Intelektualių romanų Lietuvoje ne tiek jau daug, o šis labai intelektualus, vietomis net per daug. Parašytas įtraukiančiai, įdomiai, nušviečiantis ir paliečiantis daug įdomių nesenų Lietuvos įvykių, daug papasakojantis apie šnipų teoriją ir praktiką. Tiesa, kartais atrodo, kad Mantas Adomėnas į knygą norėjo sudėti visą savo per gyvenimą sukauptą erudiciją, pilnai su nuorodomis į visas savo perskaitytas knygas ir filosofijos studijose nagrinėtus teologus. Kaip kažkas jau sakė, kas leidžiama Umberto Eco Jupiteriui, nebūtinai leidžiama Manto Adomėno jaučiui.
Skaityti toliau…
Manau, tai viena iš labiausiai išpopuliarėjusių neseniai išleistų mokslinių monografijų Lietuvoje. Daug kas minėjo recenzijose, apie ją nemažai kur buvo rašoma, ir tai galima suprasti, nes tema – viliojanti ir pikantiška, tad kaip gi smalsumas nenugalės.
Perskaičius knygą nemažai ką sužinojau – visgi rašoma apie mano tėvų kartą, kurioje intymūs dalykai buvo tabu, tad apie tai informacijos ne kažinkiek. Turbūt įdomiausias buvo pirmasis skyrius apie kūno nuogumo ir erotikos vaizdavimą tuometinėje žiniasklaidoje: kas buvo leidžiama, kur buvo ribos, kaip jos kito.
Skaityti toliau…
Kartais istorijos apie knygas būna ne ką mažiau įdomios už pačius spaudinius. Tokia man pasirodė Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorija, į kurią mane nuvedė trumpas jos paminėjimas Česlavo Milošo ir Jerzy Giedroyco laiškuose: ten Milošas rašo, jog girdėjęs, kad lenkai išleido transkribuotą šios Biblijos leidimą ir klausiąs Giedroyco, ar šis neturi egzemplioriaus. Pastarasis atrašo, kad vieną turi, bet čia tokia retenybė, kad galės tik Milošui jį iš rankų parodyt, niekaip kitaip neskolinsiąs.
Skaityti toliau…
Prieš daugiau nei dešimtį metų skaičiau pirmąją Zigmanto Kiaupos Kauno istorijos dalį, kuri jau tapusi retenybe. Šiemet išleista ir antroji knygos dalis, kurioje aprašomas Kauno gyvenimas iki 1795-ųjų metų. Matyt per tą dešimtmetį pripratau prie mokslinių monografijų ir akademinis knygos stilius jau nebekliūna – gal net kaip tik, joje trūksta detalesnės įvykių chronologijos ir originalių dokumentų vertimų, kiek daugiau norėtųsi ir bendresnio konteksto, kas dedasi valstybėje. Na, bet man niekad neįtiksi : )
Skaityti toliau…
Debiutinis Danutės Kalinauskaitės romanas aptarinėjamas ir giriamas kone kiekvienoje recenzijoje, o taip lietuvių autoriams nutinka ne dažnai. O ypač, jei tai tik debiutas. Smalsumo vedamas perskaičiau šią knygą ir aš. Vietomis labai patiko, vietomis kažko pritrūko: visgi tai ne visai vientisas romanas, o trumpų paveikslų ir pasakojimų rinkinys, suvertas į vieną vėrinį. Ne kiekvienas šio vėrinio karoliukas vienodai blizga, ne kiekvienas savo vietoje, nors didžioji dalis – tikros puošmenos.
Knygos mintis pasirodė gal kiek per pritempta, bet matyt tai atleistina, nes knygoje ji galų gale ne tokia ir svarbi: niekas ir nesupaisys to geneologinio medžio, taip ir neaišku kaip ten su tuo palikimu – tai tik pretekstas įvairių žmonių portretams.
Skaityti toliau…
Prieš kelias savaites vėl lankiausi Londone, o tai puiki proga apsilankyti knygų antikvariatuose. Šį kartą užsukau į pačiame centre esantį Sotherans, apie kurį perskaičiau nuotaikingoje buvusio darbuotojo knygoje apie šį keistą verslą. Apsilankymas atsipirko – kokią ketvirtį valandos pabendravau su kelionių skyriaus pardavėju, kuris buvo kupinas įvairiausių faktų ir galėjo kalbėtis bet kuria, kad ir labiausiai nišine tema: nuo Belovežo girios, Lietuvos karaimų, prieš dešimtį metų pas Abraomą iškeliavusio Londone gyvenusio žydo, kuris specializavosi antikvarinių kortų kaladžių prekyba iki pirmosios spaustuvės Mauricijuje, žymaus anglų aktoriaus John Gielgud šeimos šaknų nuo Gelgaudiškio bei Rytų Europos masonų įtakos knygų leidybai Peterburge XVIII amžiaus viduryje.
Skaityti toliau…
Liepos viduryje gimė sūnus, tad, nors perskaitytų knygų gyvenime nesumažėjo (kaip tik, jam užmigus glėbyje, atsiranda papildomo laiko skaityti elektronines knygas), labai aptirpo laikas knygų apžvalgoms. O vis tiek norisi pasižymėti bent trumpas pastabas apie tai, ką perskaičiau.
Colleen McCollough – „Erškėčių paukščiai“ Buvome išsirinkę šią knygą knygų klubui kaip klasikinį meilės romaną namų šeimininkėms. Tekstas atitiko lūkesčius, kurie buvo itin žemi: tikėjausi „Santa Barbaros“, ją ir gavau. Veikėjai labai plokšti, nors uždraustos meilės tema matyt visada populiari.
Skaityti toliau…
Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius:
Skaityti toliau…
Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą.
Skaityti toliau…
Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to.
Skaityti toliau…
Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų.
Skaityti toliau…
Džiugu, kad mokslinės monografijos išleidžiamos patraukliai sumaketuotos, su daugybe brėžinių, iliustracijų ir nuotraukų. Gal kiek gaila, kad tekstas vis tiek gana moksliškas ir bus patrauklus tik siaurokam ratui: moksliniai darbai turi savo specifinę struktūrą ir kalbą. Tiesa, net ir moksliniu požiūriu galima rasti pastabų: informacijos ir faktų daug, bet vaizdas gana paviršutinis, išvadų mažoka, galima pasigesti kažkokios sistemiškumo. Na, gal tik man taip pasirodė, juk nesu nei architektūros, nei urbanistikos specialistas.
Skaityti toliau…
Sunku šią knygą vertinti vienu matu – galėtum sakyti, kad neišpasakytai skani, tik iki galo neišmaišyta ir vietomis prėska, su nuobodžiais grumzuliukais. Jei būtų vien pasakojimas apie Plunksnelę ir Dzūkijos kaimus – „Dziedas“ būtų viena labiausiai man patikusių šiuolaikinių lietuviškų knygų. Tačiau dalys apie senesnius laikus – ne tokios ryškios, labiau mėgėjiškos, nedarančios įspūdžio, tad net nežinau, kaip šią knygą vertinti kaip visumą. Gal tiesiog pritrūko gero redaktoriaus? Deja, nesužinosime, nes autorius jau miręs.
Skaityti toliau…
Kadangi neseniai lankiausi Valdovų rūmų parodoje, skirtai 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucijai, vis daugiau turiu noro paskaityti ką nors apie to meto Lietuvos istoriją. XVIII amžiaus pabaiga Abiejų Tautų Respublikai trimis padalinimais pasibaigė tragiškai, tačiau įvykiai tuo metu klostėsi dramatiškai, ir, drąsiai galima teigti, jog net ir būdama politiškai silpna, Respublika buvo viena progresyviausių to meto valstybių pasaulyje. Mūsų Konstitucija užtikrino plačias laisves (nors ir nenuėjo taip toli, kaip norėjo Tadas Kosciuška — baudžiava vis dar nebuvo panaikinta) ir buvo priimta beveik be kraujo praliejimo: galima sakyti, kad Prancūzų revoliucijos idėjos pas mus atėjo taikiai, tik, deja, jos buvo nepalankios išorės priešams, kurie turėjo kitų planų.
Skaityti toliau…
Kai Vagos knygyno populiariausių naujų knygų dešimtuke pamačiau naują Egidijaus Aleksandravičiaus knygą apie Valdą Adamkų, ilgai svarstyti nereikėjo: domino tiek rašytojo, tiek biografijos herojaus asmenybės, tad nenuostabu, kad iš knygos tikėjausi nemažai. Deja, ji tapo metų nusivylimu. Negalėčiau jos pavadinti niekaip kitaip kaip Adamkaus hagiografija, šventojo gyvenimo aprašymu. Esu skaitęs paties Valdo Adamkaus dienoraščius – jie žymiai labiau savikritiški, žmogiški, arčiau realybės, geriau atskleidžiantys prezidento asmenybę. Juk visi klysta, visi turi silpnumo akimirkų, ir ne viskas gyvenime būna tik teigiama.
Skaityti toliau…
Jau nepamenu, kur pamačiau šios knygos rekomendaciją, bet ji pasiteisino su kaupu. Roberto Frosto „The Oxford History of Poland-Lithuania Volume I: The Making of the Polish-Lithuanian Union, 1385-1569“ yra itin išsamus darbas apie Lietuvos ir Lenkijos istoriją iki pat Liublino Unijos. Šiame penkių šimtų puslapių tome surašyti ne vien tik istoriniai faktai ir datos, bet ir pateikiama informacija apie tai, kaip šiuos faktus interpretuoja vieni ar kiti istorikai. Tai, galima sakyti, atvėrė man visai kitą pasaulį: natūralu, kad Lietuvos istorija mokykloje dėstoma remiantis Lietuvos istorikų požiūriu, o apie kitus požiūrius Baltarusijoje ar Lenkijoje geriausiu atveju išgirsti tik tiek, kad „jie savinasi Lietuvos istoriją ir viską fabrikuoja“.
Skaityti toliau…
Kai koks pažįstamas išleidžia knygą, o ypač, jei ta knyga debiutinė, imiesi ją skaityti su tam tikru nerimu: nors ir labai džiaugiesi, kad tam pažįstamam pavyko tapti autoriumi, bet baiminiesi, kad knygą teks pabaigti kiek „iš mandagumo“, prisivertus. Juk knygą skaitai ne todėl, kad apie ją sužinojai įžymių kritikų recenzijose ar matei ją klasikos sąrašuose – ji tavo rankose tik todėl, kad kada vėl sutikęs savo pažįstamą autorių galėtum jį pagirti ir paglostyti jo savimeilę.
Skaityti toliau…
Prieš keletą dienų pabaigiau ir paskutinįjį, trečiąjį, Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Laukiau šio trečiojo tomo, nes jis liečia itin svarbius Lietuvai įvykius, kuriuose Baltušis užėmė atsargią poziciją ir nepalaikė nepriklausomos Lietuvos idėjos. Na, gal ne tiek kad nepalaikė, o tiesiog ja netikėjo. Jo įsitikinimu, nepriklausoma Lietuva nėra įmanoma, kadangi gyvename stiprių ir galingų valstybių interesų zonoje, tad neišvengiamai mums reikia glaustis prie vienos ar prie kitos. Rusai ne tokie protingi kaip mes, tad geriau su jais – bent jau pergudrauti juos galima ir papirkti visokiausiais skilandžiais.
Skaityti toliau…
Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.
Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane.
Skaityti toliau…
Pagaliau įveikiau antrąjį Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Kaip ir tikėjausi, šis kiek nuobodokas – matosi, kad net pačiam autoriui buvo nelengva jį prisiversti rašyti: 1982-ieji metai beveik visai nepildyti. Atrodo, kad su senatve išsikvėpė ir kūrybinės galios (nors ir anksčiau rašyti sunkiai sekdavosi, nes viską nustelbdavo susitikimai ir išgėrimai su skaitytojais), išblėso meilė meilužei Daliai, beliko tik buitiniai reikalai, konfliktai šeimoje, protekcijos ir paaštrėjęs antisemitizmas. Akivaizdi senatvė.
