Arabiška laiko zona

Pasirodo, jog iki 1968-ųjų metų Saudo Arabijoje buvo naudojamas labai senas ir keistas laiko zonos nustatymo metodas: para buvo suskirstyta į 24 valandas, tačiau jų trukmė kiekvieną dieną keisdavosi. Tik saulei nusileidus laikrodžiai būdavo iš nustatomi ties nuliu ir prasidėdavo naktis, kuri tęsdavosi iki saulėtekio. Naktis, kaip ir diena, buvo padalinta į dvylika lygių dalių: žiemą nakties valandos gaudavosi kiek ilgesnės nei vasarą.

Ši sistema ne tokia jau ir nepraktiška: saulei leidžiantis visada muedzinas kviečia maldai, tad tai ir laikas, kai visi pasitikslina savo laikrodžius. Toks laiko skaičiavimas gerai tinka ir kultūriškai: kadangi laikas nėra labai tikslus, o kiekvieno laikrodžiai skiriasi keliomis ar keliasdešimt minučių, niekas punktualumo ir nesitiki. Nereikia stresuoti, kad vėluoji, nes niekas tikslaus laiko nežino. Laikas tampa lanksčia sąvoka, o laikrodis tik kažkiek padeda koordinuoti veiklą. Tai tik įrankis, o ne vergystės pančiai.

Kol visas bendravimas tarp žmonių vyksta viename kaime ar miestelyje, tokio laiko matavimo visiškai pakanka. Problemos ėmė kilti, kai reikdavo susitarti su kažkuo iš toliau – net ir už dešimties kilometrų laikas gali skirtis visa valanda, jei saulė viename kaime leidžiasi už kalno ir ten temsta anksčiau. O ką jau kalbėti apie laiko suderinimą su vakariečiais, kurie 1960-aisiais vis labiau plūdo į Arabiją siurbti naftos. Nuo 1968-ųjų Saudo Arabija perėjo prie įprastinio Saudo Arabijos Standartinio laiko.

Pagal Vilniaus saulėtekį ir saulėlydį, dabartinis „arabiško stiliaus“ laikas yra , kiekviena nakties valanda trunka minučių, o dienos valanda – minučių.

Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Pasirodo, pirmą kartą „Avies medžioklę“ perskaičiau 2010-aisiais. Matyt, nepaliko didelio įspūdžio, nes nelabai net tą faktą prisimenu. Net įrašo šiame dienoraštyje apie ją neradau. Prieš keletą savaičių skaičiau šią knygą antrą kartą, mat šiandien ją turėjome aptarinėti knygų klube. Pradinė reakcija buvo „meh“, bet visgi mintims kiek susitupėjus, vertinčiau ją gana pakenčiamai.

Murakami populiarumas vis dar man nesuprantamas (kaip ir beje, kitiems knygų klubo nariams) – knygos gylis lėkštokas, nors tarp visų klaidinančių bei netikėtų labirinto posūkių tikriausiai galima įžvelgti daug ką. Net kažkuo priminė Coelho kūrybą: skaitydamas jaunystėje jautiesi prisilietęs prie giliausios prasmės, ir tik praėjus keletui dešimtmečių jauti, jog kažkas ten būta per daug primityvaus. Pagrindinis knygos veikėjas išgyvena krizę, o tada išorinės aplinkybės priverčia jį leistis į laukinės avies paieškas. Dar kartu su veikėju į kelionę leidžiasi mergina, su labai gražiomis ausimis,, kuris vis jam padeda stumtis savo paieškose, kol kažkada tiesiog jį palieka. Paieškų metu sutinkami kiti avių ieškoję žmonės, bet, pasirodo, avis už juos stipresnė, ir juos vis užvaldo, o kai ji juos apleidžia, gyvenimas pasirodo tuštokas. Keistoka, bet veikėjai labai pasyvūs, viskas čia surežisuota, jausmų lyg ir nėra, tad net sunku suprasti vidinį veikėjo konfliktą: ar jis kažko siekia? ar jis tik vykdo kažkieno valią? ar jis myli? ar jis iš vis tikras?

