Tvarkymasis
Kad jau šįmet baigiu magistro studijas, tai gerą valandą šiandien praleidau tvarkydamasis dalį savo užrašų ir kitų gėrybių, kurios seniai nebetelpa į stalčius ir spinteles. Seniau gailėdavau ką nors išmesti, nes juk gi „gal pravers“, bet šį kartą pažvelgiau realybei į akis ir nusprendžiau, jog niekada man tų užrašų neprisireiks, o jei ir prisireiks, vis tiek informacijos ieškosiu knygose ir vadovėliuose, o ne šleiva kreiva sava ranka (o dažniausiai grupiokų) rašytuose užrašuose. Skaityti toliau…
Senasis testamentas žydų akimis
Šiuo metu skaitau vieno rabino išleistą knygą apie žydų kultūrą ir jų tradicijas. Knyga storoka, bet įdomi tuo, jog krikščionybės suformuotas požiūris į Senąjį Testamentą gerokai skiriasi nuo žydų požiūrio į jį. Kadangi visgi esu katalikas, tai esu susidaręs nuomonę, jog Senasis Testamente aprašomas gana žiaurus Dievas, visi žmonės – savanaudžiai ir galioja visuotinė taisyklė „akis už akį, dantis už dantį“. Tuo tarpu šioje knygoje teigiama, jog žydai Dievą įsivaizduoja kaip teisingą, bet jokiu būdu ne žiaurų. Skaityti toliau…
Eliyahu M. Goldratt, Jeff Cox: Tikslas
Goldratt‘o knyga „tikslas“ romano forma aprašo butelio kakliuko (arba kitaip – apribojimų) teoriją ir jos pritaikymą gamybinėje įmonėje. Knygos pagrindinė idėja – gamybinės kompanijos pirmiausia turi stengtis ne bet kokia kaina mažinti kaštus, o didinti produkcijos srauto paralaidumą ir mažinti atsargas. Jeigu pagrindinis įmonės tikslas būna sąnaudų mažinimas, dažniausia atsitinka taip, jog kaupiasi atsargos, o kompanija nespėja vykdyti užsakymų. Tokia situacija susiklosto todėl, kad gamybos grandinėje būna kokia nors silpniausioji vieta, kuri ir stabdo visą gamybinį procesą: kurios nors staklės nesugeba susidoroti su produkcijos srautu, o kadangi produkcija vis tiek turi pereiti šią gamybos fazę, šios staklės tampa visos gamyklos ribojančiu veiksniu. Skaityti toliau…
Duonos puskepalių ekonomika
Vienas šio dienoraščio skaitytojas klausia: Moksliuk, paaiškink straipsnyje, kodėl perkant “Maximoje” Vilniaus (juodos) duonos puskepalį reikia mokėti dviem centais daugiau nei perkant du tos pačios duonos ketvirčius (puskepalis – 1,94 Lt; ketvirtis – 0,96 Lt)? Paprastai už didesnę talpą reikia mokėti mažiau, tą parodo Coca-Colos buteliai ar ekonomiškos (didesnės) skalbimo miltelių pakuotės. Kodėl čia paradoksas? Turiu tokią teoriją, jog iš tikrųjų du ketvirčiai tos pačios duonos nėra lygiai ta pati prekė, kaip kad puskepalis duonos: nors šios dvi alternatyvos beveik tobulai pakeičia viena kitą, bet tam tikri skirtumai yra. Skaityti toliau…
W.Chan Kim, Renee Mauborgne: Žydrųjų vandenynų strategija
Į mano rankas pateko ne per seniausiai „Verslo žinių“ išleista knygelė „Žydrųjų vandenynų strategija“, kurioje teigiama, jog labai svarbu įmonėms ieškoti naujų rinkų ir kurti najus produktus, kad būtų įmanoma pabėgti nuo konkurentų. Na, savaime suprantama, jog kompanija, kuri pati susikuria rinką savo produktams ir siūlo klientams tai, ko nesiūlo joks kitas konkurentas, turėtų iš tokios savo veiklos pasipelnyti. Bent jau iki tol, kol jos konkurentai nesusiprotės irgi jos imituoti ir siūlyti panašius naujus produktus. Skaityti toliau…
Tim Harford: The Undercover Economist
