Olga Tokarczuk – „Varyk savo arklą per mirusių kaulus“

Och, sunku net rasti taiklų žodį, kuriuo galėčiau apibūdinti Olgos Tokarčiuk knygą „Varyk savo arklą per mirusių kaulus“ (pavadinimas, beje, yra Viljamo Bleiko citata). Angliškai sakyčiau quirky. Čia ta gerąja prasme, kur viskas kažkaip nuostabiai keista ir žavinga, kur nuolat tenka stebėtis, dyvytis ir su didžiausiu malonumu versti lapą po lapo.

Knygos pagrindinė herojė – keistoka pagyvenusi vienišė, gyvenanti kaime. Nepaisant to, kad ji linkusi į horoskopus – ji nutapyta taip meistriškai, kad su ja susitapatini labai lengva. Nesunkiai gali įsigyventi į bambeklės pensininkės gyvenimą ir pasaulį pradėti matyti jos akimis. O dar ji – intelektualė, besimėgaujanti Viljamu Bleiku, mokanti vaikus anglų kalbos. Artimas herojus.

Knygos tema – ne iš lengvųjų: kas turi teisę žudyti, kuo brakonieriai skiriasi nuo medžiotojų, kas mums davė teisę spręsti, kas gyvens? Ir čia ne vien apie gyvūnų teises, kabinama žymiai giliau. Įsipina ir nepritapimo, vienišumo temos, individo kova su nusistovėjusiomis normomis, o gal ne tiek normomis, o tik su vėjo malūnais.

Visa tai vainikuoja ypatingas pasakotojos balsas, taikliai parinkti žodžiai, tamsokas, ironijos kupinas tekstas ir daug netikėtų minčių bei pastebėjimų. Malonumas skaityti.

Knygų klubo sąrašas 2022-iesiems

Jau penktą gruodį iš eilės susirenkame prie vyno taurės sudaryti sąrašą knygų, kurias klube skaitysime kitais metais. Kartu aptarėme ir šiais metais skaitytas knygas: daugiausiai įspūdžių paliko Prustas (nors ir nebūtinai vien malonių – ne kiekvienam lengva prisijaukinti „Prarastojo laiko beieškant“) bei „Amžinybės fjordo pranašai“. Mane šiemet labiausiai nuvylė „Vernonas Subuteksas“, bet per daug iš anksto buvau užkėlęs lūkesčius.

Jau trečius metus sausio mėnesį susitiksime tam, kad pasidalintume patikusia poezija. Negaliu pasakyti, kad poezija man tapo artima, tačiau dabar bent jau perskaitau eilėraščius publikuojamus literatūrinėje spaudoje. Nedaug kas patinka, bet skonis išugdomas ne per vienerius metus. Po truputį vis daugiau atsiranda to, kuo galiu mėgautis.

Štai visas sąrašas 2022-iesiems:

SausisPOEZIJA(laisvas pasirinkimas)
VasarisNikolajus Gogolis„Mirusios sielos“
KovasFrancis Scott Fitzgerald„Didysis Getsbis“
BalandisJaroslavas Hašekas„Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“
GegužėVladimir Nabokov„Pninas“
BirželisGunter Grass„Skardinis būgnelis“
LiepaArkadij Strugackij, Boris Strugackij„Nevilties miestas“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisJoseph Heller„22-oji išlyga“
SpalisGabriel Garcia Marquez„Šimtas metų vienatvės“
LapkritisFernando Pessoa„Nerimo knyga“
GruodisFranz Kafka„Procesas“

Čia galima rasti sąrašus 2021, 2020 ir 2019-iems metams.

Egill Bjarnason: „How Iceland Changed the World: The Big History of a Small Island“

Kartais reikia skaityti ilgas ir išnašomis apkarstytas rimtų istorikų knygas, o kartais pakanka paprastos ir nuotaikingos žurnalisto knygelės apie šalies istoriją. Sunkios knygos apie Islandijos viduramžių politines intrigas bei būtovės verpetus matyt neįveikčiau, o štai keli šimtai puslapių lengvo skaitalo – pats tas keliems rudens vakarams.

Islandija – labai maža šalis. Ypač – gyventojų kiekiu, nes joje gyvena tiek, kiek pusėje Vilniaus. Tačiau pasaulio istorijoje Islandija pasižymėjo ne kartą: islandai pirmieji iš europiečių atrado Ameriką, jie pirmieji iš Šiaurės šalių užrašė legendas ir sagas, nuo 930-ųjų metų turi savo parlamentą, suorganizavo garsiausiais Šaltojo karo šachmatų varžybas tarp Fišerio ir Spaskio, pirmieji išsirinko moterį į prezidentes, pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (deja, šis faktas knygoje nepaminėtas). Tiesa, jie pasižymėjo ir ne tokiais gerais dalykais: Islandijos ugnikalniai viduramžiais yra sukėlę kelis metus trukusį globalų klimato atšalimą, Eyjafjallajökull‘io išsiveržimas kelioms savaitėms buvo paralyžiavęs oro eismą virš Europos, o 2008-ųjų finansų krizė nuskandino ne vieną milijardą britų indėlininkų pinigų, mat jie buvo paskolinti Islandijos bankams, kurie ėmė ir užsilenkė. Būdama itin maža, Islandija vis sugeba atsirasti įvykių sūkuryje, net jei geografiškai ji yra visiškoje periferijoje.

