Tomas Manas: Budenbrokai

Nebuvau skaitęs jokio Tomo Mano romano, o jau kad pradėti, tai nuo žymiausio kūrinio, dėl kurio jis užsidirbo Nobelio literatūros premiją. „Budenbrokai“ – storas Šiaurės Vokietijos pirklių Budenbrokų šeimos žlugimo epas, apimantis keturias kartas ir ryškiai pateikiantis devyniolikto amžiaus vidurio nuotaikas. Nors tai laikas, kai mažėjo visos aristokratijos svarba, o visuomenės pokyčiai tapo labai greiti (tuo metu visur buvo naikinama baudžiava, o technologinis progresas ėmė vis stipriai įgauti pagreitį), Budenbrokų šeimoje tai vaidino gana antraeilę rolę. Jų įtakos praradimas ir žlugimas ne dramatiškas, visai ne gaivališkas, bet nesustabdomai nuolatinis: ir net nelabai gali pasakyti, ką reikėjo daryti kitaip, kad to būtų galima išvengti. Matyt tokie gamtos dėsniai: visada grįžtama prie vidurkio, o tas, kas buvo iškilęs, turi nukristi. Ir nebūtinai giliai į purvą: tiesiog su kiekviena karta mažėja pinigų, energijos kažką veikti, įkvėpimo ir pasiekimų. Daugėja pavydo sėkmingesniems, nostalgijos seniems laikams.

Daug kas romane paremta pačia Tomo Mano šeimos istorija: manoma, kad veiksmas vyksta Liubeke, nors miesto pavadinimas niekur neminimas. Nors sakoma, kad Tomas Manas norėjo parodyti priešpriešą šeimoje tarp menininkų ir verslininkų, kurie išlaiko šeimą, man visgi knygoje labiau jautėsi tiesiog gyvybinės kibirkšties gesimo nuotaikos: šeimos galva gyvena pareiga, o ne pašaukimu, o ir tie patys šeimos „menininkai“ nupiešti kaip mėgėjiški diletantai, labiau linkę skųstis sunkiu gyvenimu, nei kažką kurti ir išreikšti save. Šeima išlaiko aukštos (net per aukštos!) moralės principus, bet to nepakanka išlaikyti savo įtaką visuomenėje. Prieš vėją nepapūsi.

Šią knygą skaičiau knygų klubui – tikriausiai nebūčiau paėmęs jos į savo rankas, jei jos nebūtų sąraše. Patiko.

Kaip teisingai paprašyti paslaugos

Žurnale Valet yra geras straipsnis (atradau per kottke.org) apie tai, kaip teisingai reikia paprašyti paslaugos: tam irgi reikia tam tikro subtilumo, manierų ir žinių, kad tas, kurio prašai, neįsižeistų ir nesijaustų blogai.

O prašyti paslaugų, anot žurnalo Valet, nėra gėdinga. Mažos paslaugos stiprina draugystę: darydami vienas kitam smulkias paslaugas susipažįsta kaimynai ir per jas stiprėja ryšiai tarp bendradarbių. Žmonėms patinka būti naudingiems, jie mėgsta didžiuotis savo įgūdžiais ar net kažkiek pasirodyti.

Tad štai trys patarimai:

  1. Venk užuolankų ir eik tiesiai prie reikalo. Geriausiai tiesiai ir pasakyti: „noriu paprašti tavęs paslaugos“.
  2. Paaiškink kodėl. Roberto Cialdini knygoje „Influence“ sakoma, kad žymiai lengviau gauti teigiamą atsakymą, jeigu bus paaiškinta prašymo priežastis. Net jei paaiškinimas ne iš stipriųjų.
  3. Svarbiausia, niekada neversk žmogų jaustis nepatogiai ir suteik jam galimybę lengvai atsisakyti. Užtenka pasakyti „nesijausk įsipareigojęs man padėti, jeigu šį kartą nesigaus“ ir taip nepastatysi žmogaus į nepatogią padėtį. Tai tiesiog geros manieros. Prašymas, nuo kurio negalima išsisukti nebėra prašymas: tai įsakymas, o juk draugams neįsakinėjama.

Svarbu ir kita pusė: jei jau darai kam nors paslaugą, neversk žmogų jaustis, jog jis tau tampa įsipareigojęs. Juk darai paslaugą, nes tau tai patinka, o ne dėl to, kad norėtum pasigirti ar tikėtumeisi, kad kažkada tau tai apsimokės. Išlaikyk savo lygį.

Dekamerono lovos apgaulės

Jau keletas mėnesių po truputį stumiuosi per BocaccioDekameroną“ – viduramžių pasak(ojim)ų rinkinį. Istorijos visai įdomios, o jose gerai atsispindi tuometinis miestelėnų gyvenimas: kad ir kokie sunkūs ar religingi laikai, vis tiek dauguma temų sukasi apie seksą ir viliojimą.