Tiesa, senatvė kažkiek nugludina ir aštresnius kampus, o gal tiesiog nebelieka tiek daug energijos vidinėms rašytojų rietenoms.
Skaityti toliau…
Ne vienas, kuris šią knygą laikė rankose, iš karto pasakys – ją tiesiogine prasme sunku skaityti. 1250+ puslapių tomas yra itin nepatogus. Žmona antrąjį ir trečiąjį tomus, kurie tokių pat apimčių, naudoja kaip jogos kalades. Nors irgi sako, kad nelabai tinkami.
Sunku skaityti ir dėl to, kad Baltušio kalba tokia primityvi ir vienoda. Tie patys šabloniniai išsireiškimai, tos pačios pasikartojančios temos. Per tuos šešerius metus, kuriuos apima pirmasis tomas, nelabai kas ir įvyko.
Skaityti toliau…
Paėmus į rankas bet kurią tarpukariu leistą moksliškesnę knygą nuolat stebiuosi kalbos aiškumu ir paprastumu. Nėra ten sureikšmintų frazių ir tarptautinių mokslinių terminų, nepasakojama apie tai kaip „feodalinės struktūros vystymąsi įtakojo aristokratijos įsigalėjimas“, o rašoma žymiai arčiau žemės: „karalius norėjo didinti savo turtus, bet pats nebeįstengė visko sužiūrėt, tad davė patikimiems draugams mainais į mokesčius pavaldyt dalį savo žemių“. Tas kalbos aiškumas ir paprastumas nejučia verčia manyti, kad tarpukario tyrinėtojai visgi žymiai arčiau prisikasę prie daiktų esmės nei dabartiniai habilituoti daktarai, apsikaišę triaukščiais specifiniais terminais ir labai sumaniai iš visiškai neesminių smulkmenų galintys pripiešti keletą knygų, bet taip jomis nieko ir nepasakyti.
Skaityti toliau…
Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių.
Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys.
Skaityti toliau…
Kartais būna taip, kad kažkur netyčia nugirsti kokią minties nuotrupą ir po to ji vis tavęs nepalieka. Taip ir man nutiko: prieš kokį pusmetį ar net metus kažkas kažkur paklausė, kaip būtų galima sužinoti, kur yra artimiausias ežeras. Pagalvojau, kad atsakymą nesunku surasti šiek tiek pakračius atvirus geografinius ežerų duomenis. Bet tada pradėjo kirbėti nauja mintis: o kuri Lietuvos vieta yra toliausiai iki bet kokio ežero? Aišku, bėgo mėnesiai, programuoti nesiėmiau, bet klausimas vis tiek niežtėjo.
Skaityti toliau…
Kaip ir daugelis, stebiu, kas dedasi Baltarusijoje – socialinis Lukašenkos kontraktas su tauta baigėsi, meilės nebeliko, rinkimus klastoti tapo sudėtingiau. Ne pačią mažiausią rolę šiuose įvykiuose suvaidino ir COVID: virusas atnešė ekonominius sunkumus, o prasta valdžios reakcija jį suvaldant perpildė kantrybės taurę. Virusas geopolitikoje dar gali atnešti nemažai pokyčių. Vienur tai perauga į neramumus, kitur – į naujas ambicijas, tikintis, kad pasaulis užsiėmęs kitais reikalais ir nesureaguos. 2020-ieji gali būti panašaus lūžio metai kaip 2008-ieji.
Skaityti toliau…
Na taip, ši 1326-aisiais metais rašyta knyga tikrai ne kiekvienam: joje begalė mūšių aprašymų ir beveik lietuviškai skambančių vietovių pavadinimų, bet jos nerekomenduočiau atsitiktiniam skaitytojui, nebent jis fanatiškai domisi šių kraštų viduramžių istorija.
Perskaitęs Prūsijos žemės kroniką sužinojau:
Prūsai gyveno nuo pat Vyslos iki Nemuno (beveik nuo Gdansko iki Gardino) Sūduviai buvo laikomi prūsų gentimi Dauguma kryžiuočių-prūsų karo mūšių buvo tiesiog kaimų bei pilių deginimas ir plėšimas – kariuomenės atvirame lauke susikaudavo ne taip jau ir dažnai Neretai tie „mūšiai“ – tai saujelė vyrų, netikėtai puolančių baliavojantį kaimą Prūsai ir baltų gentys stipriai gėrė jau prieš 700 metų, tad tiek Valančiaus, tiek Verygos kova tėra pūtimas prieš vėją: Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo.
Skaityti toliau…
Jurgio Kunčino „Tūla“ turbūt būtų galima priskirti prie moderniosios lietuvių klasikos, ji iš tiesų kažkiek panaši į Gavelio „Vilniaus pokerį“. Gal man net artimesnė, nes joje rašoma apie Užupį, Filaretus ir tuos kelis namus Malūnų gatvėje, aplink kuriuos praleidau nemažai laiko: o kai pasakojama apie tas vietas, kur kiekvienas akmuo artimai pažįstamas, tai nori ar nenori, bet knyga įtraukia. Panašiai buvo ir su pirmąja „Silva Rerum“ – ją irgi skaičiau dėl vienuolyno, kuriame kaip tik tuo metu dirbau, aprašymo.
Skaityti toliau…
Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.
Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms.
Skaityti toliau…
Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo.
Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos.
Skaityti toliau…
Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.
Skaityti toliau…
2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“.
Skaityti toliau…
Apie Loretą Anilionytę sužinojau gana atsitiktinai, skaitinėdamas komentarus apie nediduką lietuviškos literatūros skandaliuką, nuraibuliavusį internete, kai naujausia Sabaliauskaitės knyga „Petro imperatorė“ nebuvo nominuota kokiai tai premijai. Kažkas komentaruose teigė, jog Sabaliauskaitė gana primityvi rašytoja, ir jai visai ne vieta lietuviškų rašytojų žvaigždyne, ypač kai yra tokių rašytojų kaip Anilionytė. Kadangi šią pavardę išgirdau pirmą kartą, pasigooglinau, susiradau jos knygą senų knygų svetainėje ir nusipirkau.
Na, perskaičius „O kas po to?“ gal jo nelaikyčiau pačiu stipriausiu visų laikų lietuvišku romanu, bet šarmo jame yra nemažai.
Skaityti toliau…
Būtent taip vadinasi Umberto Eco ir Jean Claude Carriere pokalbių apie knygas knyga. Du intelektualai, knygų kolekcionieriai, įdomiai kalbasi apie knygų reikšmę, ar jos išnyks, kas jose juos žavi, pasakoja apie savo knygų kolekcijas (kiekvienas turi keliasdešimt tūkstančių knygų biblioteką), kokias knygas pasilieka, kurių ieško įsigyti ir pan. Visai įdomus pafilosofavimas, pasakojimai apie inkunabulus (knygas, išleistas nuo Gutenbergo Biblijos iki 1500-ųjų), kokios knygos išlieka iki mūsų, o kokios – ne, ir panašiai.
Skaityti toliau…
Antrosios Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo žmonos Martos Skowronskos istorija tikrai įdomi: tėvai lyg nuo Minsko (nors iki galo to niekas negali įrodyti), augusi Latvijoje Baltijos vokiečių šeimoje, karo su švedais metu paimta į nelaisvę, sekso vergė, tampa caro meiluže ir galų gale – imperatoriene (tiesa, valdo tik porą metų). Neraštinga pelenė „iš Vakarų“, pakilusi iki carienės.
Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama.
Skaityti toliau…
Šiek tiek gėda, kai Nobelio literatūros premijos laureatas užaugęs Lietuvoje, o aš nesu skaitęs jokios jo kūrybos. Spragą užtaisiau, bet gana sunkokai.
„Isos slėnis“ – tai tarpukario Lietuvos kaimas Milošo vaikystės akimis. Su ryškiais personažais, suskilusia visuomene, dar ne iki galo išvarytais velniais. Dvare augantis ir labiau lenkas nei lietuvis berniukas sunkiai ieško savo vietos: nei jis gali didžiuotis savo šeima, kuri net savo šlėktišką išdidumą baigia prarasti, nei savo pasiekimais medžioklėje.
Skaityti toliau…
Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas.
Skaityti toliau…
Perskaičius Kanovičiaus „Miestelio romansą“, žmona tuoj pat nupirko ir Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičių šeimyna knygą „Gib a kuk. Žvilgtelėk“.
Kadangi Kanovičius man buvo visiškai naujas atradimas, tai ir šioje knygoje radau daug ko naujo – pasirodo, jis labai produktyvus rašytojas, scenaristas ir netgi poetas. Daug girdėtų kūrinių pavadinimų nebuvau su juo susiejęs, o pasirodo, kad jo rankos prie jų daug prisidėję („Niekas nenorėjo mirti“, „Nusišypsok, mums, viešpatie“, …). Kuklus, inteligentiškas, nesusireikšminęs: pokalbiuose jaučiasi platus apsiskaitymas ir nuoširdi šiluma.
Skaityti toliau…
Daug diskusijų sukeliančius Stasio Jakeliūno teiginius, jog bankai finansų krizės metu galimai manipuliavo VILIBOR, jau esu nagrinėjęs sename sename mano įraše apie VILIBOR fiktyvumą. Čia koncentruota mano nuomonė apie VILIBOR klausimus ir kas kaltas dėl krizės.
Ar VILIBOR fiktyvus? Juk nevyko jokie VILIBOR sandoriai! Taip, tai tiesa, kad tarpbankinis skolinimasis 6 mėnesių trukmei galima sakyti nevyko. Bet tai nereiškia, kad šios palūkanos laužtos iš piršto, nes sandoriai kitose rinkose, kurios turėtų atkartoti tas pačias palūkanų normas iš tiesų realiai vyko – ir jų palūkanos nesiskiria nuo VILIBOR.
Skaityti toliau…
Suvalgiau šią storoką knygą per dvi dienas. Ne visos dalys buvo labai įdomios, kai ką norėjosi praleisti, bet Vilniaus gyvenimas XIX amžiaus pradžioje atsiskleidė ryškiomis spalvomis. Josefas Frankas – garsus austrų kilmės gydytojas, pakviestas į dėstyti medicinos į Vilniaus Universitetą. Į Vilnių jis atvyko kartu su savo tėvu, dar žymesniu gydytoju, kuris Vilniuje užsibuvo tik labai trumpai, mat jam greitai buvo pasiūlyta kraustytis į Peterburgą ir tapti asmeniniu caro šeimos gydytoju.
Skaityti toliau…
Pasirodo, mano galvoje gajus stereotipas: jeigu knyga apie žydus, tai būtinai apie Holokaustą. Skaitai ir lauki, kada jau ten prasidės baisybės. Spėlioji, kas išgyvens, o kas ne. Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“ buvo kitoks: kažkiek antrasis pasaulinis karas paliestas, bet didžioji knygos vertybė yra gražiai išpieštas tarpukario Lietuvos žydiško miestelio Jonavos gyvenimas.
Šiuose Kanovičiaus vaikystės prisiminimuose telpa labai daug: ir žydiška pasaulėžiūra, ir tautos išmintis, ir požiūrio į politiką, pinigus, vietą pasaulyje skirtumai.
Skaityti toliau…
Apie Greimą ir jo semiotikos teorijas nelabai ką iki šiol esu girdėjęs, ir, jei ne šie komiksai, tikriausiai ir toliau nieko nebūčiau žinojęs. Na, gal ir viena ausim apie tai, kad lyg ir teoriškai jis kažką panašaus veikė kaip Umberto Eco: tyrinėjo visokias tekstus ir ieškojo gilių prasmės ženklų.
