Dar vieno analitiko svetainė
Petras Kudaras
Gyvenimas
Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve“, nesusilaikiau jos nepaėmęs.
Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos).
Skaityti toliau…
Prieš kelias dienas grįžome iš kelionės po Škotiją. Buvo šaltoka (+13C prastomis dienomis, +17C geromis), lietinga, bet visai neblogai. Rugpjūčio vidurys Škotijos šiaurėje pasitiko žydinčiais viržiais ir tvido spalvos kalnais; pievos nebuvo taip įmirkę, kaip aną kartą balandžio mėnesį, kai vos žengus žingsnį nuo asfalto susmigdavai iki kulniukų pelkėtame vandenyje. O ir elnių bandos jau pradėję leistis nuo viršukalnių, tad jų daug galima sutikti palei siaurus keliukus vakaro prieblandoje. Gerai, kad keliukai tokie siauri, kad įsibėgėti nėra kur – nėra ir šanso, kad bėgdamas per kelią elnias įšoks pro mašinos langą.
Skaityti toliau…
Praėjo mėnuo nuo paskutinio apsilankymo Facebooke. Tą laiką nesilankiau ir Instagrame, per šį mėnesį perskaičiau tik kelis Twitterio threadus, į kuriuos mane gana netikėtai nuvedė nuorodos internete. Pirmas kelias dienas buvo šiek tiek sunku – bent jau iki tol, kol šių programėlių neišsitryniau iš pagrindinio telefono ekrano. Buvo susiformavę tokie nevaldomi įpročiai, kad bet kurią nuobodulio akimirką instinktyviai griebdavau telefoną ir atsidarydavau Facebook naujienų srautą: užteko, kad Facebook neliktų pagrindiniame ekrane, kad šis įprotis apmalštų.
Skaityti toliau…
Vienoje iš savo esė dar prieš antrąjį pasaulinį karą George Orwell rašė, jog jam neduoda ramybės viena mintis: kuo daugiau pasaulyje technologinio progreso ir masinės medijos, tuo mažiau vidutinis žmogus ką nors kuria. Dar prieš šimtą metų, kai kiekviename bute nebuvo radijo, žmonės atėję į svečius vienas kitą linksmindavo: grodavo pianinu, dainuodavo, deklamuodavo eilėraščius, gal būt net patys ką nors sueiliuodavo. Dažniausiai tai nebūdavo labai geros kokybės eilės, dainuodami irgi nusidainuodavo, nebūtinai pataikydavo į natas, bet kone kiekvienas stengdavosi ir bent kažkiek tobulėdavo.
Skaityti toliau…
Šiandieną Twitteryje pamačiau gerą Simon Kuestenmacher klausimą: kaip surikiuota jūsų namų biblioteka?
How to sort your books? It’s by “personal significance” for me with a bit of stacked thrown in between…
– Simon Kuestenmacher (@simongerman600)
Dažniausiai knygas laikiau maždaug sudėliotas pagal žanrą, nors laikui bėgant įsiveldavo vis daugiau chaoso. Na, ir šiaip, knygos vis turėjo polinkį nenumaldomai daugintis, kol neatsirado tradicija maždaug apie Kalėdas išdalinti knygas, kurių turbūt antrą kartą neskaitysi.
Skaityti toliau…
Pirkau šią knygą dėl labai gerų vertinimų, bet, švelniai tariant, nusivyliau. O gal ne tiek nusivyliau, bet kažkaip nesutapo mano ir autorės požiūris ir filosofija. Knygoje galima rasti gerų patarimų apie vaikų auklėjimą ir jų emocinio intelekto ugdymą, bet jie kažkaip man buvo užgožti pirmojo skyriaus pagrindinės minties: jei su vaiku neturi kantrybės tai tikriausiai čia tavo vaikystės trauma, nes tėvai tavimi tinkamai nesirūpino. O jei manai, kad vaikystės traumos neturi, tai tik bėgi nuo savo psichologinių problemų ir nedrįsti sau to pripažinti – žodžiu, tau reiktų psichologinės pagalbos.
Skaityti toliau…
Turbūt visgi ne pats geriausias pasirinkimas į Portugaliją važiuoti sausio mėnesį: nors ir šilčiau nei Lietuvoje, bet šlapoka ir vėjuota. Net ir gatvėse tuštoka, nedaug kas rymo lauko kavinėse, tam tikras žiemos sąstingis. Bet labai norėjosi atostogų, o Portugalija – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur dar nesu įkėlęs kojos.
Lisabona Tiek Lisabona, tiek Porto, tiek Sintra kalvotos. Lipi aukštyn, lipi žemyn, ir vėl aukštyn žemyn. Nusilesi bevaikščiodamas, tada pro turistų srautus įlipi į senovišką tramvajų ir vėl važiuoji aukštyn žemyn.
Skaityti toliau…
Pastaruosius kelis mėnesius surijo darbai. Daug bėgimo, vertimosi per galvą, kartais ir be rezultato. Ar bent jau be tokio, kuriuo norėtum didžiuotis. Knygoms nebelikę laiko, viską pasiglemžę kiti reikalai. Tad tikriausiai pats laikas kiek sustoti.
Vakar skaitant įvairius internetinius dienoraščius, užstrigo Tyler Cowen mintis: norint tobulėti, reikia kasdien savęs paklausti, ko šiandien išmokai naujo. Kai užsisuki rutinoje, kartais vien užtenka sau užduotį šį klausimą ir jis neblogai sustato viską į vietas: jei diena iš dienos nieko naujo neišmoksti gal jau laikas kažką keisti ar bent jau tuos pačius dalykus daryti kažkiek kitaip.
