloak“ būtų kažkuo ypatingai sužavėjusi, bet kažkiek Pakistano gyvenimą visgi nušvietė. Autorius buvo Daily Telegraph karo žurnalistas ir Pakistane gyveno kelis metus, nors jo ryšys su šia šalimi žymiai senesnis: jo močiutė gyveno ten dar Britų valdymo laikais, ir kasmet vykdavo pas įtakingą draugę atostogų.

Pakistanas – labai nevienalytė šalis, susidedanti iš keletos regionų, kuriuose galioja savi įstatymai ir papročiai, karaliauja vietiniai karaliukai, ir nebūtinai klauso centrinės valdžios (ir dažnai priešingai, net su ja kovoja). Žmonės pirmiausia yra ištikimi savo genčiai, tada religijai (sunitai, šiitai, sufijai, beveik pagonys, keletas nelabai kieno gerbiamų krikščionių ir ypač nekenčiami induistai), ir tada galbūt šaliai. Kiekviena gentis turi savo požiūrį, savo žemes, savo įpročius, ir sunku kam juos priversti klausyti centrinės valdžios: geriausiu atveju tai darom tik iš išskaičiavimo. Investicijos į atokius regionus laikomos centrinės valdžios noru užvaldyti žemes, todėl infrastruktūra sprogdinama, vagiama ir panašiai – tai kova dėl savo gyvenimo būdo.

Islamo religijos formos Pakistane labai įvairios, o Talibanas ir ISIS – gana naujas reiškinys. Pakistane tradiciškai buvo labiau populiarios ne tokios radikalios, ir žymiai arčiau pagonybės esančios islamo formos, kaip kad sufizmas. Naujieji radikalai juos laiko eretikais, jų gyvenimo būdas ir tikėjimas keičiamas jėga. Nežinojau, kad sufijų lyderiai yra kaip gyvi „šventieji“, kurie turi didelę įtaką bendruomenėms ir nenuostabu, jog tai kelia „tikratikių“ pasipiktinimą.

Apskritai Pakistano vaizdas po šios knygos tapo žymiai spalvingesnis, nors ir matomas per hašišo rūką: netrūksta ir skurdo, ir turtuolių, gyvenančių lyg Britų Radžų laikais, ir spalvingų ceremonijų, ekstatiškų minių, ginklų, sprogimų, apsirūkusių prostitučių, visagalių genčių vadukų, fakyrų ir ekstremalių fanatiškų islamistų. O labiausiai netrūksta anarchijos ir chaoso. Kartais net kyla klausimas ne tai kad ar Pakistaną galima vadinti „failed state“ – ar jį galima vadinti valstybe?

Kodėl mes miegame

Gerai, prisipažinsiu: nuo tada kai perskaičiau šią knygą mano žmona jau pradėjo vadinti sektantu ir vis nedrąsiai klausinėja ar nenusprendžiau tapti veganu ar imtis dar kokių radikalesnių pokyčių. Neslėpsiu, tai labai įtaigi knyga apie miego svarbą. Pradėjau eiti žymiai anksčiau miegoti ir sumažinau savo kavos vartojimo įpročius: kasnakt miegu kone valanda ilgiau nei anksčiau.

Matthew Walker knyga „Why We Sleep“ detaliai, remdamasi begale mokslinių tyrimų, išaiškina, ką mums duoda miegas, ir kodėl labai labai svarbu kiekvieną naktį gerai išsimiegoti. Kuo daugiau miegi, tuo mažiau sergi, tuo mažiau streso, tuo ilgesnis ir sveikesnis gyvenimas. O kartu esi ir protingesnis, gali labiau susikoncentruoti, padidėja kūrybingumas ir panašiai – žodžiu, tai geriau nei bet kokie vaistai ar pajėgumą gerinantys narkotikai. Daugybė mokslinių tyrimų tikrai įtikina.