Lietuviškam komiksui papasakoti ką nors prasmingo tokia sunkia semiotikos tema yra nemenkas iššūkis, ir Miglė su juo puikiai susidorojo. Komiksas smagus ir įdomus, praryjamas per vieną trumpą vakarą.
Skaityti toliau…
Praėjusią savaitę sužinojau mane sukrėtusį faktą: Lietuva pagal dosnumą pasaulyje užima 155 vietą iš 156 šalių. Mes mažiau dosnūs už skurstančiuosius Afrikoje (nors to gal ir galima tikėtis), mažiau dalinamės nei stereotipinės diktatorių valdomos ir socialinės atskirties krečiamos šalys, turime mažiau atjautos net už atbukusią post-sovietinę erdvę. Lenkiame tik graikus, kurie jau gerą dešimtmetį murkdosi finansinėje baloje.
Šis faktas man ypač užstrigo, nes kaip tik skaitau Johann Hari knygą „Lost Connections“ apie tikrąsias depresijos priežastis: šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad kuo žmogus daugiau padeda kitiems, kuo jis yra dosnesnis ir kuo jis daugiau dėmesio bei laiko skiria kitiems žmonėms, tuo jis būna laimingesnis.
Skaityti toliau…
Šiandien perskaičiau įdomią mintį:
In Moscow, renting an one bedroom is ~$400/mo. There are a lot of jobs in public sector or small business which pay around $400/mo. How do people manage on that kind of salary? You guessed it right, they’re homeowners, so they pay $50 in utilities and they’re all set. So you can say that a lot of jobs are still subsidized by late USSR’s construction boom.
Skaityti toliau…
Pasiskaityti apie Lenkijos istoriją mane privertė šis dienoraščio įrašas: penkiolikto amžiaus Lenkija buvo neregėtai liberali. Konkrečiai ši Zamoyskio knyga yra kiek atnaujinta versija, bet senosios istorijos puslapiai tikriausiai ne tiek daug pasikeitė.
Iš tiesų, dabartinėmis akimis žiūrint Lenkija (o kartu ir Lietuva) buvo labai liberalios: be religinės laisvės tikriausiai net negalėtų būti Lietuvos valstybės. Didieji kunigaikščiai privalėjo toleruoti stačiatikius, nes jie sudarė didžiausią LDK gyventojų dalį, tačiau religinė tolerancija tuo nesibaigė.
Skaityti toliau…
Ši nedidukė Vytauto Plečkaičio knygelė nupiešia gana išsamų laisvosios mūrininkijos paveikslą XX amžiaus pradžios Lietuvoje. Tuo metu ložių buvo gana nedaug, o ir laisvųjų mūrininkų priskaičiuojama tik keliasdešimt (pateikiama apie trisdešimt žinomų pavardžių), tačiau, atrodo, jog jų įtaka visgi buvo labai nemenka. Tarp 1918 metų vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų net ketvirtadalis buvo masonai: ši nedidelė, bet tikrai glaudi bendrija vienijo itin įtakingus to meto visuomenininkus (ir netgi porą visuomeninink_ių!_) bei valstybininkus.
Skaityti toliau…
Neišeina iš galvos šiandien perskaitytas New York Times straipsnis. Skamba kiek utopiškai, bet, pasirodo, tokia realybė: kelioms minutėms palikus vieną keturmetį vaiką mašinoje JAV galima susilaukti realios kalėjimo bausmės. Keturmetis dar keturmečiu, bet teoriškai tokios bausmės kai kuriose valstijose galima susilaukti net jei vaikui devyni. Berods Lietuvoje vaiko palikti vieno negalima iki jam sueis šešeri, tik tikėtina, jog tokio įstatymo priežiūra ne tokia uoli: nubėgti iki parduotuvės gal dar pavyktų be „baudžiako“.
Skaityti toliau…
Neseniai užtikau įdomią JAV bei kitų pasaulio didmiesčių gatvių orientacijos analizę, darytą vienu mano mėgstamiausių python modulių osmnx. Kadangi kodas viešas, tai buvo nesunku tą patį padaryti ir Lietuvos miestams.
Kaunas ir Vilnius – gana chaotiški, o kitur vyrauja aiški kvartalinė sistema Kuo senesnis miestas, tuo didesnis senamiestis, o šie dažniausiai būna chaotiški. Naujesniuose miestuose daugiau vyrauja aiški kvadratinė kvartalinė sistema. Buvo įdomu tai, kad dažniausiai ji ne tiksliai šiaurės-pietų bei rytų-vakarų krypties, o apie 20 laipsnių pasukta pagal laikrodžio rodyklę (Alytus, Gargždai, Kretinga, Kėdainiai, Marijampolė, Mažeikiai, Neringa, Palanga, Telšiai – ypač Žemaitijoje).
Skaityti toliau…
Andrius Kleiva – jauniausias Lietuvos interneto dienoraštininkas, nors, deja, jo svetainės internete jau nebėra. Baigęs mokslus Prancūzijoje, jis metus praleido Japonijoje – ši jo knyga yra įspūdžių iš tolimos ir keistos šalies suvestinė.
Japonai europiečio akimis yra keistoki, uždari ir kompleksuoti. Kleivos knygoje analizės apie antropologines to priežastis nerasime, bet pastebėjimų ir keistenybių aprašymų – į valias. Skaičiau su malonumu ir ne kartą sau kartojau, kad tokia kultūra – ne man.
Skaityti toliau…
Šio ryto mano atradimas – fotografo Lino internetinis dienoraštis apie keliones po svečias šalis folin.lt. Jau seniai su tokiu pasimėgavimu ką nors skaičiau ir ganiau akis po užsienio gatvių ir žmonių vaizdus. Linas turi ne vien puikią fotografo akį, bet ir puikiai valdo klaviatūrą. Gaila tik kad RSS dienoraštyje nėra, tad neįmanoma jo prenumeruoti.
ATNAUJINIMAS: Visgi RSS šiame dienoraštyje egzistuoja!
Penktadienį keletas bendrų draugų susėdo prie stalo padiskutuoti markoekonomikos ir investicijų temomis. Ir nors karščiausios diskusijos virė apie kriptovaliutas, buvo labai įdomu paklausyti Vaido Urbos pasakojimo apie makroekonomines teorijas. Niekad jose gerai nesigaudžiau, tad buvo labia naudinga suprasti, kokie vėjai vyrauja tarp makroekonomistų, ir ką jie prognozuoja artimiausiems metams.
Vienas įdomiausių Vaido paminėtų dalykų buvo Mankiw taisyklė. Kai kurie makroekonomistai mano, jog egzistuoja labai paprasta formulė, pagal kurią reiktų valdyti palūkanas: jos gali būti nusakomos formule
Skaityti toliau…
Jau kelios dienos Latvijos bankiniame sektoriuje vis išlenda svarbios naujienos: tai sulaikytas korupcija įtariamas centrinio banko vadovas (berods tai susiję su Norvik Banka skundu dėl kyšio reikalavimo bei 4Finance SMS kreditų bendrovės, kuri veikė SMS Credit bei Vivus prekių ženklais, reikalais), tai teko gelbėti trečią didžiausią Latvijos banką AB.LV, mat šį JAV apkaltino bendradarbiavimu su Šiaurės Korėja ir įvedė jam sankcijas. Tokios finansų sektoriaus naujienos būna ne kasmet (ir netgi ne kas dešimtmetį).
Skaityti toliau…
Liudvikas Andriulis vaizdingai rašo apie šios dienos šimtmečio minėjimo renginius:
Kiek bebuvo kalbėta, kiek sakyta, kiek Medeina Vyriausybėje stengėsi – vis tiek laidotuvės, o ne gimtadienis.
Įsijunkit LRT būtent dabar. Mūsų Šimtmečio minėjimas vėl yra baisi pochoronkė. Pažiūrėkit į veidus, pažiūrėkit, kas ten vyksta.
Rūsti Prezidentė, rūsti jos kalba, rūstūs rimti veidai, laidotuvių giesmės, kalbos apie amžius, kažkokie varpai.
Formalus renginys, diplomatinė funkcija, kurios turbūt reikia, bet kodėl tą nuobodybę reikia rodyti visuomenei?
Skaityti toliau…
Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus.
Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu.
Skaityti toliau…
Kažkurioje diskusijoje apie idėjas Lietuvai radau nuorodą į Gintaro Beresnevičiaus knygą „Imperijos darymas“, rašytą prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Ne su viskuo gal joje galima sutikti, kai kurie teiginiai atrodo ganėtinai keistoki, kai kurie – kiek atgyvenę, bet bendras minčių gylis ir idėjų drąsa stulbinanti. Įkvėpimo galima semtis kibirais.
Svarbiausia knygos mintis visgi ta, jog nereikia mums galvoti, jog mes maži ir nieko negalime pasiekti. Reikia drąsiai mąstyti ir siekti didelių tikslų: mus gali vienyti idėja tapti regiono lyderiais.
Skaityti toliau…
Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą.
Skaityti toliau…
Vakar išryškėjo toks kontrastas: perskaičiau žurnalo New Yorkerstraipsnį apie Estijos viziją, ir tą pačią dieną buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Lietuviškų idėjų pristatyme pompastikos nemažai, nors pačios idėjos kažkiek pagyvenusios: mokytojai turi tapti prestižine profesija (gal ir ok, nors labiau norėtųsi, kad tikslas būtų gerinti švietimo sistemą apskritai, o mokytojai tėra tik viena to priemonė), reikia įteisinti dvigubą pilietybę (bet ką tai realiai išsprendžia?), padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus (turiu tokią nuomonę, kad nuosavo būsto turėjimas nėra siektinas dalykas – priešingai, kuo daugiau turinčių savo būstą, tuo jie mažiau mobilūs ir sunkiau prisitaiko darbo rinkoje) ir skaitmenizuoti biurokratiją.
Skaityti toliau…
Nežinau už kokius nuopelnus, bet šią savaitę buvau pakviestas prisijungti prie Europos judrumo savaitės (European Mobility Week) akcijos #ditchyourkeys ir ištisas septynias dienas atsisakyti savo automobilio. Tiesa, tam kad šis iššūkis nebūtų labai sudėtingas, akcijos rėmėjai Uber, Vilniaus Viešasis Transportas, Cyclocity, Citybee bei Spark suteikė galimybę šiomis dienomis jų paslaugomis naudotis nemokamai – tad per šią savaitę galėjau išbandyti visokiausius judėjimo po Vilnių būdus, kuriais iki šiol nesinaudojau.
Už Vilniaus ribų šiomis dienomis neplanavau niekur vykti, o pasižiūrėjęs į savo judėjimo istoriją, supratau, kad mano geografija buvo ganėtinai ribota: visą laiką maliausi tarp namų Lazdynuose, senamiesčio ir dviejų klientų biurų.
Skaityti toliau…
Miestų žemėlapiai mane traukia kaip blizgučiai šarkas: nuo pat mažų dienų mėgau ištisas valandas juos tyrinėti vedžiodamas pirštais autobusų maršrutus, šnabždėdamas sau gatvių pavadinimus ir įsivaizduodamas miesto gyvenimą pagrindinėse sankryžose. Tad Rūtai užrodžius naują Pitono modulį OSMnx, kuris leidžia iš openstreetmaps duomenų nupiešti labai estetišką Allan Jacob knygos „Great Streets“ stiliaus žemėlapį negalėjau susilaikyti jo neišbandęs. To rezultatas: visų Lietuvos miestų centrinės kvadratinės mylios žemėlapiai.
Tokiuose žemėlapiuose dažniausiai į akį krenta kvartalų simetrija ir tvarka, o Lietuvoje to beveik neįmanoma rasti.