Skaityti toliau…
Žvelgiant į 2018-ųjų tikslus, visus juos įvykdžiau su kaupu. Perskaičiau rekordiškai daug knygų (64!), uždirbau kiek daugiau pajamų nei tikėjausi, nustojau skelbti savo dienoraščio įrašus Facebooke ir tai vėl atgaivino mano internetinį dienoraštį. Tiek žodžių, kiek prirašiau pernai, nebuvau sumaigęs nuo pat 2009-ųjų. Ir svarbiausia, kad vėl pradėjau rašyti sau, o ne nematomai auditorijai – tai leidžia man geriau susidėlioti savo paties mintis, nesukant galvos ar kam nors jos įdomios ar ne.
Skaityti toliau…
Neišeina iš galvos šiandien perskaitytas New York Times straipsnis. Skamba kiek utopiškai, bet, pasirodo, tokia realybė: kelioms minutėms palikus vieną keturmetį vaiką mašinoje JAV galima susilaukti realios kalėjimo bausmės. Keturmetis dar keturmečiu, bet teoriškai tokios bausmės kai kuriose valstijose galima susilaukti net jei vaikui devyni. Berods Lietuvoje vaiko palikti vieno negalima iki jam sueis šešeri, tik tikėtina, jog tokio įstatymo priežiūra ne tokia uoli: nubėgti iki parduotuvės gal dar pavyktų be „baudžiako“.
Skaityti toliau…
Žurnale Valet yra geras straipsnis (atradau per kottke.org) apie tai, kaip teisingai reikia paprašyti paslaugos: tam irgi reikia tam tikro subtilumo, manierų ir žinių, kad tas, kurio prašai, neįsižeistų ir nesijaustų blogai.
O prašyti paslaugų, anot žurnalo Valet, nėra gėdinga. Mažos paslaugos stiprina draugystę: darydami vienas kitam smulkias paslaugas susipažįsta kaimynai ir per jas stiprėja ryšiai tarp bendradarbių. Žmonėms patinka būti naudingiems, jie mėgsta didžiuotis savo įgūdžiais ar net kažkiek pasirodyti.
Skaityti toliau…
Vieną birželio pradžios sekmadienį pavyko ištrūkti iš Londono ir, išsinuomojus mašiną, apvažiuoti pietinės Anglijos pakrantės uolas. Pradžioje planavau keliauti truakiniu iki Brighton ir mašiną nuomotis tenai, tačiau kainos Brightone buvo žymiai didesnės (kone tris kartus!), tad važiavome iš Londono. Neįprastoje pusėje esantis vairas ir mechaninė greičių dėžė kėlė gana nemažai streso, bet susitvarkėm. Google žadėjo, kad apie 100 kilometrų važiuosime dvi su puse valandos – ir iš tiesų, užtrukome panašiai, mat keliai siauri, daug miestelių, o ir daugiau nei valandos reikia išvažiuoti iš pačio Londono.
Skaityti toliau…
Kartais atrandu tokių knygų, kurios sugeba man visiškai nepažįstamą jausmų temą logiškai sudėlioti į lentynėles: porų psichologės Esther Perel knyga apie neištikimybę būtent tokia. Ne tai kad būčiau ieškojęs žinių tokiomis temomis – knygos apie psichologiją ir santykius dažniausiai mane purto savo abstraktumu ir perdėm sudėtingu pseudomoksliniu pasakojimu, tačiau šita, netikėtai užmatyta pernai metų geriausių knygų sąrašuose, užkabino.
Daugeliui puritoniškų amerikiečių Esther Perel knyga kelia pasipiktinimą, nes joje vyrauja gana liberalus „europietiškas“ požiūris į neištikimybę (autorė yra kilusi iš Belgijos, bet konsultuoja JAV): neištikimybės pagundų išvengti beveik neįmanoma, o itin griežtas požiūris į klystelėjimus tik griauna šeimą.
Skaityti toliau…
Ar kada esate rimtai galvoję, kam paskirtumėte lėšas, jei labdaros tikslais turėtumėte išleisti kažkokią sumą eurų? Nors kiekvienais metais kam nors vis skiriu savo 2 procentus pajamų mokesčio, dažniausiai mano sprendimas būna gana paprastas: remiu tuos, kuriuos remiu iš įpratimo, arba tuos, kuriuos pažįstu – bent jau iš jų tikiuosi, jog lėšos nebus tiesiog „įsisavintos“. Šiemet norėtųsi kiek labiau apgalvoto sprendimo – net jei per metus labdarai skiri ir menkas sumas, verta susimąstyti apie jų atnešamą naudą.
Skaityti toliau…
Julijai tik sukakus trims mėnesiams išsiruošėme į savaitės kelionę po Italiją: kelios dienos draugų vestuvėms Venecijoje ir penkios kiek ramesnės dienos prie Gardos ežero, pasivaikščiojimams po nedidelius miestelius ir grožėjimuisi kalnų panorama. Iki tol trise niekur toliau Kauno nebuvom keliavę, o ir kelionės tuos šimtą kilometrų greitkeliu buvo nelengvos: Julija labai nuoširdžiai nekenčia važiuoti automobiliu ir visai nesikuklina to parodyti visais savo mažais plaučiais klykdama tėvams į ausis vos įsėdus į mašiną.
