Dar vieno analitiko svetainė
Petras Kudaras
Visuomenė
Manau, tai viena iš labiausiai išpopuliarėjusių neseniai išleistų mokslinių monografijų Lietuvoje. Daug kas minėjo recenzijose, apie ją nemažai kur buvo rašoma, ir tai galima suprasti, nes tema – viliojanti ir pikantiška, tad kaip gi smalsumas nenugalės.
Perskaičius knygą nemažai ką sužinojau – visgi rašoma apie mano tėvų kartą, kurioje intymūs dalykai buvo tabu, tad apie tai informacijos ne kažinkiek. Turbūt įdomiausias buvo pirmasis skyrius apie kūno nuogumo ir erotikos vaizdavimą tuometinėje žiniasklaidoje: kas buvo leidžiama, kur buvo ribos, kaip jos kito.
Skaityti toliau…
Vaikystėje „Guliverio kelionės“ prilygo Baronui Miunhauzenui: siureali ir linksma pasaka, bet nieko labai ypatingo. Pernai metais net kelis kartus akis užkliuvo už užuominų, jog Džonatanas Sviftas laikomas vienu geriausių britų rašytojų, ištobulinusių politinės satyros žanrą (kadangi XVIII amžiaus pamfletininkai kaip tik buvo aukštumoje, tai – ypatingas pagyros ženklas). To vedamas, labai norėjau dar kartą perskaityti „Guliverio keliones“ suaugusiojo akimis. Ir šį kartą originalia kalba. Kadangi dar Londone nusipirkau Džonatano Svifto laiškų ir dienoraščių knygelę, mano pažintis su Guliveriu ir jo kūrėju tapo kiek gilesnė nei iš pradžių tikėjausi.
Skaityti toliau…
1726 metais Džonatanas Swiftas išleido savo populiariausią knygą „Guliverio kelionės“, kurioje buvo aprašoma ir kelionė į skraidančią salą Laputą. Salos gyventojai – labai protingi, bet nelabai tikrame gyvenime besigaudantys mokslininkai, kurie vis prigalvoja visokiausių keistenybių, turinčių visiems palengvinti gyvenimą. Vienas toks išradimas yra milžiniška mašina su daugybe ratų ant kurių pritvirtintos lentelės su įvairiausiais žodžiais, paimtais iš išradėjo jaunystės užrašų: patempus virvelę tie ratai sukasi ir žodžiai susidėlioja daug maž atsitiktine tvarka į sakinius.
Skaityti toliau…
Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų.
Skaityti toliau…
Gregory Clark knygoje analizuoja pavardžių paplitimą įvairiose socialinėse klasėse ir daro išvadą, kad žmonija yra labai mažai socialiai mobili. Kitaip tariant, mažai šansų, kad skurde gyvenanti šeima per kelias kartais prisikas prie elito: priešingai, teigiama, kad dar ir dabar Britanijos elite žymiai daugiau žmonių su Normanų aukštuomenės pavardėmis nei būtų galima tikėtis (nors nuo normanų užkariavimo praėjo beveik tūkstantis metų). Tarp universitetų studentų galima matyti žymiai daugiau žmonių su pavardėmis, kurias buvo galima sutikti universitetų sąrašuose prieš tris ar keturis šimtus metų.
Skaityti toliau…
Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais.
Skaityti toliau…
Šis trumpas manifestas kiek per radikalus: ne kiekvienas turėtų imti ir visiškai nustoti domėtis žiniomis, bet jį paskaičius yra apie ką pagalvoti. Iš tiesų, naujienų portalai ir žinių srautas sukelia be galo daug nerimo, žinios šiais laikais yra tam, kad šokiruotų, o ne informuotų. Kiekvieną dieną žiniasklaidoje perskaitome begalę naujienų, ir tik labai labai menka jų dalis iš tiesų yra mums aktuali. Kažkuris politikas kažką pasakė, kažkas su kažkuo susitiko, kažkokia įžymybė kažkur apsilankė, kažkur toli įvyko kažkokia nelaimė, buvo sunaikintas dar vienas tankas, dar kartą buvo pagrasinta Europai, akcijų kainos kažkiek pasikeitė, palūkanos padidėjo, bulvių kainos kiek nukrito, Akmenės rajone gimė trynukai, Švenčionyse kažkas kažką subadė peiliu.