Kartu knygoje detaliai paaiškinama ir miego fiziologija – kas darosi smegenyse miego metu, kokie hormonai veikia ir kodėl kartais būna, jog sunku užmigti. Autorius detaliai paaiškina kas vyksta su kūnu, kai vartojama kava, alkoholis ar migdomieji, ir teigia, jog norint gerai išsimiegoti, jų reikia vengti (taip, migdomieji nepadeda ilgiau geriau išsimiegoti – iš pradžių skamba keistokai, bet lyg ir galų gale skmaba logiškai). Retkarčiais net atrodo, kad gal jau kur ir perspausta – na, negali būti, jog miegas yra visko panacėja, gal visgi persimiegoti irgi nesveika. Bet tikriausiai ne.

Aišku, didžiausia visuomenės problema yra miego niekinimas – jei sugebi miegoti tik keletą valandų per parą, tai esi išskirtinis genijus, o jei gali ištisas naktis dirbti be atvangos – esi geriausiais darbuotojas. Deja, moksliniai tyrimai rodo, jog verčiau toks darbuotojas išsimiegotų, nes pavargusio žmogaus darbas būna kupinas klaidų ir ne toks produktyvus. Išsimiegojus viską galima nudirbti žymiai geriau. Taip pat didelė problema yra nuvargę vairuotojai ar medikai: kovojant su miegu žymiai išauga klaidų bei neteisingų sprendimų tikimybė, reakcijos laikas išauga panašiai kaip gerai išgėrus (manoma, kad parą nemiegojęs žmogus panašiai neadekvatus, kaip ir išgėręs keletą butelių alaus). Blogiausia tai, kad nemiegojėliai laikomi didvyriais, o apie nemigos žalą nekalbama. Visiems reikia vidutiniškai 8 valandų miego per parą.

Užtat šiemet aš miegu daugiau.

Olga Tokarczuk: „Bėgūnai“

Olga Tokarcuk už knygą „Bėgūnai“ yra gavusi tarptautinę Man Booker premiją, o ir pati neseniai tapo Nobelio literatūros premijos laureate, tad negalėjau susivaldyti ir perskaičiau ją žymiai anksčiau nei planavome knygų klube.

Knygos vienijanti tema – keliavimas, ir jo metu sutikti žmonės, kelionių filosofija ir psichologija. Daugiau nei šimtas pastebėjimų, istorijų, tikras malonaus skaitymo lobynas. Daug netikėtų atradimų, daug kur reikia stabtelti pagalvoti: gal ne taip įtaigu kaip Borges, bet kažkuo panašu.

Visgi perskaičius knygą man liko kelios svarbiausios detalės: jei visata yra begalinė, tai gal ir atskaitos taškas nelabai prasmingas – ir gal nėra jokio skirtumo ar esi čia, ar ten. Kitaip tariant, gal ir judėjimas bei nuo kažko bėgimas visai neturi prasmės. Kaip ir bėgimas laiku: istorija ir ateitis tėra tik tos pačios vietos perspektyva iš skirtingų kampų (ar ne todėl tokia didelė obcesija knygoje lavonų preparavimui?). Nors pačios knygos pavadinimas kilęs nuo sentikių sektos, kuri tikėjo, jog tik nuolatinis bėgimas ir judėjimas gali padėti išvengti velnio.

Na, ir καιρός, tinkamas momentas, galimybė, kurios negalima praleisti, nes ji turi tik vieną plaukų sruogą ant kaktos, o ant kojų užsiauginusi sparnus – prabėgs nesučiuptas ir nebeliks jokio šanso jį pavyti: ir net pavijus, nebus už ko pačiupti, nes nugaroje tik plikė. Neblogai tai kartas nuo karto prisiminti.