Skaityti toliau…
Pirmas garsus vaiko klyksmas tik atėjus į pasaulį, nes žinai, kad nuo šiol viskas bus kitaip;
Pirma tylos minutė po kelių valandų klyksmo vaikui pagaliau užmigus, nes gal galėsi gauti akimirką atokvėpio;
Pirma plati vaiko šypsena vos ryte tave pamačius, nes ji nubraukia visą susikaupusį nuovargį ir bemiegę naktį;
Laisvas pusvalandis, kai vaikas dieną miega, nes galima vėl veikti tai, kas prieš buvimą tėčiu buvo visiškai įprasta;
Laisva minutė su žmona, kai vaikas miega ramiai ir nebesiveja buitis, nes galima tiesiog pabūti kartu nieko neveikiant;
Skaityti toliau…
Iš anksto įspėju: tai techniškas įrašas, kuris bus įdomus tik stiprokai užkietėjusiems duomenų analitikams, kurių negąsdina R ar Ruby. Jei šie dalykai jus nelabai domina, štai trumpa įrašo santrauka: jūsų telefonas gali kaupti daug įdomios informacijos apie jūsų judėjimą, mat jis moka būti ir žingsniamačiu. Tuos duomenis galima išsitraukti ir pribraižyti visokių gudrių grafikų, kurie parodo, kad kažkodėl antradieniais ir ketvirtadieniais jūs keliatės valandą anksčiau nei įprastai, 2015 metų gegužę kelias savaites praleidote kitoje Atlanto pusėje ar bent jau panašioje laiko zonoje, o tų pačių metų rugsėjo pradžioje buvote vakarėlyje, iš kurio grįžote apie 2 valandą ryto.
Skaityti toliau…
Nuolatinis bei nepailstamas žinių ir naujienų sekimas protui yra kaip cukrus nutukusiam žmogui: jomis lengva nuolat užkandžiauti, jas vartojant nereikia per daug galvoti, bet jų vertė abejotina.
Šaltinis: News is bad for you – and giving up reading it will make you happier | Media | The Guardian
Praėję metai buvo įdomūs tuo, kad beveik visus juos praleidau dirbdamas kiek kitokį, nei man įprastą darbą – ne knaisiojausi po finansinius įmonių modelius, bandydamas suprasti, kas galėtų būti geros bendrovės investicijoms, o analizavau nemažus duomenų kiekius daugiausiai investicijų pritraukusiame lietuviškame startuolyje (ar tai iš vis yra teisingas žodis?) Vinted. Patirtis buvo labai įdomi, juolab, kad visada norėjau padirbėti ne vien su finansiniais modeliais, bet ir pamatyti kaip viskas atrodo iš realaus verslo pusės.
Skaityti toliau…
Praėjus savaitei nuo kelionės į Maroką įspūdžiai jau susigulėjo, susicukravo ir tapo tinkami vartojimui. Teksto daug rašyti nesinori, nes Karolio vis tiek nepraspjausi, bet keletu nuotrupų vis tiek norisi pasidalinti.
Marokas yra didelis. Nors ir su gana gerais keliais, nutįsusiais per dykumą ir išvingiuotais per kalnus, bet visgi pakankamai didelis, kad ištisas dienas sėdint mašinoje retkarčiais imi ilgėtis Lenkijos kelių, kuriuose bent jau fūros važiuoja didesniu nei varganų 20 kilometrų per valandą lėtumu.
Skaityti toliau…
Nelabai seniai perskaičiau Peter Thiel (tai toks ganėtinai garsus žmogus, įkūręs Paypal, bei užsiimantis investavimu į startup’us) knygą „Zero to One“ – labai patiko, rekomenduoju visiems, kam bent kiek įdomu naujų verslų kūrimas bei technologiniai (ir ne tik) startuoliai. Gal ne su viskuo iki galo toje knygoje galima sutikti, juolab, kad atrodo kai kur pats autorius kiek prieštarauja pats sau, bet šiaip knyga labai blaiviai ir teisingai nušviečia startuolius: gerų idėjų, į kurias verta investuoti nėra labai daug ir daugelis per optimistiškai vertina savo galimybes, ypač jei jie tik nedaug kuo skiriasi nuo konkurentų.
Skaityti toliau…
Nebebūsiu originalus, nes įrašą lygiai tokiu pačiu pavadinimu jau prieš gerus kelis mėnesius savo dienoraštyje padarė Remigijus Šimašius. Šiandien yra ta diena, kai su būriu bendraminčių padėjau parašą ant prašymo, kuris bus įteiktas Vilniaus rinktinei: norime būti Šauliais. Svarbiausias mūsų tikslas – išmokti bent kiek valdyti ginklą, žinoti kaip apsiginti, įgyti karinių žinių, ir, nors visi mes daug maž esame sofos kariai be patirties bei su ribotomis galimybėmis skirti karybai begales laiko, esame šalies patriotai.
Skaityti toliau…
Kartais imi ir nepastebi, kaip viskas per gerus penkerius metus gali apsiversti. O juk 2008-aisiais, kai buvo rašyta ši Seth Godin knyga, gyvenome labai panašiame pasaulyje: buvo ir Twitter‘is, ir Facebook‘as; buvo ir Rusijos agresija kaimynės Gruzijos atžvilgiu; net ir sąlyginai greitas internetas – ir tas buvo. Bet, skaitai knygą ir jauti, kad ji iš kito pasaulio: iš ten, kur nebūna nusivylimų bei nuosmukių; kur technologijos (Web 2.0!) viską keičia iš esmės ir kur bet kuris apspuogijęs paauglys, susikūręs savo nuosavą tinklaraštį bei bent tris minutes per dieną investavęs į savo Twitter paskyrą gali nelabai sunkiai tapti pasaulinio lygio išvestinių finansinių priemonių vertinimo ekspertu.