Skaityti toliau…
Ši knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai nuobodi – parašyta ji vadovėliškai, sausokai. Bet ją perskaičius atsiveria gilus ir ryškus kalbų pasaulis, visai kitoks nei mums apie jį mokė mokykloje ar bandė suformuoti kalbos komisija. Kalbų pasaulis be galo įvairus ir įdomus, jame tiek daug keistenybių. Ir jame nėra frazės „negalima taip sakyti“: kalbą kuria ne kalbos komisija, o žmonių kultūra. Nesikeičia tik negyvos kalbos, kuriomis jau daugiau niekas nebešneka.
Skaityti toliau…
Dar viena knyga, kurią pirkau kelionei į Švediją. Tamsoka ir baisoka: švedė žurnalistė piešia nelabai patrauklų Švedijos paveikslą, kuriame tolerancija tik deklaruojama, o imigrantų problemos sušluojamos po kilimėliu. Daug rašoma apie švedų visuomenę ir jos vertybes, apie tai, kad istoriškai švedai nemėgdavo išsišokėlių, buvo itin vertinama lygybė, visi buvo „kirpti pagal vieną matą“. Švediškas būdas kovoti su kitokiais – juos išmesti iš bendruomenės, išsišokėliai ignoruojami. Iš pažiūros švedai save laiko labai tolerantiškais, tad kitaip besielgiantys nebus viešai drausminami, jiems nebus priekaištaujama, tiesiog jie visur susidurs su diskriminacija.
Skaityti toliau…
Nors knyga rašyta dar visai neseniai – 2019-aisiais, bet pastarieji keli metai buvo tiek permainingi, kad ji jau atrodo kiek senstelėjusi. Pagrindinės problemos, apie kurias rašoma knygoje, vis dar aktualios, bet per trejus metus technologijų pasaulyje daug kas gali apsiversti: duomenų rinkimas apie vartotojus niekur nedingo, bet GDPR visus privertė pasitempti, Facebook vartotojų kiekis pradėjo kristi, Bitcoino bei kriptovaliutų žadama naujoji utopija netapo kūnu. Gali būti, jog Trumpo rinkimų kampanija ir Brexit buvo duomenų technologijų pikas.
Skaityti toliau…
Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės.
Skaityti toliau…
Turbūt ne mane vieną nustebino Vladimiro Putino vasario 24-osios dienos kalba, kurioje jis teigė, jog Ukraina niekada nebuvo normali valstybė, ji tik pasiklydusi Rusios (ne Rusijos!) dalis, todėl ukrainiečius, kaip šeimos narius, reikia išgelbėti nuo vakarų ir nacių įtakos. Serhii Plokhy knyga apie Rusijos nacionalizmo istoriją tvarkingai daug ką sudėlioja į lentynėles – nereikėjo Putino pareiškimais stebėtis, jie ilgos tradicijos tąsa.
Istoriškai Rusija save tapatinasi su Rusia – jau tūkstantį metų vienaip ar kitaip gyvuojančiu slavų genčių politiniu vienetu.
Skaityti toliau…
Kai Vagos knygyno populiariausių naujų knygų dešimtuke pamačiau naują Egidijaus Aleksandravičiaus knygą apie Valdą Adamkų, ilgai svarstyti nereikėjo: domino tiek rašytojo, tiek biografijos herojaus asmenybės, tad nenuostabu, kad iš knygos tikėjausi nemažai. Deja, ji tapo metų nusivylimu. Negalėčiau jos pavadinti niekaip kitaip kaip Adamkaus hagiografija, šventojo gyvenimo aprašymu. Esu skaitęs paties Valdo Adamkaus dienoraščius – jie žymiai labiau savikritiški, žmogiški, arčiau realybės, geriau atskleidžiantys prezidento asmenybę. Juk visi klysta, visi turi silpnumo akimirkų, ir ne viskas gyvenime būna tik teigiama.