Tad kas ta avies metafora? Identitetas, gyvenimo prasmė? Savęs paieškos? Iki galo neįmanoma suvesti, ir tai tikriausiai ir yra rašytojo tikslas – vedžioti aplinkui ir palikti neatsakytus klausimus, nes atsakymų tiesiog ir negali būti. Gal tai tiesiog netikslis kaidžiojimas ratais bet gilios minties, postmodernistinis žaidimas. Kodėl avis užvaldo? Kodėl jos iš viso reikia ieškoti? Ir kas ta mergina itin gražiomis ausimis? Gal tiesiog dar vienas veikėjas, skirtas sujaukti siužetą?

Mums taip bediskutuojant, prie mūsų prisijungė itin išsilavinusi padavėja, kuri paaiškino, jog jos nuomone, avis yra intelektas, o visa knyga simbolizuoja tai, jog visuomenė priverčia jo siekti. Įdomi mintis, bet irgi skylėta, atkartojanti Pink FloydWe don’t need no education“: visuomenė verčia įgyti išsilavinimą, kurį verčiau susprogdinti nei leisti jam tave užvaldyti. Ne visai aišku ir kodėl mergina gražiomis ausimis tiesiog ėmė ir paliko herojų – gal tai laikinumo metafora? „Nes visos merginos palieka vyrus“ manęs neįtikina. Matyt Murakami stiprybė tame, kad knygą kiekvienas gali interpretuoti taip, kaip tik nori. Tai tik žaidimas. Prasmės medžioklė be rezultatų.

Beje, įdomu tai, kad aptariant knygą, kažkas paminėjo, jog joje yra labai daug nuorodų į rusišką literatūrą. Man tai neužkliuvo, bet skaitant recenzijas užtikau tokį sakinį:

A Wild Sheep Chase offers a proliferation of literary allusions. Further, as a reader we find various other allusions in Murakami’s novel from both high and popular culture. His novel includes references to the works of Mickey Spillane, Kenzaburo Oe, Allen Ginsberg, Yukio Mishima, Ellery Queen, Proust, Nietzsche, Dostoyevsky, Dickens’ Oliver Twist, Shakespeare’s Othello, H.G. Wells, Karl Marx, Chiang Kai-shek, Mikhail Aleksandrovich Sholokhov, and Theologia Germanica. Some examples from music are the Doors, the Rolling Stones, the Byrds, Deep Purple, the Moody Blues, Mozart, Bach, the Beach Boys, the Beatles, Boz Scaggs, Chopin, the Brothers Johnson, Bill Withers, and Maynard Ferguson, which may or may not be significant in terms of understanding the text, but they certainly add to the labyrinthine nature of the quest and the infinite rhizomatic trajectories the reader could pursue if he or she were to attempt to interpret every clue contained in the text.

 Rhys William Tyers, „The Labyrinth and the Non-Solution: Murakami’s A Wild Sheep Chase and the Metaphysical Detective

Vakarų kultūros mumyse matyt galėtų būti daugiau, nes akis kliūna tik už pažįstamų pavardžių.

Lietuvos totoriai XIX amžiuje

2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“. Tai suteikia moksliniam darbui žymiai daugiau svorio, eliminuoja bet kokią abejonę mokslininko rimtumu ir, matyt, padvigubina šansus būti išspausdintam kokiame nors vietinės reikšmės mokslinių darbų žurnale. Niekada tokių aukštumų nepasiekiau.