Skaityti toliau…
Turiu bjaurią savybę, su kuria tikriausiai reikėtų pasiryžti rimtai pakovoti. Turiu tų bjaurių savybių net ne vieną, bet būtent apie šitą pastaruoju metu vis susimąstau ir užsinoriu jos atsikratyti: mėgstu be jokio svarbaus reikalo dirsčioti į telefoną (o gal atėjo naujas emailas? o gal gavau žinutę? o gal kas naujo Facebooke? o gal pakilo akcijos? o gal…?). Mėgstu tai daryti bet kada: posėdyje, ko nors laukiant, restorane, kartais net sustojus prie šviesoforo vairuojant, o už vis nemandagiausia – su kuo nors bendraujant.
Skaityti toliau…
Prieš daugiau nei mėnesį paskelbiau, kad imsiuosi menkavertės informacijos dietos. Negaliu pasigirti, jog jos laikiausi labai religingai: valios tam neužteko. Bet jau vien tai, kad kiekvieną kartą atsiversdamas Delfi ar Facebook, prisimindavau, jog juose neturėčiau praleisti amžinybės, padėjo suformuoti tam tikrus naujus įpročius. Straipsnių peržiūra dabar ryte vietoj geros valandos trunka gal tik dešimtį minučių, nes daug griežčiau atsirenku, ką skaityti, ir prieš atsidarydamas straipsnį nesąmoningai savęs klausiu, ar tai tikrai man įdomu.
Skaityti toliau…
Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę. Esu priklausomas nuo begalinio mažareikšmių naujienų srauto: jei tik atsiranda laisva minutė, būtinai einu panaršyti po naujienų portalus, pasitikrinu Facebook srautą ir peržvelgiu, ar neatsirado neperskaitytų įrašų mano RSS skaityklėje. Jei kiti žmonės kenčia nuo perdėto potraukio menkaverčiam maistui, ir užsikąsdami hamburgeriais bei užsigerdami kola dienų dienas galėtų leisti čiaumodami bulvių traškučius (mėgstu ir tai, nors mano svoris to neišduoda), tai aš galiu dienų dienas valkiotis po internetą, skaitydamas vis naujus dienoraščių įrašus, ekonomistų pastebėjimus, dienraščių straipsnius ir draugų komentarus po praėjusio vakarėlio nuotraukomis.
Skaityti toliau…
Vakar supratau, kad gyvenu išskirtiniame name: kaimynai ėmė ir kieme suorganizavo vasaros sezono atidarymą, kuriame grojo pučiamųjų orkestras „Senjorai“, buvo vaišinamasi ir bendraujama. Labai dėkui muzikantams bei organizatoriams už puikią šventę.
Vaikų žaidimų aikštelėje susėdęs visas pučiamųjų orkestras sukuria tikrai ypatingą įspūdį.
Daugiabučių kaimynų bendravimas per pastaruosius kelis dešimtmečius labai pasikeitė: pamenu, nueiti pas kaimynus pasiskolinti druskos ar aliejaus buvo įprastas reiškinys, visus kaimynus pažinodavai, žinodavai visų bėdas ir rūpesčius (o bobutės prie laiptinių būdavo pagrindinės iformacijos skleidėjos).
Skaityti toliau…
Prisipažinsiu, jog mėgstu atidėlioti darbus. Dažniausiai vietoje to, kad imčiau ir nuveikčiau ką nors naudingo, pasiduodu pagundai imti kokią nors knygą į rankas ir užsimiršti. Todėl beveik visada darbai, kurie labai nedega taip ir ramiai rusena kažkur giliai pasąmonėje, kol nepradeda apie save priminti paskutinę dieną prieš terminą, kai jau nebėra kaip nuo jų išsisukti. O kai kurie darbai iš vis lieka nenudirbti, nes jie neturi aiškaus deadlaino – tarkim dėl to kone keturi penktadaliai įrašų šiame dienoraštyje nepasiekia dienos šviesos, nes numiršta dar tik idėjų pavidale, amžinai laukdami tos dienos, kai prisiruošiu jas išplėsti ir išdėlioti.
Skaityti toliau…
Nors šiandien ir lynoja ir visur telkšo balos, vis tiek apsimoviau savo sportbačius ir išbėgau pamiklinti kojų. Šiais metais jau kokį šeštą kartą. Jeigu kas būtų prieš kelis metus pasakęs, jog taip su džiaugsmu per savaitę kojomis atmatuosiu kokius 15 kilometrų, būčiau nepatikėjęs. Bet, va, užsimaukšlinu kepurę, įsistatau į ausis ausines ir pirmyn.
Pernai pradėjau bėgioti gana netikėtai: kažkaip darbe pasisuko kalba, ar įmanoma nelabai treniravusis imti ir nubėgti 5 kilometrus per 25 minutes.
Skaityti toliau…
Šiaip šios dienos pamąstymas, nesusijęs su ekonomika, bet šiek tiek su knygomis. Užtikau internetuose Austėjos Lansbergienės dienoraščio įrašą apie tai, kad vaikams reiktų cenzūruoti šias Justino Marcinkevičiaus „Grybų karo“ eilutes:
Kad užriks
Ant jo kazlėkas:
– Koks tu vyras…
Pašlemėkas!