Poezija Knygų klube

Šį vakarą buvo pirmas metų Knygų klubo susitikimas, o jį netradiciškai paskyrėme ne kokios nors skaitytos knygos aptarimui, o poezijai: kiekvienas turėjome pasirinkti bet kokį patikusį eilėraštį. Neslėpsiu, buvo sunkoka pasirinkti, nes su poezija nelabai draugauju. Jau prieš savaitę vis galvoje krebždėjo nerimas, ką reikės deklamuoti. Kartas nuo karto pavartydavau senųjų poetų knygas, paieškodavau eilėraščių internete. Gal Kiplingas? Juk jo „Jeigu“ toks teisingas. Ne, per daug senamadiškas, kažkiek pageltęs, kaip Viktorijos laikmečio knygų puslapiai. Gal ką iš pasaulinės klasikos? Bet juk skaitydamas ne originalo kalba neišvengiamai prarandi kone pusę originalios minties bei kalbos grožio ir nebežinai ar čia kaltinti vertėją ar poetą dėl nevykusiai perduoto tono. Tai gal lietuviška klasika? Maironis, Nėris, Brazdžionis ar Martinaitis? Iki gyvuonies ir pašaknų skausmingai į smegenis įsirėžusios eilutės nuo pat mokyklinio suolo laikų? Kad gal nuvalkiota, reiktų paieškoti ko šviežesnio… Tai kas iš naujųjų šiuolaikinių poetų? Tie visai nesuprantami, nei rimo, nei ritmo, net kalba netvarkinga, nešukuota, kuo įmantresnė vien dėl įmantrumo, kitoniškesnė vien dėl kitoniškumo. Galų gale pasirinkau Mariaus Buroko eilėraštį apie uodą ir poetą, kuris pataikė beveik į dešimtuką:

Per poezijos skaitymus
privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti,
nes poeziją reikia gerbti,
tuo labiau,
kuo nesuprantamesnė jinai,
kitaip atrodysi nekultūringas,
nepraustaburnis, chamas ir kvailys,
neišsilavinęs prasčiokas,
dundukas ir atlėpausis.
Stengiesi iš paskutiniųjų, bet sukruti,
nuleidi skaistų žvilgsnį
nuo poeto,
koją pasikasai.
Uodas įkando.
Niežulys, susierzinimas,
išsiblaškymas…

Na štai ir praleidai stulpeli,
gal patį svarbiausią.

Ir gimsta tokia alegorija
iš nevilties ir erzulio:
kraujas per šiaudelį,
alus iš butelio,
kumštynės užkulisiuose,
kiaušinėliai dedami į stovintį
vandenį,
lervutės, knibždančios jame
pavasarėjant.
Ir taip kasmet.

Kasmet taip
mes – uodai ir poetai
kankiname žmones.

Visgi poezijos kol kas nepamilau ir ji vis dar man kelia nerimą. Gal bus geras naujų metų tikslas ją labiau prisijaukinti.

Pradingusios Europos karalystės

Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo.

Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos. Ir, tikėkimės, dar ilgai gyvens). Buvo labai įdomu skaityti apie visiškai artimų šalių istoriją: supratau, kad mokykloje mus mokė labai siaurai ir tik tai, kas susiję su Lietuva – tarkim, nieko nežinojau apie tai, kaip čia gavosi, kad Kryžiuočių ordinas per kelis šimtus metų, net po sutriuškinimo Žalgirio mūšyje, sugebėjo transformuotis į vokišką Prūsiją, kuri tapo stipriausia Vokietijos dalimi (ir, teutoniško karingumo dėka privedė iki pasaulinių karų). Buvo labai įdomu skaityti ir apie Galiciją – Abiejų Tautų Respublikos dalį, kuri per padalinimus atiteko Austrijos-Vengrijos imperijai. Pasirodo, jie turėjo gana didelę autonomiją, nors ir buvo pats skurdžiausias imperijos kraštas. Vėliau kraštas pateko Lenkijos jurisdikcijai (po to kai šaunuolis kareivis Šveikas Pirmajame Pasauliniame Kare kovojo Austrijos pusėje), ir tik po Antrojo Pasaulinio karo didžioji dalis atsidūrė Sovietinėje Ukrainoje. Galicija pagal savo etninę sudėtį labai panaši į prieškario Lietuvą: daug žydų miestiečių (kalbančių jidiš, bet besimeldžiančių hebrajiškai), nemažai lenkų (kalbančių lenkiškai, bet besimeldžiančių lotyniškai), daug rusėnų, kurie lyg ir vėliau jau save identifikuoja kaip ukrainiečius (kalbančių vietiniu dialektu, nors bažnytinė kalba – senovės slavų). Po pasaulinių karų ir etninių valymų liko daugiausiai ukrainiečiai, kaip ir pas mus – lietuviai. Ir net jų vietiniame liaudies buities muziejuje galima rasti skirtingų regionų valstiečių namus, rakandus ir aprangą, perkeltas muziejun trobas, klėtis ir bažnyčias, bet nepamatysi jokios medinės sinagogos ar žydiško štetlo žymių, lyg jų ir nebūtų buvę. Kaip ir pas mus.