Skaityti toliau…
Šiandien delfi.lt pateikdamas naujausius apklausų duomenis rašo:
Apklausa buvo atlikta spalio 19-27 dienomis, vadinasi, dalis žmonių apklausta iki antrojo rinkimų turo spalio 23 dieną, dalis – po jo. Per tą laiką labai išaugo S. Skvernelio populiarumas: nuo 5,4 proc. iki 13,4 proc. Tai tikriausiai nenuostabu, nes Valstiečių ir žaliųjų sąjunga būtent šį politiką siūlo užimti premjero pareigoms. Paūgėjo ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko Gabrieliaus Landsbergio reitingas nuo 9,3 proc. iki 12,6 proc.
Skaityti toliau…
Pirmiausia turiu įspėti: nemanau, kad reikėtų į gautus rezultatus žiūrėti labai rimtai. Neuroninio tinklo mokymui naudojau tik 2012-ų metų Seimo rinkimų apygardų duomenis, tad imtis labai nedidelė, o tai turėtų lemti ir gana nemažą paklaidą prognozėse. Galbūt tikslesnių rezultatų būtų galima tikėtis naudojant apylinkių, o ne apygardų duomenis.
Prognozuoti šių metų rezultatus iš 2012-ų metų duomenų nelengva ir dėl stipriai pasikeitusio partijų populiarumo: žalieji valstiečiai prieš ketverius metus nebuvo labai patrauklūs rinkėjams, o ir Skvernelio atsiradimas labai šią partiją pakeitė. Įdomu tai, kad Darbo partijos bei tvarkiečių kritimas iš aukštumų gana gerai atsispindi neuroninio tinklo rezultatuose: jiems prognozuojama laimėti mažiau apygardų nei jie šiuo metu pirmauja. Kad ir kaip ten būtų, gavau tokį rezultatą:
Prognozė
Dabar pirmauja
LVZS
24
21
TSLKD
24
22
LSDP
9
10
LRLS
5
4
LLRA
3
3
TT
2
4
KITI
1
2
DP
1
3
NEP
2
2
Neuroninis tinklas „išmoko“, jog stiprus lenkų pirmavimas apygardoje dažniausiai lemia ir pergalę antrame ture. Algirdui Paleckiui pergalė neprognozuojama, nes istoriniai pernai metų duomenys rodo, jog „Frontui“ ne itin sekėsi – bet jo puikus pasirodymas pirmame ture tikriausiai buvo netikėtas ir daugeliui politikos analitikų. Keisčiausia prognozė, kuria sunku patikėti yra 52-oje Visagino-Zarasų apygardoje, kurioje antrame ture kausis Darbo partija su tvarkiečiais (pergalė prognozuojama Darbo partijai, nors stipriai pirmauja tvarkietis Dumbrava). Keistoka, bet gal ir logiška 40-osios Telšių apygardos prognozė, kur stipriai pirmaujantis darbietis turi mažai šansų atsilaikyti prieš valstietį Martinkų. Kaip jau minėjau, Darbo partijai šis modelis daug šansų nepalieka. Visas apygardų sąrašas su prognozuojamais nugalėtojais ir tikimybėmis, kad nugalės pirmaujantis.
Turint nedaug istorinių duomenų tikriausiai labiau pasitikėčiau politikos ekspertų prognozėmis konkrečioje apygardoje arba modeliuočiau tikimybes kiek kurios partijos rėmėjų ateis į antrą turą bei palaikys ne savo partijos kandidatą: būtent tokį modelį ruošia WebRobots komanda, kuri leido man pasinaudoti jų surinktais iš VRK duomenimis. Idėja patreniruoti neuroninį tinklą ir kilo susidūrus su problema ar nebūtų galima kaip nors statistiškai išskaičiuoti tikimybių, kiek, tarkim, socialdemokratų palaikytų konservatorių kandidatą jei jis būtų likęs prieš darbietį. Taip pat galima pažiūrėti į Vaidoto Zemlio prognozes.
Post Mortem
Rezutatai buvo stipriai kitokie, nei buvo tikimasi: daugiausiai prašauta (tikriausiai dėl to, kad 2012-aisias valstiečiai pasirodė ne itin įspūdingai) su LVŽS ir TSLKD. Tam tikros tendencijos buvo teisingos – Darbo partija, Tvarka ir Teisingumas bei Socialdemokratai iš tiesų gavo mažiau mandatų nei buvo pirmaujama po pirmo turo, tuo tarpu liberalai sugebėjo laimėti daugiau apygardų nei pirmavo po pirmo turo, tačiau šių pokyčių mastas buvo žymiai (žymiai žymiai) didesnis. Iš viso, neuroniniai tinklai sugebėjo atspėti 48 apygardas (67% tikslumas). Palyginimui – rankomis dėliotas Webrobots komandos modelis pasiekė 80% tikslumą. Tiesa, atmetus kai kuriuos nelogiškus neuroninio tinklo siūlymus, kurie plika akimi atrodė keisti ir pataisius prognozę Dainavos apygardoje dėl Vinkaus skandalo (ko iš 2012-ųjų duomenų niekaip nebuvo galima žinoti), buvo galima pasiekti maždaug 75% procentų tikslumą. Ne kažką, bet šis tas.
Skaičiuojant modelio patikimumą, dažnai žiūrimas plotas po Receiver Operating Characteristic (ROC) kreive (kuo gerenis modelis, tuo jis turėtų artėti link vieneto). Štai modelių palyginimai:
Prieš kelias dienas pasirodė manoseimas.lt svetainė, kurioje, atsakius į 12 klausimų, galima pasilyginti, kuri partija buvo arčiausiai jūsų nuomonės. Buvo įdomu paanalizuoti, kurios partijos yra panašiausios ir kiek jos skiriasi. Liberalai ryškiai kitokia opozicinė partija, bet išties, jiems artimiausi socialdemokratai, o ne konservatoriai.
[includeme file=”notebooks/barebones/manoseimas.html”]
Vakar dariau šiokią tokią analizę, apie kurią jau rašiau Facebooke. Šiandien tiesiog bandau būdą, kaip įkelti šią analizę į dienoraščio formatą. Geresnę notebook versiją galima rasti čia, o žalius duomenis šiuo adresu.
Svarbiausia pastraipa tiems, kas tingi skaityti viską:
Įdomu tai, kad politikai daug įtakos suteikia asociacijų ir konfederacijų veikėjams, bet verslininkams jie įspūdžio nedaro: grafiko apačioje liko Danas Arlauskas bei Stasys Kropas. Matyt politikams su jais tenka nemažai bendrauti, bet reali jų įtaka kyla ne iš pačių asmenybių, o iš atstovaujamų interesų.
Skaityti toliau…
Niekada iki šiol nenaudojau dplyr R paketo, tad norėjau pasižiūrėti, kaip jis veikia (o veikia jis tikrai patogiai!). Kadangi neseniai buvo paviešinti Vilniaus Viešojo Transporto vėlavimų duomenys, tai kaip tik šis duomenų rinkinys pasirodė tinkamas pasižaidimui. Kadangi tai labiau techninis galimybių bandymas, tai didelių įžvalgų ir neieškojau, nors visgi radau, kad privatūs vežėjai vėluoja žymiai rečiau nei VVT, troleibusai yra patikimesni nei autobusai, o savaitgaliais viešasis transportas yra punktualesnis (kuo nereiktų stebėtis – juk eismo mažiau).
Skaityti toliau…
Tikriausiai apie Rūtos Vanagaitės „Mūsiškius“ sunku ką nors naujo pasakyti. Tai emocinė knyga, ne sausa monografija apie žuvusių ar žudžiusių statistiką, bet knyga, skirta sustoti ir pamąstyti apie didžiulę tragediją, pagalvoti, ką mes padarėme, kad tai nepasimirštų, kad kaltieji būtų teisingai įvertinti ir kad niekada niekada taip daugiau nepasikartotų. Ir iš tiesų sutinku, kad apie šią tragediją galvojame per mažai, lyg Lietuvos piliečių žydų aukos būtų buvę ne tokios svarbios kaip kitų, labiau „mūsiškių“, išvežtųjų į Sibirą ir persekiotų bolševikų.
Skaityti toliau…
Labai ilgai laukiau, kad kas nors su visu rimtumu ir atsidėjimu imtųsi parašyti lietuviško verslo istoriją: apie pirmuosius šiuolaikinės Lietuvos verslininkus vyšniniais švarkais, apie metalų perpardavinėjimą, investicinius čekius, privatizacijos istorijas, apie nusisekusius ir ne tokius sėkmingus verslus, bankus, finansų piramides, apie tuose drumzlinuose istorijos vandenyse sėkmingai sugebėjusius žvejoti drąsuolius ir tik savo sąžinės bei apsukrumo dėka išplaukusius verslo didvyrius. Su daug analizės, skaičių, profesionaliais komentarais, šimtais dokumentinių šaltinių bei liudininkų pasakojimų.
Skaityti toliau…
Prieš keletą dienų užtikęs smagią Vokietijos miestų priesagų vizualizaciją, užsinorėjau ką nors panašaus papaišyti ir su Lietuvos duomenimis. Juolab, kad tai galimybė pažaisti su vis naujais ir dar nepažintais įrankiais bei programomis: ne vien ką nors įdomaus išpeši iš duomenų, bet ir išmoksti ką nors naujo. Duomenis ėmiau iš geonames, analizei ir piešimui naudojau QGIS, MMQGIS bei Mapbox.
-aičiai yra visiškai žemaitiška priesaga Įdomiausios priesagos pasirodė -aičiai ir -onys: pirmieji ryškiai dominuoja Žemaitijoje, o antrųjų pas žemaičius beveik nerasi.
Skaityti toliau…
Nežinau, kas yra iki galo teisus VP grupės konflikte, juolab, kad labai retai viskas būna tik juoda ar balta (todėl manau, kad Mindaugo požiūris yra pernelyg paprastas). Neturiu pakankamai žinių nuspręsti, kas teisinga, ir kas – ne, ar mokesčių buvo vengiama, ar jie buvo tik optimizuojami. Bus dar daug svarstymų, tyrimų, aiškinimų, paaiškinimų ir išaiškinimų, įvairiaspalvių knygų, teismų procesų, prašymų, atsiprašymų, dienraščių vedamųjų, interneto komentarų, sugižusio pykčio, beribės gausybės sakinių, paragrafų, dokumentų, kalbų ir apkalbų.
Skaityti toliau…
Verbų sekmadienį, merkiant lietui ir dangui dėl ciklono esant užrauktam, nugalėję dvejones ir kupini ryžto, išsirengėme į kone dvidešimties kilometrų žygį po Aukštadvario apylinkes. Ofisuose užsisėdėjusioms kojoms tai žadėjo būti nemenkas išbandymas, juolab, kad kuprinės gyvenime tokių atstumų molėtais lietuviškais miško keliukais nesu tysęs, tuo labiau vis nuo veido nubraukiant lietaus lašus.
Žygis buvo organizuojamas Vilniaus Universiteto Žygeivių klubo – šio klubo vedlys Tadas Šidiškis vertas atskiro paminėjimo. Atkakliai brendantis per miškovežių ištrintą purvo košę ilgų žilų plaukų ir dar įspūdingesnės baltos barzdos savininkas iš tolo kėlė pagarbą ne vien savo stotu ar spinduliuojama tvirtybe: jis buvo žygio siela ir dvasia, tikrasis senosios kartos gamtos vaikas, kartas nuo karto užtraukiantis lietuvių liaudies dainą, paraginantis žygeivius sugroti dambreliais, sustojantis pauostyti pražydusio žalčialunkio ar papasakoti istorijos apie kalvose palaidotą milžinišką slibiną.
Skaityti toliau…
Iš manęs vyno specialistas toks menkas, kad tikriausiai akluose testuose nesunkiai supainiočiau „Anykščių vyno“ serbentinį su prabangoku portugališku portu. Vyno aromatai, skoniai, poskoniai, vynuogės, taninai, spalvos ir branda man tokios pat tolimos sąvokos kaip nėrimo vąšeliu subtilybės ar keturtakčio variklio su turbina kompresija. Kitaip sakant, tikriausiai esu idealus vynų bandymų triušis.