– Neklausyk,
Bičiuli mano!
Ką tos bobos
Beišmano!
Austėjos nuomone, šis tekstas pilnas stereotipų, nes nedrąsus vyras yra pašlemėkas, o bobos nieko neišmano, tad labai blogai apie tai kalbėti vaikams. Pats vaikų neturiu, bet toks požiūris skamba ganėtinai ekstremaliai, na, bet gal esu per daug tradiciškai stereotipinis.
Skaityti toliau…
Pastaruoju metu mano svetainė buvo tyli – buvau užsiėmęs šiek tiek kitais darbais. Kaip jau buvo minėta laikraščiuose, jau antra savaitė dirbu Invaldos Turto valdyme. Grįžau prie ištakų: vėl esu atsakingas už Centrinės ir Rytų Europos regioną, kuriame jau investuoju bent ketverius metus. Investavimo aplinka tikrai sudėtinga, ypač kai reitingų agentūros ir tarptautiniai bankai praėjusią savaitę lyg iš naujo atrado besivystančios Europos baubą (buvo net pasvarstymų, jog Rytų Europos problemos gali sužlugdyti ir visą išsivysčiusią Europą, o šią savaitę sumažinti Latvijos ir Ukrainos reitingai), tačiau manau, jog galimybių uždirbti pinigus šiame regione apstu.
Skaityti toliau…
Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kuri duotų tiek daug peno pamąstymams. Ir nors vėlyvasis Senovės Romėnų stoicizmas persmelktas susitaikymu su būtimi ir mirtimi, o šis determinizmas gana keistas dabarties kultūroje (kuri lyg ir užprogramuoja žmogų „siekti! dirbti! daryti!“), vis tiek čia apstu puikių vertybių bei nurodymų, kaip reikėtų elgtis gyvenime. O kartais vien vertybių permąstymas gali būti į naudą. Knygoje niekinama bet kokia prabanga ar tuštybė, nes tai laikina. Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau.
Skaityti toliau…
Šios dienos „Verslo žinių“ pagrindinėje temoje įsivėlė klaida: visi mano cituojami žodžiai iš tiesų yra ne mano, o Andriaus Kubiliaus, paimti iš jo dienoraščio. Tiesiog buvo sumaišyta citatos autorystė. Visko pasitaiko.
Su Kubiliaus mintimis, kurios atspausdintos kaip mano, visgi galima sutikti, nors taip aštriai tikriausiai nebūčiau išsireiškęs — politika nėra mano stiprioji vieta :)
Atnaujinimas: prieinamas Verslo žinių straipsnis PDF formate.
Net sunku surasti įtikinamų paaiškinimų, kodėl pastarąsias porą savaičių nieko neparašiau į šią svetainę, nors įspūdžių buvo nemažai — spalio mėnesį jau teko pabuvoti trejose konferencijose bei susitikimuose skirtingose valstybėse, gyvai pabendrauti su kokia penkiasdešimčia įvairiausių listinguojamų kompanijų vadovų. Apie vieną įspūdingesnių kelionių (tiesa, įspūdis visgi slogus, o ne optimistinis) jau rašė kolega Donatas. Konferencijų maratonas tuo dar nesibaigia: rytoj laukia kelionė į Serbiją, tad mano dienoraštis vėl gali būti primirštas kelioms dienoms.
Skaityti toliau…
Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė:
I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.
Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą.
Skaityti toliau…
Kaip jau esu minėjęs, prieš mėnesį su kolega palikome Finastą, ir jau dvi savaitės kaip intensyviai dirbu naujame darbe. Kadangi šiuo metu neturime ofiso (tiksliau jį turime, bet laukiame kol jame atsiras baldai ir kitokia ofisui reikalinga atributika), dirbame iš namų. Kas nėra labai blogas variantas, kadangi dirbant iš namų yra nemažai pliusų, nors viskas galbūt nėra visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pat pradžių.
Vienas didžiausių privalumų dirbant namie man yra galimybė geriau sutelkti savo dėmesį.
Skaityti toliau…
Paskutines savaites buvau apleidęs savo dienoraštį, tačiau tam buvo šiokia tokia priežastis. Per tą laiką reikėjo padaryti keletą man labai svarbių sprendimų, ko pasėkoje nuo penktadienio nedirbu Finastoje. Tai nereiškia, jog vėl tapau programuotoju – ir toliau dirbsiu finansų srityje, ir toliau mano užduotis bus pinigų bei investicijų valdymas.
Prieš kelias dienas grįžau iš Graikijos, kurioje savaitę maudžiausi jūroje ir šiaip stengiausi nieko neveikti. Įspūdžių ne tiek jau mažai, bet pats įspūdingiausias – nedideliame miestukyje Ourinopolyje sutikta suvenyrų pardavėja gruzinė, kuri, sužinojusi, jog mes iš Lietuvos, neslėpė savo džiaugsmo ir pasakojo mums, kad ji gerbia lietuvius, nes jie pirmieji pasakė rusams „ne“ ir išėjo iš Sovietų Sąjungos. Ji laiko Lietuvą geriausiu pavyzdžiu, kuriuo turėtų siekti Gruzija.
Pati Graikija sudarė ganėtinai skurdų agrarinio krašto įspūdį, kuriame klesti gal tik turizmas ir laivyba.