Buvo ypač įdomu skaityti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, išdėstytą ne lietuvio ranka. Vytautas čia ne toks jau romantiškas, o labiau intrigantas, vis nepaklūstantis susitarimams, kurie mus su Lenkija buvo surišę nuo pat Krėvos Unijos laikų. Pasirodo, visai nedaug buvo iki to, kad būtume tapę ne Abiejų Tautų Respublika, o Trijų Tautų Respublika: Ukraina galėjo turėti savą autonomiją. Tikiu, kad daugiau istorija besidomintiems tai nebus labai nauja, bet man, daugiausiai apie savą kraštą skaičiusiam tik iš vietinių šaltinių, buvo labai įdomu: visgi daug romantikos ir legendų bet kuriuose istorijos pasakojimuose.

Knygoje yra ir skyriai apie žymiai senesnes karalystes: Burgundiją, Savoją, Aragoną (pasirodo, Aragono karaliai – vikingiškų gotų šaknų, tad jų vardai skamba labai jau pažįstamai – Ramūnas / Raimundas, Petronėlė…), Bizantiją ar Tolosą. Visgi Norman Davies specializuojasi Rytų Europos istorijoje, ir tai matosi: mums geografiškai artimesni skyriai žymiai platesni ir kokybiškesni. Už ką tikrai nepykstu.

Knygų klubo sąrašas 2020-iesiems

Jau yra tapusi tradicija, kad gruodžio mėnesį prie vyno taurės susidėliojame Knygų klubo knygų sąrašą kitiems metams. Atrodo, kad šiemet labai daug tikrai klasikinių knygų, kurias, nors ir esu skaitęs prieš kokį dešimtmetį, bet vėl bus įdomu paimti į rankas – dažnai taip būna, kad augant gyvenimo patirčiai, tas pačias knygas matai visai kitoje šviesoje.

Šiemet išbandysime ir dar vieną naujovę. Kadangi mėgstame įtraukti į sąrašą tokių žanrų kurių patys vargu ar prisiverstume skaityti, šiemet atėjo eilė poezijai. Gal iki jos reikia pribręsti ir priaugti, nežinau. Tiesiog laisvu laiku tikrai mažai kas iš mūsų ją skaito savo malonumui. Tad pabandysime: sausio mėnesį kiekvienas turėsime paskaityti kitiems patikusį eilėraštį. Ir nesvarbu kokio autoriaus.