Skaityti toliau…
Geriausias būdas pajausti, kokiu kosminiu greičiu viskas keičiasi internete – paskaityti prieš kokius aštuonerius metus išleistą knygą apie socialinius tinklus, internetinius dienoraščius ir „pilietinę žiniasklaidą“. Per nepilną dešimtmetį viskas taip apsisuko 180 laipsnių kampu, kad net nesitiki, jog galėjome būti tokie naivūs. Bet buvome: pamenu, jog mano paties požiūris į internetinius dienoraščius ir žiniasklaidą buvo labai panašus į autoriaus. Galvojome, kad žiniasklaidos beveik nebereikės, visas žinias gausime iš weblogų, ateis galas korupcijai, nes pasišventę piliečiai apie viską aprašys savo internetinėse svetainėse.
Skaityti toliau…
Šį 2003-ųjų knygos leidimą netikėtai užtikau viename Londone naudotų knygų knygyne (pirmasis leidimas išleistas prieš pusę amžiaus, 1971-aisiais). Nors po kelių šimtų puslapių ją buvau užmetęs ir prireikė kone dviejų metų jai įveikti – labai ja džiaugiuosi. Sužinojau daug naujo apie XVI ir XVII amžiaus Anglijos prietarus, raganystes, astrologiją, būrimus ir panašius dalykus. Ši knyga – išsami to laikmečio studija, su begale faktų, nutikimų, teismų aprašymų, su nuodugnia analize, kodėl magija buvo populiari, kokį vaidmenį ji vaidino kasdieniniame gyvenime, koks buvo požiūris į ją ir kodėl ji vėliau nublanko.
Skaityti toliau…
Kaip tik JAV rinkimų metu pasitaikiusi po ranka knyga apie „Cambridge Analytica“ buvo labai į temą. Gal iš knygos tikėjausi šiek tiek daugiau nei gavau, bet tikrai nenusivyliau – perskaičius susidaro įdomus vaizdelis apie šiuolaikinius socialinius tinklus, renkamus duomenis, duomenų mokslą ir juodąsias viešųjų ryšių technologijas, propagandą. Nemažai kam „Cambridge Analytica“ pavadinimas asocijuojasi tik su neteisėtu Facebook duomenų panaudojimu rinkimų kampanijoms, bet manau, kad esmė ne čia: jei duomenų šaltinis bus ne Facebook, atsiras kažkas kitas, jei ne „Cambridge Analytica“ – bus kokia nors anoniminė trolių ferma Peterburge.
Skaityti toliau…
John Barry knyga apie didžiąją 1918-1919 metų gripo epidemiją mano skaitomų knygų sąraše atsirado Bill Gates rekomendacijos dėka. Iš ties, tai labai išsamus darbas, kuriame aprašoma ne vien tik pandemijos eiga, bet ir visas kontekstas: tuo metu vis dar vyko pirmasis pasaulinis karas, tuo metu medicinos žinios buvo gana ribotos, tuo metu buvo daroma daug klaidų, kurių šiuo metu tikriausiai būtų galima išvengti. Bet skaičiau ją sunkiai, nes joje man buvo per daug dėmesio JAV medicinai, institutams, akademijoms ir šiaip, tai knyga apie JAV – nemažai teksto tiesiog buvo neaktualus ir neįdomus, nors vis vyliausi, kad bus palyginta ne vien skirtingų Amerikos miestų kova su pandemija, bet ir kitų šalių patirtis.
Skaityti toliau…
Praėjo jau savaitė nuo to momento, kai baigiau skaityti šią knygą. Skaitėsi lengvai ir įdomiai: daug pažįstamos interneto bei socialinių tinklų istorijos, kuri žadina švelnius nostalgiškus prisiminimus. Kaip viskas tada buvo fainai: draugavom su nepažįstamais, keitėmės nuomonėmis, eidavom į mytus, nebuvo jokių trolių ir influencerių. Iš tiesų, internetinis bendravimas nuo to laiko pasikeitė neatpažįstamai. Net jei ir prie Facebook, Reddit ir Instagram praleidžiu nemažai laiko, ten nekuriu beveik jokio turinio ir komentarų – tapau tikrasis lurkeris.