Geografinė padėtis, aišku, lėmė ir Islandijos politiką. Per Antrąjį Pasaulinį karą Islandiją buvo užėmę Britų bei Amerikonų pajėgos, tad jiems nori nenori teko rinktis puses. JAV pajėgos pasiliko dar penkiasdešimčiai metų – strategiškai Islandija svarbi užsitikrinant nevaržomą susisiekimą Atlanto vandenynu. Nors pati Islandija neturi savo kariuomenės, ji yra NATO narė. Tai duoda labai rimtą balsą diplomatijoje: Islandijos diplomatai pasistengė, kad atsirastų Izraelio valstybė, jie pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kai esi toli nuo bet ko, galima elgtis drąsiai. Sako, kad kol Islandija priklausė Danijos karūnai, į tolimą provinciją buvo žiūrima labiau per humanitarinės pagalbos, o ne naudingos žemės pusę: gyvenimas Islandijoje skurdus, šaltas ir sunkus. Tik po JAV bazės įkūrimo pasipylė pinigai, o vėliau ir turistai. Išskyrus tuos kelis metus, kai islandai žvejai sugalvojo tapti bankininkais, ir dabar gyvenama tik iš turizmo ir žvejybos.

Beje, įdomus faktas: Islandijoje nuo 1915 metų iki 1989-ųjų buvo uždraustas alus. Pradžioje buvo draudžiamas bet koks alkoholis, bet ispanai greitai išsiderėjo galimybę eksportuoti vyną, o vėliau buvo panaikintas draudimas stipriesiems gėrimams (mat juos vis tiek vietiniai distiliavo savoms reikmėms). Tad ilgą laiką buvo leidžiama gerti sviską, kas stipriau nei alus. Take that, Veryga.

Mėnesio atostogos nuo socialinių tinklų

Vienoje iš savo esė dar prieš antrąjį pasaulinį karą George Orwell rašė, jog jam neduoda ramybės viena mintis: kuo daugiau pasaulyje technologinio progreso ir masinės medijos, tuo mažiau vidutinis žmogus ką nors kuria. Dar prieš šimtą metų, kai kiekviename bute nebuvo radijo, žmonės atėję į svečius vienas kitą linksmindavo: grodavo pianinu, dainuodavo, deklamuodavo eilėraščius, gal būt net patys ką nors sueiliuodavo. Dažniausiai tai nebūdavo labai geros kokybės eilės, dainuodami irgi nusidainuodavo, nebūtinai pataikydavo į natas, bet kone kiekvienas stengdavosi ir bent kažkiek tobulėdavo. Atsiradus radijui ir muzikos įrašams daug kas pasikeitė: jeigu nori pasiklausyti muzikos, gali įsijungti garsaus dainininko įrašą ir pasaulinės kokybės muzika skambės tavo namuose: kaimyno žmona dainavimo kokybe čia niekaip negalės konkuruoti. Ilgainiui, šios technologijos dėka tapome pasyviais klausytojais, o nebe kūrėjais: mažai kam norisi kaimynų baliuje skambinti pianiną ar dainuoti arijas, paprasčiau įjungti radiją. Pacituočiau tiksliau, bet dabar nors užmušk niekaip neatrandu tikslios citatos, nors dar prieš kelias dienas buvau atradęs ją kažkuriame komentare interneto platybėse. Neužsisaugojai – nebeatknisi (tas man, beje, irgi neduoda ramybės).

Internetas, o ypač socialiniai tinklai, irgi juda ta pačia linkme: bent jau aš pastebiu, kad esu tapęs pasyviu skaitytoju, tik retkarčiais kam nors paspaudžiu „Like“ ir jau visiškai išskirtiniais atvejais parašau kokį komentarą. Bet dažniausiai tiesiog skaitau srautą, „skrolinu“, „skrolinu“, stabteliu, nes akis užkliūna už kažkieno naujos profilio nuotraukos, vėl „skrolinu“ tolyn, iki kol išblėsta vakaro jėgos ar jau būna laikas persijungti į kitą socialinį tinklą, kuriame viskas vyksta lygiai taip pat. Pačiam ką nors sukurti nekyla rankos, nes nesąmoningai lygini save su ką tik perskaitytais „influencerių“, žymių politikų ar ekonomistų tekstais ir po jais esančiais šimtais komentarų. Iš vienos pusės, mano nuomonė tikrai ne tokia svarbi, kad ji sulauktų tiek dėmesio; iš kitos pusės, pasiskaitęs tuos komentarus jų nelabai ir norėtum: ten vyksta atvira kova be taisyklių, įžeidinėjimų olimpiada ir aukštojo meistriškumo trolinimo varžybos. Gal tai ne man, geriau „paskrolinsiu“. Dar truputį. Ir dar.

