Dar vieno analitiko svetainė
Petras Kudaras
Religija
Kartais istorijos apie knygas būna ne ką mažiau įdomios už pačius spaudinius. Tokia man pasirodė Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorija, į kurią mane nuvedė trumpas jos paminėjimas Česlavo Milošo ir Jerzy Giedroyco laiškuose: ten Milošas rašo, jog girdėjęs, kad lenkai išleido transkribuotą šios Biblijos leidimą ir klausiąs Giedroyco, ar šis neturi egzemplioriaus. Pastarasis atrašo, kad vieną turi, bet čia tokia retenybė, kad galės tik Milošui jį iš rankų parodyt, niekaip kitaip neskolinsiąs.
Skaityti toliau…
Šį 2003-ųjų knygos leidimą netikėtai užtikau viename Londone naudotų knygų knygyne (pirmasis leidimas išleistas prieš pusę amžiaus, 1971-aisiais). Nors po kelių šimtų puslapių ją buvau užmetęs ir prireikė kone dviejų metų jai įveikti – labai ja džiaugiuosi. Sužinojau daug naujo apie XVI ir XVII amžiaus Anglijos prietarus, raganystes, astrologiją, būrimus ir panašius dalykus. Ši knyga – išsami to laikmečio studija, su begale faktų, nutikimų, teismų aprašymų, su nuodugnia analize, kodėl magija buvo populiari, kokį vaidmenį ji vaidino kasdieniniame gyvenime, koks buvo požiūris į ją ir kodėl ji vėliau nublanko.
Skaityti toliau…
Kartais taip būna, kad perskaitai knygą, ir kokia nors viena jos ganėtinai smulki ir neesminė idėja prilimpa prie tavęs ir nepaleidžia dar kelias savaites. Taip vis manęs nepalieka Stephen Hough knygos skyrelis apie šv. Mišių Eucharistiją – na, žinote, apie tą esminę pakylėjimo vietą, kai aukštyn iškeliama Ostija ir sakoma „Tai yra mano kūnas“ ir tada – BAM! – duona virsta Kristaus kūnu. Po minutės iškeliama vyno taurė, sakoma „Tai yra mano kraujas“ ir vėl – BAM!
Skaityti toliau…
Stephen Hough yra garsus pianistas, bet aš apie jį nieko nežinau, nes nelabai ką suprantu apie klasikinę muziką. O tai puiki priežastis paskaityti knygą, sudarytą iš jo internetinio dienoraščio įrašų: juk kuo tolimesnė sritis, tuo įdomiau sužinoti ką nors naujo.
Ne viskas man jo knygoje „Rough Ideas“ patiko, nes daug kur iš tiesų man trūko muzikinio išsilavinimo. Autorius nemažai laiko skiria kompozitorių kūrinių arba kokio nors garsaus menininko paveldui aptarti, nes man tiek kūriniai, tiek pavardės skamba panašiai artimai kaip Etiopijos parlamento batalijos – tiesiog neturiu reikiamo konteksto.
Skaityti toliau…
Labiausiai gaila, kad ši knyga rašyta prieš daugiau nei dešimtmetį, 2008-aisias. Nors tikriausiai iraniečių mąstymas nuo to laiko nepasikeitė, bet politiniai vėjai kažkiek kinta net ir pačiame Irane: kaip tik buvo aprašomas laikas, kai prezidentą Khatamį pakeitė Ahmedinedžadas, o šis jau septyneri metai kaip nebe prezidentas. Bet galų gale tai ne taip svarbu, nes pagrindinė galia ne prezidento, o religinio lyderio Ali Khomenei rankose.
Autorius Hooman Majd yra JAV gyvenantis iranietis (persas), kurio tėvas dar šacho laikais buvo ambasadorius.
Skaityti toliau…
Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.
Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms.
Skaityti toliau…
Dar mokyklos laikais turėjau tam tikrą obsesiją Senovės Egiptui. Faraonai atrodė tokie dieviški, tiek toli pažengę, lyginant su kaimynais, tiek daug pasiekę civilizacijoje ir kultūroje. Sąsiuvinyje paišydavausi hieroglifus ir skaitydavau visas knygas, kur tik buvo minimas Egiptas.
Turbūt pati mįslingiausia asmenybė Senovės Egipto istorijoje yra faraonas Achetatonas: jis kone pirmasis, nustūmęs visus senuosius dievus, perėjo prie monoteizmo. Amonas Ra ir visas dievų panteonas liko senojoje sostinėje, o Achetatonas ėmėsi kurti Atono kultą – nuo šiol vienintelis dievas turėjo būti saulė Atonas ir jo įsikūnijimas pasaulyje pats faraonas (ir jo karalienė Nefertitė).
