Ekonomika
Šiais laikais ilgų knygų beveik niekas neskaito, tad autorius Morgan Housel iš pat pradžių veda prie reikalo: knyga bus trumpa ir prie reikalo. Trumpai, drūtai, aiškiai ir be užuolankų paaiškinama kaip asmeninius su finansais susijusius sprendimus veikia psichologija ir kodėl dažniausiai tie finansų sprendimai nebūna optimalūs, jeigu juos vertinsime tik pagal finansų teoriją. Ir tame nieko blogo, nes reikia suvokti, jog visas gyvenimas nėra vien tik finansai ir turto ar pajamų maksimizavimas: mes ne kokie robotai, kurių tikslas numirti su kuo didesniais skaičiais banko sąskaitoje.
Skaityti toliau…
Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą.
„Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo.
Skaityti toliau…
Prieš keletą metų esu rašęs apie tai, jog versle galima greitai nuvažiuoti į šoną, jei per daug rimtai pradedi žiūrėti į visokias verslo metrikas:
Nereikia pamiršti, jog visas metrikas galima apgauti: vien jau rodiklio pasirinkimas gali lemti keistus organizacijos kultūros pokyčius. Ekonomisto Goodhart’o dėsnis teigia, jog metrikos nustoja būti efektyvios vos tik jos tampa tikslu, kurį reikia pasiekti. Kai tik kažkas siekdamas suvaldyti bankų riziką apriboja kapitalo pakankamumo rodiklį, randama būdų paskolas paversti obligacijomis (o šios kapitalo pakankamumo formulėje traktuojamos atlaidžiau).
Skaityti toliau…
Daug diskusijų sukeliančius Stasio Jakeliūno teiginius, jog bankai finansų krizės metu galimai manipuliavo VILIBOR, jau esu nagrinėjęs sename sename mano įraše apie VILIBOR fiktyvumą. Čia koncentruota mano nuomonė apie VILIBOR klausimus ir kas kaltas dėl krizės.
Ar VILIBOR fiktyvus? Juk nevyko jokie VILIBOR sandoriai! Taip, tai tiesa, kad tarpbankinis skolinimasis 6 mėnesių trukmei galima sakyti nevyko. Bet tai nereiškia, kad šios palūkanos laužtos iš piršto, nes sandoriai kitose rinkose, kurios turėtų atkartoti tas pačias palūkanų normas iš tiesų realiai vyko – ir jų palūkanos nesiskiria nuo VILIBOR.
Skaityti toliau…
Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą, marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus.
Skaityti toliau…
Fatherly rašo:
Parents who give up their phones during dinner will be rewarded with free meals for their kids at one U.K.-based restaurant chain. For the first week of December, Frankie & Benny’s is running its “no-phone zone” campaign in an attempt to improve family interactions at the dinner table.
– Fatherly.com
Lankantis restorane, tėvai galės palikti telefonus specialiose dėžutėse; po apsilankymo telefonai bus grąžinti, o vaikų suvalgyti patiekalai bus neįtraukti į sąskaitą.
Skaityti toliau…
Šiandien perskaičiau įdomią mintį:
In Moscow, renting an one bedroom is ~$400/mo. There are a lot of jobs in public sector or small business which pay around $400/mo. How do people manage on that kind of salary? You guessed it right, they’re homeowners, so they pay $50 in utilities and they’re all set. So you can say that a lot of jobs are still subsidized by late USSR’s construction boom.
Skaityti toliau…
Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.
Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę.
Skaityti toliau…
2013-ais metais antropologas David Graeber parašė ese apie tai, kad kuo toliau, tuo labiau žmonija dirba beprasmius darbus. Jie ne vien tik nekuria vertės, bet ir kartu varo žmoniją į depresiją: jei visą dieną turi generuoti kvailas ataskaitas Sodrai, sunku jaustis, kad sukūrei ką nors prasmingo. O kuo toliau, tuo tokių darbų daugėja.
„Bullshit Jobs. A Theory“ yra platesnė šios ese versija. Nemažai vietos skiriama ekonominiam aspektui, mat dažniausias prieštaravimas iš ekonomistų visgi būna, kad rinka yra efektyvi ir jei darbas nesukurtų vertės, niekas žmogaus nesamdytų, tačiau centrinė knygos tema visgi yra žmogus ir jo santykis su darbu.
Skaityti toliau…
The Atlantic rašo apie Švedijos vagis:
As Sweden’s supply of banknotes continues to dwindle, criminals have shown new enthusiasm for the endangered-species black market, previously cornered by reptile wranglers and orchid thieves. Crimes involving protected species recently reached their highest level in a decade. A single great gray owl—known as the “phantom of the north”—now goes for 1 million kronor (about $120,000) on the dark web.
Švedija buvo pirmoji valstybė Europoje, kuri 1661-aisiais pradėjo spausdinti popierinius banknotus, o dabar joje popieriniai pinigai beveik nebenaudojami: manoma, kad grynaisiais atsiskaitoma tik 2 procentų sandorių.
Skaityti toliau…
Penktadienį keletas bendrų draugų susėdo prie stalo padiskutuoti markoekonomikos ir investicijų temomis. Ir nors karščiausios diskusijos virė apie kriptovaliutas, buvo labai įdomu paklausyti Vaido Urbos pasakojimo apie makroekonomines teorijas. Niekad jose gerai nesigaudžiau, tad buvo labia naudinga suprasti, kokie vėjai vyrauja tarp makroekonomistų, ir ką jie prognozuoja artimiausiems metams.
Vienas įdomiausių Vaido paminėtų dalykų buvo Mankiw taisyklė. Kai kurie makroekonomistai mano, jog egzistuoja labai paprasta formulė, pagal kurią reiktų valdyti palūkanas: jos gali būti nusakomos formule
Skaityti toliau…
Steven Pinker viename nesename interviu išsako įdomių minčių apie ekonominę nelygybę:
What subject have you found it most challenging to write about?
Economic inequality. It is both highly moralized (right-thinking people agree it’s the root of all evil) and intellectually devilishly complex, far more than people acknowledge. For example, if “the bottom fifth” earns the same proportion of income in 1980 and 2010, it doesn’t mean anyone’s income stagnated: these “fifths” are different people, and they earn a fifth of different totals.
Skaityti toliau…
Jau kelios dienos Latvijos bankiniame sektoriuje vis išlenda svarbios naujienos: tai sulaikytas korupcija įtariamas centrinio banko vadovas (berods tai susiję su Norvik Banka skundu dėl kyšio reikalavimo bei 4Finance SMS kreditų bendrovės, kuri veikė SMS Credit bei Vivus prekių ženklais, reikalais), tai teko gelbėti trečią didžiausią Latvijos banką AB.LV, mat šį JAV apkaltino bendradarbiavimu su Šiaurės Korėja ir įvedė jam sankcijas. Tokios finansų sektoriaus naujienos būna ne kasmet (ir netgi ne kas dešimtmetį).
Skaityti toliau…
Dar viena diena, kai kriptovaliutos leidžiasi iš savo aukštumų. Manijos būna žavios, kai nesi į jas investavęs ir ramiai sau iš šono gali šypsotis į ūsą ir laukti tolimesnių įvykių. Kažkur kažkas turėtų stipriai nudegti, kažkas bangai atsitraukus bus pastebėtas besimaudantis be kelnių, kažkur turėtų užsidaryti stambi kriptovaliutų birža (ir jos niekas neturėtų gelbėti, nes tai nebuvo reguliuojamas verslas ir ji nesukelia sisteminės rizikos visai ekonomikai). Šiandienos Bitcoinų kainos jau pasiekė tą ribą, kai tapo nuostolinga jas “kasti“.
Skaityti toliau…
Tokios dienos, kai žinai, kad žiniasklaida bus užsiėmusi JAV prezidento rinkimais yra ypač puikios atskleisti kokią nors ne itin skanią žinią ar netikėtai padaryti kokią drastišką reformą. Tarkim, energetikos bendrovė E.ON tuo pasinaudodama šiandien per nurašymus pripažino 6.1 milijardo eurų nuostolių. Bet tai smulkmė, palyginus su staigia valiutos reforma Indijoje: vakar vėlai vakare paskelbta, jog nuo šiandien nebebus galima atsiskaityti dviem stambiausiais 500 ir 1000 Indijos rupijų banknotais (jų vertė maždaug atitinkamai 6.
Skaityti toliau…
Galų gale startuoliams turėtų būti svarbu, kad pritraukiami vartotojai atsiperka: keletą metų investuotojai lengvai dalijo pinigus ir nesibaidė nuostolingų verslų, bet ateityje taip lengva gali nebebūti.
Šaltinis: Unit Economics – Sam Altman
Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų.
Skaityti toliau…
Jeigu politika besidomintis pasaulis šiuo metu daugiausiai stebi Siriją vis spėliodamas kada į ją pasipils raketų lietus, finansų rinkų dalyviai šiuo metu daugiausiai dėmesio kreipia į kitą valstybę: Indijoje vyksta valiutos krizė. Indijos rupija nuo metų pradžios atpigo jau 19%, ir, atrodo, kasdien jos pigimas vis spartėja – vien šiandien ryte JAV dolerio atžvilgiu ji buvo atpigusi net 3.5% ir tik vėliau kiek sustiprėjo. Aišku, prie to prisideda ir neaiškumas dėl Sirijos, kuris pabrangino naftą: Indija importuoja 80 procentų energetinių išteklių, tad tai turėtų dar pabloginti ir taip jau ne kokią mokėjimų balanso situaciją.
Skaityti toliau…
Kad jau kilo diskusijos apie naujos pensijų skaičiuoklės naudojamas prielaidas apie pensijų fondų grąžą, tai įkišiu ir savo trigrašį. Šiuo metu skaičiuoklėje galima rinktis tarp 0.5%, 1.5% ir 2.5% vidutinės metinės pensijų fondo investicinės grąžos. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tai reali grąža – t.y. grąža jau atskaičiavus infliaciją ir pensijų fondų mokesčius. Pensijų fondų valdytojai kaip valdymo mokestį dažniausiai ima 1% nuo valdomo turto, o dar kokius 0.5% gali suvalgyti kitos gerai ir taupiai valdomo pensijų fondo išlaidos (prekybos kaštai, auditas ir panašiai).
Skaityti toliau…
Tarp investuotojų paskutinius dešimtį metų buvo gajus stereotipas: reikia investuoti į tuos Europos Sąjungos kraštus, kuriuose ekonomika mažiausiai išvystyta, nes jie, su ES pagalba ir rūpesčiu, turėtų greitai pasiekti Europos Sąjungos vidurkį. Šita mintimi tikėjau ir aš (ir vis dar tikiu): iš tiesų, naujosios Europos sąjungos šalys augdavo greičiau nei senosios ir gal tik smogusi finansų krizė trumpai sustabdė šią tendenciją.
Bet pas Matthew Yglesias užmačiau labai įdomią priešingą nuomonę: jis teigia, jog ilguoju laikotarpiu konvergencija neveikia.
Skaityti toliau…
Po 14 metų valdžioje nuo vėžio mirė Venesuelos prezidentas Hugo Chavez. Ne tokia spalvinga asmenybė, kaip jo gerais draugais buvę Kim Jong-Il‘as, kurio gimimą, anot legendos, išpranašautą kregždės, lydėjo dviguba vaivorykštė bei nauja žvaigždė danguje ar Muammar‘as Guaddafi‘s, mėgęs Bulgarų seseles bei priėmimus savo palapinėje, pastatytoje Niujorko Centriniame Parke, bet vis tiek daranti įspūdį. Vien ko verta jo kalba apie velnio įsikūnyjimą Bušą Juntinėse Tautose. Kairiųjų pažiūrų socialistas, atkaklus kovotojas prieš JAV imperializmą, na, gal tik šiek tiek link diktatūros nuslydęs lyderis.
Skaityti toliau…
Užtikau dar vieną istoriją iš įdomiosios ekonomikos srities, kuria knieti pasidalinti. Pasirodo, niekuo nepadengta valiuta be jokios centrinio banko priežiūros nebūtinai veda prie amžino nuvertėjimo ir hiperinfliacijos.
Ekonomistai L. H. White ir W. Luther akademiniuose straipsniuose rašo apie labai įdomią Somalio ekonominę patirtį po 1991 metų valstybės griūties. Natūralu, jog po valstybės žlugimo centrinis Somalio bankas nebeatliko jokių funkcijų, tad negalėjo ir vykdyti pinigų pasiūlos valdymo. Keista, bet visai netikėtai šioje šalyje atsirado visai natūrali pinigų pasiūlos sistema, kuri, po didelės pradinės infliacijos, galų gale stabilizavosi ir pasiekė pusiausvyrą.
Skaityti toliau…
Pirmiausia noriu atskleisti visus interesų konfliktus: Michael Lewis knygą gavau nemokamai iš Eugrimo leidyklos, jiems tikintis, kad gal ją perskaitęs imsiu ir parašysiu apie ją savo svetainėje. Bet neturiu jokių įsipareigojimų nei ką rašyti, nei kaip, nei kada. Net neturiu įsipareigojimo iš vis ką nors parašyti, jeigu taip man susišvies.