Kolega Vaidas sugalvojo įdomų eksperimentą: surinkti (nevisai) atsitiktinę bendradarbių imtį ir jiems pasiūlyti paragauti keturių skirtingų vynų, kurių kainos skirtųsi nuo ~15 Lt iki ~100 Lt už butelį.
Skaityti toliau…
Nebebūsiu originalus, nes įrašą lygiai tokiu pačiu pavadinimu jau prieš gerus kelis mėnesius savo dienoraštyje padarė Remigijus Šimašius. Šiandien yra ta diena, kai su būriu bendraminčių padėjau parašą ant prašymo, kuris bus įteiktas Vilniaus rinktinei: norime būti Šauliais. Svarbiausias mūsų tikslas – išmokti bent kiek valdyti ginklą, žinoti kaip apsiginti, įgyti karinių žinių, ir, nors visi mes daug maž esame sofos kariai be patirties bei su ribotomis galimybėmis skirti karybai begales laiko, esame šalies patriotai.
Skaityti toliau…
Trumpai ir iš kart prie reikalo: ieškom protingų analitikų. Ieškom tokių žmonių, kuriems vien paminėjus žodį „duomenys“ akyse pradėtų žėrėti entuziazmas, kurie kasdien svajoja iš didelių duomenų chaoso užčiuopti prasmę, kurie nebijo pasiraitoti rankovių ir leistis į giliausius duomenų bazių užkaborius, nes ten gali slypėti ypač vertingos įžvalgos. Ieškom tų, kurių negąsdina SQL ir tų, kurie nebijo išmokti ką nors naujo. Tų, kuriems kasdien kyla įdomių klausimų, ir tų, kurie juos sugeba ne vien iškelti, bet ir išspręsti.
Skaityti toliau…
Kartais taip būna, kad keistos knygos mano rankose atsiduria visai netyčia. Šiai reikėjo įdėti trupinį pastangų, nes jos knygynuose nenusipirksi, ją reikia užsisakyti iš autoriaus, ir, susitikus vietiniame prekybos centre, atsiimti iš jo paties rankų. Atspausdintą paprastu spausdintuvu ant A5 popieriaus lapų ir įrištą kaip studento kursinis darbas. Bet užtat su autografu.
Aišku, tikriausiai mažai tikėtina, jog pats būčiau sugalvojęs, jog man reiktų šią knygą perskaityti, tačiau kažkaip su bendradarbiais išsišnekėjome, jog prieš gerą dešimtmetį lankydavomės Bacefalų koncertuose.
Skaityti toliau…
Tokios „Tarybų Lietuvos kronikos“ stiliaus knygos jau seniai nebuvau skaitęs: trikdė ir jos kalba, perdėm pilna patoso, ir visiškai nekritiškas požiūris į pono Lubio gyvenimą. Prie srauniojo Babrungo išaugusio Lietuvos ąžuolo metaforas dar galima iškęsti, bet objektyvumo trūkumas labai nuviliantis.
Apie poną Lubį neturėjau aiškios nuomonės: jo pastarojo dešimtmečio veikla buvo jau tikriausiai mažiau prieštaringa nei ankstesnioji, o Achemos grupės augimas visgi kalbėjo pats už save. Todėl mane labiausiai domino du Bronislovo gyvenimo epizodai: 1989-ųjų avarija Jonavos „Azote“ ir to pačio „Azoto“ privatizavimas.
Skaityti toliau…
Savaime aišku, knygą pirkau dėl jos autoriaus. Daug pasiekusio „Vilniaus Prekybos“ grupės akcininko Igno Staškevičiaus ankstesnės knygos man labai patiko, nors jose apie verslą buvo mažiau nei apie bėgimą (tiesa, bėgimas man irgi nėra svetimas), bet šioji… na, neužkabino. Gal dėl to, jog lūkesčiai buvo per daug užkelti – tikėjausi labai šmaikštaus ir taiklaus Lietuvos verslininkų gyvenimo atvaizdo bei realistiškų anekdotų ir kuriozų iš jų kasdienybės, tačiau radau blankų kūrinį, kuris kažkuo priminė pigų kokios nors regioninės televizijos filmuotą nuotykių serialą: versle ar maratono lauke visgi Ignas tikrai stipresnis nei literatūros arimuose.
Skaityti toliau…
Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų.
Skaityti toliau…
Mūsų kaimynai pardavinėja sklypą Kernavėje. Pardavinėja ne šiaip sau: moderniai, per Facebook‘ą. Bet įdomiausia tai, jog, pardavus sklypą, tūkstantį litų norėtų skirti kokiai nors įdomiai, kilniai ar gražiai idėjai. Ir jie visai rimtai.
Sklypo man nereikia, bet mintis dalį pinigų skirti įdomiai idėjai mane užkabino: juolab, jog ji priverčia apie labdarą pagalvoti visai nauju kampu: iš tiesų, vaikų namams, gyvūnų prieglaudoms ir panašioms įstaigoms dažnai nesunku surinkti labdaringas aukas, nes juk kas gali būti tokios kietos širdies, kad nepadėtų vargšui vaikui ar mielam kačiukui.
Skaityti toliau…
Kad jau kilo diskusijos apie naujos pensijų skaičiuoklės naudojamas prielaidas apie pensijų fondų grąžą, tai įkišiu ir savo trigrašį. Šiuo metu skaičiuoklėje galima rinktis tarp 0.5%, 1.5% ir 2.5% vidutinės metinės pensijų fondo investicinės grąžos. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tai reali grąža – t.y. grąža jau atskaičiavus infliaciją ir pensijų fondų mokesčius. Pensijų fondų valdytojai kaip valdymo mokestį dažniausiai ima 1% nuo valdomo turto, o dar kokius 0.5% gali suvalgyti kitos gerai ir taupiai valdomo pensijų fondo išlaidos (prekybos kaštai, auditas ir panašiai).
Skaityti toliau…
Tarp investuotojų paskutinius dešimtį metų buvo gajus stereotipas: reikia investuoti į tuos Europos Sąjungos kraštus, kuriuose ekonomika mažiausiai išvystyta, nes jie, su ES pagalba ir rūpesčiu, turėtų greitai pasiekti Europos Sąjungos vidurkį. Šita mintimi tikėjau ir aš (ir vis dar tikiu): iš tiesų, naujosios Europos sąjungos šalys augdavo greičiau nei senosios ir gal tik smogusi finansų krizė trumpai sustabdė šią tendenciją.
Bet pas Matthew Yglesias užmačiau labai įdomią priešingą nuomonę: jis teigia, jog ilguoju laikotarpiu konvergencija neveikia.
Skaityti toliau…
Google+ tinkle Aistė Paulina dalinasi vieno studento 1937-ųjų metų dienoraščiu. Kas dieną po vieną įrašą. Dažnai apie oro sąlygas, kas užduota namų darbams, bet retkarčiais apie įvykius Lietuvoje ir tai, ką jis perskaitė (arba dar įdomiau – ko nerado paminėta) laikraščiuose. Kadangi svetainėje epaveldas.lt galima rasti beveik visą tarpukario Lietuvos periodiką, tai būna labai įdomu susirasti konkrečius minimus straipsnius ir juos paskaityti.
Jau ne pirmą kartą vartant tuos senų laikraščių atvaizdus į akis krenta vienas labai didelis skirtumas nuo dabartinės spaudos.
Skaityti toliau…
Manau, kad Andriaus Tapino „Vilko valanda“ galėtų patikti dviejų rūšių skaitytojams: mėgstantiems greit susiskaitančius nuotykių pasakojimus ir Vilniaus faktų bei istorijos mylėtojams. Vien nuotykiai manęs nekabina, bet dėl gausybės faktelių ir užuominų apie Vilniaus įdomybes, knyga visai džiaugiausi. Tiesa, šiek tiek nusivyliau tuo, jog kažkodėl buvau įsitikinęs, kad tai knyga apie šimto metų senumo Vilnių: drįsčiau teigti, jog senovinis Vilnius tėra tik fonas, kuriame vyksta visiškai šiuolaikinis veiksmas su šiuolaikiniais herojais ir su šiuolaikiniais stereotipais (rusai intrigantai, vakariečiai mus gelbėja, žydų konspiracija ir pan.
Skaityti toliau…
Analizuojant būsto rinką Amerikoje dažnai galima sutikti tokį visai naudingą rodiklį, kuris neblogai indikuoja būsto rinkos tendencijas: imamas šiuo metu rinkoje esantis naujų namų (būstų) kiekis ir padalinamas iš vidutinio per mėnesį parduodamų būstų skaičiaus. Taip gaunama naujų būstų pasiūla mėnesiais, kuri šiuo metu JAV siekia apie 4,9. Būsto krizės įkarštyje šis rodiklis JAV buvo pasiekęs 12 mėnesių, o nuo 2008-ųjų pabaigos nuosekliai pradėjo mažėti, kol 2012-aisias aprimo besiblaškydamas tarp 4 ir 5 mėnesių.
Skaityti toliau…
Lietuvos blogosferoje neseniai aptikau įrašą apie 2013-ųjų metų knygų iššūkį, kurį remia kelios leidyklos bei kiti verslo atstovai. Mintis paprasta, ir labai nebloga: reikia susidaryti 12 knygų, kurias visada norėjai perskaityti, bet vis nerasdavai laiko, sąrašą ir jas per kitus metus perskaityti, o perskaičius trumpai papasakoti įspūdžius. Nors skaitau ganėtinai daug, bet pastaruoju metu labai sunkiai prisiverčiu apie perskaitytas knygas ką nors parašyti, tad šis iššūkis galėtų būti visai neblogas spyris į sėdmenis.
Skaityti toliau…
Neseniai baigiau dėstyti kasmetinį savo „Portfelio valdymo“ kursą ISM magistrantams. Finansų teorija nuo praktikos kartais skiriasi visai nemažai, ypač investuojant į keistesnes Rytų Europos šalis: efektyvia rinka kokio nors Uzbekistano tikriausiai negalima vadinti.
Bet pats didžiausias skirtumas tarp to, kaip teorija pataria investuoti, ir kaip tai daro realūs žmonės, yra požiūris į nekilnojamą turtą. Viena iš svarbiausių taisyklių investicijų valdyme: investicijas reikia diversifikuoti, nes taip galima sumažinti investavimo riziką. Jeigu sudedi visus pinigus į vieną akciją ar vienos kompanijos obligacijas, esi labai priklausomas nuo specifinės tos bendrovės rizikos, tuo tarpu išskaidydamas savo investicijas gali jaustis saugiau: mažesnė tikimybė, kad visos bendrovės vienu metu ims ir bankrutuos, tad ir mažesnė tikimybė jog liksi basas.
Skaityti toliau…
Vakar perskaičiau labai įdomią Oliver Wyman parengtą studiją apie finansų paslaugų sektorių. Joje teigiama, kad finansinių paslaugų sektorius vakaruose prastai atlieka savo funkciją: suvesti norinčius investuoti su tais, kuriems trūksta kapitalo. Šiuo metu ypač sunkiai galima gauti ilgalaikį finansavimą, o tai, pasirodo, yra nemaža fundamentali problema, kuri gali ir toliau aštrėti, jeigu nebus imtasi priemonių.
Normaliais laikais finansų rinkoje egzistuoja visiems naudinga pusiausvyra. Iš vienos pusės yra ilgalaikiai investuotojai, kurių investicinis horizontas yra sąlyginai ilgas: tai žmonės, kurie kaupia savo pensijai, kai kurie instituciniai investuotojai ir panašiai.