Skaityti toliau…
Į šios visiškai šviežios knygos pavadinimą nereikėtų kreipti labai daug dėmesio: ji rašyta Jungtinės Karalystės skaitytojui ir retkarčiais nuklysta į vokiečių lyginimą su britais – o šiems vis dar svarbu atrodyti pranašesniems už germanus („ne tam mes du pasaulinius karus prieš vokiečius laimėjom, kad jie čia mums Europos Sąjungos taisykles primetinėtų!“). John Kampfner knyga yra labai geras ir išsamus vadovas po šiuolaikines Vokietijos vertybes, politiką ir vietą pasaulyje, tai tiesiog būtina knyga tiems, kas nori suprasti šią šalį ir kuo ji gyvena.
Skaityti toliau…
Iš tiesų nusipirkau šią knygą manydamas, kad tai knyga apie Turkiją JAV piliečio akimis. Na, ji kažkiek apie Turkiją, bet labiausiai apie pačią JAV. Autorė nemažai laiko gyveno Stambule, keliavo po Egiptą, Afganistaną, Iraką, ir šioje knygoje aprašė, ką šių šalių gyventojai mano apie Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip galima nuspėti, galvoja jie ne per daug pozityviai, nors dar prieš kokį pusšimtį metų į amerikonus žiūrėjo su entuziazmu akyse.
Anti-Americanism is not some bitter mental disorder inflamed by conspiracy theories and misplaced furies and envy.
Skaityti toliau…
1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan.
Skaityti toliau…
Prisipažįstu, kad mane suviliojo pavadinimas ir labai geras reitingas Goodreads svetainėje: tikėjausi lengvos kone self-help stiliaus knygos apie skaitmeninę detoksikaciją, kažko panašaus į Cal Newport rašinius. Gavau kiek daugiau, bet labiau klausimais nei atsakymais.
„How to Do Nothing“ galima rasti daug filosofijos apie individualizmą, išsiskyrimą nuo minios, nepasidavimą laiko tėkmei. daug vietos apmąstymams, kodėl reikia daryti taip kaip visi, ar nevertėtų sustoti ir giliau apmąstyti prasmę vietoje automatinio skrolinimo per socialinių tinklų naujienas, ar gal tiesiog atsijungti nuo minios gamtoje.
Skaityti toliau…
Gerai, prisipažinsiu: nuo tada kai perskaičiau šią knygą mano žmona jau pradėjo vadinti sektantu ir vis nedrąsiai klausinėja ar nenusprendžiau tapti veganu ar imtis dar kokių radikalesnių pokyčių. Neslėpsiu, tai labai įtaigi knyga apie miego svarbą. Pradėjau eiti žymiai anksčiau miegoti ir sumažinau savo kavos vartojimo įpročius: kasnakt miegu kone valanda ilgiau nei anksčiau.
Matthew Walker knyga „Why We Sleep“ detaliai, remdamasi begale mokslinių tyrimų, išaiškina, ką mums duoda miegas, ir kodėl labai labai svarbu kiekvieną naktį gerai išsimiegoti.
Skaityti toliau…
Naujoje Peter Pomerantsev knygoje „This is NOT Propaganda: Adventures in the War Against Reality“ rašoma:
Glastnost metu atrodė, jog tiesa visus išlaisvins. Diktatoriai taip jos bijojo, kad stengėsi tiesą užgniaužti. Bet kažkas radikaliai pasikeitė. Dar niekada nebuvo tiek galimybių prieiti prie tiek daug informacijos ir faktų, bet atrodo, jog jie prarado savo galią. Nieko naujo tame, kad politikai meluoja, bet naujoviška tai, jog jie net su pasididžiavimu stengiasi parodyti, jog jiems visai nesvarbu, ar jie kalba tiesą ar ne.
Skaityti toliau…
Tuoj po „Kabinetas 339“ ėmiausi skaityti Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knygą „How Democracies Die: What history Reveals about Our Future“. Nors knyga daugiausiai apie JAV reikalus ir Donaldą Trumpą, bet natūralu, kad nuolat sau uždavinėjau klausimus ir apie mūsų jauną demokratiją.
Peržvelgdami daug istorinių pavyzdžių (Hitleris, Musolinis, Pinočetas, daugelis Lotynų Amerikos diktatūrų, dabartinė Lenkija ir Vengrija, Turkija ir pan) autoriai pastebi, jog dažniausiai civilizuotose šalyse diktatūros atsiranda ne per labai aiškų valstybės perversmą, kai valdžia vieną naktį užgrobiama jėga – dažniausiai diktatoriai išrenkami demokratiniu būdu.