Pradėsiu nuo pačių nemaloniausių dalykų: vertimas vietomis toks prastas, jog norisi prisiekti daugiau niekada į rankas neimti lietuviškų knygų apie finansus vertimų.
Skaityti toliau…
Analizuojant būsto rinką Amerikoje dažnai galima sutikti tokį visai naudingą rodiklį, kuris neblogai indikuoja būsto rinkos tendencijas: imamas šiuo metu rinkoje esantis naujų namų (būstų) kiekis ir padalinamas iš vidutinio per mėnesį parduodamų būstų skaičiaus. Taip gaunama naujų būstų pasiūla mėnesiais, kuri šiuo metu JAV siekia apie 4,9. Būsto krizės įkarštyje šis rodiklis JAV buvo pasiekęs 12 mėnesių, o nuo 2008-ųjų pabaigos nuosekliai pradėjo mažėti, kol 2012-aisias aprimo besiblaškydamas tarp 4 ir 5 mėnesių.
Skaityti toliau…
Kartais užtinku tokių istorijų apie ekonomiką, jog sunku jomis nepasidalinti. Neseniai teko skaityti apie vieną mažiausių pagal gyventojų skaičių (mažesnės tik Vatikanas ir Nauru) pasaulio valstybę Tuvalu, kurią viduryje Ramiojo vandenyno sudaro keletas toli viena nuo kitos nutolusių salų. Tuvalu iki 1978-ųjų buvo Britanijos kolonija, tačiau vėliau gavo nepriklausomybę. Šalyje gyvena tik 10,5 tūkstančio gyventojų (taigi, šiek tiek mažiau nei Gargžduose), o tos jų salos taip toli nuo bet ko, jog net ir turistų į šią valstybę kasmet užsuka gal tik apie tūkstantį.
Skaityti toliau…
Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima – tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo bendruomenės jaunimu Kauno Sobore. Dar prie to galima pridėti didelį įspūdį padariusį filmą „Hotel Rwanda“ bei vieno pažįstamo pasakojimai apie Kigalio banką.
„Rwanda, Inc“ į šių metų knygų iššūkio sąrašą įtraukiau todėl, kad apie šią knygą nuskaičiau kažkuriame ekonomistų internetiniame dienoraštyje: Ruanda ekonomistus pastarąjį dvidešimtmetį labai domina tuo, kad ji perėjo link ganėtinai radikalaus liberalizmo ir per labai trumpą laiką sugebėjo tapti viena konkurencingiausių Afrikos valstybių (berods pagal lengvumą daryti verslą ją lenkia tik Mauricijus ir Pietų Afrika), nors dar 1994-aisiais joje vyko milijoną gyvybių nusinešęs genocidas.
Skaityti toliau…
Taip jau gavosi, kad pirmąją knygą iš 2013-ųjų metų knygų iššūkio spėjau pabaigti dar 2012-aisiais. Tikrai nenusivyliau.
Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos – ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau, tuo labiau skursta? Knygos analizė ir išvados labai įtikinančios: bent jau man tai viena iš tų nedažnai pasitaikančių knygų, kurios sugeba pakeisti nuomonę ir, ją perskaitęs, į pasaulio ekonomiką pradedi žvelgti naujomis akimis.
Skaityti toliau…
Neseniai baigiau dėstyti kasmetinį savo „Portfelio valdymo“ kursą ISM magistrantams. Finansų teorija nuo praktikos kartais skiriasi visai nemažai, ypač investuojant į keistesnes Rytų Europos šalis: efektyvia rinka kokio nors Uzbekistano tikriausiai negalima vadinti.
Bet pats didžiausias skirtumas tarp to, kaip teorija pataria investuoti, ir kaip tai daro realūs žmonės, yra požiūris į nekilnojamą turtą. Viena iš svarbiausių taisyklių investicijų valdyme: investicijas reikia diversifikuoti, nes taip galima sumažinti investavimo riziką. Jeigu sudedi visus pinigus į vieną akciją ar vienos kompanijos obligacijas, esi labai priklausomas nuo specifinės tos bendrovės rizikos, tuo tarpu išskaidydamas savo investicijas gali jaustis saugiau: mažesnė tikimybė, kad visos bendrovės vienu metu ims ir bankrutuos, tad ir mažesnė tikimybė jog liksi basas.
Skaityti toliau…
Vakar perskaičiau labai įdomią Oliver Wyman parengtą studiją apie finansų paslaugų sektorių. Joje teigiama, kad finansinių paslaugų sektorius vakaruose prastai atlieka savo funkciją: suvesti norinčius investuoti su tais, kuriems trūksta kapitalo. Šiuo metu ypač sunkiai galima gauti ilgalaikį finansavimą, o tai, pasirodo, yra nemaža fundamentali problema, kuri gali ir toliau aštrėti, jeigu nebus imtasi priemonių.
Normaliais laikais finansų rinkoje egzistuoja visiems naudinga pusiausvyra. Iš vienos pusės yra ilgalaikiai investuotojai, kurių investicinis horizontas yra sąlyginai ilgas: tai žmonės, kurie kaupia savo pensijai, kai kurie instituciniai investuotojai ir panašiai.
Skaityti toliau…
Gali būti, jog pati svarbiausia paskutinių dienų pasaulinė naujiena yra ne taikiai ir demokratiškai praėję Gruzijos rinkimai, kuriuose pirmą kartą Gruzijos istorijoje per rinkimus savo valia bus pakeista valdžia, o tai, kas dedasi su Irano valiuta. Oficialus Irano rialo kursas vis dar yra 12,660 rialų už vieną JAV dolerį, nors jau sekmadienį juodojoje rinkoje JAV doleris jau kainavo beveik 30,000 rialų. Po tolimesnio pirmadienio ir šiandienos kritimo, už dolerį prašoma 37,500 rialų.
Skaityti toliau…
Neseniai suskaičiau Maneet Ahuja knygą „The Alpha Masters“ apie įvairių garsių investicinių fondų valdytojus ir jų investavimo strategijas. Knyga įdomi ir naudinga, nes visai neblogai paaiškina, ko tie investuotojai rinkose ieško bei pagal kokius kriterijus atsirenka savo investicijas. Gal tik daugiau objektyvios kritikos knygoje nepakenktų, nes fondų nesėkmės piešiamos tik kaip laikini sunkumai, nors iš tiesų koks Paulsonas, uždirbęs daug pinigų iš finansų krizės, jau gal ir šiek tiek išsikvėpęs.
Skaityti toliau…
Ėmė taip ir sutapo, jog šiandien už akių užkliuvo du straipsniai labai panašiomis temomis: žurnalas „Veidas“ vėl paskelbė turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą, o Ezra Klein dienoraštyje svečio teisėmis Ruchir Sharma analizuoja, ką iš tokio sąrašo galima pasakyti apie valstybę.
Nors viešojoje erdvėje labai populiaru reikšti nuomonę, jog Lietuva yra oligarchinė valstybė, ir su tais mistiniais oligarchais reikia žūt būt kovoti, bet skaičiai rodo kitką: turime tik vieną milijardierių (tiek JAV doleriais, tiek litais), o ir jo turtas siekia tik varganus 3.
Skaityti toliau…
Pas Artūrą Račą užtikau įdomų įrašą apie tai, kaip jo kaimynai brangioje Pylimėlių žemėje augina bulves:
Nes jau greit bus dešimt metų kai pavasariais stebiu tą patį vaizdą: arklys, plūgas, keletas žmonių su krepšiais ir bulvės.
Pastarosioms skiriama kokie du trys arai – tai yra, maždaug 100 000 litų ar kiek daugiau vertas žemės plotas.
Dar šiek tiek užsėjama javais bei daržovėmis.
Kartais pagalvoju: kiek turėtų kainuoti viena šiame žemės plote užauginta bulvė?
Skaityti toliau…
Bloomberg rašo, jog kompanija Glencore sugebėjo išsinuomoti sausakrūvį laivą už dyką ir dar sutarė, kad laivo savininkai padengs dalį kuro kaštų. Taigi, realiai, Glencore mokės neigiamą nuomos mokestį, nes laivo savininkas primokės, kad tik laivas būtų išnuomotas. Pasirodo, jog tai apsimoka laivo savininkui, nes šiuo metu laivas yra prie Australijos, ir jie norėtų jį nugabenti į Europą, nes ten geresni frachtai (na, sąlyginai geresni, nes laivininkystės įmonės tikrai gyvena ne pačius geriausius laikus).
Skaityti toliau…
Pas Felix Salmon šiandien užtikęs optimizmu persmelktą įrašą apie tai, kokia puiki informacinėmis technologijomis persmelkta ateitis nusimato Rusijoje visgi pats iki galo optimizmu neužsikrėčiau, nes apie Rusijos technologines inovacijas vis dar turiu susidaręs prastoką, nors gal būt ir stereotipinę nuomonę. Dar nuo tada kai mano tėtis, dirbęs Kauno Radijo gamykloje inžinieriumi, pasakodavo apie sovietų inžinierių pasiekimus, kurie dažniausiai būdavo kreivokos vakarų pasaulio gaminių kopijos.
Apie Silicio slėnį puikiai parašė Domas: ir tas Silicio slėnis skamba kažkaip labai skirtingai nuo to, ką bandoma padaryti Skolkove.
Skaityti toliau…
Paskutinius kelis mėnesius obligacijų rinkose Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos periferinės valstybės nėra labai mėgiama: Lietuvos euroobligacijų pajamingumai gana stipriai šoktelėjo į viršų, o kartu pabrango ir apsidraudimo nuo Lietuvos defolto (CDS) kaina. Šiandienos vz.lt rašo, kad vyriausybė šiuo metu mano, jog tarptautinės finansų rinkos du-tris mėnesius Lietuvai yra uždarytos ir pasiskolinti ten pinigų neįmanoma, tad vienareikšmiškai reikės taupyti. Tiesos tame tikriausiai nemažai, bet tikėtina, jog situacija nėra tokia tragiška.
Skaityti toliau…
Skaitydamas paskutinę BIS ketvirtinę apžvalgą joje radau įdomų grafiką (48 puslapis), kuris rodo, kaip dosniai užsienis skolindavo Baltijos valstybėse prieš pat krizę ir kaip stipriai šiuo metu šios skolintos lėšos atitraukinėjamos (nors gal tai netinkamas žodis, gal tiesiog paskolos grįžta namo). Įdomu tai, jog lyginant su Airija ar Vengrija, Baltijos šalys laikosi gana neblogai ir bendras skolinimas ne finansiniam sektoriui pastaruosius pusantrų metų faktiškai nebemažėja, nepaisant to, jog pinigai į užsienį (sugrąžintų paskolų pavidalu) plūsta beveik taip sparčiai, kaip jie plūdo į Baltijos valstybes bumo metu.
Skaityti toliau…
Jau senokai taip nebuvau pasipiktinęs kokiu nors save rimtu laikančio ekonomisto straipsniu kaip kad šiandien lrytas.lt pasirodžiusiu Stasio Jakeliūno rašiniu apie Baltarusijos ir Lietuvos ekonominės padėties palyginimą. Šiame straipsnyje labai prie daug ko galima prikibti, bet visgi į dideles polemikas nesileisiu: iš tiesų Baltarusija ir Lietuva sprendžia krizę labai skirtingais būdais, tad laikas puikiai parodys, kuris iš jų buvo veiksmingesnis. Manau, kad jau dabar atsakymas yra akivaizdus.
Visgi labiausiai norisi pastebėti, jog Stasys visiškai iškreipia faktus apie Baltarusijos skolinimosi galimybes bei rinkoje įkainotą jos bankroto riziką.
Skaityti toliau…
Skurdžioms valstybėms dažniausiai didžiausia su emigracija susijusi problema yra „protų nutekėjimas“. Kokia nors skurdi Afrikos (nors nebūtinai ir Afrikos: tinka tai ir Lietuvai) valstybė išleidžia palyginus daug resursų tam, kad išmokyti kokį nors daktarą ar suteikti aukštąjį išsilavinimą inžinieriui, o šis ima ir tik pabaigęs mokslus susikrauna daiktus ir išskrenda į kur nors į Vakarus kurti BVP ne savo tėvynėje. Apmaudu ir, atrodytų, didelis nuostolis valstybei, kurioje galbūt ne visi piliečiai ir pakankamai pavalgyti turi.
Skaityti toliau…
Praėjusią savaitę lankiausi Kijeve, kur vyko vienų didžiausių brokerių Dragon Capital organizuota konferencija. Paskutinį kartą Ukrainoje buvau dar prieškriziniais laikais, 2008-aisiais. Šiemet glamūro mažiau, vakarėliai ramesni, kai kurie bankininkai net nusiteikę gana atsargiai ir netrykšta noru septynmyliais žingsniais skubėti užsiimti rinkos dalies.
Bet daugelis dalykų nesikeičia. Kiekvienais metais konferencijos Ukrainoje turi vieną viską apimančią “temą”, kurią bandoma parduoti: šiemet tai žemės ūkio kompanijos. Tik jau nebe tokios, kurių verslo modelis buvo pastatytas ant to, jog jau tuoj tuoj baigsis žemės moratoriumas, bus leista laisvai prekiauti žemėmis, tai jos ims ir pabrangs keletą kartų ir visi mes būsime turtingi.