Skaityti toliau…
Kažkada skaičiau Laimono Briedžio „Vilnius. The City of Strangers“ (tuo metu berods buvo tik angliškas leidimas, tik vėliau pasirodė ir lietuviškas variantas) ir ji man labai patiko. Ypač kabino tai, jog tai ne sausai akademinė istorija, o ir šiaip labai įdomu skaityti apie tas vietas, kuriomis praeini kiekvieną dieną.
Kadangi užaugau Kaune, knygyne pamatęs „Kauno istoriją“ negalėjau atsispirti jos nenusipirkęs (čia dažna mano bėda – impulsyviai knygynuose kasmet išleidžiu tiek pinigų, kiek uždirba darbšti vidurinės klasės afrikiečių šeima).
Skaityti toliau…
Neseniai suskaičiau Maneet Ahuja knygą „The Alpha Masters“ apie įvairių garsių investicinių fondų valdytojus ir jų investavimo strategijas. Knyga įdomi ir naudinga, nes visai neblogai paaiškina, ko tie investuotojai rinkose ieško bei pagal kokius kriterijus atsirenka savo investicijas. Gal tik daugiau objektyvios kritikos knygoje nepakenktų, nes fondų nesėkmės piešiamos tik kaip laikini sunkumai, nors iš tiesų koks Paulsonas, uždirbęs daug pinigų iš finansų krizės, jau gal ir šiek tiek išsikvėpęs.
Skaityti toliau…
Šįryt gerdamas kavą nustebau Lietuvos ryte pamatęs straipsnį apie vos nepatirtus lažybų bendrovių nuostolius. Ypač įstrigo šios lažybų bendrovių atstovų citatos:
„Nėra ko slėpti – iki čempionato pusfinalio lošėjams išmokėdavome daugiau nei surinkdavome”, – „Lietuvos rytui” sakė „TonyBet” punktus vienijančios bendrovės vykdomasis direktorius Vytautas Kačerauskas.
Jam pritarė ir lažybų bendrovės „Top Sport” konsultantas Gintaras Staniulis: „Jei ne vokiečių pralaimėjimas italams, čempionatas mums būtų pažymėtas minuso ženklu.”
Tikriausiai mane yra sugadinęs darbas banke, nes pasirodo, jog buvau daręs klaidingas prielaidas apie lažybų bendrovių verslo modelį: buvau įsitikinęs, jog jos akylai valdo savo rizikas ir koeficientus nustato taip, kad uždirbtų bet kokiu atveju.
Skaityti toliau…
Ėmė taip ir sutapo, jog šiandien už akių užkliuvo du straipsniai labai panašiomis temomis: žurnalas „Veidas“ vėl paskelbė turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą, o Ezra Klein dienoraštyje svečio teisėmis Ruchir Sharma analizuoja, ką iš tokio sąrašo galima pasakyti apie valstybę.
Nors viešojoje erdvėje labai populiaru reikšti nuomonę, jog Lietuva yra oligarchinė valstybė, ir su tais mistiniais oligarchais reikia žūt būt kovoti, bet skaičiai rodo kitką: turime tik vieną milijardierių (tiek JAV doleriais, tiek litais), o ir jo turtas siekia tik varganus 3.
Skaityti toliau…
Vakar supratau, kad gyvenu išskirtiniame name: kaimynai ėmė ir kieme suorganizavo vasaros sezono atidarymą, kuriame grojo pučiamųjų orkestras „Senjorai“, buvo vaišinamasi ir bendraujama. Labai dėkui muzikantams bei organizatoriams už puikią šventę.
Vaikų žaidimų aikštelėje susėdęs visas pučiamųjų orkestras sukuria tikrai ypatingą įspūdį.
Daugiabučių kaimynų bendravimas per pastaruosius kelis dešimtmečius labai pasikeitė: pamenu, nueiti pas kaimynus pasiskolinti druskos ar aliejaus buvo įprastas reiškinys, visus kaimynus pažinodavai, žinodavai visų bėdas ir rūpesčius (o bobutės prie laiptinių būdavo pagrindinės iformacijos skleidėjos).
Skaityti toliau…
Pas Artūrą Račą užtikau įdomų įrašą apie tai, kaip jo kaimynai brangioje Pylimėlių žemėje augina bulves:
Nes jau greit bus dešimt metų kai pavasariais stebiu tą patį vaizdą: arklys, plūgas, keletas žmonių su krepšiais ir bulvės.
Pastarosioms skiriama kokie du trys arai – tai yra, maždaug 100 000 litų ar kiek daugiau vertas žemės plotas.
Dar šiek tiek užsėjama javais bei daržovėmis.
Kartais pagalvoju: kiek turėtų kainuoti viena šiame žemės plote užauginta bulvė?
Skaityti toliau…
Internetuose penktadieniais tradiciškai įprasta pasidalinti nuorodomis į žmones, kuriuos verta sekti socialiniuose tinkluose. Twitteryje gyvenu jau penkerius metus, bet tik paskutiniu metu jis man yra tapęs gana svarbiu ir operatyviu žinių srautu, kurio stengiuosi nepraleisti (vis dar religingai skaitau RSS srautą, bet pastebėjau, jog jo reikšmė mažėja). Tiesa, tarp lietuvių Twitteris nėra itin populiarus (beje, lietuviai Twitteryje kažkaip čiulbėjimui labiau renkasi anglų kalbą, aš – irgi ne išimtis), įdomiausi tautiečiai renkasi daugiau Google Plus, bet tarp užsieniečių Twitter labai paplitęs.
Skaityti toliau…
Manto Dubausko knyga „Snoras žaliems: kaip pradanginti milijardą“ per kelias valandas susiskaitė labai greitai. Gilios analizės gal ten ir nėra, bet kaip „Snoro“ istorijos santrauka ji tikrai puiki, tad išleisti dvidešimt litų jai verta. Juolab, kaip ir rašo Aušra Maldeikienė, daug tiriamosios žiniasklaidos knygų Lietuvoje nėra. Knygoje faktų daug, net ir man, dirbusiam „Snoro“ grupėje, jų nemažai buvo naujų (tiesa, daugiausiai susijusių su „Snoro“ ištakomis). „Snoro“ organizacinė kultūra irgi perteikta pakankamai tikroviškai, o apie akcininkus nelabai ką galiu pasakyti, nes su jais bendrauti teko nedaug.
Skaityti toliau…
Šiaip šios dienos pamąstymas, nesusijęs su ekonomika, bet šiek tiek su knygomis. Užtikau internetuose Austėjos Lansbergienės dienoraščio įrašą apie tai, kad vaikams reiktų cenzūruoti šias Justino Marcinkevičiaus „Grybų karo“ eilutes:
Kad užriks
Ant jo kazlėkas:
– Koks tu vyras…
Pašlemėkas!
– Neklausyk,
Bičiuli mano!
Ką tos bobos
Beišmano!
Austėjos nuomone, šis tekstas pilnas stereotipų, nes nedrąsus vyras yra pašlemėkas, o bobos nieko neišmano, tad labai blogai apie tai kalbėti vaikams. Pats vaikų neturiu, bet toks požiūris skamba ganėtinai ekstremaliai, na, bet gal esu per daug tradiciškai stereotipinis.
Skaityti toliau…
Pasiskaičius komentarus po straipsniais apie tai, kad Lietuva vėl išplatino euroobligacijų emisiją, gali pagalvoti, jog valstybėje vėl kažkas blogai: vyriausybė skolinasi keletą kartų brangiau iš užsieniečių nei iš vietinių! Pradžioje maniau, jog čia šiaip paprastų žmonelių tamsumas ir standartinis nepasitenkinimas vyriausybe, bet visgi finansų rinkos nebūtinai visiems yra aiškios ir suprantamos, ir skandalai gali vaidentis ten, kur jų nėra.
Ir iš tiesų čia skandalo nėra. Visiems tiems, kurie sako „o kad tokias palūkanas bankai mokėtų arba pati valstybė tai kaip mat jai visas santaupas patikėčiau!
Skaityti toliau…
Paskutinius kelis mėnesius obligacijų rinkose Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos periferinės valstybės nėra labai mėgiama: Lietuvos euroobligacijų pajamingumai gana stipriai šoktelėjo į viršų, o kartu pabrango ir apsidraudimo nuo Lietuvos defolto (CDS) kaina. Šiandienos vz.lt rašo, kad vyriausybė šiuo metu mano, jog tarptautinės finansų rinkos du-tris mėnesius Lietuvai yra uždarytos ir pasiskolinti ten pinigų neįmanoma, tad vienareikšmiškai reikės taupyti. Tiesos tame tikriausiai nemažai, bet tikėtina, jog situacija nėra tokia tragiška.
Skaityti toliau…
Skaitydamas paskutinę BIS ketvirtinę apžvalgą joje radau įdomų grafiką (48 puslapis), kuris rodo, kaip dosniai užsienis skolindavo Baltijos valstybėse prieš pat krizę ir kaip stipriai šiuo metu šios skolintos lėšos atitraukinėjamos (nors gal tai netinkamas žodis, gal tiesiog paskolos grįžta namo). Įdomu tai, jog lyginant su Airija ar Vengrija, Baltijos šalys laikosi gana neblogai ir bendras skolinimas ne finansiniam sektoriui pastaruosius pusantrų metų faktiškai nebemažėja, nepaisant to, jog pinigai į užsienį (sugrąžintų paskolų pavidalu) plūsta beveik taip sparčiai, kaip jie plūdo į Baltijos valstybes bumo metu.
Skaityti toliau…
Jau senokai taip nebuvau pasipiktinęs kokiu nors save rimtu laikančio ekonomisto straipsniu kaip kad šiandien lrytas.lt pasirodžiusiu Stasio Jakeliūno rašiniu apie Baltarusijos ir Lietuvos ekonominės padėties palyginimą. Šiame straipsnyje labai prie daug ko galima prikibti, bet visgi į dideles polemikas nesileisiu: iš tiesų Baltarusija ir Lietuva sprendžia krizę labai skirtingais būdais, tad laikas puikiai parodys, kuris iš jų buvo veiksmingesnis. Manau, kad jau dabar atsakymas yra akivaizdus.
Visgi labiausiai norisi pastebėti, jog Stasys visiškai iškreipia faktus apie Baltarusijos skolinimosi galimybes bei rinkoje įkainotą jos bankroto riziką.
Skaityti toliau…
Turiu jumi įdomų pasiūlymą. Ką ten pasiūlymą – turiu ištisus du. Kadangi veiklos mūsų departamente niekada netrūksta, tai dairomės dviejų žmonių, kurie galėtų prisidėti savo smegenimis, idėjomis ir darbu prie mūsų komandos. Iždo ir investicijų departamentas Finastoje nedidelis, bet labai svarbus ir tikrai nenuobodus: mes valdome banko investicijų portfelį, prižiūrime banko balansą, prekiaujame obligacijomis, valiutomis ir kita egzotika, padedame klientams sudaryti nestandartinius sandorius bei nepaliaujamai mąstome kaip finansų rinkose uždirbti pinigus.
Skaityti toliau…
Šiandien Donatui besiruošiant naujai Pinigų Kartos laidai, kurioje šį kartą jis kalbės apie Lietuvos finansų rinkų istoriją, užtikau labai įdomų straipsnį (1933 metų birželio-liepos „Tautos Ūkyje“) apie pirmąsias Lietuvos išleistas euroobligacijas.
Pirmoji lietuviška euroobligacija Pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva neturėjo daug galimybių skolintis rinkose. Tam tikrą nedidelį kiekį obligacijų ji buvo išplatinusi vidaus rinkoje, bet pagrindinis skolos šaltinis visgi buvo paskola iš Vokietijos bei Ivar’o Kreuger’io suteikta paskola už gautą degtukų monopolį (kai pagalvoji, tai visai neblogas būdas „outsourcinti“ akcizų surinkimą: vietoje to, kad apmokestintum degtukus, parduodi monopolines teises, o jau tada patys privatūs verslininkai susirenka mokesčius iš gyventojų).
