Dar vieno analitiko svetainė
Petras Kudaras
Filosofija
Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve“, nesusilaikiau jos nepaėmęs.
Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos).
Skaityti toliau…
1726 metais Džonatanas Swiftas išleido savo populiariausią knygą „Guliverio kelionės“, kurioje buvo aprašoma ir kelionė į skraidančią salą Laputą. Salos gyventojai – labai protingi, bet nelabai tikrame gyvenime besigaudantys mokslininkai, kurie vis prigalvoja visokiausių keistenybių, turinčių visiems palengvinti gyvenimą. Vienas toks išradimas yra milžiniška mašina su daugybe ratų ant kurių pritvirtintos lentelės su įvairiausiais žodžiais, paimtais iš išradėjo jaunystės užrašų: patempus virvelę tie ratai sukasi ir žodžiai susidėlioja daug maž atsitiktine tvarka į sakinius.
Skaityti toliau…
Vasario mėnesį knygų klube skaitysime Džonatano Svifto „Guliverio keliones“, tad ta proga skaitau jo laiškus ir užrašus. 1699 metais, būdamas 32 metų amžiaus, jis sudarė pasižadėjimų sau sąrašą. Beveik po kiekvienu punktu ir aš pasirašyčiau (išskyrus tą, kur kalbama apie vaikus).
Kai aš būsiu senas:
Nesituoksiu su jauna moterimi Neieškosiu jaunuomenės kompanijos, nebent jiems patiems to tikrai norėtųsi Nebūsiu irzlus, surūgęs ar įtarus Neniekinsiu tuometinių manierų, juokų, madų, žmonių, karų ir t.
Skaityti toliau…
Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais.
Skaityti toliau…
Prieš keliolika metų esu skaitęs Ayn Rand labiausiai vertinamą kūrinį „Atlantas atsitiesė“ („Atlas Shrugged“). Knyga padarė gana gilų įspūdį: tuo metu buvau 25-erių metų jaunuolis, gyvenome ekonominio pakilimo metais (skaičiau berods 2007-aisiais), jaučiausi be galo svarbiu, talentingu ir neklystančiu, tad buvo lengva susitapatinti su pagrindiniais jos veikėjais. Tiesą pasakius, iki galo knygos ir nepabaigiau – įveikiau gal du trečdalius iš beveik 1200 puslapių, bet svarbiausiais vietas pakartotinai skaičiau bent po kelis kartus.
Skaityti toliau…
Skaitant Diana Darke knygos skyrių apie viduramžių mūrininkų gildijas man įstrigo jų deklaruojamos vertybės, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi statyboje. Geras statinys turi būti gražus, tvirtas ir patogus. Kaip suprantu, šias vertybes perėmė ir vėlesnieji laisvieji mūrininkai, kurie fizinių akmenų jau nebetašė. Šių raštuose teisingas gyvenimas irgi stovi ant trijų kolonų: grožio, stiprybės ir išminties.
Dirbu su įvairiausiomis duomenų sistemomis, duomenų bazėmis ir jų analize. Tai ganėtinai toli iki viduramžių katedrų statybos, bet kažkiek panašumo stipriai prisimerkus įžiūrėti galima: tai sudėtingos sistemos, kurias ne vienerius metus kuria ištisos komandos žmonių, ir nebūtinai pagal vieną aiškų nekintamai patvirtintą detalųjį planą.
Skaityti toliau…
Šiais laikais ilgų knygų beveik niekas neskaito, tad autorius Morgan Housel iš pat pradžių veda prie reikalo: knyga bus trumpa ir prie reikalo. Trumpai, drūtai, aiškiai ir be užuolankų paaiškinama kaip asmeninius su finansais susijusius sprendimus veikia psichologija ir kodėl dažniausiai tie finansų sprendimai nebūna optimalūs, jeigu juos vertinsime tik pagal finansų teoriją. Ir tame nieko blogo, nes reikia suvokti, jog visas gyvenimas nėra vien tik finansai ir turto ar pajamų maksimizavimas: mes ne kokie robotai, kurių tikslas numirti su kuo didesniais skaičiais banko sąskaitoje.
Skaityti toliau…
Prisipažįstu, kad mane suviliojo pavadinimas ir labai geras reitingas Goodreads svetainėje: tikėjausi lengvos kone self-help stiliaus knygos apie skaitmeninę detoksikaciją, kažko panašaus į Cal Newport rašinius. Gavau kiek daugiau, bet labiau klausimais nei atsakymais.
„How to Do Nothing“ galima rasti daug filosofijos apie individualizmą, išsiskyrimą nuo minios, nepasidavimą laiko tėkmei. daug vietos apmąstymams, kodėl reikia daryti taip kaip visi, ar nevertėtų sustoti ir giliau apmąstyti prasmę vietoje automatinio skrolinimo per socialinių tinklų naujienas, ar gal tiesiog atsijungti nuo minios gamtoje.
Skaityti toliau…
Prieš keletą metų esu rašęs apie tai, jog versle galima greitai nuvažiuoti į šoną, jei per daug rimtai pradedi žiūrėti į visokias verslo metrikas:
Nereikia pamiršti, jog visas metrikas galima apgauti: vien jau rodiklio pasirinkimas gali lemti keistus organizacijos kultūros pokyčius. Ekonomisto Goodhart’o dėsnis teigia, jog metrikos nustoja būti efektyvios vos tik jos tampa tikslu, kurį reikia pasiekti. Kai tik kažkas siekdamas suvaldyti bankų riziką apriboja kapitalo pakankamumo rodiklį, randama būdų paskolas paversti obligacijomis (o šios kapitalo pakankamumo formulėje traktuojamos atlaidžiau).
Skaityti toliau…
Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir Haareesingh „How the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus.
Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje.