Skaityti toliau…
Lenkija tikriausiai buvo vienintelė valstybė Vidurio ir Rytų Europoje, kuri per pastarąją krizę išvengė ekonomikos nuosmukio. Bet praėjusią savaitę pasirodė komentarų, jog Lenkijos makroekonominėje statistikoje kažkas nevisai tvarkoje: Lenkijos centrinis bankas savaitei atidėjo einamosios sąskaitos statistikos skelbimą. Įtarimai pasitvirtino – einamosios sąskaitos deficitas iš tiesų netikėtai išaugo. Pasirodo, jog kažkokiu būdu Lenkijos importas buvo apskaitomas 10-15 milijardų eurų mažesnis nei iš tikrųjų. Tai nėra toks jau menkas skaičius, jis sudaro beveik 4% nuo BVP.
Skaityti toliau…
Atrodo, jog Baltarusija rimtai pritrūko valiutos rezervų. Vakar vakare Baltarusijos centrinis bankas vietiniams bankams nebepardavinėja tvirtos valiutos. Tiesa, žadama, jog valiutą vėl bus galima išsikeisti nuo balandžio pirmosios, bet dabar laisvas valiutos keitimas bus stipriai ribojamas. Jau anksčiau buvo apsunkintas negrynosios valiutos keitimas (reikėjo apie tai banką įspėti prieš 30 dienų), bet iki vakar vakaro grynaisiais vis dar galėjai Baltarusijos rublius pasikeisti į užsienietišką valiutą. To priežastis paprasta: šaliai baiginėjasi užsienio valiutos rezervai, tad bandoma kaip nors išvengti visiškos valiutos krizės.
Skaityti toliau…
Didžiosios vakarų valstybės jau seniai neturėjo tokių palankių sąlygų skolintis: trumpalaikės palūkanų normos jau kurį laiką buvo labai artimos nuliui, tačiau pastaruoju metu ėmė sparčiai mažėti ir ilgalaikių obligacijų pajamingumai. JAV dešimties metų obligacijų pajamingumas tesiekia 2.6%, Vokietija šiam laikotarpiui gali pasiskolinti už 2.28%. Britanijos skolinimosi kaštai dar vis didesni, nors ir tie nesiekia trijų procentų. Dienraštis Financial Times teigia, jog tokios žemos ilgo laikotarpio valstybės skolos palūkanos buvo gal tik kelis kartus per visą britų finansinių rinkų istoriją, siekiančią XVIII amžiaus pradžią; ir pakaktų pajamingumams susitraukti dar kokiais 0.
Skaityti toliau…
Atrodo, jog paskutiniu metu Baltijos šalys iš tarptautinės žiniasklaidos gauna nemažai teigiamomis emocijomis nuspalvinto dėmesio: dar visai neseniai The Economist gyrė Lietuvos užmačias pažaboti valstybinio sektoriaus neefektyvumą, o štai vakardienos pati įtakingiausia Financial Times skiltis Lex žarsto pagyras Estijai, besižavėdama jos vidinės devalvacijos efektyvumu. Ir tikrai, pagyrų Estija nusipelnė: buvo nueita ne lengviausiu devalvacijos ir besaikiu skolos didinimo keliu, o nuspręsta gyventi pagal savo išgales. To pasekmė – žymus ekonomikos konkurencingumo padidėjimas, kuris labai greitai išsivertė į einamosios sąskaitos perviršį (einamoji sąskaita prieš krizę buvo stipriai deficitinė) bei prasidėjusį ekonomikos atsigavimą, kuris turėtų būti tvaresnis nei pasiektas tik dirbtiniu vietinės valiutos atpiginimu. Struktūrinės ekonomikos problemos reikalauja ir struktūrinių sprendimų, nors jie dažniausiai būna sunkūs ir skausmingi. Bet juos galima įgyvendinti turint politinę valią. O kad tos valios būtų kokioje nors Graikijoje!
Kadangi Lex skiltis prieinama ne visiems, pateikiu visą jos tekstą:
Skaityti toliau…
Šios savaitės žurnalas The Economist rašo apie Lietuvos vyriausybės planą reformuoti valstybines įmones, kurios dažniausiai dirba nuostolingai (visos valstybinės įmonės kartu sudėjus Lietuvoje „uždirbo“ -6% nuosavybės grąžą (ROE)). Uždavinys tikrai nelengvas, jau vien dėl to, jog dabartinė vyriausybė yra tikriausiai pati nepopuliariausia per visą Lietuvos istoriją, o tokiems sprendimams reikai daug politinės valios. Ne paslaptis, jog valstybines įmones valdantieji susiję su partijomis ir sudaro itin galingą lobistinę jėgą: šiais klanais atsikratyti bus nelengva.
Skaityti toliau…
Ruošiausi parašyti apie itin juokingą VU TVM mokslininkų tyrimą apie Baltijos šalių rinkas, bet dėl mano tinginystės bei atidėliojimo mane aplenkė nematomaranka.lt :)
Įdomiausia išvada ta, jog Latvijos rinkos griūtis sukėlė ir Rusijos rinkos nuosmukį:
Todėl galima teigti, kad finansinė griūtis pirmiausia prasidėjo Latvijoje, po to ji persimetė į Rusiją, o galiausiai pasiekė Lietuvą ir Estiją
Ir visai nesvarbu, jog Latvijos rinka beveik neegzistuoja, o jos apyvartos artimos nuliui. Remiantis tokiomis išvadomis būtų galima teigti, jog su keliais šimtais litų (su kuriais visai įmanoma pajudinti visą Latvijos akcijų rinkos indeksą) galima daryti itin didelę įtaką Rusijos finansų rinkoms.
Skaityti toliau…
Šiandien teko dalyvauti TSPMI rengtoje diskusijoje apie Graikijos skolos problemą: ganėtinai netikėtai atsidūriau tarp žymiai protingesnių ir apie politiką bei ekonomiką daugiau nusituokiančių žmonių, kaip Raimundas Kuodis, Rūta Vainienė, prof. Jonas Čičinskas, Ramūnas Vilpišauskas ar prof. S. Kropas. Nežinau, kiek pridėjau vertės į diskusiją, nes apie šią problemą galiu žvelgti tik iš investuotojų perspektyvos, o jų požiūris lyg ir aiškus: Graikijai skolinti neverta, nebent su tokiomis palūkanomis, kurios kone viršyja SMS kreditų įkainius.
Skaityti toliau…
Tim Harford – „The Logic of Life“. Greitai ir lengvai susiskaičiusi knyga iš populiariosios ekonomikos žanro. Kol skaičiau, ji visai patiko, nes Tim Harford rašo gana įtraukiančiai, bet praėjus trims savaitėms po paskutinio knygos lapo užvertimo, nepasakyčiau, jog galvoje liko labai daug įžvalgų. Nors, tiesa, paaiškinimai, kodėl miestuose yra daugiau moterų nei vyrų įdomūs, bet iki galo neįtikinantys. Nancy Duarte – „Slideology“. Labai patikusi knyga apie tai, kaip padaryti gerą prezentaciją.
Skaityti toliau…
Gallup prieš kelias dienas buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose atliko apklausą apie tai, kokiomis valiutomis gyventojai yra labiausiai linkę pasitikėti. Nors pati agentūra Gallup labiausiai siekia atkreipti dėmesį į faktą, jog JAV doleris saugiausios valiutos pozicijas užleido eurui, man įdomiausi buvo Estijos apklausos rezultatai: pasirodo, jog estai mažiausiai iš visų pasitiki vietine valiuta. Lietuviai su latviais irgi netrykšta optimizmu litams ir latams, bet mažas Estijos, kuri labai realiai gali ne už ilgo tapti euro zonos nare, kronos patikimumas estų akimis stebėtinas.
Skaityti toliau…
Ne kasdien Lietuvoje atsiranda profesionaliai pildomi tinklaraščiai apie ekonomiką. O dar rečiau galima atrasti tokį tinklaraštį, kuris rašo vien teigiamas naujienas. Bet mano kolegos Tomas Krakauskas ir Vaidotas Rūkas ėmė ir, krizės akivaizdoje, sukūrė teigiamų ekonominių naujienų tinklaraštį. Kadangi ekonomikos kryptis dažniausiai būna paremta lūkesčiais (jeigu visi galvoja, jog gyvenimas gerės, tai jis iš tiesų ir pagerės), tai šis tinklaraštis gali net tapti stipria ekonomikos skatinimo priemone :) O kad autoriai nepritruktų gerų naujienų, jie siūlo visiems prisidėti prie tinklaraščio kūrimo ir siųsti jiems idėjas elektroniniu paštu.
Skaityti toliau…
Iš kolegos Vytauto gavau nuorodą į Peterson Tarptautinės Ekonomikos Instituto nuomonę apie Latvijos lato devalvacijos grėsmę. Ji iš esmės atspindi mano paties įsitikinimus, tik, kadangi nesu itin didelis makroekonomikos specialistas, man žymiai sunkiau įtikinamai sudėlioti argumentus.
Yra du keliai išlipti iš ekonominės krizės: greitas, bet trumpalaikis (valiutos devalvacija) ir ilgesnis, bet verčiantis daryti ilgas ir rimtas ekonomines reformas, kurios užtikrina tolimesnį spartesnį ekonomikos augimą ateityje. Šalys, kurios nedevalvavo savo valiutų (Barbadosas, Danija, Slovakija) buvo priverstos daryti struktūrines reformas, todėl dabar yra aplenkusios savo kaimynes, kurios iš krizių lipdavo per savo valiutos devalvaciją (Jamaika, Švedija ir Vengrija).
Skaityti toliau…
Pastaruoju metu vis populiarėjanti elgsenos ekonomika (behavioural economics) griauna vieną iš įprastos ekonomikos aksiomų, kuri teigia, jog žmogus yra racionalus, ir visus finansinius sprendimus daro viską gerai apsvarstęs. Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“ aprašomi įdomesni žmonių elgsenos neracionalumai, nepaaiškinami įprastinės ekonomikos mokslo.
Nemaža dalis temų – tai, jog žmonės suteikia daugiau vertės tiems daiktams, kuriuos jie turi (endowment effect); placebo efektas („netikro“ vaisto efektyvumas padidėja, jeigu už jį buvo daugiau sumokėta); tai, jog žmonės tampa labiau sąžiningi, jeigu jiems primeni apie moralę; ir pan, – jau man girdėtos, tačiau buvo ir labai įdomių naujų įžvalgų.
Skaityti toliau…
Matematiko Benoit Mandelbrot vardas man skamba beveik kaip fraktalų sinonimas (jis yra fraktalų matematikos kūrėjas). Fraktalai yra geometriniai dariniai, kuriuose pasikartojantys fragmentai yra identiški visumai. Aprašant paprastą geometrinę fraktalų taisyklę ir ją be galo kartojant, galima gauti itin sudėtingus geometrinius darinius.
Benoit Mandelbrot šioje savo knygoje pritaiko fraktalų teoriją ir finansų rinkoms. Jo nuomone, fraktalų matematikos pagalba galima itin gerai modeliuoti finansinių priemonių kainas: akcijų ar valiutų kursai iš esmės yra fraktalai, susidedantys iš atsitiktinių pasikartojančių fragmentų (dėl to gyvuoja techninė analizė, nors Mandelbrot teigimu, ja naudojantys tik apgaudinėja save -– rinkoje vyrauja atsitiktinumas).
Skaityti toliau…
Kartas nuo karto visai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvos finansų istoriją, o ši Vlado Terlecko monografija – ne išimtis. Joje surašytos trumpos didžiosios dalies tarpukario Lietuvos bankininkų (bankų vadovų bei valdybos narių) biografijos, tad daugiausiai vietos skirta sausokiems faktams apie tai, kur jie gimė bei baigė mokslus, bet juk tokia tikriausiai ir turėtų būti monografijos paskirtis. Nors retkarčiais prasimuša ir subjektyvi autoriaus nuomonė, kurioje galima įžvelgti ir tam tikro tarpukario Lietuvos romantizavimo (tarkime, autorius sielojasi, jog dabartinis Ūkio bankas neturi jokių sąsajų su prieškariniu Vailokaičių įsteigtu Ūkio banku, tad ir Romanovo valdomas bankas lyg ir neturėtų turėti teisių į šį pavadinimą).
Skaityti toliau…
Šios dienos Financial Times Lex skirsnis rašo apie lato devalvaciją (apie kurią vis dažniau užsimenama finansinėje žiniasklaidoje) ir siūlo naują būdą, kaip „teisingai“ devalvuoti latą. Kaip visiems žinoma, didžiausias argumentas prieš devalvaciją yra faktas, jog latviai didžiąją dalį paskolų yra paėmę ne vietine valiuta, o eurais, tad devalvacija neišspręstų jų problemų, o kaip tik jas paaštrintų: įsiskolinusius gyventojus užgultų dar didesnė skolų našta. Šio argumento vedini latviai stipriai laikosi įsitvėrę fiksuoto lato kurso, nors jam palaikyti reikia išleisti nemažai atsargų.