Turiu tokią hipotezę, kad internetą sugadino statistika. Tol, kol kiekvienas nematė, kiek kas turi sekėjų, komentarų ar „patiktukų“, ir tol kol šie mažareikšmiai skaičiai nebuvo tapę interneto valiuta, internetas buvo žymiai įdomesnis. Niekas nieko nebandė parduoti, niekas neturėjo tikslo rašyti kuo aštriau „nes bus didesnė diskusija“, niekas „nekūrė contento“ – rašė kas patinka. Turbūt ir dabar rašo, tik automatiniai algoritmai tokių įrašų man beveik nerodo – viską nulemia statistika: populiarūs autoriai ir įrašai viską sraute nukonkuruoja. Tik, priešingai nei Orwello pavyzdyje, dabartiniai populiarūs autoriai nebūtinai dainuoja geriau už kaimyno žmoną, tiesiog kaimyno žmonos sraute nesigirdi, nes jos dainos „neoptimizuotos“.

Noriu pabandyti bent mėnesį nesinaudoti socialiniais tinklais ir atsiradusį laiką skirti kam nors kurti: ar įrašams čia, ar kokiai duomenų analizei, ar knygų recenzijoms (jų perskaitau kaip niekad daug, bet vis neprieinu prie jų aprašymų – vis „skrolinu“, „skrolinu“, „skrolinu“). Nebus lengva, mano priklausomybė telefonui yra panaši į užkietėjusio rūkaliaus įpročius. Lauki lifto? Patikrink Facebook. Turi laisvą minutę? Pažiūrėk, kas naujo Twitter. Važiuoji taksi? Būtinai peržiūrėk Instagram. Kažkurią dieną sąmoningai stengiausi neatidaryti Facebook programėlės – pagavau save tris kartus nesąmoningai ją atsidaręs. Aišku, kaip mat uždariau, bet buvo apie ką pagalvoti.

Atostogos nuo socialinių tinklų prasidės nuo savaitgalio.

Roberto Bolaño – „2666“

Šį storą storą romaną į rankas paėmiau dėl labai gerų atsiliepimų. Ją rekomendavo ir pažįstami, kurių nuomonę apie knygas labai gerbiu, ir pasaulinio garso literatūros kritikai. Sako, kad šis magnum opus autoriui turėjo atnešti Nobelio literatūros premiją (nors, tiesa, romanas buvo išleistas jau po mirties, o mirusiems Nobeliai neteikiami: matyt negyvėliai premijomis nepakankamai džiaugtųsi). Bet man jis pasirodė toks vidutiniškas. Vietomis kaip ir neblogas, vietomis kaip ir stipriai nuobodokas, vietomis neišbaigtas, vietomis per mažai redaguotas, o apskritai – ganėtinai ištęstas ir ganėtinai apie nieką.

Na, ne visai apie nieką. Apie Lotynų Ameriką, apie bukinantį smurtą prieš moteris, apie kažkur plaukiančią gyvenimo tėkmę, apie literatūros kritikus, rašytojus, leidėjus, žurnalistus. Knygą iš tiesų sudaro penkios knygos, kurios tarpusavyje beveik nesusijusios, bet nei viena jų iki galo manęs taip ir neužkabino, nepasiglemžė iš manęs laisvų vakaro valandų. Skaičiau, nes vis kažko tikėjausi, bet taip ir likau suvedžiotas. Taip, knygoje buvo nemažai įdomių inkliuzų, nemažai mažų istorijų, kurios lyg vijoklio šakelės išsiraizgydavo tolyn nuo pagrindinio pasakojimo, bet paskui kažkaip staiga nudžiūdavo nesukrovusios pumpurų anei žiedų. Toks ir tikslas: visi veikėjai knygoje greitai dingsta, nei viena istorija iki galo neišrišama, ir tik skaitytojas kaltas jei kažkada ima patikėti, kad pasakojimas link kažkur veda. Vienoje recenzijoje radau gerą knygos apibūdinimą: „ambicingas, bet deja, nenusisekęs, bandymas parašyti didingą ir įspūdingą romaną“. Likau kaltas, kad man trūko siužeto, trūko sudėtingų veikėjų asmenybių, trūko gilios temos, trūko to „vau!“ momento.