Skaityti toliau…
Tingiu. Paskutines dvi savaites vis sau kartas nuo karto primenu, jog reikėtų ką nors parašyti į savo svetainę, bet dažniausiai tai iškeičiu į ilgesnio miego valandą ar tingų spoksojimą į kompiuterį, kurio pagalba šiomis savaitėmis peržiūrėjau gal kokią dešimtį įvarių dokumentinių filmų ir programų, kuriuos geri žmonės įkelia į Google Video (apie Warren Buffett, apie Feynman, apie gyvenimą Gazoje, apie Srebrenicą…). Gėda net prisipažinti, bet per paskutinį mėnesį perskaičiau… emm… neperskaičiau nei vienos knygos.
Skaityti toliau…
Kad jau šįmet baigiu magistro studijas, tai gerą valandą šiandien praleidau tvarkydamasis dalį savo užrašų ir kitų gėrybių, kurios seniai nebetelpa į stalčius ir spinteles. Seniau gailėdavau ką nors išmesti, nes juk gi „gal pravers“, bet šį kartą pažvelgiau realybei į akis ir nusprendžiau, jog niekada man tų užrašų neprisireiks, o jei ir prisireiks, vis tiek informacijos ieškosiu knygose ir vadovėliuose, o ne šleiva kreiva sava ranka (o dažniausiai grupiokų) rašytuose užrašuose.
Skaityti toliau…
Užvakar su savo senais draugais iš kanalo #beprotiska_arbatele buvau čiuožykloje. Čiuožėjas, aišku, iš manęs yra menkas, bet buvo gera vėl kartu pabūti su senais pažįstamais – atrodo paskutinį kartą su daugeliu iš jų buvau susitikęs lygiai prieš dvejus metus toje pačioje čiuožykloje (tas susitikimas buvo ganėtinai reikšmingas mano gyvenime, bet čia jau kita istorija ;)
Bečiuožinėjant, vaškas man prasitarė, jog jam kartais įdomu paskaitinėti mano dienoraštį apie ekonomiką (nors atrodytų mus seniau labiau siejo kompiuterastiški dalykai), ir paklausė, kokios makroekonominės mintys, vertos dienoraščio įrašo, gali man kilti bečiuožiant ledu.
Skaityti toliau…
Kažkaip pastaruoju metu pastebėjau, jog visiškai nemoku rašyti (ne ta, „rašyti parkeriu“ prasme, nors šioje srityje irgi jaučiuosi kaip koks penktokėlis, nes kai ką nors reikia per paskaitas greitai užsirašyti, ranka visai nebeklauso, o pirštai negrabiai laikydami parkerį visiems išduoda, jog jie labiau pratę prie klavišų, o ne rašalinio rašymo prietaiso). Nebemoku rašyti jokių rašinių, referatų, kursinių, ataskaitų, memorandumų, esė, apsakymų… Tiesa, pastarųjų niekada ir nerašiau, bet viskas, kas bent iš tolo kvepia formalumu arba mokslo darbais, mane priverčia ilgai beprasmėmis akimis spoksoti į tuščią Word‘o langą tol, kol suvokiu, jog mąstau apie tai ką valgysiu pietums arba kokius ryt reikės nuveikti darbus, bet tik jokiu būdu ne apie tai, apie ką reikia parašyti.
Skaityti toliau…
Grįžtant prie mano 2005 metų tikslų, supratau, kad jie itin abstraktūs ir netgi sunku pasakyti, ar jie yra pasiekti, ar ne. Ypač sunku pasakyti, ar pildau dienoraštį „nuoširdžiai, dažnai ir įdomiai“, nes tai labai subjektyvios kategorijos. Kažkur skaičiau, jog jeigu užsibrėži tokius sunkiai apibrėžiamus tikslus, tai kad ir kiek būsi nuveikęs, gali save nuramindamas teigti, jog tikslus pasiekei, nors pastangų ir darbo į jų siekimą visai neįdėjai.
Taigi reikia būdo, kaip išmatuoti tą dienoraščio pildymo dažnumą ir įdomumą.
Skaityti toliau…
Teko praleisti šiandien kelias valandas su tėčiu, o ta proga jis man papasakojo apie dvi didžiausias susijusias su darbu pamokas, kurios jam labiausiai įstrigo gyvenime.
Pirma jų prasidėjo pasakojimu apie tai, kaip jis gavęs kažkokią užduotį, ją greitai padarė, o paskui laukė vis naujos užduoties nieko neveikdamas. Galų gale, jis pasiskundė viršininkui, jog negauna darbo, o tas jam paaiškino, kad geras inžinierius niekada neturi sėdėti be darbo – jis pats turi susigalvoti ką nuveikti ir pats mąstyti, kas gali būti naudinga.
Skaityti toliau…
Sekmadienį pirmą kartą gyvenime sėdėjau ant arklio. Na, esu vieną kartą kažkada vaikystėje kažkuriam kolūkyje ant darbinio arklio nugaros atsisėdęs, bet šį kartą su Indraja nuvykome į Riešės žirgyną.
Aišku, kaip pirmą kartą atsisėdus ant tokio gyvūno nugaros, tai iš manęs jojikas nelabai koks. Žirgas Hermis, ant kurio sėdėjau, šitai greitai perprato ir nusprendė, jog manęs klausyti nelabai yra reikalo, tad dažnai sukdavo ne ten kur reikia, o už vis dažniausiai sustodavo kaip įbestas ir atsukęs kaklą į mane klausiamai žvelgė rudomis akimis „Ko gi iš manęs nori?