Štai pilnas sąrašas:

SausisPOEZIJA (laisvas pasirinkimas)
VasarisSvetlana Aleksijevič„Černobylio malda“
KovasMarina Abramovič„Eiti kiaurai sienas“
BalandisGeorge Orwell„1984“
GegužėUmberto Eco„Rožės vardas“
BirželisCharles Bukowski„Paštas“
LiepaOlga Tokarczuk„Bėgūnai“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisErnest Hemingway„Kam skambina varpai“
SpalisJohn Steinbeck„Rūstybės kekės“
LapkritisKōbō Abe„Moteris smėlynuose“
GruodisSaulius Šaltenis„Riešutų duona“
Knygų klubo sąrašas 2020-iesiems

Čia ne propaganda

Naujoje Peter Pomerantsev knygoje „This is NOT Propaganda: Adventures in the War Against Reality“ rašoma:

Glastnost metu atrodė, jog tiesa visus išlaisvins. Diktatoriai taip jos bijojo, kad stengėsi tiesą užgniaužti. Bet kažkas radikaliai pasikeitė. Dar niekada nebuvo tiek galimybių prieiti prie tiek daug informacijos ir faktų, bet atrodo, jog jie prarado savo galią. Nieko naujo tame, kad politikai meluoja, bet naujoviška tai, jog jie net su pasididžiavimu stengiasi parodyti, jog jiems visai nesvarbu, ar jie kalba tiesą ar ne.

Peter Pomerantsev, „This is NOT Propaganda“

Tokios taktikos laikosi ir Putinas, kai su menkai slepiama šypsenėle per televiziją teigia, jog Kryme nebuvo jokių Rusijos karių. Lygiai taip kalba ir Trumpas, kuriam viskas yra „fake news“ ir jis pats kuria savo įsivaizduojamą realybę: trys ketvirtadaliai jo rinkimų kampanijos metu argumentams paminėtų faktų buvo arba visiškai melagingi, ar bent jau išgalvoti. Kuriamas požiūris, jog tiesos nėra ir net negali būti: visi turi savo interesų, o bet kokių faktų interpretavimas tėra tik požiūrio klausimas. Objektyvumas neegzistuoja, argumentai neveikia, diskutuoti beprasmiška, tas, kas ne su mumis, yra mūsų priešai ir net neverta jų klausyti.

Informacinį karą kariaujame jau senokai, kone dešimtmetį, ir, deja, atrodo, jog jį pralaimime: Rusija ir Kinija šiuo atžvilgiu toliau pažengusios ir informacinę erdvę išmokusios naudoti savo tikslams. Botų armijos, naujoji didžioji ugniasienė, interneto šaltinių cenzūra – tai tik dalis arsenalo. Veikiama ir prieš pagrindines vakarietiškas vertybes, žmonės priešinami ir menkais klausimais (skiepai, konspiracijos teorijos, etc), nebijoma meluoti siekiant sudaryti įspūdį, jog teisybės niekada ir nebuvo. Jei kur kyla pilietinis pasipriešinimas – organizuojami panašūs priešiški judėjimai, kurie uzurpuoja tuos pačius šūkius ir sąvokas: visi kovoja už „laisvę“, „ekologiją“, „demokratiją“ ir pasipriešinimo judėjimai tampa parodijomis, pilni garsiai rėkiančių paleckių ar gražulių, kurių joks save gerbiantis intelektualas nebegalės palaikyti.

Skaitant šią Pomerantsevo knygą darėsi kiek baisoka: ar tikrai galime apsiginti nuo informacinio karo? Ar turime priešnuodį vertybių nuvertinimui? Jei dainuojančios revoliucijos metu visi tiksliai žinojome, kas yra laisvė ir demokratija, bei ko mes siekiame, dabar šios sąvokos ganėtinai išblukusios, ypač kai jos tariamos ciniškų sau naudos siekiančių politikų lūpomis.

Kaip miršta demokratijos

Tuoj po „Kabinetas 339“ ėmiausi skaityti Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knygą „How Democracies Die: What history Reveals about Our Future“. Nors knyga daugiausiai apie JAV reikalus ir Donaldą Trumpą, bet natūralu, kad nuolat sau uždavinėjau klausimus ir apie mūsų jauną demokratiją.