Skaityti toliau…
Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.
Skaityti toliau…
Pasirodo, jog iki 1968-ųjų metų Saudo Arabijoje buvo naudojamas labai senas ir keistas laiko zonos nustatymo metodas: para buvo suskirstyta į 24 valandas, tačiau jų trukmė kiekvieną dieną keisdavosi. Tik saulei nusileidus laikrodžiai būdavo iš nustatomi ties nuliu ir prasidėdavo naktis, kuri tęsdavosi iki saulėtekio. Naktis, kaip ir diena, buvo padalinta į dvylika lygių dalių: žiemą nakties valandos gaudavosi kiek ilgesnės nei vasarą.
Ši sistema ne tokia jau ir nepraktiška: saulei leidžiantis visada muedzinas kviečia maldai, tad tai ir laikas, kai visi pasitikslina savo laikrodžius.
Skaityti toliau…
2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“.
Skaityti toliau…
Seniai seniai, kai prieš daugiau nei penkiolika metų pradėjau rašyti šį tinklaraštį, buvo tikima, kad internetas suteiks galimybių visiems laisvai reikšti savo nuomonę, išnyks cenzūra, bet kuris žmogus galės išsilaisvinti iš masinės medijos tironijos. Kuo daugiau galimybių reikštis „paprastam žmogui“ (nes juk mes tokiais save laikėme – tinklaraštininkai ne kokie žurnalistai su darbuotojo pažymėjimais ir leidimais patekti ten, kur ne visiems lengva įkišti nosį!) – tuo daugiau demokratijos. Laisvas žodis, kad ir koks ir atrodytų kvailas, buvo vienareikšmiškai laikomas teigiamu dalyku.
Skaityti toliau…
Gydytojų darbas sunkus. Nežmoniškai sunkus. Budėjimai, viršvalandžiai, stresas, graužatis, kad ne viską iki galo padarei tam, kad išgelbėtum gyvybę, maži pinigai (nors su tuo gal ir galima ginčytis – tiesiog pinigai maži, jei dirbama vien tik valstybiniame sektoriuje), nuovargis, ilgi studijų metai. Kraujas, mirtys, skausmas. Tam reikia pasišventimo.
Adam Kay knyga yra juokingų (ir šokiruojančių) pasakojimų apie gydytojo rezidento darbą rinkinys, ir jis tikrai puikiai valdo klaviatūrą. Deja, to negalėčiau pasakyti apie lietuvišką vertimą, nes jis tikrai daugelyje vietų trukdė skaityti.
Skaityti toliau…
Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir Haareesingh „How the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus.
Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje.
Skaityti toliau…
Šią knygą radau naujai atrastame Joe Sandoe knygyne Londone: tas trijų aukštų suspaustas knygynėlis kimšte prikimštas įvairiausių įdomių knygų. Viskas sugrūsta nugarėlėmis į pirkėją, tad esi priverstas jas traukioti, vartyti ir nepajauti, kad jau į krepšį susirinkai tiek keistenybių, kad kelionei namo teks pirktis naują lagaminą. Taip ir turi atrodyti idealus knygynas.
Tad naršant po lengvesnių skaitalų skyrių pastebėjau, kad jame yra gal penkerios David Sedaris knygos. Apie šį humoro rašytoją nieko nebuvau girdėjęs, tad nusipirkau vieną jo knygą paragavimui.
Skaityti toliau…
Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas.
Skaityti toliau…
Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.
Skaityti toliau…
Autobiografija visada lieka autobiografija – kai kurie dalykai atrodo pagražinti, gal kas ir nutylėta, kas nors pašviesinta, sušvelninta, bet galų gale tai atspindi autoriaus požiūrį į savo nueitą kelią. Marina Abramovič – viena garsiausių performansų menininkių pasaulyje, tikra performansų „močiutė“, ne kartą plėtusi šio žanro ribas ir ne kartą šokiravusi žiūrovus.