Skaityti toliau…
Pastaruosius kelis mėnesius surijo darbai. Daug bėgimo, vertimosi per galvą, kartais ir be rezultato. Ar bent jau be tokio, kuriuo norėtum didžiuotis. Knygoms nebelikę laiko, viską pasiglemžę kiti reikalai. Tad tikriausiai pats laikas kiek sustoti.
Vakar skaitant įvairius internetinius dienoraščius, užstrigo Tyler Cowen mintis: norint tobulėti, reikia kasdien savęs paklausti, ko šiandien išmokai naujo. Kai užsisuki rutinoje, kartais vien užtenka sau užduotį šį klausimą ir jis neblogai sustato viską į vietas: jei diena iš dienos nieko naujo neišmoksti gal jau laikas kažką keisti ar bent jau tuos pačius dalykus daryti kažkiek kitaip.
Skaityti toliau…
Kai perskaičiau Max Tegmark’o „Life 3.0“, buvau piktas – tema įdomi ir aktuali, bet skaitai ir supranti, kad autoriui kompetencijos dirbtinio intelekto klausimais mažokai. Tad ėmiausi Nick Bostromo knygos „Superintelligence“, nes ją dauguma laiko žymiai rimtesne.
Šioje knygoje esminiai skyriai yra patys pirmieji, kuriuose diskutuojama apie tai, kada (ir ar iš vis) įmanoma pasiekti dirbtinio intelekto sprogimą: kada jau turėsime tokį dirbtinį intelektą, kuris pats besimokydamas mus aplenks savo protu. Visi kalbinti ekspertai teigė, jog arba po kokio šimtmečio, arba niekada.
Skaityti toliau…
Apie Greimą ir jo semiotikos teorijas nelabai ką iki šiol esu girdėjęs, ir, jei ne šie komiksai, tikriausiai ir toliau nieko nebūčiau žinojęs. Na, gal ir viena ausim apie tai, kad lyg ir teoriškai jis kažką panašaus veikė kaip Umberto Eco: tyrinėjo visokias tekstus ir ieškojo gilių prasmės ženklų.
Lietuviškam komiksui papasakoti ką nors prasmingo tokia sunkia semiotikos tema yra nemenkas iššūkis, ir Miglė su juo puikiai susidorojo. Komiksas smagus ir įdomus, praryjamas per vieną trumpą vakarą.
Skaityti toliau…
Tai jau trečia mano skaityta Umberto Eco esė knyga. Prieš dešimtmetį skaičiau „How to Travel with Salmon“ – tuo metu patiko; prieš pusantrų – „Pape Satan Aleppe“ – gal ir nieko, o ši – ne itin užkabino. Kai kuriuos straipsnius suskaičiau visai su malonumu, bet kai kuriems man pritrūko jėgų reikiamai stipriai sukaupti dėmesį: visgi man labiausiai limpa arba jo labiau moksliškesnės knygos („Atviras kūrinys“, „Tobulos kalbos paieškos Europoje“), arba grožinė literatūra: 1970-aisiais rašytuose komentaruose Italijos publicistikoje pilnai nepagaunu kultūrinio konteksto (na, žinau, kas buvo Aldo Moro ir raudonosios brigados, bet toks jausmas, kad you had to be there), o giliame intelektualiniame diskurse jaučiuosi silpnas skęstantis plaukikas.
Skaityti toliau…
Iki kai kurių knygų reikia priaugti. Hesės „Stiklo karoliukus“ net kelis kartus bandžiau įveikti prieš kokį dešimt-penkioliką metų, bet vis nesėkmingai: lėtas, nuobodokas pasakojimas, beveik niekas knygoje nevyksta, nuobodu. O štai šiemet perskaičiau su didžiuliu malonumu – subrendau tiek, kad knygoje dėstoma gyvenimo filosofija bei lėta ir rami jos tėkmė kaip tik pataikė į dešimtuką.
Knygoje piešiamas žaidimų magistro Knechto („tarno“) paveikslas – kone idealaus lyderio istorija: darbštus, netrokštantis valdžios žmogus, nesimėgaujantis galia, kuklus, protingas, džiugiai prisiimantis likimo naštą.
Skaityti toliau…
Šią knygą nusipirkau per Ezra Klein podcastą išgirdęs interviu su jos autoriumi. Johann Hari populiariai ir aiškiai susistemino šiuolaikines mokslines žinias apie depresiją ir jos priežastis. Ir nors žinios apie depresiją nėra tai, kas man šiuo metu itin aktualu, bet bendri pastebėjimai apie tai, kas žmones daro laimingus, pasirodė intriguojantys.
Pasirodo, JAV (o gal ir Lietuvoje, nesu tuo tikras) vis dar labai populiaru depresiją gydyti antidepresantais: vyrauja požiūris, kad depresija tai tiesiog kažkas chemiškai ne visai tvarkingai susidėlioję paciento smegenyse, o tą lengviausia išspręsti atstatant cheminį balansą.
Skaityti toliau…
Kaip ir dauguma filosofijos knygų, ši nebuvo pati lengviausia, ir kai kuriuos puslapius turėjau versti įtempęs smegenis bei valią. Bet, nepaisant to, šis gana trumpas pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tiesos sąvoka filosofijos istorijoje man patiko.
Patiko dar ir todėl, kad gana aiškiai išdėstė skirtumą tarp modernistinio ir post-modernistinio požiūrio į pasaulį: modernizmas linkęs viską sudėti į atskirus stalčiukus, sukaterogizuoti, priskirti baltai arba juodai. Post-modernizmas dažnai perlenkia lazdą į kitą pusę: nieko nėra absoliutaus, viskas priklauso nuo požiūrio taško, yra tik pilkų atspalvių spektras.
Skaityti toliau…