Peržvelgdami daug istorinių pavyzdžių (Hitleris, Musolinis, Pinočetas, daugelis Lotynų Amerikos diktatūrų, dabartinė Lenkija ir Vengrija, Turkija ir pan) autoriai pastebi, jog dažniausiai civilizuotose šalyse diktatūros atsiranda ne per labai aiškų valstybės perversmą, kai valdžia vieną naktį užgrobiama jėga – dažniausiai diktatoriai išrenkami demokratiniu būdu. Ir tada, įgavę valdžią, jie pakeičia žaidimo taisykles taip, kad kitiems nebeliktų šansų juos pakeisti. Ir dažniausiai viskas vyksta teisiškai teisingai: paskiri savo konstitucinio teismo teisėjus, savo etikos sargus, interpretuoji įstatymus griežtai pagal įstatymo raidę ten, kur tau naudinga (taip žurnalistai netenka teisės gauti duomenis iš Registrų centro, nes juk „teisinės sutarties nėra“, o naujos tvarkos niekas neskuba rengti), perbraižai apylinkių žemėlapį, „valstybės saugumo tikslais“ įvedi cenzūrą, „patiuninguoji“ balsavimo taisykles ir pan. Jeigu tai daroma su didele neapykanta opozicijai ir į juos žiūrima kaip į mirtinus priešus, o ne į partnerius, su kuriais galima susitarti dėl svarbiausių valstybės dalykų, per keletą metų galima stipriai įtvirtinti savo pozicijas ir jau jų nebeužleisti. Autoriai teigia, kad dabartiniai JAV respublikonai (ne vien Trumpas, o ir visa partija, mat tokių tendencijų buvo matoma dar prieš jo nominavimą kandidatu) atitinka visus šiuos požymius: atleidžia nepalankius valdininkus, stengiasi pakreipti balsavimo taisykles sau palankia linkme, naudoja kalbą, skatinančią smurtą, nekenčia juos kritikuojančios žiniasklaidos, naudojasi valdžios galia savo asmeniniams tikslams siekti. Be to, JAV politinė kultūra pasikeitė taip, kad respublikonams ir demokratams tapo nebeįmanoma susitarti: jie vienas kitą laiko nebe konkurentais (rivals), bet egzistenciniais priešais, tad bet kokios kitos pusės iniciatyvos yra blokuojamos iš principo, net jei jos ir yra protingos.

Autoriai mano, kad partijos turi užtikrinti politinę kultūrą šalyje: partijos ir yra tas demokratijos saugiklis, kuris į savo sąrašus neiškelia per daug radikalių asmenybių kaip Trumpas, suprasdamos, kad ilgainiui jos taps šių radikalų įkaitais: kaip ir prieštarauti partijos linijai nesinori, nors matai, kad čia kažkaip ne itin gerai gaunasi. Prasisiekę radikalai ima valdyti nepaisydami nerašytų taisyklių ir nesiekdami susitarti su kita puse. Konfrontacija jiems visada naudinga, nes tada galima sakyti, jog opozicija nieko neleidžia ir reikalauti daugiau galių. Demokratijos sistema yra sudaryta iš daug atsvarų ir daug saugiklių, bet jei jie sistemingai šalinami ir nebegerbiami, viskas krypsta į diktatūrą. Žiniasklaida nepatenkinti dėl išasfaltuoto keliuko? Reikia su ja kovoti. Bankai gali remti kitas partijas? Reikia siundyti ant jų komisijas ir apkrauti papildomais mokesčiais. Galia visų pirma turi būti naudojama tam, kad įgytum daugiau galios.

Lietuvoje gal viskas ne taip jau blogai. Požymių, jog tolstame nuo demokratijos yra, bet dar niekas nebandė keisti konstitucijos, nesigirdėjo (net ir juokaujančių) balsų, jog prieš opoziciją reiktų imtis smurto. Nors ministerijų laikomasi iki paskutinio, į kritiką numojama ranka, žiniasklaida pradedama varžyti, o įvairios komisijos yra aiškus bandymas susidoroti ir parodyti pas ką čia dabar galia. Svarbi knyga tiems, kas jau perskaitė „Kabinetas 339“.