Aišku, „2666“ nėra smagi knyga, ji ir tokia nesiekia būti. Trys šimtai puslapių kone kriminalinės kronikos puslapių apie nužudytas moteris turi skaitytoją arba atbukinti, arba priešingai – leisti jam suprasti, kad kronika nėra vien statistika, po ja slypi realios asmenybės. Bet tai labiau vargina, po kiek laiko pradedi kovoti su savimi, kad nepraleidinėtum pastraipų. Iš kitos pusės, gal parašyti itin nuobodžią ir bereikšmę knygą yra didžio talento požymis? Gal iš tiesų tai postmodernistinis šedevras? Ar skaitytojui neturėtų būti gėda, kad jam tos moterys tapo tokios nesvarbios, kad net negali prisiversti visko iki galo apie jas perskaityti?

Geriausia knyga apie Lietuvos-Lenkijos istoriją

Jau nepamenu, kur pamačiau šios knygos rekomendaciją, bet ji pasiteisino su kaupu. Roberto Frosto „The Oxford History of Poland-Lithuania Volume I: The Making of the Polish-Lithuanian Union, 1385-1569“ yra itin išsamus darbas apie Lietuvos ir Lenkijos istoriją iki pat Liublino Unijos. Šiame penkių šimtų puslapių tome surašyti ne vien tik istoriniai faktai ir datos, bet ir pateikiama informacija apie tai, kaip šiuos faktus interpretuoja vieni ar kiti istorikai. Tai, galima sakyti, atvėrė man visai kitą pasaulį: natūralu, kad Lietuvos istorija mokykloje dėstoma remiantis Lietuvos istorikų požiūriu, o apie kitus požiūrius Baltarusijoje ar Lenkijoje geriausiu atveju išgirsti tik tiek, kad „jie savinasi Lietuvos istoriją ir viską fabrikuoja“. Problema tame, kad rašytinių šaltinių iš Gedimino ar Jogailos laikų nėra itin daug, o ir sutartys surašytos gana aptakiai – vienas žodis gali pakeisti esmę ir jį galima interpretuoti visiškai priešingai. Ir šios interpretacijos atsirado ne vien dabartiniais laikais, jau tuoj po Krėvos Unijos 1385-aisias lenkai ją laikė Lietuvos valstybės pabaiga, nes jų manymu Lietuva visiškai buvo prijungta prie Lenkijos karūnos, o lietuvių didikai iki pat Liublino Unijos aiškino, kad Lietuva išliko savarankiška ir autonomiška, lygi su Lenkija, tik valdoma vieno valdovo. Nuo tokio niuanso vėliau priklauso ištisų šimtmečių istorija ir galios balansas: ar čia mes prisijungėm, ar susijungėm?

Kad istorija nėra tikslusis mokslas jau buvau supratęs senokai, bet ši knyga leido giliau suprasti, kodėl kai kuriais klausimais ginčytis turbūt net nėra prasmės, nes niekada tam nebus teisingo atsakymo. Tarkim, ar Vytautas valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip suverenus valdovas? Lyg ir ne, nes nuolat tarėsi su Jogaila ir visada pripažino, jo viršenybę. Bet kodėl jį laikome valdovu? Teisiškai juk valdė Jogaila. Panašaus lygio diskusija kaip su Vytauto Landsbergio prezidento statusu. Kaip ir valdė, kaip ir oficialiai – ne. Bet pajausti niuansus ir suprasti tikrąsias to matu valdovo galias (tiek Vytauto Didžiojo, tiek Vytauto Landsbergio atveju) reikia gero istorijos supratimo ir išsilavinimo, kurį turi ne kiekvienas. Mokykloje mus mokė viską sudėlioti į aiškias dėžutes: nuo šitų metų iki tų valdė tas, po to kelis metus anas, o dar vėliau trečias. Jei dar iškali kelių mūšių datas, tai istorijos pažymiai bus puikūs. Nors nė velnio nesupranti kaip tarp vieno ir kito valdovo keitėsi galios santykis su didikais, priešais, sąjungininkais ir aplinka: kartais valdovas būna nominalus, o jį tampo interesų grupės, kartais jis būna tas, kuris diktuoja sąlygas. Iškali datas, bet nežinai, kuo jos svarbios, nejauti konteksto.