Tamaros Bairašauskaitės monografija „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ – idealus tokio mokslinio darbo pavyzdys iš 1996-ųjų, atitinkantis visus tuos mokslinių tyrimų pagrindų standartus, kurių mus mokė. Sausas, pabrėžtinai formalus, besiremiant tik oficialiais šaltiniais, lyg ir apie totorius, bet visai be jų dvasios: medžiagos archyvuose perversta labai daug, tačiau ji taip išdžiovinta, jog telikęs tik sausas faktų rinkinys, pagal kurį suprasti tikrąjį totorių gyvenimą XIX amžiaus Lietuvoje ne ką lengviau nei iš PVM deklaracijų suvokti, ką galima nusipirkti Maksimos parduotuvėse. Kadangi pati autorė yra totorių kilmės, toks apsiribojimas vien tik oficialiais valstybinių archyvų dokumentais (surašymų duomenys, mokestiniai sąrašai, bajorystės įrodymų bei teismų bylos) glumina – negi tikrai nėra kokių nors bendruomenės laiškų, pasakojimų ar atsiminimų, kurie suteiktų tiems oficialiems dokumentams gyvybės ir spalvos?

Kad ir kaip ten bebūtų, kažkiek vis tiek apie totorių gyvenimą XIX amžiuje sužinojau. Buvo jų apie 4-7 tūkstančiai, gyveno ne vien aplink Vilnių bei Trakus, bet ir tolėliau, beveik visi buvo pripažinti bajorais. Nežinojau, kad keletas kilometrų nuo mano senelio tėviškės, Vinkšnupiuose, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų buvo totorių dvaras ir netgi apie šimtą metų stovėjo medinė mečetė. Totoriai nuo seno tarnaudavo kariuomenėje, turėjo atskirus pulkus, o už tarnystę gaudavo žemių bei dvarus – toks jų bajoriškas statusas buvo pripažintas ir po Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Lyg ir buvo ištikimi carui, atrodo, jog į sukilimus nesivėlė, tad buvo laikomi patikimais, mielai priimami į valstybės tarnybą. Tikybos laisvė ir toliau jiems buvo leidžiama, nors valdžios potvarkiais jie buvo priskirti prie Krymo dvasinių vadovų. Kas buvo labai nepatogu, nes sueuropėję lietuviški totoriai su jais nelabai ką turėjo bendro. Įdomu tai, kad užfiksuota keletas moterų „atsivertimų“ į katalikybę arba stačiatikybę: pagal Rusijos potvarkius buvo draudžiama tuoktis skirtingų tikybų žmonėms, tad atsivertėlės iš karto valdžios akyse buvo laikomos išsiskyrusios su savo vyrais musulmonais. Tai buvo geras pretekstas pabėgti nuo buitinio smurto.

Gaila, kad monografija menkai atskleidžia Lietuvos totorių vidaus gyvenimą: kaip jie priėmė valdžios pasikeitimą, ar bendruomenė sustiprėjo, ar atvirkščiai – įgavus daugiau galimybių siekti karjeros ne vien karyboje ėmė asimiliuotis? Ar iš karto atmetė griežtesnį islamą, kurį praktikavo Krymo totoriai? O gal visgi moterų „atsivertinėjimai“ į krikščionybę rodė, kad ir Lietuvos totoriai gyveno gana griežtais papročiais? Gal daugokai tikėjausi.

Erika Fatland: „Sovietistan“. Kelionės po Vidurinę Aziją.

Post-sovietiniais vidurinės Azijos „stanais“ domiuosi gana epizodiškai: kažkada seniai (2005-aisiais) kelis mėnesius atidžiai teko sekti jų naujienas, nes po Tulpių revoliucijos jie galėjo tapti nauja įdomia investicijų kryptimi. Deja, tai užgeso su Andižano skerdynėmis. Tada vėliau, praėjus penkeriems metams, skaičiau Paul Bergne knygą apie Tadžikistano istoriją „The Birth of Tajikistan“. Pamenu tik tiek, kad tie kraštai buvo labai atsilikę, ir bent jau kažkiek sovietai už ausų juos tempė į šviesą. Bent jau skaityti kai kuriuos išmokino. Ir štai, praėjus dar kone dešimtmečiui, žmona man nupirko Norvegijos žurnalistės Erikos Fatland knygą „Sovietistan“ apie keliones po Vidurinės Azijos šalis. Sakė, jog patiks, ir ji tikrai neklydo.