Net aštuoniose istorijose pasikartoja„lovos apgaulės“ (angl. „bed-trick“) motyvas, kuris man šiais laikais sunkiai suprantamas: kokiam nors veikėjui miegant, į jo lovą vietoj žmonos įsliūkina kita moteris ir su juo pasimyli, o vyriškis nieko keisto nepastebi. Tas pats įmanoma ir su moterimi: naktį besimylint ji nepastebi, kad vyriškis kitas. Panašių motyvų galima rasti ir Antikos sakmėse, kai taip elgiasi dievai (taip gimė Heraklis) arba senovės indų raštuose; vėliau šie motyvai kartojasi ir Šekspyro dramose. Net ir Senojo Testamento Pradžios knygoje aprašomas lygiai toks atvejis (29 skyrius).

Ar čia mūsų mylėjimosi ypatumai dabar tokie skirtingi nuo senovės žmonių, kad sunku net įsivaizduoti, jog galėtum nesuprasti su kuo miegi? Ar mylėjimasis vykdavo visiškoje tamsoje? Kaip taip įmanoma? Ar visgi tai yra tik kažkokia labai keista literatūrinė priemonė, kurios nereiktų priimti pažodžiui? Iš principo tai leidžia apsigavusiam asmeniui būti neištikimam neprarandant moralinio veido. Kita vertus, kai kurie Šekspyro tyrinėtojai mano, jog taip pašiepiami tie, kurie miega su tiek daug partnerių, kad jau jų nebesugeba atskirti.

O gal viduramžiais išpažinties metu galėtum pateisinti savo svetimoteriavimą tuo, kad „tiesiog nepastebėjau, jog su kita permiegojau“?

Lietuvos miestų gatvės pagal pasaulio šalis

Neseniai užtikau įdomią JAV bei kitų pasaulio didmiesčių gatvių orientacijos analizę, darytą vienu mano mėgstamiausių python modulių osmnx. Kadangi kodas viešas, tai buvo nesunku tą patį padaryti ir Lietuvos miestams.

Kaunas ir Vilnius – gana chaotiški, o kitur vyrauja aiški kvartalinė sistema

Kuo senesnis miestas, tuo didesnis senamiestis, o šie dažniausiai būna chaotiški. Naujesniuose miestuose daugiau vyrauja aiški kvadratinė kvartalinė sistema. Buvo įdomu tai, kad dažniausiai ji ne tiksliai šiaurės-pietų bei rytų-vakarų krypties, o apie 20 laipsnių pasukta pagal laikrodžio rodyklę (Alytus, Gargždai, Kretinga, Kėdainiai, Marijampolė, Mažeikiai, Neringa, Palanga, Telšiai – ypač Žemaitijoje). Tobulai pagal pasaulio šalis orientuoti Elektrėnai (kuo tikriausiai nereiktų stebėtis) ir Utena, Visaginas ir Šiauliai išsidėstę įstrižai žemėlapio šalims.

Steven Pinker – „Enlightenment Now“

Ėmiausi šios knygos sužinojęs, jog tai Bill Gates‘o mėgstamiausia šiuolaikinė knyga. Ir nors skaičiau ją gal ne taip greitai, kaip tikėjausi, ją rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač bambekliams ir pesimistams, kurie mano, jog pasaulis ritasi velniop, o už kiekvieno Delfio straipsnio slypi naujas pasaulinis karas. Realybė ne tokia jau bloga, o mes iš tiesų gyvename labai gerais laikais. Ir svarbiausia – viskas ir toliau gerėja!

Knygą turbūt būtų galima sutraukti į šią labai patikusią pastraipą:

Keep some perspective. Not every problem is a Crisis, Plague, Epidemic, or Existential Threat, and not every change is the End of This, the Death of That, or the Dawn of a Post-Something Era. Don’t confuse pessimism with profundity: problems are inevitable, but problems are solvable, and diagnosing every setback as a symptom of a sick society is a cheap grab for gravitas. Finally, drop the Nietzsche. His ideas may seem edgy, authentic, baaad, while humanism seems sappy, unhip, uncool. But what’s so funny about peace, love and understanding?

Taip, problemų pasaulyje vis dar yra, ir jų visada bus. Turim pasaulinę klimato kaitą, ir mūsų vandenynai užteršti plastiku. Turim kai kurias agresyvias kaimynes, turim pabėgėlių problemas, turim nusivylimo ir nelygybės. Bet, lyginant su istorija, šios problemos yra gana nedidelės, ir jas įmanoma išspręsti. Juk savo protu išsprendėme žymiai didesnes problemas: išvengėme šimtų milijonų mirčių nuo ligų, kurias pagydėme, sumažinome karinių konfliktų apimtis, ir visaip kitaip pagerinome savo gyvenimo kokybę.