Šioje knygoje sužinojau labai daug naujo apie Jogailos ir Vytauto santykį. Lietuviškame istorijos požiūryje Jogaila yra toks kaip ir išdavikas, išmainęs savo protėvių žemes į Lenkijos karūną, o vat Vytautas – puikiausias politikas, kuriam, tik per tuos pačius lenkus nepavyko gauti karūnos ir išlaisvinti Lietuvos iš Lenkijos jungo. Jogaila gavo Lenkijos karūną ir už tai gavo teisę valdyti tiek Lietuvos tiek Lenkijos žemes. Vytautas nebuvo patenkintas, kad savo tėvonijos žemių negavo (Trakai ir Vilnius), tad keletą kartų teko jam bėgti pas Ordiną ir ten ieškoti sąjungininkų. Objektyviai žiūrint, tai Vytautas yra tas neteisėtas valdovas, kuris bando susigrąžinti tai, ką teisėtas valdovas – Jogaila – iš jo šeimos atėmė. Net susidėdamas su priešais, net pažadėdamas jiems Žemaitiją, kuri jam nepriklauso. Neteisėtai ir įvairiomis priemonėmis. Bet galų gale susitaiko su Jogaila, gauna ko nori, nes teisingai susiklosčius aplinkybėms jis tampa labai naudingas Jogailaičiams. Karalius Lenkijoje – renkamas, tad nebuvo automatiškai aišku, kad Jogailos palikuonys paveldės Lenkijos sostą. Jeigu Jogailaičių neišrinktų, jiems beliktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostas – tai kaip draudimo polisas, kad neliksi bežemis. Taigi, ilgainiui Jogaila turėjo interesų stiprinti Lietuvos autonomiją ir didinti jos galią – jei Jogailaičiai nesėdėtų ant Lenkijos sosto, bent jau turėtų stiprų balsą Lenkijos karalystėje, o kuo daugiau autonomijos – tuo laisvesnės rankos veikti ateityje. Net ir Lietuvos (t.y. Vytauto) karūnavimas – šio žaidimo dalis. Vytautas jau buvo senas ir be vyriškos lyties palikuonių, tad pagal lietuvišką teisė, jo karūna greitai būtų perėjusi Jogailai arba jo palikuonims. Neišrinksit Lenkijos karalium? Turim kitą karūna, kuri dar geresnė, nes tikrai pereina pagal paveldėjimą ir nereikia žaisti su rinkimais. To išgąsdinti lenkai sutiko, kad Lenkijos karūna pereis Jogailaičiams, ir Lietuvos karūnos nebereikėjo.

Sako, kad čia pirmas knygos tomas, tad turėtų kažkada pasirodyti ir tolimesni. Laukiu su nekantrumu.

Vieneri metai skaitymo

Prieš keletą dienų suėjo lygiai metai, kai laikausi tradicijos kiekvieną dieną bent po valandą skaityti kokią nors knygą. Pernykštis karantinas ganėtinai stipriai smogė į galvą ir rudeniop pastebėjau, jog vis daugiau laiko prašvaistau „skrolindamas“ socialinius tinklus vietoje to, kad daryčiau tai, kas man iš tiesų patinka. Per tokius įpročius visai nelikdavo laiko mano aistrai knygoms, jas nukonkuruodavo „šlamštiniai skaitiniai“ telefone: juk Facebook srautas visada po ranka ir jam nereikia jokio prisiruošimo. Taip gimė idėja trūks plyš per dieną bent po valandą rasti laiko rimtesniam skaitymui. Šiandien jau esu ištempęs 377 dienas.

Nesakyčiau, kad buvo lengva šios grandinės nenutraukti: paradoksalu, bet sunkiausios dienos skaitymui buvo atostogos. Kai įeini į kasdienį ritmą ir rutiną, skaityti lengva: tam skirtas laikas su kavos puodeliu tuojau po pusryčių, arba ramus vakaro laikas, kai dukra jau išėjusi sapnuoti. Atostogos šią rutiną sujaukia, svarbiau tampa nauji įspūdžiai, bendravimas, ilgos vakarienės, vaikščiojimai naujuose miestuose ar tiesiog ilgų nuotolių vairavimas. Bet visgi sugebėjau. Nepraleidau nei vienos dienos.

Per šiuos metus jaučiu, jog mano skaitymo įpročiai irgi pasikeitė. Perskaičiau panašų kiekį knygų kaip ir kiekvienais metais (apie penkiasdešimt), tačiau jos tapo žymiai storesnės ir solidesnės. Suvalgiau visus tris Baltušio dienoraščių tomus (kone keturi tūkstančiai puslapių!). Ayn Rand „Šaltinis“ net nepasirodė itin storas. Tomo Mano „Užburtas kalnas“ – idealaus storio klasikinis romanas. Vis nenorėjau, kad Džordžo Orvelo „Essays“ pasibaigtų (pasibaigė po 1350 puslapių – mielai būčiau skaitęs dar tiek pat). Išugdytas įprotis kasdien po valandą skirti knygoms mane prijaukino prie storų knygų, jog manęs nebegąsdina, priešingai – su nekantrumu laukiu, kol imsiuos ko nors ilgesnio ir sunkesnio.

Be to, naujasis įprotis pakeitė mano požiūrį į socialinius tinklus. Taip, vis dar ryte pabudęs jaučiu nenumaldomą norą praversti Facebook naujienas – dažniausiai su tuo ir nekovoju. Tačiau labai greitai viskas tampa nuobodu ir jau tada su nekantrumu laukiu, kada galėsiu susirangyti ant sofos su kavos puoduku ir mėgstama knyga. Socialinių tinklų priklausomybės neatsikračiau (na, ir neturėjau tokio tikslo), bet jaučiu, kad po truputį link to artėju. Lėtokai, bet į tą pusę.