Skaityti toliau…
Pastaruoju metu viskas taip pagreitėjo, jog tik spėk dairytis. Dienoraščio pildymas jau seniai tapo atpratimo reikalas, o aplinkui vyksta tiek dalykų, kad senais gerais laikais būtų reikėję kasdien apie porą valandų paskirti jiems aprašyti webloge. Per keletą savaičių pabuvojau ir svečiose šalyse, ir išsilaikiau maklerio licenciją, ir perskaičiau keletą knygų, kurių taip ir neprisiruošiau aprašyti šiame dienoraštyje, ir sužinojau tiek naujų dalykų, kad vargiai juos galiu sutalpinti galvoje, ir atšvenčiau Velykas, ir dar daug daug visko, ko kaip sakydavo senoliai, net į jaučio odą nesurašysi.
Skaityti toliau…
Paskutiniu metu visiškai neturėjau laiko pildyti dienoraštį, mat visą savaitę buvau darbo reikalais išvykęs iš Lietuvos, o štai vakar laikiau finansų maklerio licencijos egzaminą. Užtat dabar jau esu generališkai licencijuotas :)
Savaitgalį praleidau Palangoje, prie jūros. Priešingai nei Vilniuje, ten švietė saulė, jūra buvo rami kaip dubuo. Palangoje paskutinį kartą buvau gana seniai (hmm, prieš pusantrų metų turbūt?), tad pamačiau gana nemažai pasikeitimų: suremontuota dalis Basanavičiaus gatvės ir stipriai nuplautos kopos. Kopos paplautos taip stipriai, jog nusileisti prie paplūdimio labai sunku, nes jį nuo kopų skiria vertikali 4-5 metrų aukščio smėlio siena. Kambarių kainos žiemos metu Palangoje maždaug 2-3 kartus mažesnės nei vasarą, tad paaukojus 25 litus galima gauti lovą kambaryje su televizoriumi, šaldytuvu, ir jūra, kuri yra tik už 100 metrų.
Skaityti toliau…
Šį savaitgalį teko prisiminti tai, ką veikdavau seniai seniai, kai dar buvau jaunas gimnazistas – dalyvavau Tarptautiniame Britų Parlamentinių debatų turnyre kaip teisėjas. Diskutuojama buvo ekonominėmis temomis (vieninga pelno mokesčio sistema Europos Sąjungoje, aukštojo mokslo finansavimas, ekonominė imigracija, patentų klausimas ŽIV vaistams ir panašiai). Turnyre dalyvavo komandos iš 13 valstybių, ir teko išgirsti tikrai labai puikių kalbų, kurių pasiklausius galvoje kyla mintis „velnias, aš irgi taip gi noriu mokėti aiškiai reikšti mintis“.
Skaityti toliau…
Nauji metai būna toks laikas, kai daugelis peržvelgia, kas pasiekta ir nusistato savo tikslus naujiesiems metams. Pažiūrėjęs į lubas bandžiau ir aš pagalvoti, ką norėčiau daryti su šita svetaine. Pirma, norėčiau vėl aktyviai pildyti dienoraštį, ir pildyti jį įdomiai, o ne tik beprasmiais įrašais „seniai berašiau“, kurių labai padaugėjo pastarąjį pusmetį. Antra, norėčiau aktyviai pildyti moxwiki, kad kitų metų pabaigoje būtų bent 1000 įrašų (ir iš jų bent 100 bus pakankamai normalūs – t.
Skaityti toliau…
Sutikom naujuosius metus Rygoje. Pačios Latvijos įspūdžiai gana neblogi, tačiau jausmas visgi toks, lyg būtum tiesiog kitame Vilniaus rajone: žmonės kalba rusiškai arba kalba, kuri labai panaši į lietuvių, visur pilna „Čili picų“, „Maximų“ ir kitų lietuviškų gėrybių. Latvių kalbą visgi galima suprasti, ypač jei ji yra gana techninė: teko skaityti latvių „Dienas Bizness“ verslo laikraštį, tai bent jau pagrindinės mintys aiškios (svarbiausia naujiena savaime suprantama buvo nauji metai ir verslo aplinkos prognozės bei Latvijos lato susiejimas su euru, kuris įvyko būtent 2005 metų sausio 1 dieną).
Skaityti toliau…
Kažkaip jau tampa tradicija, kad neberašau webloge, o šiuo metu net ir nebesiunčiu nuotraukų į moblogą. Viskas juda per daug greitai, kad būtų galima vakarais (o tuo labiau dienomis) prisėsti prie kompiuterio ir apsižvalgyti lietuviškoje blogosferoje. Nelabai pamenu, kada ką nors dariau su Perlu. Tiesa, vakar teko galimybė pasiknisti po šiek tiek PHP kodo – jausmas panašus kaip užėjus į mokyklą, kurią baigau prieš ketverius metus: viskas taip pažįstama, lyg ir sava, bet kartu jau ir nebe sava.
Skaityti toliau…
Ach taip, labai jau seniai palikau čia kokį nors įrašą. Nauji darbai visgi nelabai leidžia atsikvėpti ir susimąstyti apie tai, kad reikia kartas nuo karto ir čia papasakoti ką veikiu ir kuo gyvenu. Tiesa, visą tą tylos laikotarpį moblogas lyg ir buvo aktyvus.