Skaityti toliau…
Kovo viduryje Federalinė rezervų sistema (FED) nusprendė išleisti 300 milijardų JAV dolerių supirkti ilgo laikotarpio obligacijoms. Beveik pusė sumos ($130b) jau išleista, bet obligacijų rinkoje atrodo įsivyrauja panika: nuo tos dienos 10 metų obligacijų pajamingumas pakilo nuo 2,53% iki 3,73%. Vien vakar per vieną valandą 10 metų trukmės obligacijų pajamingumai padidėjo 20 bazinių punktų (bazinis punktas yra lygus 0,01 procentinio punkto).
JAV obligacijų pajamingumai Didėjantis JAV įsiskolinimas turi didinti palūkanų normas, nes skolintojai pradeda abejoti JAV kreditingumu (dar visai neseniai reitingų agentūros įspėjo, jog iš Didžiosios Britanijos gali atimti AAA reitingą).
Skaityti toliau…
BNS šiandien cituoja apie ekonomikos krizės dugnų ieškantį premjerą A.Kubilių, kuris teigia, jog „Vis dar pozityvių signalų apie ekonomikos perspektyvų pagerėjimą nėra tiek daug, kad galėtume pasakyti, jog dugnas yra pasiektas“. Už mano akių užkliuvo tolimesnė citata:
A.Kubilius prisipažino, kad pastaruoju metu stebi pirmiausiai, kaip prognozuoja ekspertai, turinčių atsigauti JAV akcijų rinką. Anot Vyriausybės vadovo, dabar JAV akcijų rinkoje pastebimi stabilizavimosi ženklai, tačiau ne ilgalaikė tendencija.
Nuotaikos akcijų rinkose keičiasi vos ne kas dieną: per pastarąją krizę jos jau ne kartą buvo pratryškusios optimizmu, kai tik būdavo paskelbtas koks nors naujas eilinis ekonomikos gelbėjimo planas.
Skaityti toliau…
Ši George Soros knyga – tai „Alchemy of Finance“ tęsinys, rašytas 2008 metų kovo mėnesį. Jos tikslas: parodyti, jog Soroso refleksyvumo teorija iš tiesų sugebėjo numatyti, jog nekilnojamo turto burbulas JAV baigsis didžiuliu sisteminiu nuosmukiu. Negana to, Sorosas įžvelgia du burbulus: vienas yra jau minėtas refleksyvusis nekilnojamo turto kainų burbulas (augant NT kainoms, galima daugiau skolintis, o daugiau skolinantis, auga NT kainos), o antrasis yra žymiai didesnis „superburbulas“, kuris pagrįstas nuomone, jog ekonomikai susidūrus su problemomis, ją galima grąžinti į augimo kelią daugiau pasiskolinant ir didinant pinigų bazę.
Skaityti toliau…
Seimas moka nustebinti. Šiandien priimtas tokio turinio įstatymo pataisos projektas:
Įmonės, prekiaujančios maisto produktais, negali imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 15 procentų produkto įsigijimo kainos, mažmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 20 procentų produkto įsigijimo kainos. Už maisto produktus atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka. Šios nuostatos netaikomos tabako ir alkoholio gaminiams.
Už šio straipsnio pažeidimą ruošiamasi bausti nemenkai:
Skaityti toliau…
Šiandien užtikau gana įdomią Bedlam Asset Management ruoštą apžvalgą apie valstybių bankrotus. Viena iš ne tokių intuityvių įžvalgų, kuri privertė pamąstyti, teigia, jog kuo greičiau su finansiniais sunkumais susidurianti valstybė bankrutuoja, tuo jai geriau ateityje (t.y. priešingai, nei kad iki šiol galvojau – valstybės bankrotas pasirodo neužtraukia didelės stigmos).
Apžvalgoje rašoma, jog tos valstybės, kurios iš paskutiniųjų stengiasi grąžinti skolas užsienio kreditoriams ilguoju laikotarpiu nuo krizių nukenčia daugiau nei tos, kurios greičiau pasiduoda ir paskelbia bankrotą ar skolų restruktūrizavimą.
Skaityti toliau…
Krizės metu būti finansiniu tinklaraštininku gali būti pavojinga. Ypač, jeigu skleidi niūrias prognozes ir priekaištauji valdžiai. Šį savaitgalį Pietų Korėjoje buvo suimtas tinklaraštininkas slapyvardžiu Minerva, kuris pritraukė daug gerbėjų ir skaitytojų po to, kai teisingai išpranašavo vietinės valiutos (Pietų Korėjos vono) nuvertėjimą bei JAV investicinio banko Lehman Brothers žlugimą. Per savo, kaip tinklaraštininko, karjerą Minerva parašė apie 100 įvairiausių straipsnių apie Pietų Korėjos finansus bei ekonomiką. Tos kelios teisingos pranašystės tinklaraščio autoriui uždirbo neregėtą populiarumą: jo įrašus perskaitydavo apie 100000 lankytojų, perspausdindavo laikraščiai, jo pastabas nagrinėdavo bankų analitikai, valdžia vis būdavo priversta teisintis ir paneiginėti Minervos siūlomus scenarijus.
Skaityti toliau…
Sveiki atvykę į nulinių palūkanų pasaulį! Tiek JAV, tiek Japonijos bazinės palūkanų normos šiuo metu yra nulinės, ar artimos tam (oficialiai, JAV palūkanų normos yra tarp 0% ir 0,25%). Ko galima tikėtis iš tokio ZIRPiško (ZIRP – zero interest rate policy) pasaulio?
Pirmiausia, aišku, galima tikėtis to, ko reiktų laukti iš bet kokios mažų palūkanų politikos: didėja galimybės skolintis (nes skolintis beveik nieko nekainuoja) ir mažėja paskatos taupyti – taigi, mažos palūkanos turėtų veikti kaip stimulas vartojimui.
Skaityti toliau…
Šiandien OPEC sumažino naftos gavybos kvotas 2,2 milijonų barelių per dieną (Wall Street Journal sako, jog tai „beprecedentinis“ dydis), tačiau tai nesugebėjo kilstelėti naftos kainos: šiuo metu ji, lyginant su vakar diena, yra nugarmėjusi 5 procentais iki 41,40 JAV dolerio už barelį.
OPEC atstovai teigia, jog kažko imtis reikėjo, nes pasaulio ekonomikos augimui lėtėjant, mažėja naftos paklausa (šiandien JAV energetikos informacijos administracija paskelbė JAV naftos paklausos prognozes: 2009-ais metais JAV naftos paklausa iš viso neaugs), o to pasekmė – mažėjančios naftos kainos.
Skaityti toliau…
Nuo finansinės krizės pradžios Rusija pirmadienį tapo pirma G8 šalimi, kurios kredito reitingas buvo sumažintas. Kredito reitingų agentūra Standard & Poor‘s sumažino Rusijos reitingą nuo BBB+ iki BBB, nes mato padidėjusias grėsmes dėl žemų naftos kainų ir investuotojų traukimosi iš rublinių investicijų, kurios stipriai apkarpė Rusijos užsienio valiutos atsargas: pastarosios sumažėjo nuo 583 mlrd. dolerių rugpjūtį iki 455 mlrd. dolerių šiuo metu. Taipogi, Rusijos bankinė sistema priklausoma nuo užsienio finansavimo, tad valstybei teks išleisti apie 200 milijardų dolerių jai gelbėti.
Skaityti toliau…
Nobelio premijos laureatas ir New York Times apžvalgininkas Paul Krugman įdomiai pastebi:
Nafta yra neatsinaujinantis resursas (taigi, jos kiekis yra ribotas), o tai reiškia, jog jos **ne**išgavimas yra tam tikra investavimo forma. O tokia investavimo forma gali būti patraukli naftą išgaunančioms valstybėms tuo metu, kai naftos kainos yra didelės. Jei valstybė nenori vienu metu išleisti viso pinigų srauto, kuris generuojamas pardavinėjant naftą padidėjus jos paklausai (ir kainoms), ji gali rinktis iš trijų alternatyvų: investuoti gautas lėšas vidaus rinkoje, kur, tikėtina, jog ribinė grąža mažėjanti; investuoti lėšas užsienyje; arba „investuoti“ mažinant naftos gavybą ir taip mažinant pasiūlą…
Skaityti toliau…
Žmonės prekiavo nuo seniausių laikų, o apie tarptautinę prekybą žinoma jau nuo Šumerų valstybės sukūrimo. A Splendid Exchange yra puikiai parašyta pasaulio prekybos istorija, apimanti labai platų laikotarpį: nuo tų pačių šumerų iki dabartinės Pasaulio Prekybos Organizacijos. Knyga puikiai atskleidžia prekybos vaidmenį pasaulio vystymuisi, joje galima rasti daug įvairiausių įdomių faktų ir istorijų.
Nors pirmosios valstybės (Senovės Egiptas, Mesopotamijos tautos) iškilo ne prekybos dėka, prekybos vaidmuo tautų klestėjimui vis augo. Štai Senovės Graikų imperija vargu ar galėjo išsilaikyti be grūdų importo: Sparta grūdus importuodavo iš Aleksandrijos ir Sicilijos, o Atėnai juos plukdydavo iš Juodosios jūros regiono, tad jiems buvo labai svarbu valdyti Bosforo sąsiaurį.
Skaityti toliau…
Šiandieną jau beveik visos Lietuvos listinguojamos kompanijos yra paskelbę savo pirmojo pusmečio rezultatus (kol kas savo uždirbto pelno nėra pranešusios tik City Service ir Linas). Žvelgiant į rezultatus ir lyginant juos su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu labiausiai krenta į akis du dalykai: kiek daug įmonių šįmet pradėjo dirbti nuostolingai, ir koks iš tiesų didelis Lifosos uždirbtas pelnas.
Pernai metų pirmąjį pusmetį nuostolingai baigė tik dvi bendrovės: Snaigė ir amžinai sunkiai gyvenanti Gubernija.
Skaityti toliau…
Richard Yamarone knyga apie makroekonominius indikatorius pasirodė visai nebloga. Netgi drįsčiau duoti jai keturias žvaigždutes iš penkerių, nors joje buvo mažai rašoma apie tai, ko tikėjausi: kaip visgi makroekonominiai indikatoriai paveikia akcijų rinkas.
Knygoje detaliai ir aiškiai aprašomi dažniausiai sutinkami makroekonominiai indikatoriai: nuo BVP augimo ir vartotojų pasitikėjimo indekso iki naujų namų statybos leidimų skaičiaus ir žaliavų indeksų. Kiekvienas indikatorius išsamiai paaiškintas, papasakojama jo sudarymo metodika, istorija, jo reikšmė, galimos interpretacijos ir misinterpretacijos.
Skaityti toliau…
Niekam ne paslaptis, jog paskutiniu metu naftos kainos siekia naujas aukštumas. Neretai dėl to yra kaltinami spekuliantai — pastaruoju metu tapo itin populiaru investuoti į žaliavas, o ypač naftą. Juk kuo daugiau investuotojų ir fondų nori pirkti naftos, tuo labiau kyla kainos — bent jau taip argumentuojama spekuliantų vaidmuo naftos kainų kilime. Ir iš tiesų, naftos sandorių biržose nuo 2004-ųjų padaugėjo tris kartus (nors naftos kaina irgi patrigubėjo).
Bet prieš kelias savaites britų savaitinis žurnalas The Economist pateikia kitą versiją: visgi spekuliantai gal būt niekuo dėti.
Skaityti toliau…
Šiuo metu skaitau Thomas Friedman knygą apie globalizaciją „The World is Flat“. Joje yra viena sukrečianti patarlė iš Afrikos folkloro, puikiai apibūdinanti šiuolaikinę konkurenciją:
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė.
Ji žino, jog ji turi bėgti greičiau nei greičiausias liūtas, nes kitaip ji neišgyvens.
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda liūtas.
Jis žino, jog turi bėgti greičiau nei gazelės, nes kitaip jis mirs iš bado.
Nesvarbu, ar esi liūtas, ar gazelė.
Vos tik saulei patekėjus, privalai pradėti bėgti.
Skaityti toliau…
Po truputį toliau iriuosi per Naomi Klein knygą „No Logo“. Šiandien labiausiai man užstrigo skyrius apie darbo sąlygas, su kurio išvadomis ir požiūriu niekaip negaliu sutikti.
Autorė, kuriai kartais pranašaujamas Noam Chomsky populiarumas, pasakoja apie blogąsias korporacijas, kurios atleidžia savo darbuotojus JAV ir perkelia savo gamybą į kitus, pigesnius kraštus. Kompanijos tai daro net uždirbdamos didelius pelnus ir visai nebūdamos arti bankroto! Kaštų mažinimas knygoje pateikiamas kaip itin blogas dalykas, ypač jeigu jis daromas darbuotojų sąskaita.