Per tuos kone dešimt metų post-sovietiniuose „stanuose“ labai daug kas pasikeitė, bet dažniausiai ne visai į gerąją pusę. Beveik visur, išskyrus Kizgizijoje, įsitvirtino asmenybės kultą mylintys diktatoriai. Buvo pristatyta daug marmurinių paminklų, didžiulių vėliavų stiebų, įspūdingų pastatų ir kitokių totalitarinėms valstybėms būdingų dalykų: juolab, kad pinigai už dujas leido šiek tiek paišlaidauti. Opozicija beveik visur numalšinta, internetas stebimas, represijos įsitvirtinusios – ir visa tai gali pakeisti nebent tik prastėjanti diktatorių sveikata ar smarkiai nukritę dujų kainos.

Bet tie pokyčiai dažniausiai yra matomi tik miestuose, tuo tarpu kaimiškos vietovės gyvena visai kitame amžiuje. Nuotakų grobimas ir toliau yra visai įprasta praktika. Dar tik prieš kelis metus Uzbekistane buvo panaikintas įstatymas, kuriuo piliečiams tam tikrą mėnesį draudžiama išvykti iš šalies: visi valdininkai, gydytojai ar kitokie tarnautojai privalėjo kelias savaites padėti nuimti medvilnės derlių. Vienintelis susisiekimas tarp dviejų didžiausių Tadžikijos miestų yra šis neapšviestas ir dažnai užpiltas mirties tunelis. Kažkada su draugais galvojome, jog būtų visai smagu po Vidurinę Aziją pakeliauti mašinomis. Gali būti, jog ekstrymo būtume radę daugiau nei tikėjomės.

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kurios duoda ir istorinį kontekstą, ir spalvingai nupiešia dabartinį šalių gyvenimą. Pilnai užskaitau.

Loreta Anilionytė – „O kas po to?“

Apie Loretą Anilionytę sužinojau gana atsitiktinai, skaitinėdamas komentarus apie nediduką lietuviškos literatūros skandaliuką, nuraibuliavusį internete, kai naujausia Sabaliauskaitės knyga „Petro imperatorė“ nebuvo nominuota kokiai tai premijai. Kažkas komentaruose teigė, jog Sabaliauskaitė gana primityvi rašytoja, ir jai visai ne vieta lietuviškų rašytojų žvaigždyne, ypač kai yra tokių rašytojų kaip Anilionytė. Kadangi šią pavardę išgirdau pirmą kartą, pasigooglinau, susiradau jos knygą senų knygų svetainėje ir nusipirkau.

Na, perskaičius „O kas po to?“ gal jo nelaikyčiau pačiu stipriausiu visų laikų lietuvišku romanu, bet šarmo jame yra nemažai. Net jei puslapių buvo padauginta – tos pačios užstrigę idėjos greitai pradėjo kartotis ir jau knygai įpusėjus norėjosi kuo greičiau sulaukti kulminacijos ir išrišimo. Bet turinys – iš gyvenimo, nes, jei teisingai suprantu, pradėjus rašyti romaną, jis persikėlė ir į realybę, buvo atkartotas ne vien knygos puslapiuose.

Tai knyga apie dainininką Edmundą Kučinską ir pačią autorę, tapusią jo meiluže. Du labai skirtingi personažai: paprastos gyvenimo filosofijos dainininkas, labai mylintis moteris, turintis provincišką estetikos suvokimą, ir sofistikuota mokslų daktarė filosofė, besistengianti jam parodyti, jog jis turėtų nusimesti savo padorumo kaukę ir nebijoti būti savimi – tik taip jis iš tiesų taps žvaigžde. Tiesą sakant, gal kiek ir keista, bet man dainininkas buvo artimesnis ir suprantamesnis nei filosofė: jos rafinuotumas ir sofistika dažnai atrodė kažkokia netikra, be elegancijos ir žavesio. Lyg restorane gertum šampaną iš plastikinio puodelio, o ir pats šampanas pasirodytų tesąs Alitos šampanizuotas birzgalas už kelis eurus. O gal tai reiškia, kad man pačiam iš kelnių kišenės dar vis žagrės rankenos kyšo?