Skaityti toliau…
Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.
Skaityti toliau…
Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą, marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus.
Skaityti toliau…
Nebepamenu, iš kur ši knyga atsirado mano skaitytinų knygų sąraše: gal ji šmėkštelėjo skaitomų interneto dienoraščių įrašuose, o gal ją pamačiau Goodreads sraute. Matyt užkliuvo tai, kad šia tema nieko nesu skaitęs, ir nieko apie tai nenutuokiu. Jei knygą vertinti pagal šį kriterijų, tai ji tikrai gera, nes sužinojau tikrai daug. Tiems, kam ši tema nenauja, knygoje klius daug kas: ji pasikartojanti, ganėtinai vienpusė ir joje trūksta gylio.
Talaq – musulmonų vyrų teisė išsiskirti su žmona, paprasčiausiai pasakant, kad jis jos atsisako.
Skaityti toliau…
Ėmiausi šios knygos sužinojęs, jog tai Bill Gates‘o mėgstamiausia šiuolaikinė knyga. Ir nors skaičiau ją gal ne taip greitai, kaip tikėjausi, ją rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač bambekliams ir pesimistams, kurie mano, jog pasaulis ritasi velniop, o už kiekvieno Delfio straipsnio slypi naujas pasaulinis karas. Realybė ne tokia jau bloga, o mes iš tiesų gyvename labai gerais laikais. Ir svarbiausia – viskas ir toliau gerėja!
Knygą turbūt būtų galima sutraukti į šią labai patikusią pastraipą:
Skaityti toliau…
Uff… Prireikė kone ištisų metų kol per sukąstus dantis ir jau nebežinau kelinto pragaro rato kančias sugebėjau šitą legendinį kūrinį perskaityti. Lyginant su Dante, Homero „Iliada“ pasirodė lengvas paaugliškas kūrinys, kurį skaityti yra smagu. Tiesa, vietomis ir kokio nors Europos Sąjungos struktūrinio fondo lėšų panaudojimo ataskaita būtų buvusi smagesnė už Dantės „Dieviškąją komediją“ – ataskaitoje bent jau apytiksliai suprasčiau apie ką rašoma.
Aišku, tai akmuo ne į Dantės, o mano paties daržą.
Skaityti toliau…
Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kuri duotų tiek daug peno pamąstymams. Ir nors vėlyvasis Senovės Romėnų stoicizmas persmelktas susitaikymu su būtimi ir mirtimi, o šis determinizmas gana keistas dabarties kultūroje (kuri lyg ir užprogramuoja žmogų „siekti! dirbti! daryti!“), vis tiek čia apstu puikių vertybių bei nurodymų, kaip reikėtų elgtis gyvenime. O kartais vien vertybių permąstymas gali būti į naudą. Knygoje niekinama bet kokia prabanga ar tuštybė, nes tai laikina. Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau.
Skaityti toliau…
Gal toks įspūdis susidaro tik man, bet drįsčiau teigti, jog pastaraisiais metais Vakaruose žymiai paaštrėjo priešprieša tarp ateistų ir religijos šalininkų. Daugiausia įtakos tam tikriausiai turėjo labai populiari biologo Richard Dawkins knyga „The God Delusion“, kurioje jis labai aštriai gina ateizmo poziciją, o religiją sulygina su blogiu, iš kurio reikia vaduoti naivius žmones.
John Humphrys knyga „In God We Doubt“, kurios paantraštė skelbia, jog autoriui iki galo nepavyko „atsiversti“ į ateizmą, parašyta iš agnostiko pozicijų.
Skaityti toliau…
Šiuo metu skaitau vieno rabino išleistą knygą apie žydų kultūrą ir jų tradicijas. Knyga storoka, bet įdomi tuo, jog krikščionybės suformuotas požiūris į Senąjį Testamentą gerokai skiriasi nuo žydų požiūrio į jį.
Kadangi visgi esu katalikas, tai esu susidaręs nuomonę, jog Senasis Testamente aprašomas gana žiaurus Dievas, visi žmonės – savanaudžiai ir galioja visuotinė taisyklė „akis už akį, dantis už dantį“. Tuo tarpu šioje knygoje teigiama, jog žydai Dievą įsivaizduoja kaip teisingą, bet jokiu būdu ne žiaurų.