Kol kas šį įprotį tęsiu – gal pavyks nepraleisti dienos be skaitymo dar metus ar du (o gal ir dešimtį?). Mane tai džiugina.

Antanas Šilkūnas – „Laimės trupiniai“

Kai koks pažįstamas išleidžia knygą, o ypač, jei ta knyga debiutinė, imiesi ją skaityti su tam tikru nerimu: nors ir labai džiaugiesi, kad tam pažįstamam pavyko tapti autoriumi, bet baiminiesi, kad knygą teks pabaigti kiek „iš mandagumo“, prisivertus. Juk knygą skaitai ne todėl, kad apie ją sužinojai įžymių kritikų recenzijose ar matei ją klasikos sąrašuose – ji tavo rankose tik todėl, kad kada vėl sutikęs savo pažįstamą autorių galėtum jį pagirti ir paglostyti jo savimeilę.

Tai šiuo atveju baiminausi be reikalo. Antano Šilkūno knygą „Laimės trupiniai“ suskaičiau su dideliu malonumu. Ši knyga kupina vaizdingų gyvenimiškų istorijų iš Antano vaikystės, gyvenimo kaime ir šiuolaikinių žvejybų bei vakarėlių. Gal iki Vacio Maslionkos pasakojimų galutinai ir netempia, bet užtat žinai, kad visos šios istorijos – tikros ir neišgalvotos. Ir papasakotos tokia pat ryškiai originalia Antano kalba, kurias jis jas porina prie butelio kasmetinėje mūsų kompanijos žvejyboje Mingės kaime (dažniausiai meškerės ten net nesivežu – važiuoju ten dėl gamtos, žuvienės ir Antano pasakojimų).

Aš pats užaugau Kaune, todėl Antano istorijos man atveria visiškai man nepažįstamą kaimo pasaulį, kuriame bėgioja vištos, baba eina skersti kiaulės, reikia kūrenti pečius ir sunkiai nuo mažumės dirbti ūkio darbus. Nors esame kone vienmečiai ir užaugę toje pačioje Lietuvoje, mūsų patirtys tokios skirtingos! Man tai – lietuviška egzotika, nepažintas pasakų pasaulis. Su originaliai stipriais kaimo išsireiškimais bei beveik neišcenzūruota kalba.

Daiva Šeškauskaitė „Erotika tautosakoje“

Seniai seniai, prieš gerą dvidešimtmetį, Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto pirmakursiams, būdavo dėstomas kursas „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Apie mokslinius tyrimus ten nieko mokoma nebuvo, tačiau ištisą semestrą ar du į galvas buvo griežtai įkalami šablonai, kaip turi atrodyti bet koks mokslinis darbas: turi būti turinys, literatūros sąrašas su ne mažiau nei X citatų (bet pageidautina ir ne daugiau nei Y), turi būti suformuluoti darbo tikslas ir uždaviniai, kokiu šriftu tokį darbą reiktų rašyti, kokius tarpus tarp eilučių palikti ir pan. Nuo to laiko rašyti „mokslinius darbus“ aš nuoširdžiai nekenčiau ir tai man padėjo suprasti, kad akademinė karjera – ne man. Tačiau tokius „mokslinių tyrimų pagrindus“ yra išmokę nemažai Lietuvos socialinių mokslų ar humanitarinių mokslininkų, ir, jeigu tik paimsi kokią nors monografiją ar disertaciją, šabloniškas stilius ir perdėtai moksliškas kalbos stilius dominuos. Knygos rašomos recenzentams, o ne platesnei auditorijai, kalba pilna bereikalingų klišių ir copy-paste struktūrų iš kitų darbų. Tokių knygų skaitymas yra vargas be malonumo, nors skaitant analogiškus užsienio mokslininkų darbus širdis dainuoja. Matyt, taip Lietuvos akademinei visuomenei reikia, svarbu ne kad darbas būtų plačiai skaitomas, o kad atitiktų reikalavimus.

Daivos Šeškauskaitės monografija „Erotika tautosakoje“ yra vienas iš tokio mokslinio darbo pavyzdžių. Tema labai įdomi, bet sugebėta ją pateikti įprastiniu nuobodžiu mokslinio darbo stiliumi. Kaip iliustraciją, pateikiu recenzento nuomonę:

Darbe suformuluotas tikslas – pateikti erotiškumo atvejus, minimus tautosakoje ir juos analizuoti, aiškintis ir atskleisti jų prasmę.

