Norbertas Černiauskas - „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“
Nelabai seniai išleista Norberto Černiausko knyga apie paskutinę Lietuvos 1940-ųjų metų vasarą sukėlė daug minčių ir emocijų. Joje rašyta apie tai, kuo gyveno paprasti, ir ne tokie paprasti Lietuvos žmonės, apie ką diskutavo politikai, kokios problemos buvo aktyviai gvildenamos. Knyga parašyta taip, lyg didžiulis karo debesis lyg ir kybo padangėje, bet daugelis užsiėmę visai kitais dalykais. Ukrainos karo kontekste tai buvo labai įtaigi knyga: gal ir mes gyvename paskutinę savo nepriklausomos Lietuvos vasarą ir tiesiog to nepastebime? Skaityti toliau…
Marija Drėmaitė: „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918-1940“
Vienas iš pastarosios Knygų mugės pirkinių buvo Marijos Drėmaitės surinktas straipsnių apie tarpukario Kauno architektūrą rinkinys „Optimizmo architektūra“. Kadangi užaugau Kaune, tai tema labai artima. Knygoje labai daug nuotraukų ir iliustracijų, pasakojimai ne per daug moksliški, tad ši knyga turėtų patikti kiekvienam besidominčiam Kauno architektūros istorija. Kaunas, netikėtai tapęs Laikinąja Sostine, buvo neišvaizdus provincijos miestas. Pradžioje vis dar buvo tikimasi greitai atgauti Vilnių, tad pirmąjį dešimtmetį nebuvo skubama investuoti į Kauno infrastruktūrą. Skaityti toliau…
Kelios mintys apie dirbtinį intelektą
Užtikau gerą komentarą, kuris gana gerai atspindi mano paties nuomonę apie dirbtinį intelektą: I suspect the people talking about using AI as a complement to learning will be grossly disappointed for two reasons. The first is that it will be harder to motivate people to learn things, especially basic things. The analogy here is with the calculator. If you ask most kids today, they’d tell you that they don’t see much reason to be proficient at arithmetic because calculators can do this for them. Skaityti toliau…
Tadeusz Katelbach: „Atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką“
Prieš beveik pusę metų skaičiau tarpukarinio „Lietuvos Aido“ korespondento Valentino Gustainio knygą apie Lenkiją. Dėl Vilniaus krašto problemos tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrant šaltajam karui buvo nuspręsta apsikeisti žurnalistais, kurie galėtų gyventi kitoje konfliktuojančių valstybių sienos pusėje ir stebėti, aprašinėti nuotaikas bei politines realijas, o tikrovėje – vykdyti ir žvalgybinį darbą. Valentinas Gustainis kelis metus praleido Varšuvoje, o Tadeusz Katelbach beveik ketverius metus gyveno Kaune. Pernai metų pabaigoje Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka dviem tomais – „Atvirai“ bei „Slaptai“ - išleido Tadeusz Katelbach viešų straipsnių bei slaptesnių raportų rinkinį apie Lietuvą ir jos politiką. Skaityti toliau…
Pokyčiai dienoraštyje
Prieš 17 metų ir dvi dienas perkrausčiau šį tinklaraštį į Wordpress platformą. Per tą laiką Wordpress man tarnavo visai neblogai, nors pastaruoju metu jaučiau, kad jis kiek apkerpėjęs: per tuos metus prisirinko nemažai naudojamų įskiepių (o kai kurie jų jau nebepalaikomi), keisti kažką daugiau nei paprastą tekstą darėsi sudėtinga. Pasiryžau minimalizmo vardan pereiti prie žymiai paprastesnės sistemos ir per kiek daugiau nei per savaitę sukėliau visus savo senus įrašus į paprastą HTML, generuojamą hugo. Skaityti toliau…
Trupiniai #1