Viena rizika visgi egzistuoja: protui ir mokslui kartais oponuoja populizmas, jausmingas tamsumas ir religinis fanatizmas. Kyla skiepų skeptikų bangos, valdžioje atsiranda širinskienės, tampa populiaru būti antiintelektualu. Tamsumas ir nenoras protu suprasti pasaulio labiausiai ir gali mus nuvesti nuo to teisingo kelio, kuriame iki šiol tvirtai stovėjome.

Dantė – „Dieviškoji komedija“

Uff… Prireikė kone ištisų metų kol per sukąstus dantis ir jau nebežinau kelinto pragaro rato kančias sugebėjau šitą legendinį kūrinį perskaityti. Lyginant su Dante, Homero „Iliada“ pasirodė lengvas paaugliškas kūrinys, kurį skaityti yra smagu. Tiesa, vietomis ir kokio nors Europos Sąjungos struktūrinio fondo lėšų panaudojimo ataskaita būtų buvusi smagesnė už Dantės „Dieviškąją komediją“ – ataskaitoje bent jau apytiksliai suprasčiau apie ką rašoma.

Aišku, tai akmuo ne į Dantės, o mano paties daržą. Dantės „Dieviškoje komedijoje“ atsispindi visas viduramžių kultūrinis kontekstas: ten surasime turbūt visus svarbiausias Antikos bei ankstyvosios krikščionybės asmenybes, supratus visas užuominas ir alegorijas galima susidaryti labai išsamų vaizdą apie moralines vertybes, gėrio ir blogio sampratą. Tai monumentalus darbas, viską aprėpiantis paveikslas, tačiau to paveikslo interpretavimui reikia labai daug žinių. Matyt prie šio kūrinio reikės sugrįžti dar po kelių dešimtmečių, kai jau būsiu jų daugiau įgijęs. Išganymo tikiuosi vėliau.

Ir net nežinai, kaip tokią knygą vertinti balų sistemoje: supranti, jog tai labai gera ir vertinga knyga, bet asmeniškai ji man priminė tikrą pragarą.

Andrius Kleiva: „Kaip veikia Japonija“

Andrius Kleiva – jauniausias Lietuvos interneto dienoraštininkas, nors, deja, jo svetainės internete jau nebėra. Baigęs mokslus Prancūzijoje, jis metus praleido Japonijoje – ši jo knyga yra įspūdžių iš tolimos ir keistos šalies suvestinė.

Japonai europiečio akimis yra keistoki, uždari ir kompleksuoti. Kleivos knygoje analizės apie antropologines to priežastis nerasime, bet pastebėjimų ir keistenybių aprašymų – į valias. Skaičiau su malonumu ir ne kartą sau kartojau, kad tokia kultūra – ne man. Nors ir laikau save intravertu, bet čia visai kita lyga.

Knygoje man kliuvo tik jos stilius: jis labai „weblogiškas“ ir ironiškai (tikiuosi, kad ironiškai!) kartojamos klišės greitai pabosta. Tačiau gal tai reiktų nurašyti kartų skirtumui, nes, kaip suprantu, daugeliui skaitytojų kaip tik stilius ir yra vienas iš knygos pliusų. Reikia būti atlaidesniam.

Uganda apmokestino socialinius tinklus

Nauja idėja valdantiesiems: apmokestinti socialinius tinklus. Uganda nuo liepos mėnesio apmokestino prieigą prie socialinių tinklų ir nuo šiol kiekvienas norintis jais naudotis, už kiekvieną dieną iš anksto turės susimokėti po 200 Ugandos šilingų (apie 4.4 euro centus). Susimokėjus bus laisvai galima pasiekti Facebook, Instagram bei Linkedin. Iki kitos dienos.

Tiesa, mokesčio motyvacija gana keistoka – valdžia sako, kad socialiniuose tinkluose sklinda nepagrįsti gandai ir su tuo valdžiai labai brangu kovoti. Kritikų (ir žmogaus teisių aktyvistų) nuomone, mokesčiu iš tiesų bandoma įvesti cenzūrą, o ne išgydyti piliečius nuo interneto priklausomybių. Valdžia tikisi per metus surinkti 100 milijonų JAV dolerių.

2016-ų metų vasarį, per rinkimus Ugandos valdžia jau buvo vienašališkai užblokavusi visus socialinius tinklus, mat buvo „iškilusi grėsmė saugumui“.

Akims paganyti: folin.lt

Šio ryto mano atradimas – fotografo Lino internetinis dienoraštis apie keliones po svečias šalis folin.lt. Jau seniai su tokiu pasimėgavimu ką nors skaičiau ir ganiau akis po užsienio gatvių ir žmonių vaizdus. Linas turi ne vien puikią fotografo akį, bet ir puikiai valdo klaviatūrą. Gaila tik kad RSS dienoraštyje nėra, tad neįmanoma jo prenumeruoti.

ATNAUJINIMAS: Visgi RSS šiame dienoraštyje egzistuoja!