Tim Harford knyga „The Undercover Economist“ labai aiškiai ir suprantamai aiškina, kaip ekonomistai supranta kasdieninius reiškinius. Autorius aiškina, kas daugiausiai uždirba iš kavos puoduko, kuris parduodamas geležinkelio stotyje (ne, tikrai ne kavos pupeles auginantis fermeris Lotynų Amerikoje, ir netgi ne kavos pardavėjas, o geležinkelio stoties administracija, kuri nuomuoja šiam pardavėjui patalpas), kaip monopolijos diskriminuoja vartotojus kainomis (na, autorius nemini šių terminų, tačiau pasakoja būtent apie tai), kodėl miestuose būna kamščiai (išorinis poveikis, dėl kurio laisva rinka negali efektyviai egzistuoti), ką gero duoda globalizacija ir kodėl skurdžios valstybės dažniausiai išlieka skurdžiomis (atsakymas paprastas: korupcija). Skaityti toliau…
Stephen R. Covey: The 7 Habits of Highly Effective People
Blogosfera puikiai veikia reklamuodama tam tikras knygas: šiek tiek daugiau kaip prieš metus dėl jos perskaičiau Getting Things Done, o šį kartą ji mane privertė atkreipti dėmesį į S. Covey knygą apie savęs tobulinimą. ši knyga tikrai pasirodė nebloga ir duodanti peno pamąstymams. Pirmą kartą prieš penkiolika metų išleistoje knygoje S. Covey savęs tobulinimui ragina naudoti septynis pagrindinius principus. Pirmasis principas: aktyvus atsakomybės prisiėmimas (proactivity). Dažnai, jeigu nenorime ko nors daryti, bandome prisigalvoti kokių nors priežasčių, kurios lyg ir neleidžia mums atlikti tai, ko mums reikia. Skaityti toliau…
Genijų nebūna
Viename New York Times straipsnyje rašoma, jog genijų nebūna – jais tampama per sunkų ir atkaklų darbą (RR). Mokslininkas Eriksonas įsitikinęs, jog angliška patarlė „practice makes perfect“ yra teisinga. Jo tyrimai rodo, kad jeigu žmogus labai stengiasi, jis gali viską pasiekti ir tam nereikia jokių išskirtinių talentų. Tiesa, žmogui lengviausia stengtis siekti kokių nors rezultatų toje srityje, kuri jam patinka. Jeigu žmogus mėgsta programavimą, jis natūraliai tam skirs daugiau laiko ir dėmesio, todėl gal ir atrodys, jog jis turi „įgimtą programavimo talentą“. Skaityti toliau…
Spaudos laisvės diena
Kadangi šiandien spaudos laisvės diena, užtikau keletą nuorodų, susijusių su šia proga. John McMillan ir Pablo Zoido savo straipsnyje How to Subvert Democracy: Montesinos in Peru teigia, jog sunkiausia yra papirkti žiniasklaidą. Kai valstybės pareigūnams ir genčių vadams reikėdavo tik nedidelių kyšių, pakeisti televizijos kanalo nuomonę prireikė šimto kartų didesnės sumos nei bet kuriam teisėjui. Autoriai daro išvadą, kad labiausiai demokratiją ir teisybę Peru saugo žiniasklaida, nes kitos institucijos yra tiesiog per daug lengvai nuperkamos. Skaityti toliau…
Dienos pabiros
Keletas pastarųjų dienų straipsnių, kurie patraukė mano akį: Mano kolega Donatas užduoda vertą diskusijų klausimą apie socialiai atsakingą (bet politinį) investavimą. Manyje giliai gyvenantis liberalistas lyg ir nemato nieko blogo investicijose į Rusiją – net jeigu šiomis investicijomis skatinama Rusijos galia, kuri vėliau gali atsisukti prieš pačius investuotojus, tai nereiškia, jog investuoti į Rusiją nereikėtų. Tiesiog darant investicinį sprendimą reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog galų gale tų investicijų grąžos teikiamais privalumais gali ir nepasinaudoti, nes Rusija bus per daug galinga, kad kažką paliktų ir „smulkiesiems investuotojams iš Vakarų“. Skaityti toliau…