Skaityti toliau…
Įdomią mintį radau pas Stumbling and Mumbling: tikrai tobulai konkurencingoje ekonomikoje akcijos nebūtų labai patrauklios, kadangi kompanijų pelnai būtų artimi nuliui. Juk jeigu kompanijos uždirba pelną, tuoj atsiranda konkurentų, kurie tą pelną sumažina — tobulos konkurencijos ekonominis modelis ir prognozuoja, jog tobulai konkuruojančių kompanijų pelnai yra nuliniai (kalbama apie ekonominį pelną, arba viršpelnį). Pasirodo, kad mažiau ekonomiškai laisvos Prancūzijos akcijų rinka ilguoju laikotarpiu davė didesnę grąžą nei labiau konkurenciją skatinančios JAV.
Skaityti toliau…
Visuomenėje dažniausiai manoma, jog nuosavo būsto turėjimas vienareikšmiškai yra teigiamas dalykas: valstybė skiria įvairiausias mokesčių lengvatas ir diegia kitokias būsto įsigijimo skatinimo programas, siekdama, jog kuo daugiau piliečių turėtų nuosavą būstą. Teisybė, nuosavo būsto turėjimas žmones verčia būti sėslesniems, taip gerinama socialinė aplinka. Tačiau ekonominiu požiūriu būsto nuomojimas gali būti efektyvesnis būtent todėl, kad neturintys savo būsto žmonės yra mobilesni (kas pigiau: pirkti ar nuomotis — kitas klausimas).
Kokiam nors regionui susiduriant su ekonominėmis problemomis, atsiranda darbo stygius.
Skaityti toliau…
Vienas įdomesnių straipsnių, šią savaitę patraukusių mano dėmesį, buvo Andreas Goldthau pastabos apie Rusiją. Požiūris nestandartinis, nors labai logiškas, ir su daugeliu minčių būtų galima sutikti (tiesa, ne su visomis). Autorius savo straipsnyje bando sugriauti penkis mitus apie Rusijos politiką ir ekonomiką:
Rusija turi ginklą, kuris vadinasi „energetika“. Rusijos naftos rinkoje veikia net dešimt didelių naftos bendrovių, ir tik ketvirtadalis naftos gavybos yra valstybės rankose. Tiesa, valstybei priklauso naftotiekiai, bei ji nustatinėja mokesčių politiką, tačiau tai nėra labai lankstūs instrumentai — norint iš naftos tiekimo daryti didžiąją politiką reiktų daugiau kontrolės.
Skaityti toliau…
Baltijos bankų paskolų portfelio augimas Vakar beskaitant Citigroup analitikų tyrimą akis užkliuvo už grafiko, kurį matote viršuje. Šis grafikas vaizduoja Baltijos paskolų portfelio augimo tempus. Paskutinių metų tendencija dar geriau atsiskleidžia pažvelgus į Swedbank pateikiamą informaciją apie Hansabank grupės paskolų dinamiką (12-a skaidrė). Tiesa, Lietuva šiame kontekste atrodo visai neblogai: kai Latvijoje ir Estijoje stipriai jaučiama, jog paskolų „kranelis“ prisuktas, Lietuvoje paskolų portfelis vis dar didėja stabiliai dideliais tempais.
Skaityti toliau…
Šiandien Brad Setser internetiniame dienoraštyje pateikia keletą faktų, kurie priverčia susimąstyti apie pokyčius, kurie vyksta finansiniame pasaulyje. Dar prieš kokius metus didieji pasaulio bankai patarinėjo kompanijoms didinti savo užsiskolinimo lygį (ar bent jau mažinti nuosavą kapitalą superkant savas akcijas) — dabar tiems patiems bankams striuka dėl per mažo nuosavo kapitalo santykio. Dar visai neseniai tų pačių bankų analitikai įrodinėjo, jog valstybinis kapitalas trukdo ekonomikos plėtrai, o dabar šių bankų didžiausiais akcininkais tapo įvairiausių besivystančių šalių valstybiniai fondai.
Skaityti toliau…
Ką tik pabaigiau skaityti pirmą kartą lietuviškai išleistą The Economist žurnalą „Pasaulis 2008 metais“ (originalo kalba visas žurnalas nemokamai prieinamas The Economist interneto svetainėje). „Vilniaus dienos“ grupės iniciatyva šį solidų žurnalą pristatyti lietuvių kalba sveikintina, tik tobulėjimui vietos dar yra daug – lietuviškas vertimas ganėtinai prastas, The Economist kalambūrai išversti tiesiogiai ir pažodžiui, tad kartais norint pagauti esmę, reikia mintyse frazę išsiversti atgal į anglų kalbą. Na, bet juk tai pirmas blynas.
Skaityti toliau…
„Pigaus maisto laikai baigėsi“ skelbia šios savaitės žurnalas The Economist. Kviečių kainos šių metų antroje pusėje pasiekė aukščiausią kada nors užfiksuotą lygį — tona kviečių kainavo 400 JAV dolerių (tiesa, jeigu atsižvelgsime į infliaciją, kviečių kainos yra pasiekę 1974-ųjų metų lygį, bet vis tiek jos didžiausios per paskutiniuosius 25-erius metus). Kovodamos su grūdų kainų didėjimu, Venesuela ir Rusija (kurios abi turi nemažus naftos išteklius) pradėjo reguliuoti jų kainas. Aišku, pagal ekonominę logiką to pasekmė gali būti tik viena: grūdinių maisto produktų stygius.
Skaityti toliau…
Rugpjūčio mėnesį prasidėjusi pasaulinė kredito krizė ir toliau tęsiasi, tik dabar visi intensyviai seka nebe didžiųjų bankų pranešamus nuostolius iš investicijų į subprime nekilnojamo turto rinką (būsto paskolas, išduotas tiems, kurie nevisai pajėgia jas grąžinti), o į kiekvieną dieną didėjančias LIBOR palūkanų normas. Bankai nebepasitiki vienas kitu, ir nebenori suteikti vienas kitam paskolų: teigiama, jog tarpbankinė paskolų rinka Britanijoje per kelis mėnesius sumažėjo nuo 640 bGBP iki 250 bGBP. Bankai, suteikdami paskolas kitiems bankams dabar reikalauja visų 2 procentinių punktų didesnių palūkanų nei kad skolindami vyriausybėms: taip vadinamas TED spread pakilęs į aukščiausią lygį nuo 1987 rinkos krizės.
Skaityti toliau…
Žurnalas Portfolio paskutiniame savo numeryje turi labai neblogą (ir ilgoką) straipsnį apie Rusiją ir jos energetikos politiką. Piešiamas vaizdas ganėtinai niūrus, bent jau vakariečių akimis, nors tas pats vaizdas iš Rusijos paprastam rusui neatrodo labai blogai — juk Rusija šiuo metu gyvena tikrai puikiai, lyginant su Jelcino laikais, o ir, atrodo, pasaulis pradeda vėl su Rusija skaitytis, tad galima tuo ir pasididžiuoti.
Didžiausia Rusijos problema tame, jog jos gerovė labai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų: mokesčiai už šių gamtinių resursų gavybą ir eksportą sudaro 40 procentų Rusijos biudžeto.
Skaityti toliau…
Pažaiskime paprastą žaidimą: surenkime aukcioną, kurio nugalėtojui atiteks vienas litas, tik, skirtingai nuo įprasto aukciono, savo siūlomas kainas turės sumokėti ne tik nugalėtojas, bet ir antrą didžiausią pasiūlymą pateikęs dalyvis (nugalėtojui atiteks laimėtasis litas, o antroje vietoje likęs dalyvis negaus nieko).
Tarkime, jog pradžiai kas nors pasiūlo kokius 50 centų (moki 50 centų, o gauni visą litą — geras sandoris!), tada racionalu, jog kažkas kitas didins kainą, kol ji pasieks 99 centus.
Skaityti toliau…
Iki šiol man labiausiai esančiu prie širdies ekonomistu buvo Friedrich Hayek, bet vakar paskaitinėjęs jo mokytojo Ludwig von Mises paskaitų užrašus supratau, jog tikriausiai turiu naują favoritą.
Ludwig von Mises yra naujosios austrų ekonominės mokyklos pradininkas, vienas iš didžiųjų liberalizmo (jo paties išsireiškimu, „liberalizmo XIX amžiaus prasme“) mąstytojų. Jo nuomone, žmogaus laisvė yra didžiausia vertybė, o tikrosios laisvės negalima pasiekti, jeigu tuo pačiu metu nebus užtikrintos visos laivės: žodžio laisvė, judėjimo laisvė, ir laisva rinka.
Skaityti toliau…
Kodėl vienos valstybės tampa turtingomis, o kitos taip ir lieka trečiojo pasaulio šalimis? Iki šiol populiariausias atsakymas į šį klausimą tarp ekonomistų (ypač tų, kurie dirba Pasaulio Banke ar Tarptautiniame Valiutos Fonde) būdavo „institucijų, kurios užtikrintų laisvosios ekonomikos stabilų funkcionavimą, trūkumas“, tačiau Gregory Clark savo knygoje teigia, jog jos tikriausiai čia nieko dėtos. Viduramžių Europa iki pat 1800-ųjų buvo tikroji laisvosios rinkos ekonomika — mokesčių našta buvo labai maža (ji siekė kelis procentus, net jeigu ir įskaičiuosime ir bažnyčios dešimtinę, kurios realus surinkimas siekė tik kelis procentus nuo BVP), muitai beveik neegzistavo (o jeigu ir egzistavo, tai daugiausiai skirti ne vietiniams gamintojams paremti, o surinkti pinigų karams ir karaliaus išlaikymui), infliacija buvo niekam nežinoma (nuo trylikto amžiaus iki devyniolikto kainos tik maždaug padvigubėjo, o tai sudaro beveik nulinę metinę infliaciją).
Skaityti toliau…
Kaip rašo šios savaitės The Economist, jeigu per pastarąjį ketvirtį amžiaus kas nors ekonominės krizės metu būtų pavadinęs besivystančias rinkas saugiausiomis rinkomis pasaulyje, niekas į tuos žodžius per daug rimtai nežiūrėtų. Pasirodžius bent kokioms nors neigiamoms naujienoms apie pasaulio ekonomiką besivystančios rinkos dažniausiai sureaguodavo audringiausiai, o investuotojai paknopstomis puldavo pardavinėti savo akcijų ir savo lėšas investuoti į JAV obligacijas ar auksą.
Bet, atrodo, viskas keičiasi. Rugpjūčio mėnesį rinkos susvyravo dėl problemų JAV ekonomikoje, o ne dėl to, jog atsitiko kažkas blogo kokioje nors Argentinoje ar Indijoje.
Skaityti toliau…
Tiesiog negalėjau pasidalinti šiuo vienų britų humoristų filmukų, kuris, beje, labai gerai apibūdina dabartinę situaciją pasaulio finansinėse rinkose.
Finansų rinkoms laukiant rytojaus Federalinių Rezervų sistemos sprendimo dėl palūkanų normų mažinimo (rinka mažų mažiausiai tikisi palūkanų sumažinimo bent jau 25 baziniais punktais, arba kitaip tariant 0.25 procentinio punkto) Economist Intelligence Unit (EIU) išleido ataskaitą, kurioje išdėsto savo nuomonę apie tai, kaip turėtų vystytis ekonomika artimiausioje ateityje. Ataskaitos pavadinimas — „Heading for the rocks: Will financial turmoil sink the world economy?“ — atrodo, jog nelabai ką gero žada.
Ekonomikoje burbulai dažniausiai sprogsta palikdami nemažus nuostolius, o dabartinis JAV nekilnojamo burbulo sprogimas nėra išimtis: bankai ir investuotojai, kurį laiką ignoravę riziką bei laisva ranka skolinę lėšas, ir tuo pačiu galvodami, jog nekilnojamo turto kainos gali tik kilti, dabar turėtų likti nusvilę rankas.
Skaityti toliau…
Paskutinėmis dienomis JAV dolerio kursas, lyginant su kitomis šešiomis likvidžiausiomis valiutomis, nukrito į žemiausią tašką per 15 metų (šaltiniai: Bloomberg, FT). Nors JAV dolerio silpnėjimas dėl „deficitų dvynių“ jau buvo prognozuojamas seniai (bent jau pamenu tokias analitikų prognozes nuo 2004-ųjų — t.y. mano darbo finansų rinkose pradžios), visų mintys krypdavo į faktą, jog pasaulio centriniai bankai rezervus daugiausiai laiko būtent šia valiuta, o pinigams plaukiant į naftą parduodančias šalis bei Kiniją, dolerių paklausa iš tų šalių centrinių bankų turėtų didėti, ar bent jau labai nemažėti.