Skaityti toliau…
Šios savaitės žurnalas The Economist rašo apie Lietuvos vyriausybės planą reformuoti valstybines įmones, kurios dažniausiai dirba nuostolingai (visos valstybinės įmonės kartu sudėjus Lietuvoje „uždirbo“ -6% nuosavybės grąžą (ROE)). Uždavinys tikrai nelengvas, jau vien dėl to, jog dabartinė vyriausybė yra tikriausiai pati nepopuliariausia per visą Lietuvos istoriją, o tokiems sprendimams reikai daug politinės valios. Ne paslaptis, jog valstybines įmones valdantieji susiję su partijomis ir sudaro itin galingą lobistinę jėgą: šiais klanais atsikratyti bus nelengva.
Skaityti toliau…
Ruošiausi parašyti apie itin juokingą VU TVM mokslininkų tyrimą apie Baltijos šalių rinkas, bet dėl mano tinginystės bei atidėliojimo mane aplenkė nematomaranka.lt :)
Įdomiausia išvada ta, jog Latvijos rinkos griūtis sukėlė ir Rusijos rinkos nuosmukį:
Todėl galima teigti, kad finansinė griūtis pirmiausia prasidėjo Latvijoje, po to ji persimetė į Rusiją, o galiausiai pasiekė Lietuvą ir Estiją
Ir visai nesvarbu, jog Latvijos rinka beveik neegzistuoja, o jos apyvartos artimos nuliui. Remiantis tokiomis išvadomis būtų galima teigti, jog su keliais šimtais litų (su kuriais visai įmanoma pajudinti visą Latvijos akcijų rinkos indeksą) galima daryti itin didelę įtaką Rusijos finansų rinkoms.
Skaityti toliau…
Įplaukos į investicinius akcijų fondus dažniausiai gana gerai koreliuoja su akcijų kainų pokyčiais: kuo daugiau “šviežių” pinigų plūsta į rinką, tuo aukščiau keliamos akcijų kainos. Viena iš staigaus Baltijos šalių kilimo sausio mėnesį priežasčių tikriausiai irgi yra stipriai padidėję įplaukos į vieną iš stambesnių regiono investicinių fondų. Išsivysčiusiose rinkose įplaukas į fondus stebi ne vienas analitikas, tačiau Baltijoje kol kas tokių agreguotų duomenų neteko matyti vienoje vietoje. Galbūt dėl to, jog grynai Baltijos regionu apsiribojančių fondų nėra daug, o didžiausi žaidėjai (East Capital, SEB) kas dieną neskelbia fondų aktyvų dydžio.
Skaityti toliau…
Šią knygą labai norėjau perskaityti dėl paprastos priežasties: su Roku man yra tekę kartu dirbti, tad norėjosi pažiūrėti, kaip jam sekėsi išbandant save rašytojo vaidmenyje. Įspūdis liko dvejopas: pirmasis knygos trečdalis tikrai lengvai ir maloniai skaitosi, verčiant puslapį po puslapio kartais šypteli ir bandai atspėti apie kurias čia realias bendroves ar rinkos dalyvius Rokas rašo – kitaip tariant visiškai tai, ko ir tikėjausi iš Roko. Tačiau po to, kai knygos herojai sutinka savo investavimo guru, kuris juos moko uždirbti pinigų rinkose, knyga pavirsta sausoka investavimo vadovėlio santrauka, kurioje nemažai niekur nepaaiškintų terminų, kurie eiliniam su investavimu nesusijusiam šaltkalviui (knygos auditorija vis tik neprofesionalūs investuotojai) manau bus neįkandami.
Skaityti toliau…
Šiandien Baltijos rinkose įdomi prekyba:
Šiandienos prekyba OMX Pasirodo, visos labiausiai susidomėjimą keliančios pozicijos įeina į OMX Baltic 10 indeksą (ar bent jau susijusios su juo). Kadangi tai paskutinė diena perbalansavimui, tai estiškas SEB pasiraitojęs rankoves dominuoja rinkoje. Klaipėdos Nafta sudarė indekse 12,5% (nuo kitų metų jos indekse nebeliks), tad galima manyti, jog pagal indeksą yra investuota bent 10 milijonų litų – o tai nusekusioms Baltijos rinkoms ne tokia jau maža suma.
Skaityti toliau…
Nežinau, kaip čia tiksliai CNN paskaičiavo, bet jie teigia, jog lietuviai ir brazilai turi daugiausiai laisvų dienų pasaulyje. Jei brazilai man iš tiesų asocijuojasi su saule, samba ir gyvenimu per daug sau nesukant galvos, tai lietuviai šioje kompanijoje gana sunkiai pritampa. Matyt čia tų laisvadienių Lietuvoje tiek daug dėl jau nebegaliojančio įstatymo, kuriuo būdavo perkėlinėjamos savaitgalį išpuolančios šventės į kitas darbo dienas. Visgi, mano nuomone, šis faktas apie lietuvių „darbštumą“ iškalbingas: kai tiek daug atostogaujama, vertė nekuriama – lietuvių darbo produktyvumas yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje.
Skaityti toliau…
Ne kasdien Lietuvoje atsiranda profesionaliai pildomi tinklaraščiai apie ekonomiką. O dar rečiau galima atrasti tokį tinklaraštį, kuris rašo vien teigiamas naujienas. Bet mano kolegos Tomas Krakauskas ir Vaidotas Rūkas ėmė ir, krizės akivaizdoje, sukūrė teigiamų ekonominių naujienų tinklaraštį. Kadangi ekonomikos kryptis dažniausiai būna paremta lūkesčiais (jeigu visi galvoja, jog gyvenimas gerės, tai jis iš tiesų ir pagerės), tai šis tinklaraštis gali net tapti stipria ekonomikos skatinimo priemone :) O kad autoriai nepritruktų gerų naujienų, jie siūlo visiems prisidėti prie tinklaraščio kūrimo ir siųsti jiems idėjas elektroniniu paštu.
Skaityti toliau…
Tie, kas domisi akcijų rinkomis, tikriausiai yra matę šį 10 metų JAV P/E santykio grafiką. Kompanijų pelnai skirtingose verslo ciklo fazėse skiriasi gana daug: tarkime, dabar kompanijų pelnai yra stipriai sumažėję, tad vien žvelgiant į šių metų pelningumo duomenis, akcijos gali pasirodyti brangios. Tuo tarpu prieš dvejus metus kompanijos uždirbdavo labai didelius pelnus, taigi, jei investuotojas darys prielaidą, kad ilguoju laikotarpiu kompanija vėl vidutiniškai galės pasiekti tokius veiklos rodiklius kaip ciklo viršūnėje, akcijos gali pasirodyti itin pigios.
Skaityti toliau…
Iš kolegos Vytauto gavau nuorodą į Peterson Tarptautinės Ekonomikos Instituto nuomonę apie Latvijos lato devalvacijos grėsmę. Ji iš esmės atspindi mano paties įsitikinimus, tik, kadangi nesu itin didelis makroekonomikos specialistas, man žymiai sunkiau įtikinamai sudėlioti argumentus.
Yra du keliai išlipti iš ekonominės krizės: greitas, bet trumpalaikis (valiutos devalvacija) ir ilgesnis, bet verčiantis daryti ilgas ir rimtas ekonomines reformas, kurios užtikrina tolimesnį spartesnį ekonomikos augimą ateityje. Šalys, kurios nedevalvavo savo valiutų (Barbadosas, Danija, Slovakija) buvo priverstos daryti struktūrines reformas, todėl dabar yra aplenkusios savo kaimynes, kurios iš krizių lipdavo per savo valiutos devalvaciją (Jamaika, Švedija ir Vengrija).
Skaityti toliau…
Kartas nuo karto visai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvos finansų istoriją, o ši Vlado Terlecko monografija – ne išimtis. Joje surašytos trumpos didžiosios dalies tarpukario Lietuvos bankininkų (bankų vadovų bei valdybos narių) biografijos, tad daugiausiai vietos skirta sausokiems faktams apie tai, kur jie gimė bei baigė mokslus, bet juk tokia tikriausiai ir turėtų būti monografijos paskirtis. Nors retkarčiais prasimuša ir subjektyvi autoriaus nuomonė, kurioje galima įžvelgti ir tam tikro tarpukario Lietuvos romantizavimo (tarkime, autorius sielojasi, jog dabartinis Ūkio bankas neturi jokių sąsajų su prieškariniu Vailokaičių įsteigtu Ūkio banku, tad ir Romanovo valdomas bankas lyg ir neturėtų turėti teisių į šį pavadinimą).
Skaityti toliau…
BNS šiandien cituoja apie ekonomikos krizės dugnų ieškantį premjerą A.Kubilių, kuris teigia, jog „Vis dar pozityvių signalų apie ekonomikos perspektyvų pagerėjimą nėra tiek daug, kad galėtume pasakyti, jog dugnas yra pasiektas“. Už mano akių užkliuvo tolimesnė citata:
A.Kubilius prisipažino, kad pastaruoju metu stebi pirmiausiai, kaip prognozuoja ekspertai, turinčių atsigauti JAV akcijų rinką. Anot Vyriausybės vadovo, dabar JAV akcijų rinkoje pastebimi stabilizavimosi ženklai, tačiau ne ilgalaikė tendencija.
Nuotaikos akcijų rinkose keičiasi vos ne kas dieną: per pastarąją krizę jos jau ne kartą buvo pratryškusios optimizmu, kai tik būdavo paskelbtas koks nors naujas eilinis ekonomikos gelbėjimo planas.
Skaityti toliau…
Šiandieną dalyvavau antrajame „Atviros kavos klubo“ susitikime „Tores“ kavinėje Vilniuje. Klubo idėja — susirinkti ir pasidalinti verslo idėjomis, patirtimi, rasti savo verslui finansavimą ir plėsti savo kontaktų tinklą, arba, kitaip tariant, proga susitikti žmonėms, kurie susiję su verslo kūrimu nuo nulio (startups).
Tiesą sakant, tikėjausi, jog vakaras bus šiek tiek įdomesnis, nes pristatymai buvo gana silpni, tačiau bėda ne pristatytuose projektuose, o susirinkusioje auditorijoje: pranešimai buvo padaryti daugiau ar mažiau turint tikslą pritraukti tolimesnes lėšas (ir nemažas!
Skaityti toliau…
Šios dienos „Verslo žinių“ pagrindinėje temoje įsivėlė klaida: visi mano cituojami žodžiai iš tiesų yra ne mano, o Andriaus Kubiliaus, paimti iš jo dienoraščio. Tiesiog buvo sumaišyta citatos autorystė. Visko pasitaiko.
Su Kubiliaus mintimis, kurios atspausdintos kaip mano, visgi galima sutikti, nors taip aštriai tikriausiai nebūčiau išsireiškęs — politika nėra mano stiprioji vieta :)
Atnaujinimas: prieinamas Verslo žinių straipsnis PDF formate.
Vakar Finansų analitikų asociacijoje vyko uždara diskusija nekilnojamo turto paskolų klausimais: buvo įdomu sužinoti ar didėjančios palūkanos bei aukštos nekilnojamo turto kainos, kurios gali pasirodyti sunkiai įkandamos norintiems pirkti būstą, nedidina pradelstų paskolų rodiklių ir nekelia grėsmės nekilnojamo turto rinkai (teoriškai galbūt įmanomas juodasis scenarijus: kyla palūkanos, žmonės negali išsimokėti būsto paskolų ir yra priversti parduoti butus, atsiradusi pasiūla numuša butų kainas).
Pradelstų paskolų rodiklis Lietuvos bankuose yra labai mažas, bet tuo nereikėtų labai stebėtis, kadangi gyvename ekonomikos bumo periodu, pinigų žmonės nestokoja, nedarbas mažas.
