Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Dainų šventė 2024

Praėjusi savaitė Vilniuje buvo šimtmečio Dainų šventės savaitė: visa standartinė rutina buvo sujaukta repeticijų ir lankymosi pačiuose Dainų šventės renginiuose. Pirmą kartą šventėje, Ansamblių vakare, šoko ir dukra Julija. Pats pirmą kartą dainų šventėje lankiausi prieš 10 metų, 2014-aisiais. Tuo metu, gal tai buvo kiek neįprastas man renginys, bet nuo to laiko stengiuosi jų nebepraleisti. Ne tai, kad labai domiuosi folkloru (nors dukrai šokant tautinius šokius, nuo to nelabai pabėgsi), bet iš tiesų dainų šventės yra labai geri ir smagūs renginiai – ypač matant tiek daug plačių šypsenų jų dalyvių veiduose. Skaityti toliau…

Gabija Grušaitė - „Grybo sapnas“

Pradžiai apie tai, kas patiko. Patiko distopinė Neringa 2051-aisiais, ten yra įdomių ir originalių idėjų, net jei ir ne viskam būčiau likęs pritarti. Ypač užskaitau kormoranų išvaizdos dronus, jie turėtų būti įrašyti į Neringos nacionalinio parko reikalavimus. Labai patiko knygos įrišimas ir dėmesys detalėms, ir net ne dėl rausvų siūlų, kuriais įrišta knyga ar melsvo viršelio: retai kada rankoje laikau tokią patogaus formato knygą su tvarkingu maketavimu ir šriftais. Labai užskaitau. Skaityti toliau…

„Eik su manim iš Libano“

Epig. 40 Veni de Libano, Sponsa. Et fugis, & fugiens clamas, Quid, Sponsa, moraris? Non fugis, ut fugias: ut capiare, fugis. Eik su manim iš Libano, sužadėtine mano Bėgi, ir bėgdamas šauki: „Ko tu, brangioji, delsi?“ Bėk ne tam, kad pabėgtum; bėk tam, kad sugautum. Atsiverčiau Sarbievijaus poezijos knygelę ir kaip tik akis užkliuvo už labai trumpos epigramos, kuri užvadinta viena iš eilučių iš Giesmių Giesmės: „Eik su manim iš Libano, sužadėtine mano“ (Giesmių giesmė, 4 skyrius, 8 eilutė). Skaityti toliau…

Magdalena Grochowska – „Jerzy Giedroyc“

Paskutiniu metu, galima sakyti, esu pakibęs ant Milošo, Gombrowičiaus ir Giedroyco temos. Jau nebedaug liko apie tai neperskaitytų knygų. Magdalenos Grochowskos Jeržio Giedroico biografija – puiki ir išsami, labai gerai atskleidžianti lenkų emigracijos nuotaikas po Antrojo pasaulinio karo. Jeržis Giedroicas emigracijoje, Paryžiuje, leido lenkišką žurnalą „Kultūra“, kuriame buvo skleidžiamos tolerancijos ir susitaikymo idėjos, buvo siekiama, kad lenkai susitaikytų su tuo, kad lietuviams priklausys Vilnius, o ukrainiečiams – Lvivaa, kad reikia gyventi su šia realybe ir padėti lietuviams, baltarusiams bei ukrainiečiams siekti savo valstybingumo ir nepriklausomybės. Skaityti toliau…

Antanas Šilkūnas – „Ne receptai, o istorijos apie maistą“

Man patinka kaip rašo Antanas, nes tai, ką jis sudeda į žodžius ant popieriaus skamba visiškai taip pat, kaip jis tuos žodžius sako prie laužo Švedijos šiaurėje ar žvejyboje Mingėje. Be didelės cenzūros, autentiška kaimo kalba, su neišrankiotais riebesniais išsireiškimais. Tikiu, kad šią knygą skaityti po kokių penkiadešimties metų bus dar įdomiau, nes bus pasikeitusi ne vien mūsų kalba, bet ir buitis. Niekas nebeprisimins tų keistų žodžių, kuriuos esu girdėjęs iš savo močiučių, reikšmių; niekas nebesupras, kad „žulikas“ - tai ne vien sukčius, bet ir trišakis, kišamas į rozetę. Skaityti toliau…