Skaityti toliau…
Žmogaus smegenys sutvertos taip, jog jam labai sudėtinga suvokti tokią abstrakčias sąvokas kaip „atsitiktinumas“ ir „tikimybė“. Kai tik mums pasiseka, mes esame linkę manyti, jog tai dėl mūsų pačių nuopelnų; tuo tarpu, kai atsitinka ne visai taip, kaip planavome, skubame suversti kaltę atsitiktinumui. Taipogi mes mėgstame nesusijusiuose, bet tuo pačiu metu vykstančiuose, įvykiuose įžvelgti (neegzistuojantį) priežastingumą, o visiškai atsitiktiniame duomenų sraute galime nesunkiai rasti dėsningumų. Ir taip atsitinka ne vien prietaringoms bobutėms, bet visiems, netgi mokslininkams, kurie rašo mokslinius darbus: jeigu turi labai daug duomenų, tai vis tiek surasi kokį nors dėsningumą; jeigu tyrinėsi visas 50000 listinguojamų kompanijų akcijų, tai nieko stebėtino, jog atrasi, kad kurios nors iš jų kaina beveik tobulai koreliuoja su temperatūros pokyčiais Mongolijoje.
Skaityti toliau…
Prieš kokį mėnesį turbūt nelabai kas žinojo, ką reiškia frazė „Minskio momentas“ (Minsky moment), o ir pačio ekonomisto Hyman Minsky vardas vargu ar buvo kam girdėtas už siauro akademikų rato. Bet dabar tai viena populiariausių frazių rinkos apžvalgose, kiekvieną dieną linksniuojama rinkos analitikų ir su panikos išraiška rinkas stebinčių investuotojų.
Hyman Minsky (kuris mirė prieš kokį dešimtmetį) nesutiko su efektyvios rinkos teorija ir teigė, jog rinkos yra linkusios pasiduoti spekuliacijoms, kurios, jeigu ilgiau užsitęsia, pereina į burbulus, o šie vėliau sprogsta, sukeldami krizes.
Skaityti toliau…
Atrodo, jog per pastarąsias savaites ėmė ir pasibaigė JAV kredito bumas, kuris per keletą metų sugebėjo stipriai išauginti nekilnojamo turto kainas ir padėjo finansuoti vėl tapusį itin populiarų kompanijų perėmimą.
Viskas prasidėjo nuo to, kad po rugsėjo 11-osios atakų 2001-aisiais metais JAV ekonomika patyrė nuosmukį (recesiją) — pats terorizmo įvykis tikriausiai nebuvo pati svarbiausia to priežastis (ekonomika buvo stipriai sulėtėjusi jau iki šio įvykio), bet, savaime suprantama, jis neprisidėjo prie JAV ekonomikos sveikimo.
Skaityti toliau…
Skaičiau Ryčio dienoraščio įrašą apie tai, kaip galima pasipelnyti iš devalvacijos, ir susidarė įspūdis, jog Rytis mano, kad toks pasipelnymas lengvai gaunamas. Negaliu su tuo sutikti: tai jokiu būdu nėra lengvi pinigai, gaunami be rizikos.
Galima pagalvoti, jog labai lengva uždirbti pinigus esant devalvavimo grėsmei, pasinaudojant aprašyta schema. Ir iš tiesų taip būtų, jeigu tikrai žinotum, kad litas bus devalvuotas euro atžvilgiu daugiau nei lito ir euro palūkanų skirtumas. Pasiskolinti litais ir gauti palūkanas eurais Ryčio pavyzdyje kainuoja 15% per metus (skirtumas tarp 20% lito ir 5% euro palūkanų).
Skaityti toliau…
pukomuko savo dienoraštyje pasiskundė, jog Lietuvoje nėra nei vieno dienoraščio, kuriame būtų rašoma apie asmeninius finansus. Bandžiau pagalvoti, kaip čia viską sutalpinti į vieną įrašą, bet supratau, jog tai tikriausiai neįmanoma. Taigi, tikiuosi, seks serija įrašų apie asmeninius finansus, kuriuose išdėstysiu savo požiūrį šia tema. Nesu asmeninių finansų specialistas, bet visgi mano mintys gal kam nors bent šiek tiek bus naudingos.
Pradėsiu nuo vieno, mano nuomone svarbiausio dalyko, kurį reikia suvokti planuojant savo finansus: pinigų vertės laike (time value of money).
Skaityti toliau…
Vakar Finansų analitikų asociacijoje vyko uždara diskusija nekilnojamo turto paskolų klausimais: buvo įdomu sužinoti ar didėjančios palūkanos bei aukštos nekilnojamo turto kainos, kurios gali pasirodyti sunkiai įkandamos norintiems pirkti būstą, nedidina pradelstų paskolų rodiklių ir nekelia grėsmės nekilnojamo turto rinkai (teoriškai galbūt įmanomas juodasis scenarijus: kyla palūkanos, žmonės negali išsimokėti būsto paskolų ir yra priversti parduoti butus, atsiradusi pasiūla numuša butų kainas).
Pradelstų paskolų rodiklis Lietuvos bankuose yra labai mažas, bet tuo nereikėtų labai stebėtis, kadangi gyvename ekonomikos bumo periodu, pinigų žmonės nestokoja, nedarbas mažas.
Skaityti toliau…
Gali atrodyti keistai, bet šalis, kurios akcijų indeksas šiemet auga sparčiausiai, yra Zimbabvė (rašo FT Alphaville). Taip, ta pati Zimbabvė, kurios diktatoriškojo prezidento Mugabės ekonominė politika privedė prie neregėtos krizės ir keturženklės infliacijos. Bet infliacija nevisiškai paaiškina tokį spartų akcijų brangimą: nuo metų pradžios Zimbabvės indeksas pakilo aštuonis šimtus procentų, o tai yra tris kartus daugiau nei Zimbabvės dolerio infliacijos rodiklis (nuo pernai metų sausio akcijų indeksas padidėjo kuklius keturis tūkstančius kartų).
Skaityti toliau…
Šiandien nuskaičiau įdomią mintį apie kompanijų diversifikacijos žalą, kuri privertė pamąstyti apie tai, kokią naudą gali atnešti bankrotas:
Jei viename padalinyje susidariusius nuostolius kompensuoja kituose padaliniuose sukurti ištekliai, tai bankroto ir darbo netekimo grėsmė tampa mažiau motyvuojanti.
Bankrotas tarp ekonomistų ir plačiosios visuomenės vertinamas labai skirtingai: dažniausiai ne ekonomistai į bankrotą žiūri kaip į didelę nesėkmę ir vienareikšmiškai blogą dalyką, tuo tarpu ekonomikos mokslų ragavusiems bankrotas tėra tik efektyviai veikiančios ekonomikos ir išteklių paskirstymo pavyzdys — kompanija nesukūrė pakankamai pridėtinės vertės visuomenei, todėl jos veikla turi būti nutraukta, kad jos ištekliais (darbuotojais, kapitalu, turtu) galėtų pradėti naudotis kitos kompanijos, kurios sugebės būti naudingesnės visuomenei.
Skaityti toliau…
New York Times Dealbook neseniai rašė apie įdomius klausimus, kurie dažnai užduodami per darbo interviu, siekiant prasimušti į investicinį banką. Vienas jų tikrai suintrigavo: kokia yra pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?
Tikriausiai labiausiai nestandartinė idėja, kuria tikiu, yra valdžios privatizavimas. Mano nuomone, valdžia būtų žymiai efektyvesnė, jeigu vietoj partijų ir asmenų būtų galima rinkti kompanijas, kurios nustatytą kadenciją būtų valdžioje ir valdydamos siektų savo pelno maksimizavimo. Kompanijai turėtų būti mokamas valdymo mokestis, tiesiogiai susietas su kokiu nors išmatuojamu rodikliu: pavyzdžiui, kuo sparčiau auga žmonių pragyvenimo lygis, tuo labiau didėja valdymo kompanijos pelnas.
Skaityti toliau…
Ką tik lankiausi SEB VB makroekonomikos apžvalgos pristatyme, čia pateikiu savo užrašų santrauką:
Nors prieš keletą mėnesių dar niekas nekalbėjo apie perkaitimą, dabar tai jau labai populiari tema. Kas tai yra ir su kuo tai valgoma? Kas geriau: perkaitimas ar recesija? Perkaitimas dažniausiai sukelia recesiją ateityje.
Tarp labiausiai kilusių pernai metais akcijų rinkų buvo Peru, Venezuela, Kinija, Vietnamas, Rusija — visos jos ganėtinai rizikingos, jos yra sparčiai besivystančios rinkos. Rusijoje naftos pinigai pasiskirsto po visą ekonomiką, taigi nepaisant to, jog naftos kainos pradeda kristi, akcijos kyla.
Skaityti toliau…
Tie, kas domisi finansų rinkomis, visą šią savaitę stebėjo dramas biržose: akcijos pirmiausia pradėjo pigti Kinijoje, paskui pesimizmas persimetė į Europą, o po to panikuoti pradėjo JAV — ten akcijos per dieną nukrito labiausiai nuo rugsėjo vienuoliktosios įvykių. Paaiškinimų, kodėl taip įvyko, daug, bet mano nuomone, tai mažai susiję su pačia Kinija ar jos rinka. Apie tai, jog daugelis turto klasių yra pervertinta, ir investuotojai neadekvačiai vertina rizikas, kalbėta jau seniai.
Skaityti toliau…
American.com rašo apie pokyčius Rusijos naftos gavybos sektoriuje: nacionalizavusi nemažą dalį šios pramonės, Rusija gali papjauti savo auksinę žąsį, nuo kurios nešamų pajamų Rusija yra labai priklausoma. 2004-aisiais metais pradėjusi savo naftos verslo nacionalizacijos kampaniją, Rusija pirmiausiai griebėsi Yukos, kuri buvo privesta prie bankroto, o jos įkūrėjas ir savininkas Chodorkovskis sėdi už grotų. Vėliau Gazprom nusipirko ir Sibneft. Per 2004-2005 metus valstybinės Rusijos kompanijos padidino savo gavybos dalį visoje Rusijos išgaunamoje naftoje nuo 10 iki 30 procentų.
Skaityti toliau…
Ir toliau tęsiant laimės ir turtingumo temą, šiandien bežiūrėdamas Barry Schwartz paskaitą nuklausiau įdomią mintį, kuri labiau susijusi su psichologija, o ne su ekonomika (beje, visa paskaita yra apie tai, jog didesnis pasirinkimas ne visada būna geriau – lyg ir priešingai ekonominei logikai). Ponas Schwartz teigia, jog neretai būna taip, jog skurde esantys žmonės būna laimingesni nei turtingi (na, ar bent jau praturtėję dažnai žvalgosi į praeitį ir dūsauja „kokie mes buvom tada laimingi, nors ir nieko neturėjom“), kadangi jie leisdami pinigus nedaug ko tikisi, tuo tarpu turtuoliai tikisi už pinigus nusipirkti beveik tobulybę: kai tai, ką gauni, pranoksta tavo lūkesčius, jautiesi laimingas, tad jei mažai ko tikiesi, tavo lūkesčius pranokti ir tave pradžiuginti nesunku.
Skaityti toliau…
Kaip visada, kalėdinis The Economist būna pilnas įdomių straipsnių, kuriuose rašoma ne vien apie ekonomiką ir politiką: per šias Kalėdas buvo galima pasiskaityti apie Čingischano istoriją, Rusijos orouostus, Puštūnų teisinę sistemą, kumpių gamybos tradicijas, džinus, kyšių etiketą ir t.t. Bet labiausiai man patikęs ir privertęs pamąstyti straipsnis buvo apie laimę, nagrinėjantis problemą, kodėl gerėjant pasaulio pragyvenimo lygiui, laimės kiekis nesikečia.
Pagal gyventojų apklausas, kuriomis bandoma išsiaiškinti, ar žmonės jaučiasi laimingi, vakaruose žmonės per 50 metų netapo laimingesni: jie jaučiasi tokie pat laimingi, kaip ir po antrojo pasaulinio karo, nepaisant to, jog ekonomika stipriai paaugo, atsirado naujų technologijų, ir šiaip, matuojant viską pinigais ir paprasčiausia perkamąja galia, žmonių gyvenimas turėtų būti bent jau keletą kartų geresnis nei prieš pusę amžiaus.
Skaityti toliau…
Ekonomistams, ir aišku ne vien jiems, Kalėdos užduoda nemažai galvosūkių, nes reikia sugalvoti, ką nupirkti dovanų savo artimiesiems ir šiaip draugams. Įdomiausia, jog Kalėdų metas sunkiai dera su ekonomine teorija ir viena jos pagrindinių prielaidų, jog esame racionalūs vartotojai, kadangi ekonomikos mokslas (jeigu jį galima pavadinti mokslu) teigia, jog pati naudingiausia dovana yra pinigai, kadangi ji leidžia jos gavėjui pačiam pasirinkti, kaip juos išleisti, taip patiriant kuo daugiau naudos.
Jeigu tokia išvada pasirodė keista, bandysiu ją paaiškinti, bet pirmiausiai reiktų paaiškinti ribinio naudingumo sąvoką.
Skaityti toliau…
Prieš porą dienų rašiau apie tai, kad Kinijos Wuhan miesto savivaldybė planuoja pardavinėti gatvių pavadinimus, ir išreiškiau nuomonę, jog nematau tame nieko blogo, jeigu tokių sandorių metu būtų sukuriama vertė. Atrodo, jog visi komentatoriai gana skeptiškai žiūri į tokią idėją, tad tikriausiai reikėtų plačiau paaiškinti mano požiūrį į šią problemą.