Pabandysiu idėją grįžti prie šio tinklaraščio ištakų, tad štai keletas minčių, kurios sukosi galvoje pastarosiomis dienomis: Vienas iš įdomesnių atradimų – interneto svetainė, kurioje yra daugumos Lietuvos didmiesčių viešojo transporto maršrutų istorija. Tarkim, galima sužinoti, kad pirmasis troleibusų maršrutas Vilniuje pasibaigdavo ties Kazachstano ambasada (tuo metu Birutės g. 18 buvo Kino studija), yra žemėlapiai, tiksli maršruto keitimo chronologija, ir pan. Šis youtube filmukas paaiškino man, kas tie TikTok edits, ir kodėl jie tokie sėkmingi. Skaityti toliau…
Senasis tinklaraščių pasaulis dar šiek tiek gyvas
Praėjusį savaitgalį kažkas užrodė tinklaraščių nuorodų svetainę ooh.directory ir aš keletą valandų praleidau juos skaitydamas. Keli tinklaraščiai gal kiek ir buvo pažįstami nuo senų senų weblogų laikų, bet dauguma buvo tiesiog paprastų žmonių dienoraščiai, su įrašais apie tai, kas jiems užkliuvo internete, ką įdomaus perskaitė, ką išsikepė, išmoko ar ką pagalvojo. Tikrieji interneto dienoraščiai, rašomi daugiausiai sau, o ne kažkokiai menamai publikai, su nedaug savicenzūros, nesistengiant sulaukti kuo daugiau komentarų ar reakcijų socialiniuose tinkluose. Skaityti toliau…
Charles Dickens – „The Pickwick Papers“
Tai pirmasis Čarlzo Dikenso kūrinys, dalimis spausdintas žurnaluose ir pelnęs jam rašytojo šlovę – tuo metu jam buvo 24 metai. Šią knygą turiu įsigijęs nuo mokyklos laikų, tad jau daugiau nei ketvirtį amžiaus ji yra mano „ruošiuosi perskaityti“ knygų sąraše, bet taip iki šiol ir nesu jos įveikęs. Bandžiau kelis kartus. Pagaliau pabaigiau, bet didelio įspūdžio, priešingai nei 1830-ųjų publikai, ši knyga nepadarė. Nesakyčiau, kad knyga perdėm nuobodi, joje yra nuotaikingų pasakojimų: ji suręsta lyg būtų poros šimtų metų senumo serialas. Skaityti toliau…
Mantas Adomėnas – „Moneta & labirintas“
Intelektualių romanų Lietuvoje ne tiek jau daug, o šis labai intelektualus, vietomis net per daug. Parašytas įtraukiančiai, įdomiai, nušviečiantis ir paliečiantis daug įdomių nesenų Lietuvos įvykių, daug papasakojantis apie šnipų teoriją ir praktiką. Tiesa, kartais atrodo, kad Mantas Adomėnas į knygą norėjo sudėti visą savo per gyvenimą sukauptą erudiciją, pilnai su nuorodomis į visas savo perskaitytas knygas ir filosofijos studijose nagrinėtus teologus. Kaip kažkas jau sakė, kas leidžiama Umberto Eco Jupiteriui, nebūtinai leidžiama Manto Adomėno jaučiui. Skaityti toliau…
Michael Pye – „Antwerp. The Glory Years“
Ši trumpa knygelė apie Antverpeno gyvenimą 16 amžiuje galėtų būti kiek geriau suplanuota: atskiri skyriai pasakoja nelabai susijusias istorijas, kai kurios jų net iškrenta iš bendro miesto paveikslo. Bet visa šių istorijų mišrainė sudaro gana įdomų vaizdą: Antverpenas tuo metu buvo ne vien vienas svarbiausių prekybos miestų Europoje, bet ir mokslo, reformacijos, knygų spausdinimo centras. Tiesa, man pritrūko gilesnio supratimo, kodėl iškilo būtent Antverpenas, kaip jis nukonkuravo Briūgę ir kitus Habsburgų Nyderlandų miestus: matyt padėjo itin liberali miesto religinė politika (žydų beveik nepersekiojo, svarbu, kad jie oficialiai „atsiverstų“, nesvarbu, ar realiai jie po to gyveno krikščioniškai), didele vertybe buvo laikomas pelno siekimas (reali valdžia buvo pirklių rankose), nuosekliai buvo kovojama už muitų ir mokesčių mažinimą ir pan. Skaityti toliau…