Skaityti toliau…
The Economist rašo apie Daniel C. Dennett knygą „Breaking the Spell: Religion as a Natural Phenomenon“, kurioje siūloma religijas studijuoti kaip galima objektyviau. Pati idėja atrodo yra labai paprasta, bet visgi mūsų įsitikinimai ir vertybės sunkiai leidžia objektyviai priimti kitų religijų papročius, jais nesibjaurint. Užtenka perskaityti sekančią pastraipą, kad suvoktum, kodėl mes nesuprantame musulmonų, o jie nesupranta mūsų:
[…]Daniel Dennett teasingly asks his readers whether they have heard of a people called the Yahuuz.
Skaityti toliau…
MIT ekonomistas Jonathan Gruber savo moksliniame straipsnyje teigia, jog religingesni žmonės gauna geresnį išsilavinimą, rečiau skiriasi ir uždirba daugiau pajamų (via The Economist). Teigiama, jog dvigubai dažniau bažnyčioje apsilankantys žmonės uždirba apie 10 procentų daugiau pajamų. Tiesa, nors koreliacinis ryšys ir nustatytas, bet juk žinoma, kad koreliacija nereiškia priežastingumo: gali būti, jog į bažnyčią eina darbštesni žmonės, kurie dėl to ir gauna didesnius atlyginimus.
Bet racionlaių reiškinio paaiškinimų irgi gali būti: aktyviai dalyvaujantys bažnyčios veikloje žmonės suranda naujų pažinčių, kurios gali būti naudingos darant verslą ar kopiant karjeros laiptais, o taipogi religija bei tikėjimas mažina stresą, tad religingi žmonės gali būti produktyvesni.
Skaityti toliau…
Dilbert kūrėjas Scott Adams neseniai išleido dar vieną savo knygą, kuri šį kartą nėra apie juokingą korporacinių varžtelių gyvenimą, o parašyta apie žymiai rimtesnius dalykus – filosofiją, religiją, mokslą ir šiaip požiūrį į pasaulį. Naujoji knyga vadinasi „God’s Debris“, o jos elektroninis formatas platinamas nemokamai. Autorius teigia, jog jis bandė įsivaizduoti, kaip būtų galima paaiškinti filosofinius klausimus remiantis prielaida, jog paprasčiausias atsakymas yra teisingiausias. Čia įvado dalis:
Therein lies the thought experiment: Try to figure out what’s wrong with the simplest explanations.
Skaityti toliau…
Tiesą sakant, tikėjausi, jog ši knyga bus bent jau tokia pati įdomi, kaip kad ir mano skaityta Jungo knyga apie religiją, bet šiek tiek suklydau. Jean Francois Catalan yra kunigas, jėzuitas ir psichologijos profesorius, bet ši jo knyga didelio įspūdžio man nesudarė – galbūt dėl to, kad dabar ją aprašinėdamas sunkiai galiu suvokti, kokia gi visgi buvo jos pagrindinė mintis. Atrodytų, jog knyga parašyta gana aptakiai, nesistengiant nagrinėti religijos ir psichologijos klausimą nei iš religijos, nei iš psichologijos pusės, tad atrodytų, jog gaunasi knyga apie nieką.
Skaityti toliau…
Šios dienos sumos mišiose Vilniaus arkikatedroje mane su Indraja nustebino viena malda, kuri atrodė labai netinkanti prie šiuolaikinės katalikybės siekių ir požiūrio. Būtent bendruomeninės maldos metu, kai po pamokslo ir „Tikiu“ į įvairius maldavimus bendruomenė atsiliepia žodžiais „prašome tave, Viešpatie“ nuskambėjo prašymas, kad žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys priimtų tikrąjį tikėjimą. Šis prašymas skambėjo itin keistai jau vien dėl to, jog pamokslo metu buvo užsiminta apie teroristų atakas Londone, o kadangi terorizmas dažnai siejamas su islamo fundamentalizmu, toks netiesioginis krikščionybės iškėlimas kitų religijų atžvilgiu (nes juk žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys klysta, tad prašoma, jog jie atsiverstų į tikrąjį tikėjimą) nelabai skatina skirtingų tikėjimų žmonių pakantumą vieni kitiems.
Skaityti toliau…
Trumpa knygelė, kurią suskaičiau per vakarą, ir kuri sukėlė šiek tiek įdomių minčių. Carlo Carretto tapo Mažųjų Brolių ordino nariu ir gyveno atsiskyręs Saharoje, o „Laiškai iš dykumos“ yra jo mintys ir filosofija apie tai, ką jis joje rado.