Kabinetas 339

Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.

Vienintelis dalykas, kuris knygoje erzino, tai per daug supaprastintas kalbos stilius ir kalbėjimas trečiuoju asmeniu. „Žurnalistas Pancerovas nuėjo į barą „Gringo“ išgerti alaus“, „Birutė aptarė naujienas su kolega“. Suprantama, jog norima išlaikyti objektyvumą, bet galų gale gaunasi šiek tiek keistai: istorijos kulminacija vis tiek yra draugo ir bendradarbio išdavystė, kurios tiesiog negalima papasakoti atsiribojant be asmeninių potėpių. Net ir be Černiausko įvykių visoje knygoje yra jaučiama įtampa dėl Skirmanto Malinausko pozicijos – jis kaip ir buvęs bendradarbis ir draugas, bet nuėjęs į kitą barikadų pusę. Kad ir kaip būtų, asmeninių emocijų tokiais atvejais tikriausiai neįmanoma ištrinti, o stengiantis jas pridangstyti tekstas gavosi ganėtinai negyvas. Kita vertus, manau, kad pačio pasakojimo objektyvumas yra išlaikytas pagal aukščiausius standartus: faktai kelis kartus pertikrinti, jais nesuabejosi.

Belieka tik apgailestauti, jog dabartinei valdžiai šie žurnalistiniai tyrimai visai nesvarbūs: visi priekaištai ir nuodėmės numojamos ranka, galima elgtis taip, kaip nori. Tikėkimės, kad bent jau rinkėjai į tai atsižvelgs: kuo daugiau žmonių perskaitys šią knygą, tuo bus visiems geriau.

Arabiška laiko zona

Pasirodo, jog iki 1968-ųjų metų Saudo Arabijoje buvo naudojamas labai senas ir keistas laiko zonos nustatymo metodas: para buvo suskirstyta į 24 valandas, tačiau jų trukmė kiekvieną dieną keisdavosi. Tik saulei nusileidus laikrodžiai būdavo iš nustatomi ties nuliu ir prasidėdavo naktis, kuri tęsdavosi iki saulėtekio. Naktis, kaip ir diena, buvo padalinta į dvylika lygių dalių: žiemą nakties valandos gaudavosi kiek ilgesnės nei vasarą.

Ši sistema ne tokia jau ir nepraktiška: saulei leidžiantis visada muedzinas kviečia maldai, tad tai ir laikas, kai visi pasitikslina savo laikrodžius. Toks laiko skaičiavimas gerai tinka ir kultūriškai: kadangi laikas nėra labai tikslus, o kiekvieno laikrodžiai skiriasi keliomis ar keliasdešimt minučių, niekas punktualumo ir nesitiki. Nereikia stresuoti, kad vėluoji, nes niekas tikslaus laiko nežino. Laikas tampa lanksčia sąvoka, o laikrodis tik kažkiek padeda koordinuoti veiklą. Tai tik įrankis, o ne vergystės pančiai.

Kol visas bendravimas tarp žmonių vyksta viename kaime ar miestelyje, tokio laiko matavimo visiškai pakanka. Problemos ėmė kilti, kai reikdavo susitarti su kažkuo iš toliau – net ir už dešimties kilometrų laikas gali skirtis visa valanda, jei saulė viename kaime leidžiasi už kalno ir ten temsta anksčiau. O ką jau kalbėti apie laiko suderinimą su vakariečiais, kurie 1960-aisiais vis labiau plūdo į Arabiją siurbti naftos. Nuo 1968-ųjų Saudo Arabija perėjo prie įprastinio Saudo Arabijos Standartinio laiko.

Pagal Vilniaus saulėtekį ir saulėlydį, dabartinis „arabiško stiliaus“ laikas yra , kiekviena nakties valanda trunka minučių, o dienos valanda – minučių.