Siekiant iškelto tikslo, tyrimui keliami šie uždaviniai: a) apibūdinti meilės sąvoką lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje; b) išaiškinti supratimo sąsajos apie erotiką atvejus kaip žmogaus patirties ir elgesio modelius, kurie yra susiję su erotika lietuvių kalboje, tautosakoje, mitologijoje ir nagrinėti su ja susijusias problemas; c) pateikti panašumus bei esminius skirtumus tarp sąvokos erotika ir jos prasmės lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje; d) palyginti ir įvertinti erotikos supratimą seniau ir dabar meilės kontekste; e) nagrinėti erotinius simbolinius ir juos išaiškinti; f) pateikti erotiškumą pristatančias išvadas (p. 3). Manau, kad uždaviniai suformuluoti racionaliai, jų sprendimas padėjo pasiekti tikslą.

https://daivaseskauskaite.lt/produktas/knyga-erotika-tautosakoje/

Ruošiant knygą iš tiesų yra nuveiktas didžiulis darbas sistemingai surašant visas metaforas, kurios lietuviškoje tautosakoje reiškė su erotika ir seksu susijus dalykus. Čia daug dėmesio skiriama rūtų vainikėliui, kaip mergystės simboliui, bernelio žirgeliui – vyriškumo metaforai. Knygoje pateikiama šimtai pavyzdžių, šimtai simbolių, begalės citatų ir nuorodų. Tai tikrai geras mokslinis darbas, kurį paruošti tikriausiai užtruko ne vienerius metus. Netgi galima nekreipti dėmesio į knygos stilių – joje daug įdomių faktų, tad, besidominčiam šia tema, galima atrasti daug naujų įdomybių. Man tai patiko. Sužinojau ir apie dievą Pizių (nors daug kas mano, kad tai mitas – kritinio požiūrio į tautosaką irgi reikėtų daugiau), ir apie baltų daugpatystę, ir apie laumes didelėmis krūtimis žlugtą vanojančias.

Tik perskaičius knygą neapleido keistas jausmas, kad čia kažkas ne taip. Mūsų tautosakoje viskas, kas susiję su erotika ir seksu pateikiama kažkaip abstrakčiai, per aplinkui, per metaforas. Visur tik vainikėliai ir žirgeliai, vulgariausia, ką sutiksi – tai svirtis leidžianti kibirą į šulinį. Nejaugi mes iš tiesų tokie išskirtinai drovūs? Romėnai falus nešiojo kaip amuletus ir grafičiuose piešdavo nešvankybes, Boccaccio „Dekamerone“ apie sueitį ir neištikimybę rašoma be jokių užuolankų. Net Donelaitis „Metuose“ rašo, jog būrai rudens šventes švenčia su nešvankiomis dainomis:

Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę

Ir tirštų maukelių jau dosnai prisisiurbę,

Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo

Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti)

Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė

Nepalieka jausmas, kad mūsų supratimas, kas yra tautosaka, yra labai ribotas: tai arba dainos ir pasakojimai, kuriuos XIX amžiuje surinko romantizmo šviesuoliai, arba jau XX amžiuje kas nors užrašė iš sermėgomis apsigaubusių bobučių ekspedicijų po kaimus metu. Padorioje kompanijoje vulgarūs anekdotai nepasakojami, o labiau padoresnių už raštingus profesorius ir klebonus, rinkusius tautosaką, turbūt nelabai gali būti. Net ir šiais laikais istorijos, kurias įkaušę kaimo vyrai pirtyje pasakoja apie „bybius“ ar „pyderus“ (net akį rėžia tokius žodžius matyti spausdintus) lieka neužrašytos. Ir tada atrodo, jog lietuvių gentys buvo itin drovios, niekada nesikeikė, apie nešvankius dalykus kalbėjo tik metaforomis. Į mūsų protėvius vis dar žiūrime per romantizmo akinius, lyg gyvenimas anksčiau buvo tyresnis, ne toks „sugadintas“, lyg anksčiau buvome gal ir neišsilavinę, bet morališkai stipresni. Tai – gražus įvaizdis, tik, bijau, nelabai atitinkantis realybės. Visi mes tokie patys žmonės, net ir mūsų protėviai.

Ayn Rand – „Šaltinis“

Prieš keliolika metų esu skaitęs Ayn Rand labiausiai vertinamą kūrinį „Atlantas atsitiesė“ („Atlas Shrugged“). Knyga padarė gana gilų įspūdį: tuo metu buvau 25-erių metų jaunuolis, gyvenome ekonominio pakilimo metais (skaičiau berods 2007-aisiais), jaučiausi be galo svarbiu, talentingu ir neklystančiu, tad buvo lengva susitapatinti su pagrindiniais jos veikėjais. Tiesą pasakius, iki galo knygos ir nepabaigiau – įveikiau gal du trečdalius iš beveik 1200 puslapių, bet svarbiausiais vietas pakartotinai skaičiau bent po kelis kartus. Dar ir dabar manau, kad „Atlas Shrugged“ yra daug tiesos – kuriantiems žmonėms reikia leisti dirbti ir jiems šiukštu netrukdyti, su lengva panieka žvelgiu į verslininkus, kurių konkurencinis pranašumas tėra mokėjimas laimėti viešuosius pirkimus, tikiu, kad geriausiai save gali realizuoti tik tada, kai viską pasieki savo pastangomis, o nepriklausai nuo kitų malonės. Na, galima sakyti, kad Ayn Rand prisidėjo prie mano standartinių dešiniųjų pažiūrų formavimo.