Hugh Stewart – „Provincial Russia“

Neseniai aukcione įsigijau keliolika knygų XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios knygų apie Rusiją. Viena iš jų – 1913 metais gražiai, ant kokybiško popieriaus, su daug graviūrų (kai kurios jų - spalvotos!) išleista knyga apie Rusijos kaimą. Na, ar bent jau tą Rusiją, kuri yra už Sankt Peterburgo ar Maskvos (serijoje yra ir šiems miestams dedikuotos atskiros knygos). Knyga įdomi tuo, kad joje daug valstiečių papročių aprašymų, ji labiau apie žmones, o ne gamtą, politiką ar ekonomiką. Skaityti toliau…

Andris Kalnozols – „Mane vadina Kalendorium“

Pasirinkom šią knygą savo knygų klubui, nes ieškojom populiarios kaimynų knygos. Norėjosi paragauti, kokiomis temomis gyvena braliukai, bet, prisipažinsiu, labai daug kažko nesitikėjau, nors ir buvau skaitęs nemažai liaupsių „Literatūroje ir mene“. O jaučiuosi radęs tikrą lobį: perskaitęs „Kalendorių“ manau, kad šiuolaikiniams Lietuvos rašytojams iki tokio lygio toloka. Visi jie kapstosi po didingą Lietuvos praeitį, ieškodami pamirštų veikėjų moterų. Bent jau atrodo, kad dabar tik tai „ant bangos“. Kalnozols knyga yra apie kažkokį psichinį sutrikimą turintį žmogų, kuris į pasaulį žvelgia vaikiškai, bet per metus ima ir užauga. Skaityti toliau…

Czesław Miłosz - „Pavergtas protas“

„Pavergtas protas“ yra labai svarbi Česlovo Milošo esė apie intelektualus, likusius sovietų okupuotuose kraštuose, parašyta jam pasitraukus į vakarus. Knygoje paaiškinama, kokiu būdu intelektualais susitaikė su savo padėtimi, kaip jie buvo „nupirkti“: rašytojai visgi buvo privilegijuota kasta, jiems buvo teikiama daug nuolaidų, suteikiamos geresnės gyvenimo sąlygos, leidžiama daug daugiau. Už tai tik reikėjo kartais pašlovinti Sovietus, parašyti apie šviesų rytojų, užgniaužti savo maištą ir, galų gale, po truputį, po truputį pakeisti savo mąstymą: gal tie sovietai ir nėra tokie baisūs. Skaityti toliau…

Protinis nutukimas

Įdomi mintis: šiuolaikinė mūsų priklausomybė nuo interneto yra panaši į proto nutukimą. Taip, kaip mes nuolat persivalgom cukraus arba šlamštmaisčio, taip ir internete mes nuolat persivartojam niekam nenaudingo turinio, už tai gaudami tik trumpą pasitenkinimo akimirką. Senais laikais maisto trūko, tad pilvui pasotinti ir išgyventi mums tiko bet kokios kalorijos; ir kuo saldesnės – tuo geriau. Vėliau išmokome maistą gaminti pigiai ir gausiai, bet noras apsivalgyti neišnyko, tad padaugėjo viršsvorio problemų. Skaityti toliau…

Roberto Calasso - „The Book of All Books“

Biblija – labai svarbi knyga, ant kurios idėjų stovi vakarų civilizacija. Vis dar turiu tikslą ją visą perskaityti, bet tikriausiai šiemet jau to nebespėsiu: su visu Senuoju Testamentu ir paaiškinimais tarpukarinis vyskupo Skrivecko leidimas užima pusę lentynos (visgi 6 tomai!). Užtat prieš mėnesį baigiau skaityti Roberto Calasso knygą apie Senąjį Testamentą su šios knygos istorijų interpretacijomis. Buvo labai įdomu ir labai daug sužinojau naujo, net jei ir iki šiol galvojau, kad beveik visas Biblijos istorijas esu ne kartą girdėjęs. Skaityti toliau…