Bet pagrindinė idėja vis tiek verta dėmesio: Lietuvos žvaigždės stengiasi viską daryti „pagal vadovėlį“, teisingai, taip, kaip patinka publikai. Scenos ir asmeninis gyvenimai labai skiriasi, ypač jei koncertuoji provincijoje. O jei tik žvaigždutės nebijotų būti savimi, jos galėtų tapti tikrai stipriomis asmenybėmis. Bet ar tai reiškia, jog Egidijus Dragūnas yra pats geriausias visų laikų lietuviškas atlikėjas?

Osmaniškas 1803 metų Lietuvos-Lenkijos žemėlapis

Kai paskutinį kartą buvau Stambule, kažkuriame antikvariate užtikau keletą Osmanų imperijos laikais leistų žemėlapių. Išmarginti arabiškais rašmenimis, bet su pažįstamomis krantų linijomis – savotiškai užburianti egzotika. Pasidomėjau, gal buvo kada išleistas ir Lietuvos žemėlapis: ir iš tiesų, internete radau, jog tokio būta. Lietuvos-Lenkijos žemėlapis pasirodė jau pačiame pirmame musulmoniškame pasaulyje vakarų maniera išleistame atlase Cedid Atlas Tercümesi.

Lietuva-Lenkija (Lechistanas) 1803 metų Osmanų žemėlapyje

Naivu būtų ieškoti kur įsigyti šio žemėlapio originalą, mat, pasirodo, buvo išleista tik 50 šio atlaso kopijų. Iki šių dienų išlikę tik septyni egzemplioriai Turkijoje bei dar keletas JAV, tad šis atlasas dvigubai retesnis nei Gutenbergo biblija.

Dabartinė Lietuva (žemėlapio detalė)

Gali pasirodyti keista, kad Lietuva-Lenkija žymima kaip atskira valstybė, nors ji po visų padalinimų nuo 1795-ųjų metų nebeegzistavo. Iš tiesų, Osmanų imperija Abiejų Tautų Respublikos padalinimų niekada nepripažino. Lenkai net turi gražų pasakojimą (deja, nepatvirtintą rašytiniais šaltiniais), jog Osmanų sultono rūmuose priimant užsienio šalių pasiuntinius visada būdavo paliekama tuščia kėdė Lenkijos atstovui ir garsiai paklausiama, ar Lenkijos ambasadoriui šiemet jau pavyko atkeliauti. Nuskambėdavo atsakymas, jog, deja, šiemet Lenkijos atstovas dėl žinomų priežasčių vėl negalėjo atvykti. Subtilus diplomatinis užmynimas ant nuospaudos Rusijos, Austrijos ir Prūsijos atstovams, su kuriais Osmanai ne itin sutarė.

Beribė žodžio laisvė tėra techno-utopija

Seniai seniai, kai prieš daugiau nei penkiolika metų pradėjau rašyti šį tinklaraštį, buvo tikima, kad internetas suteiks galimybių visiems laisvai reikšti savo nuomonę, išnyks cenzūra, bet kuris žmogus galės išsilaisvinti iš masinės medijos tironijos. Kuo daugiau galimybių reikštis „paprastam žmogui“ (nes juk mes tokiais save laikėme – tinklaraštininkai ne kokie žurnalistai su darbuotojo pažymėjimais ir leidimais patekti ten, kur ne visiems lengva įkišti nosį!) – tuo daugiau demokratijos. Laisvas žodis, kad ir koks ir atrodytų kvailas, buvo vienareikšmiškai laikomas teigiamu dalyku. Panašios filosofijos laikėsi ir dauguma socialinių tinklų kūrėjų, bet pastaruosius metus visgi požiūris keičiasi: nuo Delfio komentarų moderavimo iki Facebook banų, visa viešoji internetinė erdvė po truputį vis labiau tampa civilizuotesnė.