Noriu pabrėžti, jog esu už šią idėją, jeigu, ir tik jeigu ji sukuria pridėtinę vertę, t.y. padidina visuomenės gerovę. Visuomenėje gerovė yra sukuriama (pagal Pareto efektyvumo apibrėžimą), jeigu sandorio vertė visoms šalims yra bent jau neneigiama: besireklamuojanti kompanija padidina pelną daugiau nei išleidžia už leidimą pervadinti gatvę, o visi gyventojai gauna daugiau naudos (pagerėja gatvės apšvietimas, įsteigiama daugiau mokyklų, arba tiesiog pinigai pašalpų pavidalu padalijami gyventojams) nei patiria kaštų (diskomforto jausmas, dokumentų keitimo kaštai, ir t.
Skaityti toliau…
Prancūzijos verslo dienraštis Les Echos rašo, jog Kinijos miestas Wuhan, turintis virš 8 milijonus gyventojų, ruošiasi pardavinėti gatvių, aikščių, tiltų ir pastatų pavadinimus. Toks sprendimas priimtas siekiant padidinti savivaldybės pajamas. Straipsnio autorius (nors originalų straipsnį apie šį įvykį rašė Kinijos žurnalistas, Les Echos taipogi šią žinią nušviečia neigimai) į tokius planus žiūri su pasibaisėjimu, jam jie atrodo iškreipta merkantilizmo išraiška. Be to, jo nuomone, savivaldybės turėtų ne pardavinėti „žmonių turtą“, o rūpintis ekonominės gerovės kūrimu.
Skaityti toliau…
Šiandien, sulaukęs 94 metų, mirė vienas žymiausių ekonomistų Miltonas Friedmanas. Jis labiausiai buvo žinomas kaip monetarizmo teorijų kūrėjas, gavęs už tai ir Nobelio ekonomikos premiją. Monetarizmas yra ekonomikos teorija, kuri teigia, jog egzistuoja labai glaudus ryšys tarp infliacijos ir pinigų kiekio rinkoje, ir kad geriausias būdas kovoti su infliacija yra sumažinti pinigų kiekį ekonomikoje pakeliant palūkanų normas. Friedmanas taipogi buvo liberalių ekonominių pažiūrų ir manė, jog valstybė neturėtų kištis į ekonomiką.
Skaityti toliau…
Ekonomistai dažniausiai daro prielaidą, jog pinigai daro žmones laimingesnius, kad kažkaip laimė ir pinigai tiesiogiai susiję. Bet šiuolaikinės elgsenos finansų (behavioral finance) studijos teigia, jog žmogaus laimė su pinigais susijusi gana keistu būdu: iš tiesų, žmogui praturtėjus, jo laimė padidėja, bet nepraėjus nei metams jis dažniausiai būna tiek pat laimingas, kiek ir prieš turto padidėjimą. Tuo tarpu jeigu žmogaus turtas sumažėja, jis žymiai blogiau pergyvena gyvenimo kokybės pablogėjimą: netekus pinigų, laimė sumažėja, bet be to su laiku neatsistato iki ankstesnio lygio.
Skaityti toliau…
Šiandien JAV vyksta tarpiniai rinkimai, o ta proga galima paskaitinėti, ką ekonomistai mano apie balsavimo naudą (Scott Adams pilnai jiems pritaria).
Kadangi ekonomistai į viską žiūri per patiriamų kaštų ir gaunamos naudos prizmę (naudinga ką nors daryti, jeigu gaunama nauda yra didesnė už patiriamus kaštus), balsavime jie įžvelgia problemą: racionalus rinkėjas turėtų nesivarginti balsuoti, kadangi jo individualus balsas (labai labai) mažai ką lemia, tuo tarpu jo patiriami kaštai (sugaištas laikas) yra gana dideli.
Skaityti toliau…
Vienas dienoraščio skaitytojas manęs klausia:
Norėjau tavęs paklausti patarimo: kokia knygą vertėtų perskaityt, kad susipažinti su ekonomikos pagrindais?
Visa ekonomika paremta Adomo Smito mintimis, tad viena geriausių knygų apie ekonomiką yra jo XVIII amžiuje rašytas „Tautų turtas“. Tiesa, gėda pripažint, jog visų penkių knygų iki šiol nesu perskaitęs.
Sunku pasakyti, kokia viena knyga galėtų duoti pagrindus ekonomikos mokslui – labiausiai tam turbūt tiktų ekonomikos vadovėliai, kuriais naudojamasi universitetuose. Iš mikroekonomikos man labiausiai patiko Variano mikroekonomika.
Skaityti toliau…
Skaičiau šią knygą gana ilgai ir nuobodžiai, nes parašyta ji tiek sudėtingai, jog viduryje puslapio jau nebepameni, kas buvo rašoma jo pradžioje, o kol bandai suvokti, kas norėta pasakyti praėjusioje pastraipoje, nejučia įsijungi televizorių ir numeti knygą į kampą. Bet visgi prisivertus šią knygą perskaityti, ji tikriausiai verta šių pastangų, nors su autoriaus mintimis dažniausiai norisi nesutikti. Tik nesu toks protingas ir pasikaustęs ekonominės minties istorijoje bei pačioje ekonomikoje, kad galėčiau pats sugalvoti argumentus autoriaus nuomonei paneigti.
Skaityti toliau…
ELTA rašo:
Vilniaus savivaldybė nusprendė pratęsti naktimis važinėjančių autobusų darbą iki spalio 15 dienos. […] Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbtos gyventojų apklausos rezultatai liudija, kad ši paslauga yra reikalinga. Taip mano beveik 93 proc. dalyvavusiųjų apklausoje.
[…] Pasak Vilniaus autobusų parko vadovo Gintaro Naktinio, vienos nakties autobusų važiavimas parkui atsieina apie 5 tūkst. litų.
Savaime suprantama, jeigu kas paklaustų, ar noriu turėti galimybę naktį grįžti namo autobusu, atsakyčiau teigiamai. Juk man patinka galimybė rinktis kaip grįžti namo, ypač kai atrodo, jog mokėsiu tik tuo atveju jei iš tkrųjų ir grįšiu namo autobusu.
Skaityti toliau…
Šėporaitis savo dienoraštyje turi klausimą apie infliaciją ir valiutų sąjungas, ir, atrodo, tikisi, jog jam atsakysiu ;)
Nesu didelis makroekonomikos specialistas, ir, jeigu atvirai, kažkur giliai savyje jaučiu, kad su visa makroekonomikos teorija ne viskas yra gerai – atrodo, jog ji ganėtinai skystoka, o pagrindiniai modeliai pagrįsti tik šiaip pasamprotavimais, kurie gal ir pagrįsti empiriniais duomenimis, bet nėra per daug įtikinantys. Kaip kad koks IS-LM modelis, kuris neapdairiai palieka neišspręstą infliacijos problemą.
Skaityti toliau…
The Economist šią savaitę turi puikų straipsnį (RP) apie tai, jog pasaulio žaliavų kainos gali būti per daug dirbtinai išpūstos, o metalai bei nafta fundamentaliai turėtų kainuoti žymiai mažiau nei dabar. Spekuliacinių fondų investicijos į žaliavų rinką padidėjo nuo 3 milijardų dolerių 2000-aisiais iki 90 milijardų dolerių pernai metais, o prekyba žaliavomis tarp 2001 ir 2005 metų padvigubėjo.
Kai kurie analitikai mano, jog žaliavų brangimas yra labai logiškas, nes pasaulio ekonomika pateko į „super-ciklą“, kurio metu žaliavos turi brangti žymiai daugiau ir ilgiau nei rodo pastarųjų dešimtmečių istorija – anksčiau žaliavų brangimas visada baigdavosi labai liūdnai, kai jos imdavo staigiai pigti, o žaliavų gavyba užsiimančios kompanijos likdavo su dideliais nuostoliais.
Skaityti toliau…
Vienas šio dienoraščio skaitytojas klausia:
Moksliuk, paaiškink straipsnyje, kodėl perkant “Maximoje” Vilniaus (juodos) duonos puskepalį reikia mokėti dviem centais daugiau nei perkant du tos pačios duonos ketvirčius (puskepalis – 1,94 Lt; ketvirtis – 0,96 Lt)?
Paprastai už didesnę talpą reikia mokėti mažiau, tą parodo Coca-Colos buteliai ar ekonomiškos (didesnės) skalbimo miltelių pakuotės. Kodėl čia paradoksas?
Turiu tokią teoriją, jog iš tikrųjų du ketvirčiai tos pačios duonos nėra lygiai ta pati prekė, kaip kad puskepalis duonos: nors šios dvi alternatyvos beveik tobulai pakeičia viena kitą, bet tam tikri skirtumai yra.
Skaityti toliau…
Tim Harford knyga „The Undercover Economist“ labai aiškiai ir suprantamai aiškina, kaip ekonomistai supranta kasdieninius reiškinius. Autorius aiškina, kas daugiausiai uždirba iš kavos puoduko, kuris parduodamas geležinkelio stotyje (ne, tikrai ne kavos pupeles auginantis fermeris Lotynų Amerikoje, ir netgi ne kavos pardavėjas, o geležinkelio stoties administracija, kuri nuomuoja šiam pardavėjui patalpas), kaip monopolijos diskriminuoja vartotojus kainomis (na, autorius nemini šių terminų, tačiau pasakoja būtent apie tai), kodėl miestuose būna kamščiai (išorinis poveikis, dėl kurio laisva rinka negali efektyviai egzistuoti), ką gero duoda globalizacija ir kodėl skurdžios valstybės dažniausiai išlieka skurdžiomis (atsakymas paprastas: korupcija).
Skaityti toliau…
Šiandien Wall Street Journal rašo apie tai, jog šalys, kurios leidžia laisvą kapitalo judėjimą, auga žymiai greičiau nei tos valstybės, kurios yra uždaros. Tai šiuo metu yra labai aktuali tema, nes pasaulyje pastaruoju metu vis tampa populiaresnė nacionalinio protekcionizmo idėja: JAV kilo skandalas, kai jos uostus norėjo nupirkti Dubajaus kompanija, prancūzai neleido užsieniečiams pirkti komunalinių paslaugų tiekėjos, tie patys prancūzai ir liuksemburgiečiai šnairuoja į indo valdomą plieno gamintoją Mittal Steel, kuris bando perimti Arcelor, o vos prieš kelias dienas ir Kroatijos vyriausybė teigė, jog farmacijos kompanija Pliva yra jų nacionalinis perlas, kurio gal nereiktų atiduoti į užsieniečių rankas.
Skaityti toliau…
Turbūt niekam nereikia pristatinėti George Soros, kuris yra vienas iš sėkmingiausių spekuliantų, hedge fondų valdytojų ir filantropų, skleidžiantis Atviros visuomenėsidėjas. Jo knyga „Pasaulinio kapitalizmo krizė“ buvo parašyta tuoj po Rusijos krizės, ir atspindi Sorošo požiūrį į rinkas bei filosofiją. Tiesa, Sorošo mintys, kurios išdėstytos šioje knygoje buvo nemažai sukritikuotos.
Viena iš Sorošo minčių yra socialinių mokslų refleksyvumas, arba kitaip tariant, bet koks tikėjimas viena ar kita teorija vers visuomenės dalyvius turėti vienokius ar kitokius lūkesčius, tad jie ir atitinkamai elgsis: elgsena ir įsitikinimai formuoja lūkesčius, o lūkesčiai formuoja elgseną ir įsitikinimus.
Skaityti toliau…
Econbrowser šiandien primena, jog didėjant JAV realioms palūkanų normoms, pinigų srautai, kurie anksčiau būdavo nukreipti į besivystančias rinkas, grįžta į JAV, o tai sukelia finansinių krizių tikimybę besivystančių šalių ekonomikose. Kadangi pastaruoju metu JAV didino palūkanų normas, ir maždaug prieš metus jos vėl tapo teigiamos (skaičiuojant realias palūkanų normas), galima tikėtis, jog besivystančiose šalyse vėl galima tikėtis krizių, kurių jau nebuvo keletą metų.
Pastaruoju metu apie galimas krizes kalbama vis dažniau, o tam pagrindo turi ir ypač dideli JAV deficitai, aukštos naftos bei kitų žaliavų kainos, pasauliniai nekilnojamo turto burbulai ir kiti dalykai.
Skaityti toliau…
Einšteino reliatyvumo teorijos teigia, jog laikas yra reliatyvus: jeigu žmogus būtų įsodintas į kosminį laivą, kuris skristų beveik šviesos greičiu, jam atrodytų, jog kelionė truko gal tik kokius metus, kai Žemėje jau bus praėjęs gal ir koks tūkstantmetis. Tyler Cowen klausia, kokios turėtų būti palūkanų normos tokioje ekonomikoje, kurioje būtų įmanoma pasinaudoti šiuo faktu? O kokia turėtų būtų palūkanų norma kosminio laivo viduje? Ir ar jei norime turėti visiškai apibendrintą finansų teoriją, kuri veiktų ne vien Žemėje, ar nevertėtų kalbant apie palūkanų normas atsižvelgti ir į skolininko/tojo greitį?