Nors Marina ir stengiasi save nupiešti kaip itin stiprią asmenybę, kuri gali visur „eiti kiaurai sienas“ bei viską nugalėti, artodo, kad tai kartu ir sulaužyta siela: privilegijuota vaikystė aštuonių kambarių bute (kas Jugoslaviško socializmo realybėje yra neįtikėtina prabanga) tarp nuolat konfliktuojančių tėvų, savęs žalojimas, žaidimai su mirtimi, fatalizmas.
Skaityti toliau…
Šią knygą nusipirkau per Ezra Klein podcastą išgirdęs interviu su jos autoriumi. Johann Hari populiariai ir aiškiai susistemino šiuolaikines mokslines žinias apie depresiją ir jos priežastis. Ir nors žinios apie depresiją nėra tai, kas man šiuo metu itin aktualu, bet bendri pastebėjimai apie tai, kas žmones daro laimingus, pasirodė intriguojantys.
Pasirodo, JAV (o gal ir Lietuvoje, nesu tuo tikras) vis dar labai populiaru depresiją gydyti antidepresantais: vyrauja požiūris, kad depresija tai tiesiog kažkas chemiškai ne visai tvarkingai susidėlioję paciento smegenyse, o tą lengviausia išspręsti atstatant cheminį balansą.
Skaityti toliau…
Praėjusią savaitę sužinojau mane sukrėtusį faktą: Lietuva pagal dosnumą pasaulyje užima 155 vietą iš 156 šalių. Mes mažiau dosnūs už skurstančiuosius Afrikoje (nors to gal ir galima tikėtis), mažiau dalinamės nei stereotipinės diktatorių valdomos ir socialinės atskirties krečiamos šalys, turime mažiau atjautos net už atbukusią post-sovietinę erdvę. Lenkiame tik graikus, kurie jau gerą dešimtmetį murkdosi finansinėje baloje.
Šis faktas man ypač užstrigo, nes kaip tik skaitau Johann Hari knygą „Lost Connections“ apie tikrąsias depresijos priežastis: šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad kuo žmogus daugiau padeda kitiems, kuo jis yra dosnesnis ir kuo jis daugiau dėmesio bei laiko skiria kitiems žmonėms, tuo jis būna laimingesnis.
Skaityti toliau…
Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą, marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus.
Skaityti toliau…
Taip jau išpuolė, kad spalį teko daug skraidyti darbo reikalais, o tai reiškia, kad lėktuvuose turėjau nemažai laiko skaitymui. Be jau minėtos „Hyperfocus“ suskaičiau dar šešias knygas.
Brandon Sanderson – „The Final Empire“ Šią pirmą Mistborn serijos knygą skaitėme knygų klube – tai buvo dar vienas bandymas susipažinti su fantazy stiliumi. Iki galo šio stiliaus kol kas neprisijaukinau, nors visgi skaičiau sunkiai atsitraukdamas. Netgi apibūdinčiau šią knygą kaip guilty pleasure: atrodo, ją perskaitęs ne daug kuo praturtėji, bet vis tiek skaitai kaip kokį junk food.
Skaityti toliau…
Dar viena produktyvumo knyga, kuri savyje sukergia viską, kas šiuo metu šioje srityje madingiausia: mindfulness, meditacija, _getting things done, flow _ ir pan. Kaip ir neblogai, bet kartu ir nelabai kas naujo: atleistina, jei tai būtų pirmoji perskaityta knyga šia tema, bet kadangi tokių priskaitęs esu keliasdešimt, tai nenustebino.
Kita vertus, vis tiek negaliu praeit pro tokias knygas ir nusiperku. Tikėtina, kad po keleto dešimtmečių atrodys gana keistai, kad produktyvumo temos yra vienos populiariausių, nors mūsų dėmesio trukmė vis trumpėja, o kuo toliau, tuo labiau mūsų produktyvumą žlugdo žvilgčiojimas į telefoną bei socialinius tinklus.
Skaityti toliau…
Kartais oro uoste man patinka nusipirkti knygą iš tokios srities, apie kurią nieko nežinau: mados fotografija tikrai šį kriterijų puikiai atitinka. Richard Avedon buvo vienas garsiausių mados fotografų, dirbęs turbūt su visomis įžymybėmis, modeliais ir mados žurnalais.