Šia tema neseniai perskaičiau neblogą straipsnį New Yorkeryje, kuris gana tiksliai sudėliojo visus akcentus. Jau kuris laikas jaučiu, kad kuo toliau, tuo visgi labiau pritariu minčiai, kad bet kokia nevaldoma žodžio laisvė visgi yra ydinga: nesantaikos kurstymas, hate speech, patyčios ir panašūs dalykai neturėtų būti skatinami. Deja, davus absoliučią laisvę ir anonimiškumą, dažnai diskusijos labai lengvai nuslysta šia linkme, ir tai turi daug žalingų pasekmių.

New Yorkerio straipsnyje radau įdomų man iki šiol nežinomą faktą apie knygų spausdinimą ir reformaciją:

Steve Huffman, the co-founder and C.E.O. of Reddit, told me that in high school he learned “about Gutenberg, Martin Luther—the democratization of knowledge and power. It was deeply ingrained in me that freedom of expression is important.”

[…]

“The advent of printing,” Eisenstein writes, “provided ‘the stroke of magic’ by which an obscure theologian in Wittenberg managed to shake Saint Peter’s throne.” The theologian, of course, was Martin Luther. Eisenstein recounts the viral dissemination of Luther’s Ninety-five Theses in some detail. Nowhere, however, does she mention one of Luther’s later works, a treatise called “On the Jews and Their Lies.” “We are at fault in not slaying them,” Luther writes. “I shall give you my sincere advice: first, to set fire to their synagogues or schools. . . . Second, I advise that their houses also be razed and destroyed. ” It goes on and on, with an avidity that was shocking even by the standards of the time. Luther’s swan song, published in the year of his death, was a pamphlet called “Warning Against the Jews.”

New Yorker, „The Dark Side of Techno-Utopianism

Ar tai ženklas, kad su amžiumi konservatyvėju?

Lenkija: šalis kažkur mėnulyje

Vienas iš paskutinių nusisekusių laimikių, netikėtai surastas atsitiktiniame dėvėtų knygų knygyne Londone, buvo Michael Moran knyga „A Country in the Moon: Travels in Search of the Heart of Poland“. Iš skaitytojų atsiliepimų ji neatrodo puiki knyga, bet man ji kažkaip sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasirodė tobulas 90-ųjų postsovietinės erdvės paveikslas paprasto vakariečio akimis, dažnai persmelktas Žečpospolitos romantizavimu ir istoriniais pasakojimais apie Šopeną, lenkų (ir lietuvių) didikus, jų laisvės troškimą, ekscesus, keistenybes ir pan. Lenkų skaitytojams ši knyga nepatiko, nes Lenkija nupiešta realistiškai atsilupusi ir keista, bet juk 1992-ieji tokie ir buvo.

Iš tiesų, šios knygos lapai pilni kokne anekdotiškų pasakojimų apie lenkų gyvenimą tuoj po Berlyno sienos griuvimo. Praėjo nepilni trisdešimt metų, ir jau puikiai suprantame, kas tuose pasakojimuose keisto ir juokingo, nors dar prieš kokį dešimtmetį (knyga išleista, man rodos apie 2008-uosius) ne visur būtume „pagavę kampą“. Tie maži epizodai labai puikiai parodo, kaip toli mes nuėjome ir kaip greitai patys tapome vakariečiais. Apvogus autoriaus mašiną jis kreipiasi į policiją – visi labai paslaugūs, šokinėja ir tūpinėja: juk užsieniečio mašiną apvogė! Dešimtmečio įvykis! Policininkas pasiūlo pavėžėti autorių namo policijos mašina, šis sutinka, ir įsėdęs į automobilį, segasi saugos diržą. Policininkas geraširdiškai šypsosi per storus ūsus, moja ranka ir sako, jog važiuojant su juo saugos diržo segtis nebūtina. Tikrai dar prieš dešimtmetį nebūčiau supratęs, kas čia blogo ar juokingo. O prieš dvidešimtį metų nebūčiau supratęs, kas čia keisto, jei sugedus autoriaus mašinai visas kaimas puola padėti, ištekina trūkstamą detalę ar tai veržliaraktį, ir, nepaėmę už remontą pinigų, nepaleidžia tolimesnėn kelionėn tol, kol kaimo klebonas mašinos nepašventina su krapyla. Juk pamatyti, o tuo labiau padėti, užsieniečiui su prabangia užsienietiška mašina yra didžiulė garbė.