Skaityti toliau…
Užvakar su savo senais draugais iš kanalo #beprotiska_arbatele buvau čiuožykloje. Čiuožėjas, aišku, iš manęs yra menkas, bet buvo gera vėl kartu pabūti su senais pažįstamais – atrodo paskutinį kartą su daugeliu iš jų buvau susitikęs lygiai prieš dvejus metus toje pačioje čiuožykloje (tas susitikimas buvo ganėtinai reikšmingas mano gyvenime, bet čia jau kita istorija ;)
Bečiuožinėjant, vaškas man prasitarė, jog jam kartais įdomu paskaitinėti mano dienoraštį apie ekonomiką (nors atrodytų mus seniau labiau siejo kompiuterastiški dalykai), ir paklausė, kokios makroekonominės mintys, vertos dienoraščio įrašo, gali man kilti bečiuožiant ledu.
Skaityti toliau…
Vaistų rinkos efektyvumo įrašo komentaruose keli skaitytojai iškėlė hipotezę, jog farmacijos įmonės neturi jokio noro išrasti efektyvius vaistus – joms labiau apsimoka, kai gydymo kursas trunka kuo ilgiau. Mano nuomone, vaistų rinkoje visgi egzistuoja paskatos sukurti geresnius vaistus, bet viskas ne taip paprasta, kaip kad būtų kitų prekių rinkose.
Vaistų rinka skiriasi nuo kitų prekių rinkų tuo, jog statistinis vaistų pirkėjas apie vaistus nutuokia ne itin daug – juo prirašo gydytojas.
Skaityti toliau…
Iki šiol lyg ir manoma, jog Skandinavijos šalys yra geras pavyzdys, kaip galima vienu metu turėti ir paternalistinę valstybę, besirūpinančią socialine gerove, ir rinkos ekonomiką. Dažniausiai Skandinavijos šalys laikomos vienomis turtingiausių, ir jų pavyzdys lyg ir rodo, jog socializmas gali būti labai naudingas. Bet ne viskas taip gražu, kaip teigia Martin De Vlieghere, Paul Vreymans ir Willy De Wit – didžiųjų Skandinavijos ekonomikų efektyvumas tėra mitas:
However, despite Bruegel, distorted academic studies and the European media’s praise, the efficiency of the major Scandinavian economies is a myth.
Skaityti toliau…
Vilniaus meras Zuokas savo internetiniame dienoraštyje rašo, jog artimiausiu metu Kaliningrado srityje gyventojų skaičius turėtų viršyti Lietuvos gyventojų skaičių:
Per artimiausius penkerius metus Kaliningrado gyventojų skaičius gali išaugti iki 4 milijonų, vien per ateinančius porą metų – jų skaičius gali padvigubėti. Ir Kaliningradas tam ruošiasi. Plečiamos aprūpinimo energija galimybės, statomi gyvenamieji metai, ir galima prognozuoti, jog Kaliningradas išgyvens tikrą augimo bumą.
Sunku pasakyti, kokią ekonominę reikšmę galėtų turėti toks gyventojų augimas.
Skaityti toliau…
Nors jau šiandien Respublikoje teigiama, jog Lehman Brothers neatsisakė Lukoil ir TNK-BP, mano komentaras apie vakarykštę situaciją Lietuvos ryte:
Bendrovės „Finastos investicijų valdymas“ analitikas Petras Kudaras tvirtino, kad Vyriausybės ir „Jukos“ interesai akivaizdžiai išsiskyrė.
Žlungantis Rusijos naftos koncernas siekia kuo brangiau parduoti akcijas, tuo tarpu Vyriausybei svarbu ne tik jų kaina – svarbu surasti strateginį investuotoją, kuris būtų naudingas ir Lietuvai, ir pačiai įmonei.
Pasak P.Kudaro, Vyriausybė galėtų akcijas pirkti ir brangiau negu už 3 mlrd.
Skaityti toliau…
Tęsiant vaistų rinkos temą, mano mintys šiuo klausimu.
Žvelgiant labai paprastai, gali pasirodyti, jog rinka veikia neefektyviai, nes tiems, kuriems reikia gydymo, jo negali gauti. Bet tam yra dar paprastesnė priežastis – norintieji gauti gydymą, jo negauna, nes jis yra per brangus. Dėl šio gydymo brangumo netgi negalima kaltinti gobšių farmacininkų, ar lupikautojų vaistinių pardavėjų – gydymas yra brangus, nes brangiai kainuoja jį pagaminti (į gamybos kaštus įeina ir atradimo kaštai, kurie šiuo atveju yra itin dideli).
Skaityti toliau…
Retkarčiais su bendradarbiais padiskutuojame įvairiais teoriniais klausimais, į kuriuos ne visada gal ir yra vienas paprastas atsakymas. Vakar užtikau kažkokį straipsnį apie vaistų rinkos subsidijavimą, kuris privedė prie diskusijos apie rinkos efektyvumą. Šiandien išdėstysiu problemą, o vėliau parašysiu ir savo mintis šiuo klausimu. Gal ir kitiems pasirodys visai įdomi problema :)
Tarkime turime tokią hipotetinę situaciją: pasaulyje yra kokia nors reta liga, kuri nėra užkrečiama (tarkim, genetinė, arba kokia nors panaši į vėžį), kuria serga kokia 1000 žmonių.
Skaityti toliau…
Šiandien Kauno dienoje (ir Delfyje) publikuojamas straipsnis „Būsto kainų burbulas plyšta“, kuriame teigiama, jog nekilnojamo turto kainų kilimas turės prislopti. Pilnai sutinku su SEB Vilniaus banko finansų analitiko Gitano Nausėdos nuomone šiuo klausimu: didėjant palūkanų normoms mažės paskolų paklausa, o kadangi didelė dalis bsto pirkimų finansuojama per paskolas, tai turėtų sumažinti ir būsto paklausą, kas savaime turėtų ir lėtinti būsto kainų augimą.
Labiausiai šiame straipsnyje nustebino Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio išsakytos mintys:
Skaityti toliau…
Shameless plug iš Reuters:
Analysts told Reuters while four parties had placed bids, the race to the finishing line was down to two frontrunners.
“Realistically speaking only TNK-BP along with (the joint bid by) LUKOIL and ConocoPhillips have a chance at a deal,” said Petras Kudaras, analyst with broker and fund managers Finasta.
“The Poles have little chance … because of the complexity of their delivery scheme and we’ve seen that Kazmunai’s bid is fraught with delivery obstacles as well,” he said.
Skaityti toliau…
Nelabai seniai nusipirkau mašiną (ir vairuotojo teises ne per seniausiai išsilaikiau). Savaime suprantama, mašina ne nauja, ir jos niekaip negalėčiau pavadinti investicine preke, nes iš jos nesitikiu jokios investicijų grąžos — priešingai, ji tik reikalauja papildomų lėšų benzinui, tepalams ir t.t. Kitaip tariant, automobilis tikrai yra vartojimo prekė. Bet taip yra ne visur: pasirodo Afganistane naudotos mašinos yra naudojamos investicijoms. Tokia situacija susiklostė karo metu, kai pirkti žemę ar kitą nekilnojamą turtą tapo pavojinga (nes privačios nuosavybės teisės karo metu būna sunkiai saugomos), o kadangi bankų sistemos Afganistane irgi nelabai yra, tai grynus pinigus žmonės investuoja pirkdami mašinas.
Skaityti toliau…
Kaip turėtų kisti pervežtų keleivių troleibusais skaičius didėjant žmonių pajamoms? Prisimenu, jog dar mokykloje viešojo transporto pavyzdys buvo vartojamas kaip blogesnės prekės iliustracija (ekonomistų terminais, blogesnė prekė yra tokia prekė, kurios suvartojimas mažėja, didėjant gyventojų pajamoms, arba kitaip tariant, tos prekės pajamų elastingumas yra neigiamas). Bent jau tuo metu toks požiris buvo argumentuojamas tuo, jog žmonėms daugiau uždirbant, vis daugiau jų nusipirks savas mašinas ir nesinaudos viešuoju transportu, kuris nėra toks patogus, kaip nuosava mašina.
Skaityti toliau…
Kadangi sulaukiau prašymų išsamiau paaiškinti LBO schemą, tai pasidalinsiu savo paaiškinimu su visais.
Tarkime, kad yra kompanija “Petro bandelės”, kurią valdo daug akcininkų, o kompanijos vadovas Petras turi nedaug akcijų. “Petro bandelės” veikia ne itin efektyviai, nes Petras, būdamas vadovu, nelabai stengiasi (nes tai ne jo kompanija, o akcininkų yra labai daug, jei susiskaidę ir nevisai dalyvauja kompanijos valdyme). Todėl Petrui kyla idėja perimti kompaniją ir sutvarkyti taip, kad savą verslą.
Skaityti toliau…
Ką tik užverčiau paskutinius buvusio Pasaulio banko pirmojo ekonomisto ir 2001 metų ekonomikos Nobelio premijos laureato Joseph Stiglitz apie globalizaciją ir jos keliamas bėdas. Matyt tarp Pasaulio banko ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) yra perbėgusi juoda katė, nes iš esmės tai knyga apie TVF daromas klaidas, siekiant palaikyti pasaulio ekonomikos stabilumą ir TVF peršamą globalizacijos variantą.
Sunku nesutikti su autoriumi, jog TVF siūlomas rinkos fundamentalizamas ir šoko terapijos turbūt buvo perdėtos ir daugeliu atvejų atnešė daugiau žalos nei naudos, ir nors autorius stebisi TVF peršamų ekonominių teorijų nenuoseklumu, vėliau pats autorius pateikia versiją, jog TVF politika atrodytų labia nuosekli, jeigu būtų priimama prielaida, jog TVF siekia ne globalinės ekonomikos, o globalinių finansų rinkų stabilumo.
Skaityti toliau…
The Economist šią savaitę viena svarbiausių temų pasirinko Kinijos kompanijų invaziją į JAV. Šiomis dienomis Kinijos naftos kompanija CNOOC (China National Offshore Oil Company) pareiškė norą pirkti vidutinio dydžio JAV naftos bendrovę Unocal, už kompanijos akcijas pasiūlydama 18,5 milijardo JAV dolerių, arba visais 2 milijardais dolerių daugiau nei už šią kompaniją siūlė JAV naftos kompanija Chevron. Tai nėra vienintelis Kinijos kompanijų pirkinys: visai neseniai IBM pardavė savo asmeninių kompiuterių verslą Kinijos kompanijai Lenovo, o vieną didžiausių JAV buitinės technikos gamintojų Maytag, kuriai priklauso ir dulkių siurblių prekinis ženklas Hoover ruošiasi perimti Kinijos buitinės technikos gamintoja Haier.
Skaityti toliau…
Užbaigiau skaityti Susan Strange politinės tarptautinės ekonomikos knygą „Valstybės ir rinkos“, kurioje analizuojama ekonomikos ir valstybių galios vaidmuo. Autorė bando paaiškinti, kokie faktoriai lemia, kad tam tikros valstybės turi žymiai daugiau galios pasaulinėje ekonomikoje nei kitos. Išskiriami keturi pagrindiniai faktoriai: saugumo struktūra (tos valstybės, kurios gali užtikrinti saugumą, arba kitaip tariant, užtikrinti taiką, gali diktuoti ir ekonomines sąlygas), gamybos struktūra (tie, kas gamina produkciją, gali daryti stiprią įtaką pasaulio ekonomikai — šiuo metu tai ypač aišku Kinijos atveju), finansų struktūra (tie, kas valdo pasaulio finansus, valdo ir papildomus ekonominės galios šaltinius) ir žinių struktūra (tie, kas turi „know-how“, gali nuspręsti kam tas žinias perduoti, o tai nemaža galia).
Skaityti toliau…
„Vakaruose gali pastatyti dangoraižį, ir niekas nepastebės, o čia gali padaryti ką nors reikšmingo. Tai labai glosto savimeilę“
Taip kalba afganistaniečiai, po karo grįžę į Afganistaną kurti savo verslo. Šiandien skaičiau žurnale Bloomberg Markets apie vieną skurdžiausių pasaulio ekonomikų, kuri bando atsitiesti – Afganistaną. Afganistano bendras vidaus produktas žmogui per metus sudaro 200 JAV dolerių, o tai bemaž 30 kartų mažiau nei Lietuvoje (vidutinis atlyginimas sudaro apie du litus per dieną).
Skaityti toliau…
Toliau vis skaitau F.A.Hayek straipsnius apie ekonomiką ir jos tvarkymą. Kadangi pats F.A.Hayek yra liberalizmo teoretikas, visomis keturiomis stojantis laisvos rinkos ir tobulos konkurencijos pusėn, tad visai nenuostabu, kad sugalvoja labai įdomių minčių apie socializmo blogumą. Tiksliau sakant, ne apie patį blogumą, o tiesiog apie paties socializmo neįmanomumą. Jo nuomone, viena didžiausių socializmo bėdų yra tame, kad jeigu panaikiname rinkos mechanizmą, tai nebetenkame ir kainų, kurios realiai yra nustatomos konkurencinėje aplinkoje.
Skaityti toliau…