Oliver Darkshire: „Once Upon a Tome“
Antikvarinių knygų pardavėjų pasakojimais, lygiai kaip bjaurieji ančiukai išauga į auksines žąsis, taip ir paprasti knygų mėgėjai kartais tampa retų knygų kolekcininkais. Sunku pilnai paaiškinti to priežastis, bet ta pirmykštė kolekcininko aistra matyt tyliai ir nematomai rusena kone kiekviename knygas mylinčiame žmoguje, kol vieną visai atsitiktinę apniukusią dieną jis padaro lemtingą sprendimą po kurio kelio atgal jau nebebus – jis nusiperka seną antikvarinę knygą. Vėliau būtinai seks dar daug kitų žingsnių šiuo keliu, kurio pabaigoje galima pamatyti jau devyniasdešimt metų sulaukusį, per knygas nebegalintį išeiti iš savo kambario vienišą knygų kolekcininką, kuris nuolat skundžiasi, kad jo vaikai ir anūkai visiškai nevertina jo visą gyvenimą rinktos Bibliotekos. Skaityti toliau…
Valdas Rakutis. „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“
Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius: Skaityti toliau…
Neal Ascherson: „Black Sea. Coasts and Conquests. From Pericles to Putin“
Radau šią knygą kažkuriame Londono knygyne, berods kelionių skyriuje, tad tikėjausi kažko lengvesnio, bet tai pralenkė mano lūkesčius. Jau pradėjus skaityti šią knygą, pamačiau, kad ji yra ir Timothy Snyder Ukrainos istorijos paskaitų ciklo privalomų skaitinių sąraše. Ši knyga duoda labai gerą pagrindą besidomintiems Juodosios jūros regionu, joje labai daug vietos skiriama senovės Graikijai, persams, Bizantijai, skitams, sarmatams, slavams ir osmanams, totoriams, abchazams, mingrelams ir laziams, pasakojama apie civilizacijų skirtumus ir susidūrimus. Skaityti toliau…
Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas – „Pranešėjas ir Prezidentas“
Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą. Skaityti toliau…
Džonatanas Sviftas – „Guliverio kelionės“
Vaikystėje „Guliverio kelionės“ prilygo Baronui Miunhauzenui: siureali ir linksma pasaka, bet nieko labai ypatingo. Pernai metais net kelis kartus akis užkliuvo už užuominų, jog Džonatanas Sviftas laikomas vienu geriausių britų rašytojų, ištobulinusių politinės satyros žanrą (kadangi XVIII amžiaus pamfletininkai kaip tik buvo aukštumoje, tai – ypatingas pagyros ženklas). To vedamas, labai norėjau dar kartą perskaityti „Guliverio keliones“ suaugusiojo akimis. Ir šį kartą originalia kalba. Kadangi dar Londone nusipirkau Džonatano Svifto laiškų ir dienoraščių knygelę, mano pažintis su Guliveriu ir jo kūrėju tapo kiek gilesnė nei iš pradžių tikėjausi. Skaityti toliau…
Ciceronas apie gedulą ir paguodą
Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve“, nesusilaikiau jos nepaėmęs. Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos). Skaityti toliau…
Ar šiuolaikinis dirbtinis intelektas jau padarė proveržį?
1726 metais Džonatanas Swiftas išleido savo populiariausią knygą „Guliverio kelionės“, kurioje buvo aprašoma ir kelionė į skraidančią salą Laputą. Salos gyventojai – labai protingi, bet nelabai tikrame gyvenime besigaudantys mokslininkai, kurie vis prigalvoja visokiausių keistenybių, turinčių visiems palengvinti gyvenimą. Vienas toks išradimas yra milžiniška mašina su daugybe ratų ant kurių pritvirtintos lentelės su įvairiausiais žodžiais, paimtais iš išradėjo jaunystės užrašų: patempus virvelę tie ratai sukasi ir žodžiai susidėlioja daug maž atsitiktine tvarka į sakinius. Skaityti toliau…
Darius Pocevičius: „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. II dalis“
Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Skaityti toliau…
Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“
Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų. Skaityti toliau…
Džonatano Svifto pasižadėjimai sau senatvėje
Vasario mėnesį knygų klube skaitysime Džonatano Svifto „Guliverio keliones“, tad ta proga skaitau jo laiškus ir užrašus. 1699 metais, būdamas 32 metų amžiaus, jis sudarė pasižadėjimų sau sąrašą. Beveik po kiekvienu punktu ir aš pasirašyčiau (išskyrus tą, kur kalbama apie vaikus). Kai aš būsiu senas: Nesituoksiu su jauna moterimi Neieškosiu jaunuomenės kompanijos, nebent jiems patiems to tikrai norėtųsi Nebūsiu irzlus, surūgęs ar įtarus Neniekinsiu tuometinių manierų, juokų, madų, žmonių, karų ir t. Skaityti toliau…