Avedon fotografijos stilius tikrai išskirtinis: jis vienas pirmųjų fotoportretus darė baltame fone. Pasirodo, ir jo fotografavimo procesas buvo kiek neįprastas: daugiau dėmesio pačiam modeliui, gana nedaug kadrų, daug energijos ir noro atskleisti modelio asmenybę.
Skaityti toliau…
Su šia knyga kiek apsigavau: per kažkurį podcastą kažką nugirdęs apie populiarią knygą apie blogą socialinių tinklų įtaką iki galo neįsidėmėjau nei pavadinimo, nei autorės. Tad knygyne pamatęs kažką panašaus, griebiau nuo lentynos ir per daug nesigilinęs, nusipirkau. Gavau ne visai tai, ko tikėjausi, bet visgi buvo verta. Tiesa, gal daugiau dėl keliamų klausimų bei problemų, nei dėl siūlomų sprendimų, kurie pasirodė ganėtinai naivoki ir per daug paviršutiniški.
Nors tikėjausi knygos apie nuomonių radikalizaciją, trolinimą, fake news bei buką turinį, gavau knygą apie tas man ganėtinai menkai pažįstamas problemas, kurias socialiniai tinklai kelia moterims ir merginoms: ir tai buvo tikrai nemenkas išėjimas už mano burbulo ribų.
Skaityti toliau…
Ši nedidukė Vytauto Plečkaičio knygelė nupiešia gana išsamų laisvosios mūrininkijos paveikslą XX amžiaus pradžios Lietuvoje. Tuo metu ložių buvo gana nedaug, o ir laisvųjų mūrininkų priskaičiuojama tik keliasdešimt (pateikiama apie trisdešimt žinomų pavardžių), tačiau, atrodo, jog jų įtaka visgi buvo labai nemenka. Tarp 1918 metų vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų net ketvirtadalis buvo masonai: ši nedidelė, bet tikrai glaudi bendrija vienijo itin įtakingus to meto visuomenininkus (ir netgi porą visuomeninink_ių!_) bei valstybininkus.
Skaityti toliau…
Tiesą pasakius, man draugas rekomendavo ne šią Jane Jacobs knygą: sakė, reikia būtinai perskaityti jos „Systems of Survival“. Vis dar skaitau, stumiuosi, bet be didelio džiaugsmo. Užtat pasigooglinus apie pačią autorę ir kitas jos knygas internetai buvo vieningi: labiausiai dėmesio verta jos knyga apie miestų planavimą.
Ir iš tiesų – oho! Internetai neklydo, tai labai stipri knyga. Parašyta 1962-aisiais, kai miestuose mašinos dar pilnai nekaraliavo, nors užimdavo vis svarbesnes pozicijas. Per daugiau nei penkiasdešimt metų nuėjome dar toliau: be mašinų savo miesto gyvenimo neįsivaizduojame.
Skaityti toliau…
Nebepamenu, iš kur ši knyga atsirado mano skaitytinų knygų sąraše: gal ji šmėkštelėjo skaitomų interneto dienoraščių įrašuose, o gal ją pamačiau Goodreads sraute. Matyt užkliuvo tai, kad šia tema nieko nesu skaitęs, ir nieko apie tai nenutuokiu. Jei knygą vertinti pagal šį kriterijų, tai ji tikrai gera, nes sužinojau tikrai daug. Tiems, kam ši tema nenauja, knygoje klius daug kas: ji pasikartojanti, ganėtinai vienpusė ir joje trūksta gylio.
Talaq – musulmonų vyrų teisė išsiskirti su žmona, paprasčiausiai pasakant, kad jis jos atsisako.
Skaityti toliau…
Dar visai neseniai perskaičiau labai gerą Esther Perel knygą apie neištikimybę „State of Affairs“ – ji labai gerai viską sudėliojo į vietas ir leido į santykius (bei neištikimybę) pažvelgti labai racionaliai. „Mating in Captivity“ – ankstesnė šios porų psichologės knyga apie porų seksualinį gyvenimą: ne paslaptis, kad fejerverkai ganėtinai greitai išblėsta, atsiranda rutina, kasdienybė, o seksas tampa prėskas, mechaniškas, iš pareigos.
Pasirodo, geram seksui intymumas nepadeda, o priešingai – trukdo. To priežastis gana logiška: kuo labiau esi artimas su žmogumi, tuo labiau bijai jį prarasti.