Viena svarbiausių ir įdomiausių šios knygelės minčių yra ta, jog Dievo neįmanoma suprasti, jo išprotauti, todėl ir nereikia niekur jo ieškoti bandant pagrįsti jo egzistavimą argumentais ar išvedžiojimais. Pagrindinis dalykas, kurio reikia, tėra tikėjimas ir meilė, o šituos dalykus galima lengviausiai gauti gyvenant paprastai, nesigilinant į teologinius ir filosofinius dalykus, neieškant priekabių kitų žmonių tikėjime, priimant viską paprastai kaip vaikui.
Skaityti toliau…
Šiandien Xawiers užsiminė, jog jį irgi pradeda knisti religijos klausimai lietblogsuose, ir kad galbūt vertėtų juos pašalinti. Manau, kad tai nebūtų visai teisinga, nes kiekvienas visgi turėtų turėti galimybę būti išgirstas kol kas dar ne itin dideliame lietblogs pasaulyje (nors lietuviškoji blogosfera atrodo nėra tokia ir maža: vien blogas.lt turi apie 3000 vartotojų).
Manau, jog daugėjant lietblogs lankytojų reikėtų įvesti kategorizavimą (kuris galėtų būti vykdomas ir tagingo pagalba, ala technorati), o jau paskui kiekvienai atskirai kategorijai tiekti atskiras RSS santraukas.
Skaityti toliau…
Retkarčiais pasiskaitinėju Lino dienoraštį, kuris kartais pradžiugina tikrai puikiomis mintimis, bet pastaruoju metu ten randu ir žymiai radikalesnių pasisakymų katalikybės atžvilgiu. Suprantu, kad Linas nėra katalikas, o krikščionis neformalas, tačiau kartais jo mintys man sunkiai suprantamos (esu gi katalikas ;), tad tikiuosi šiuo savo dienoraščio įrašu užmegzti šiokį tokį dialogą ;) Tikiuosi, kad prie diskusijos gal būt prisijungs ir kiti krikščionys weblogininkai, kurių kaip įtariu yra ganėtinai daug, nors nei vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, o tuo labiau realiame gyvenime.
Skaityti toliau…
Habemus papam! Vos tik sužinojus, kas išrinktas naujuoju popiežiumi, beveik norėjosi sušukti „ar aš jums nesakiau?“, nes juo tapo ne kas kitas, o bažnyčios teologas ir konservatorius Joseph Ratzinger, pasivadinęs Benediktu XVI-uoju. Iš pirmųjų naujojo popiežiaus žodžių, kurie skelbė, jog Jonas Paulius II-asis buvo didis žmogus, aišku, jog bažnyčia eis toliau ta pačia Jono Pauliaus pramintąja kryptimi. Tačiau šiuo metu to turbūt labiausiai katalikų bažnyčiai ir reikia.
Savaime suprantama, nerims kalbos apie celibato panaikinimą, apie kontracepcijos pripažinimą, bet šių dalykų artimiausiu metu nereiktų tikėtis.
Skaityti toliau…
Perskaičiau jau antrąją knygą, susijusią su psichologija. Šį kartą tai Karlo Gustavo Jungo paskaitų apie religijos reikšmę psichologijoje konspektai. Viena svarbiausių minčių šioje knygoje yra ta, jog psichologiniu požiūriu, religija yra labai svarbi žmogui, nes ji duoda tvirtumo einant per gyvenimo sunkumus. Jungas teigia, jog visai nesvarbu, ar dievas yra, ar jo nėra, svarbu yra išgyvenimas, kurį patiria žmogus religijoje. O kadangi šis išgyvenimas yra teigiamas, tai reiškia, jog tikėjimas irgi yra teigiamas dalykas.
Skaityti toliau…
Pateko man į rankas Česlovo Kavaliausko straipsnių knyga „Tarp fizikos ir teologijos“. Pats autorius yra jau miręs iškilus kunigas ir mąstytojas, išvertęs iš senovės graikų kalbos Naująjį Testamentą. Knyga gana sudėtinga, bet įdomi, ji pilna idėjų apie netiesinį Jėzų, Giodelio teoremų svarbą ne vien krikščioniškajai bei ir apskritai filosofijai ir pan. Knygoje visur bandoma pasakyti, kad filosofija be matematinio ar loginio pagrindo yra niekam verta, ir turėtų būti laikoma tik pamąstymais, o ne rimtu mokslu.
Skaityti toliau…