Ne viskas toje Lenkijoje blogai, net ir autoriaus akimis. Kaip tik, jis galėtų lengvai būti apkaltintas per daug dideliu Lenkijos romantizavimu. Taip, šią knygą skaitydamas sužinojau apie daug visokių Abiejų Tautų Respublikos didikų statytų pilių, gražių, nuo britų nusižiūrėtų parkų bei vienuolynų. Iki šiol man Lenkija vis dar buvo daug maž pravažiuojamoji šalis pakeliui į Europą, bet va, dabar jau noriu važiuoti į Krokuvą ir pakeliui aplankyti daug knygoje minėtų miestelių. Toks ir turėtų būti idealus kelionės gidas: per asmeninę patirtį, nuogirdas ir įspūdžius suguldytas pasakojimas, kurį skaitant googlini naujas vietas ir žymiesi jas žemėlapyje.

Nesitikėkite atsikratyti knygų

Būtent taip vadinasi Umberto Eco ir Jean Claude Carriere pokalbių apie knygas knyga. Du intelektualai, knygų kolekcionieriai, įdomiai kalbasi apie knygų reikšmę, ar jos išnyks, kas jose juos žavi, pasakoja apie savo knygų kolekcijas (kiekvienas turi keliasdešimt tūkstančių knygų biblioteką), kokias knygas pasilieka, kurių ieško įsigyti ir pan. Visai įdomus pafilosofavimas, pasakojimai apie inkunabulus (knygas, išleistas nuo Gutenbergo Biblijos iki 1500-ųjų), kokios knygos išlieka iki mūsų, o kokios – ne, ir panašiai.

Trumpai tariant, tai kaip gero podcasto tekstas. Lengvai sukramtomas, bet intelektualus, toks, kokį malonu skaityti. Ar ten radau ką nors labai gilaus? Na, gal kažkiek. Bet jei esi skaitęs Umberto Eco semiotikos darbus ar net tas pačias jo grožines knygas, tikriausiai labai daug ko naujo neatrasi. Bet kaip savaitgalio skaitinys, tiko puikiai.

Gal kiek įdomesnė šios knygos įsigijimo istorija: pirkau ją Sostinės dienose. Vos tik paėmus ją į rankas, pripuolė pardavėja, kuri iš karto puolė aiškinti, kad ši knyga – ne tokia kaip visos Umberto Eco knygos (suprask, čia ne grožinė literatūra, atsargiai, kad nenusiviltum). Patikinus, kad esu skaitęs ir labiau mokslines autoriaus knygas, pardavėja pradėjo tikinti, jog tai mėgstamiausia Gitano Nausėdos knyga: „sakė taip per radiją dar tada kai prezidentu nebuvo. O jis taigi daug apie knygas nutuokia, kolekcionuoja jas“. Po tokios reklamos tikrai teko pirkti.

Ką rinkčiausi duomenų ūkyje

Kuo didesnis klientas, tuo mažiau laisvės technologijų pasirinkimui – dažniausiai dirbi tais įrankiais, kurie jau naudojami organizacijos viduje. Naujų programavimo kalbų, operacinių sistemų ar duomenų bazių klientams nesinori, nes kažkam organizacijos viduje tas naujas technologijas reikės prižiūrėti. Jei visas tavo lėktuvų parkas sudarytas iš Airbusų, įsigyti vieną Boeingą „pažaidimui“ nelabai protinga. Tačiau kartais sveika pagalvoti, kokias technologijas rinktumeisi, jeigu viską darytum nuo nulio.