Atrodo, kad tikrai daug kas pasikeitė. Vietoj Slashdot dažniau skaitau ir seku Bloomberg, o vietoj userfriendly dažniau lankausi pas
href=”http://dilbert.com”>Dilbert (OK, šiek tiek meluoju, ir anksčiau Dilbertą mylėjau labiau nei userfriendly).
Skaityti toliau…
Keičiu darbą. Netgi ne vien darbą, o visą darbo sferą – pereinu dirbti į Finastą finansų analitiku. Todėl čia turbūt dar mažiau reikšiuosi, ir kuo toliau tuo turbūt mažiau kompiuterastiniais reikalais (nors, kaip sakė NB, jis lauks naujų finansinių Perlo modulių ;)
Tiesa, mano vieta atsilaisvina, ir ieškau žmogaus į ją. Reikia PHP, Perl, MySQL, šiek tiek administravimo įgūdžių ir svarbiausia atsakingumo. Žodžiu, etatinis kompiuterastas. Susisiekit su manimi.
$you->said("Who needs tommorow?") while $we->have($tonight); $I = shift @closer for @love; Berods įsimylėjau.
Sako, kad reikia retkarčiais parašyti į dienoraštį ir ką nors ne visai kompiuterastiško, nes juk ne absoliučiai visą mano gyvenimą užima mastymai apie semantinį tinklą, Perlą bei kitokius kompiuterastizmus (hmm, gal ką ir nuvyliau tai pasakydamas, bet, kad ir kaip ten būtų keista, tai yra tiesa). Tad sėdžiu dabar autobuse, kuris tuoj pajudės link Vilniaus ir maigau Psiono mygtukus, o tuo pačiu metu galvoje neduoda ramybės nelabai miela ir įkyri kaip vaikas prašantis saldainių mintis „o ką gi aš po velnių galiu parašyti nekompiuterastiško?
Skaityti toliau…
Vakar gavau naują žaisliuką – Psion REVO. Pirmas įspūdis tikrai neblogas, nors, tiesa, klaviatūros klavišai galėtų spaudytis kiek lengviau. Jau susidėjau Operą ir Perlą bei labai paprastą teksto redaktorių (yra čia ir Word’o pakaitalas, bet visad mieliau perlinius skriptus taisyti plain text sąlygomis nei po to kas kart iš Word’o konvertuotis į paprastą tekstą.
Turi šitas Psionas ir problemų. Viena jų yra nedidelė ir neišplečiama atmintis (ką šiais laikais galima padaryti su 8 MB?
Skaityti toliau…
Štai šiandien mano pavaldiniu tapo EnC. Kol kas dar nepradėjau jo versti programuoti Perlu, bet aišku tai mano planuose. Nors visgi pirmas skriptas kurį jis parašė (mano paprašytas ir man diktuojant) buvo perlinis. Daviau visus priėjimus prie mano mieliausio serverio su visais mod_perl ir mod_ruby, HTML::Mason ir PLP (na ir PHP…). Kaip draugui kompiuterastui negalinčiam be IRC pasakiau tą slaptąjį portą per kurį galima pasiekti delfi serverį (mirtingiesiems pas mus IRC uždraustas).
Skaityti toliau…
Na va, kitą savaitę ištisas tris dienas prisijungsiu prie visų atostogaujančių tautiečių armijos, vaikščiosiu kokio nors kaimo
keliukais, spardysiu akmenis bei šiaip nieko neveiksiu bandydamas negalvoti apie kompiuterius ir kitus su darbu susijusius dalykus. Tai
turbūt reiškia, kad čia irgi nepamatysit per daug naujų rašliavų. Vasara – internetinių dienoraščių tuštėjimo metas.
Na, bet kol visai neišvykau į kokį nors kaimą ir neatsijungiau nuo civilizacijos reikia daug nuveikti. Pirma, reikia galų gale paleisti
Skaityti toliau…
Štai vakar buvo mano gimtadienis. Na, jeigu gimtadienis, tai reiškia reikia jį atšvęsti. Pasiklausinėjęs #php, ar kas eina gert, supratau, kad iš PHPistų sugėrovų nebus. Kadangi žvėriškai norėjau valgyti, tai išsiruošiau į miestą. Kokią 18 val pavalgiau „Čili“ picerijoje (tiesa, labai įdomiai buvo užlinkęs GPRS ryšys, tad valgydamas ganėtinai nuobodžiavau, nes neturėjau priėjimo prie interneto. Galėtų „Čili“ turėti bent laikraščių ar dar ko nors, nes labai lėtai laikas stumiasi belaukiant maisto, ypač jei esi alkanas ir šventi savo gimtadienį ir net nežinai ar bus su kuo jį švęst).
Skaityti toliau…
Na sėdžiu Brodvėjuj , bet kaip tikras kompiuterastas webloginu per mobilką. Vadinkit mane išprotėjusiu.
PS. mergos aišku nenukabinau ;)
Po dviejų su puse parų vykusio savęs praradimo ką tik atgavau nicko „moxliukas“ kontrolę. Noriu padėkoti visiems pagelbėjusiems man šią sunkią valandą: Venturiui, mr2, Maniachkai, trenktaz (jei jau išsiblaivė) ir kitiems, suteikusiems moralinę paguodą ;)
Šiandien praleidau toli nuo interneto važinėdamasis dviračiu po Kauną ir keldamas avarines situacijas (taip, ir aš kartais turiu gyvenimą :)
Tiesa, esu patvarkęs svetainės kodą, ir galite jį atsisiųsti (ten jau su komentarais — gal ir ne visai stable, bet bent jau testing :)