Skaityti toliau…
Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.
Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę.
Skaityti toliau…
Neišeina iš galvos šiandien perskaitytas New York Times straipsnis. Skamba kiek utopiškai, bet, pasirodo, tokia realybė: kelioms minutėms palikus vieną keturmetį vaiką mašinoje JAV galima susilaukti realios kalėjimo bausmės. Keturmetis dar keturmečiu, bet teoriškai tokios bausmės kai kuriose valstijose galima susilaukti net jei vaikui devyni. Berods Lietuvoje vaiko palikti vieno negalima iki jam sueis šešeri, tik tikėtina, jog tokio įstatymo priežiūra ne tokia uoli: nubėgti iki parduotuvės gal dar pavyktų be „baudžiako“.
Skaityti toliau…
Nebuvau skaitęs jokio Tomo Mano romano, o jau kad pradėti, tai nuo žymiausio kūrinio, dėl kurio jis užsidirbo Nobelio literatūros premiją. „Budenbrokai“ – storas Šiaurės Vokietijos pirklių Budenbrokų šeimos žlugimo epas, apimantis keturias kartas ir ryškiai pateikiantis devyniolikto amžiaus vidurio nuotaikas. Nors tai laikas, kai mažėjo visos aristokratijos svarba, o visuomenės pokyčiai tapo labai greiti (tuo metu visur buvo naikinama baudžiava, o technologinis progresas ėmė vis stipriai įgauti pagreitį), Budenbrokų šeimoje tai vaidino gana antraeilę rolę.
Skaityti toliau…
Žurnale Valet yra geras straipsnis (atradau per kottke.org) apie tai, kaip teisingai reikia paprašyti paslaugos: tam irgi reikia tam tikro subtilumo, manierų ir žinių, kad tas, kurio prašai, neįsižeistų ir nesijaustų blogai.
O prašyti paslaugų, anot žurnalo Valet, nėra gėdinga. Mažos paslaugos stiprina draugystę: darydami vienas kitam smulkias paslaugas susipažįsta kaimynai ir per jas stiprėja ryšiai tarp bendradarbių. Žmonėms patinka būti naudingiems, jie mėgsta didžiuotis savo įgūdžiais ar net kažkiek pasirodyti.
Skaityti toliau…
Ėmiausi šios knygos sužinojęs, jog tai Bill Gates‘o mėgstamiausia šiuolaikinė knyga. Ir nors skaičiau ją gal ne taip greitai, kaip tikėjausi, ją rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač bambekliams ir pesimistams, kurie mano, jog pasaulis ritasi velniop, o už kiekvieno Delfio straipsnio slypi naujas pasaulinis karas. Realybė ne tokia jau bloga, o mes iš tiesų gyvename labai gerais laikais. Ir svarbiausia – viskas ir toliau gerėja!
Knygą turbūt būtų galima sutraukti į šią labai patikusią pastraipą:
Skaityti toliau…
Retai taip būna, kad skaitant straipsnį atvimpa burna ir negali patikėti tuo, kas ten rašoma. Bet šis New Yorker straipsnis apie Japonijoje populiarią giminaičių nuomos paslaugą buvo būtent toks.
Nishida contacted Family Romance and placed an order for a wife and a daughter to join him for dinner. On the order form, he noted his daughter’s age, and his wife’s physique: five feet tall and a little plump. The cost was forty thousand yen, about three hundred and seventy dollars.
Skaityti toliau…
Karalienės Viktorijos laikais vidurinei klasei moralės normos buvo labai svarbios: iš esmės tai skyrė vidurinę klasę nuo pasileidusių aristokratų ar nesipraususių vargdienių. Savęs suvaržymas leido vidurinei klasei jaustis moraliai geresniu, leido patiems save išaukštinti. Tie, kas preciziškai nesilaiko moralės normų, paleistuvauja, leidžia sau nuogybę ar žaidimus, nevertas pagarbos.
Jason Tebee straipsnyje teigiama, kad dvidešimt pirmame amžiuje nedaug kas pasikeitė: aukštesnioji vidurinė klasė vis dar iš aukšto vertina visus, kurie savęs nekankina.
Skaityti toliau…