Duomenų bazė

Anksčiau buvau pratęs dirbti su MySQL – greita, paprasta, lengva administruoti. Šiuo metu rinkčiausi Postgres, nes nebegaliu gyventi be Common Table Expressions, o MySQL jų palaikymas dar tik labai šviežias. SQL kodas, rašomas su WITH ... AS ( ... ) yra žymiai lengviau skaitomas, o tai labai svarbu, jeigu tenka rašyti sudėtingas ne vieno šimto eilučių SQL užklausas. Be to, Postgres turi begales papildomų funkcijų ir galimybių – kuo reikia sudėtingesnės verslo logikos, tuo mažiau pradeda tikti MySQL.

Savaime suprantama, galima naudotis ir MS SQL Server ar Oracle, tačiau lemiamas argumentas visgi yra kaina.

Programavimo kalba

Pradėjęs nuo Perl, jaunystėje daug ko daręs su PHP, po to perėjęs prie Ruby, kažkiek krapštęs R, nesusigyvenęs su Scala, šiuo metu viskam rinkčiausi Python. Daug reikiamų bibliotekų duomenims maigyti, nuo paprasto ETL iki dirbtinio intelekto ir beveik bet kokio machine learning (na, galbūt dar vis kokiais specifiniais statistiniais algoritmais čia jį lenkia R, bet universalumu R tikrai nusileidžia). Be to, python kuo toliau, tuo labiau populiarėja – tai ne eksperimentinė nišinė kalba, kurią gerai supranta tik sauja žmonių: tai svarbu, norint užtikrinti, jog kažkada kas nors iš tavęs galės sklandžiai perimti projektą.

Operacinė sistema

Labai dažnai dirbant Microsoft ekosistemoje tenka dirbti su Windows serveriais – nieko labai blogo, bet žymiai labiau esu pratęs prie Linux (ir daugiausiai Debian / Ubuntu). Konsolėje jaučiuosi kaip namie, juodas ekranas man jaukus ir savas, todėl rinkčiausi būtent jį. Bet kartu labai suprantu, kad administruoti naują operacinę sistemą to niekad nedariusiam yra labai sudėtinga, tad jei visi kompanijoje naudoja Windows, naujų žvėrių zoosode matyt nereikėtų.

Darbų dirigentas

Manau, kad įvairiems ETL darbams planuoti ir diriguoti naudočiau Apache Airflow. Rašyta python, turinti daug galimybių, aprėpianti beveik visus įmanomus poreikius, po truputį tampanti industrijos standartu (bent jau atviro ir nemokamo kodo ekosistemoje). Taip, reikia rašyti kodą, bet tai, mano nuomone, privalumas. Daug programuotojų gal ir nustebs, bet labai dažnai drag&drop įrankiai didelėse organizacijose labai vertinami, nes jie suteikia (dažniausiai nepasiteisinančią) viltį, jog duomenų ūkį lengvai galės administruoti koks nors net SQL nemokantis stažuotojas iš finansų analizės poskyrio. Paprastiems dalykams gražūs pele stumdomi daiktai gal ir veikia, bet kai viskas susivelia į vieną didelį neišnarpliojamą kamuolį… (taip, piktai žiūriu į tave, Alteryx).

Kiti būtini dalykai

git. Būtina naudoti git. Bet kokia forma (github, gitlab, bitbucket, savo pačių daryta, bet kokia…), bet būtina naudoti kodo versijavimą. Niekaip nesuprantu, kodėl didelėse organizacijose kodo versijavimas toks retas. Vis dar kodas taisomas tiesiai serveryje, vis dar dažnai kokioje nors direktorijoje kaupiasi programos pavadinimu load_foo_v12.192_final_do_not_use.sql. Tikriausiai kultūriškai tai ateina iš Excelio ir įvairiausių „vartotojui draugiškų“ drag&drop įrankių – lengvai jų į versijavimo sistemą nesudėsi.

Testai. Jeigu versijavimo sistemas tai dar pas klientus galima kur nors rasti, testus duomenų bazėms bei ETL programoms labai mažai kas rašo. Kuo mažiau kompanijoje inžinierių, tuo mažesnė tikimybė, jog kodas bus tikrinamas testų pagalba.