Šiemet į rankas paėmiau ir ankstesnį Ayn Rand romaną „Šaltinis“ („The Fountainhead“). Kadangi nebesu idealizmu degantis ir niekada neklystantis jaunuolis, tad ir knygą vertinu žymiai griežčiau: Ayn Rand knygoje norėjo pavaizduoti „idealų“ žmogų, bet, atrodo, kad iš to gavosi kažkokia mažai ką bendro su realybe turinti karikatūra. Situacijos knygoje dirbtinės, veikėjai ne žmogiški, visiškai vienpusiški – tiesiog sunku patikėti, kad taip gali elgtis ir galvoti tikri žmonės: juose beveik nėra jausmų ir vidinės dramos, jie niekada nenukrypsta nuo savo kurso ir idealo.

Negaliu sutikti ir su knygoje vyraujančia Nyčės antžmogio filosofija: per daug ji man primena sovietines ar tas pačias fašistines pažiūras – mums nesvarbi jokia kita nuomonė, mes per vargą ir kančią sukursim naują pasaulį, o į visą kitą – nusispjaut. Ir ši filosofija man nepatinka ne dėl to, kad skatintų viską pasiekti nuoširdžiu savo darbu – šia idėja tvirtai tikiu ir vadovaujuosi. Tokia filosofija netikiu, nes nežinau gerų istorijos pavyzdžių, kai iš niekur atsiradęs antžmogis sukuria idealų pasaulį. Tokį naują pasaulį kurė ir komunistai, ir fašistai. Pasekmės liūdnos.

Kadangi neseniai perskaičiau knygą apie modernizmo architektūrą, tai galvoje nuolat lyginau pagrindinį „Šaltinio“ veikėją su modernizmo architektūros žvaigždėmis. „Šaltinio“ Hovardas Rorkas irgi siekia kurti pastatus savaip, neatsižvelgdamas į architektūros patirtį. Besimokydamas jis specialiai studijuoja tik techninius dalykus ir stengėsi galvos neužteršti architektūros meno idėjomis – jis viską nori sukurti pats, taip, kad namas būtų patogus. Tai labai artima modernizmo ir funkcionalizmo krypčiai: pastatai turi būti funkcionalūs, o ne gražūs, tikrai nereikia jokių pagražinimų, baltos lygios sienos ir plokšti stogai yra užtenkamai gražu ir švaru. Hovardas Rorkas projektuoja pastatus taip, kaip jis nori, klientas čia neturi teisės kištis. Beje, taip darė ir žymiausios modernios architektūros žvaigždės, tik galų gale pasirodė, kad praėjus keliasdešimt metų po pastato statybų, jis tampa bjaurus ir atgrasus, funkcionalumas seniai nebefunkcionalus, o pastatai praradę vertę – paaiškėja, kad architektai visgi nebuvo protingesni už užsakovus. Taip ir Hovardo Rorko pastatai nebūtinai turėtų išlaikyti laiko išbandymą. Savo moralinių principų pažeisti nevalia, bet kai į tavo principų sąrašą įeina ir užsispyrimas niekada neklausyti kliento ar nesimokyti iš architektūros istorijos, gal visgi esi ne architektūros genijus, o tik susireikšminęs šiknius. Gal ir pateisinama kokio nors Steve Jobs atveju, bet tai itin reta išimtis, kuria neturėtum vadovautis gyvenime.

Ayn RandŠaltinis“ turi ir dar vieną trūkumą – jis baisiai ištęstas. Knyga turėjo būti bent dvigubai trumpesnė. Dar būtų galima parašyti keletą pastabų apie tai, kad knygos kalba skurdoka, kad kaip meno kūrinys į literatūrines aukštumas ji irgi nepretenduoja, bet galų gale tai nelabai svarbu. „Šaltinis“ turi gerą savybę – ši knyga turėtų patikti savimi pasitikintiems jaunuoliams, kurie dar mano, jog sugebės vien tik savo valios ir darbo pastangomis pakeisti visą pasaulį. Prieš kokius penkiolika metų ši knyga man irgi būtų patikusi. Dabar aš suvokiu, kad ir pats gali klysti, kad galima daug ko išmokti iš kitų, kad reikia atsižvelgti ir į kitas nuomones. Dabar aš klausau ir to, ką man sako klientas.