Skaityti toliau…
Šią savaitę rinkose sklando gandai, jog ruošiamasi perimti Britanijos kompaniją Scottish&Newcastle (S&N). Be to kad šiai kompanijai priklauso alaus Fosters platinimo teisės Europoje bei Kronenbourg 1664 prekinis ženklas, ji dar valdo ir 50% Baltic Beverages Holding akcijų (kitą 50% turi danų Carlsberg). Na, o BBH priklauso gerai Rytų Europoje žinomi alaus prekiniai ženklai: rusiškasis Baltika, lietuviškieji Švyturys bei Utenos alus, latviškas Aldaris, estiškas Saku, ukrainietiškas Slavutich bei Lvivske (iš jų Saku, Baltika ir Slavutich yra listinguojamos).
Skaityti toliau…
Taigi, kaip tarėm, taip ir darom — pateikiu penkių neblogų lietuviškų dienoraščių sąrašą. Visus juos pradėjau skaityti dar nevisai seniai, tad gali būti, jog ir kiti dar jų nespėjo pastebėti.
Rytis. Mano nuomone, pats įdomiausias lietuviškas dienoraštis, rašomas ekonomikos studento. Donatas Frejus. Miniu jį ne dėl to, jog jis mano kolega, o dėl to, jog dalinasi savo mintimis apie investavimą. Be to ir komentaruose galima atrasti įdomių įžvalgų. labas.co.uk. Pastebėjimai iš Britanijos.
Skaityti toliau…
Pirmiausia noriu padėkoti Lietuvos dienoraštininkams, kurie išrinko mano dienoraštį geriausiu Lietuvoje verslo/ekonomikos srityje. Manau, jog turiu dar daug kur tobulėti: tiek pačioje ekonomikoje, tiek sklandesniame minčių dėstyme apie ją.
Konferencija buvo organizuota puikiai, žemai galvą lenkiu prieš organizatorius. Visi pranešėjai man buvo labai įdomūs. Taip, netgi užsieniečiai — dienoraščių pritaikymas verslui man turbūt viena įdomiausių temų apie dienoraščius, o ir Lenkijos IT/media rinka labai įdomi, dėl kelių ten besisukančių kompanijų, kurių akcijomis prekiaujama Varšuvos biržoje.
Skaityti toliau…
Ką tik lankiausi SEB VB makroekonomikos apžvalgos pristatyme, čia pateikiu savo užrašų santrauką:
Nors prieš keletą mėnesių dar niekas nekalbėjo apie perkaitimą, dabar tai jau labai populiari tema. Kas tai yra ir su kuo tai valgoma? Kas geriau: perkaitimas ar recesija? Perkaitimas dažniausiai sukelia recesiją ateityje.
Tarp labiausiai kilusių pernai metais akcijų rinkų buvo Peru, Venezuela, Kinija, Vietnamas, Rusija — visos jos ganėtinai rizikingos, jos yra sparčiai besivystančios rinkos. Rusijoje naftos pinigai pasiskirsto po visą ekonomiką, taigi nepaisant to, jog naftos kainos pradeda kristi, akcijos kyla.
Skaityti toliau…
Kitą savaitę Vilniuje vyks Lietuvos weblogerių (interneto dienoraštininkų) konferencija, kurios metu bus paskelbti ir geriausi 2006 metų internetiniai dienoraščiai Lietuvoje (šiuo metu vyksta balsavimas, kas jais taps). Pastaraisiais mėnesiais lietuviškoje blogsferoje tapo labai populiaru aiškintis, kas yra geriausi, o tai kai kuriems kelia baisų susierzinimą.
Gali pasirodyti keista, bet priėjau išvados, jog nelabai noriu būti populiarus. Na, tiksliau, noriu būti populiarus tik tarp tam tikrų skaitytojų, kurie domisi tais pačiais dalykais, kuriais domiuosi ir aš.
Skaityti toliau…
Nesu iki galo tikras, kokia iš tikrųjų turėtų būti neseno lietuviško digg.com atitikmens kaip.tik.ten paskirtis, ir kas iš to gali gautis ateityje, bet iniciatyva sveikintina. Man pačiam labiausiai norėtųsi matyti lietuviškų (ar bent jau su Lietuva susijusių) straipsnių, žymių ir dienoraščių sistemą, tam kad būtų galima patogiai sekti Lietuvos internetinio gyvenimo įvykiu. Tai iš karto iškelia klausimą, ar į kaip.tik.ten turėčiau dėti savo nuorodas anglų kalba, kurios visiškai nesusijusios su Lietuva (o dažniausiai dar ir ištrauktos iš del.
Skaityti toliau…
Vakar gavau laišką iš žmogaus, kuris ruošiasi standartizuoti Perlo programavimo kalbos dokumentacijos vertimo sistemą. Kadangi prieš kokius trejus metus aktyviai tame reiškiausi, tai jis pakvietė mane prisidėti:
I am currently planning to create a platform/repository for the
translation of the Perl documentation. I would like to invite you to
join the “core team” that does the initial planning and will hopefully
co-ordinate the translations as well as contribute to them.
Skaityti toliau…
ELTA rašo:
Vilniaus savivaldybė nusprendė pratęsti naktimis važinėjančių autobusų darbą iki spalio 15 dienos. […] Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbtos gyventojų apklausos rezultatai liudija, kad ši paslauga yra reikalinga. Taip mano beveik 93 proc. dalyvavusiųjų apklausoje.
[…] Pasak Vilniaus autobusų parko vadovo Gintaro Naktinio, vienos nakties autobusų važiavimas parkui atsieina apie 5 tūkst. litų.
Savaime suprantama, jeigu kas paklaustų, ar noriu turėti galimybę naktį grįžti namo autobusu, atsakyčiau teigiamai. Juk man patinka galimybė rinktis kaip grįžti namo, ypač kai atrodo, jog mokėsiu tik tuo atveju jei iš tkrųjų ir grįšiu namo autobusu.
Skaityti toliau…
Neseniai mano kolega Darius Klimašauskas pradėjo dalintis savo mintimis internetiniame dienoraštyje. Darius yra mano kursiokas, su kuriuo jau ne vienerius metus drauge dirbam, ir ne vien tik finansų srityje. Darius jau dvejus metus dirba finansų analitiku Finastoje (aš pats į Finastą patekau jo kvietimu pabandyti padirbėti finansų analitiku), tad jo žinios apie finansų rinkas nemažos.
BNS rašo (via Delfi):
Vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojams tikriausiai bus uždrausta dalyvauti rizikinguose pensijų fonduose. Toks klausimas šią savaitę bus svarstomas Seimo Socialinių ir darbo reikalų komitete. Manoma, kad toks draudimas apsaugotų vyresnio amžiaus žmones, kad išėję į pensiją jie neliktų be duonos kąsnio, rašo dienraštis „Klaipėda“.
„Norime apsaugoti gyventojus, kad šie, visą gyvenimą kaupę pinigus sotesnei pensijai, likus keleriems metams iki išsvajotojo poilsio nedalyvautų rizikinguose fonduose“, – sakė komiteto pirmininkas Algirdas Sysas.
Skaityti toliau…
The Economist šiandien rašo apie prieš Soros’ą nukreiptas atakas Respublikoje. Straipsnyje teigiama, jog filantropas padėjo išaiškinti korupcijos atvejus, susijusius su Europos sąjungos parama, o tai galėjo kai kuriuos ir suerzinti. Be to, kai kaltinama Vakarų kišimusi į vietinę politiką, žmonės pradeda pamiršti Rusijos baimę – panašiai Soros’as buvo atakuojamas ir Ukrainoje bei Gruzijoje. Straipsno išvada teigia, jog Lietuva vis dar nėra tokia atvira visuomenė, kokios norėtų Soros’as:
Mr Soros is winding down his efforts in the richer parts of the post-communist world, where the “open societies” that he favours seem to be thriving.
Skaityti toliau…
Nors jau šiandien Respublikoje teigiama, jog Lehman Brothers neatsisakė Lukoil ir TNK-BP, mano komentaras apie vakarykštę situaciją Lietuvos ryte:
Bendrovės „Finastos investicijų valdymas“ analitikas Petras Kudaras tvirtino, kad Vyriausybės ir „Jukos“ interesai akivaizdžiai išsiskyrė.
Žlungantis Rusijos naftos koncernas siekia kuo brangiau parduoti akcijas, tuo tarpu Vyriausybei svarbu ne tik jų kaina – svarbu surasti strateginį investuotoją, kuris būtų naudingas ir Lietuvai, ir pačiai įmonei.
Pasak P.Kudaro, Vyriausybė galėtų akcijas pirkti ir brangiau negu už 3 mlrd.
Skaityti toliau…
Šiandien Kauno dienoje (ir Delfyje) publikuojamas straipsnis „Būsto kainų burbulas plyšta“, kuriame teigiama, jog nekilnojamo turto kainų kilimas turės prislopti. Pilnai sutinku su SEB Vilniaus banko finansų analitiko Gitano Nausėdos nuomone šiuo klausimu: didėjant palūkanų normoms mažės paskolų paklausa, o kadangi didelė dalis bsto pirkimų finansuojama per paskolas, tai turėtų sumažinti ir būsto paklausą, kas savaime turėtų ir lėtinti būsto kainų augimą.
Labiausiai šiame straipsnyje nustebino Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio išsakytos mintys:
Skaityti toliau…
Shameless plug iš Reuters:
Analysts told Reuters while four parties had placed bids, the race to the finishing line was down to two frontrunners.
“Realistically speaking only TNK-BP along with (the joint bid by) LUKOIL and ConocoPhillips have a chance at a deal,” said Petras Kudaras, analyst with broker and fund managers Finasta.
“The Poles have little chance … because of the complexity of their delivery scheme and we’ve seen that Kazmunai’s bid is fraught with delivery obstacles as well,” he said.
Skaityti toliau…
Kaip turėtų kisti pervežtų keleivių troleibusais skaičius didėjant žmonių pajamoms? Prisimenu, jog dar mokykloje viešojo transporto pavyzdys buvo vartojamas kaip blogesnės prekės iliustracija (ekonomistų terminais, blogesnė prekė yra tokia prekė, kurios suvartojimas mažėja, didėjant gyventojų pajamoms, arba kitaip tariant, tos prekės pajamų elastingumas yra neigiamas). Bent jau tuo metu toks požiris buvo argumentuojamas tuo, jog žmonėms daugiau uždirbant, vis daugiau jų nusipirks savas mašinas ir nesinaudos viešuoju transportu, kuris nėra toks patogus, kaip nuosava mašina.
Skaityti toliau…
Šios dienos pagrindinis „Kauno dienos“ straipsnis apie pensijų fondus „Pensijų fondų turtą saugantys barjerai per žemi“ alsuoja pigios sensacijos ieškojimu, tačiau pagrįstas labai keistais argumentais, kurie rodo žurnalistės išmanymo stoką.
Straipsnis pradedamas bandant gretinti draudimo bendrovių ir pensijų fondų valdymo įmonių veiklą, ir daroma paralelė su IngoBaltic bankrotu, kuris pridarė žalos bendrovės klientams. Toliau daroma klaidinga loginė išvada, jog panašių nuostolių patirtų ir pensijų fondų dalyviai, jeigu bankrutuotų pensijų fondų valdymo bendrovės:
Skaityti toliau…
Vakar dalyvavau PHP prijaučiančių susibėgime. Sakau, jog prijaučiančių, nes tarp programuotojų šmėstelėjo keletas merginų, o ir šiaip nemažai senųjų PHP programuotojų užsiima jau visai kitais reikalais, nelabai susijusiais su PHP ir netgi programavimu. Kalbų buvo nemažai – geru žodžiu neminėjom smartweb, taipogi pakeiksnojom PHP vystymą (dėl to, kad ištaisytos klaidos PHP5 nebackportinamos į PHP4, o kartu ir dėl to, jog vystymą kontroliuoja Zend‘as). Buvo sugalvota idėja duoti visiems pasukti smegenis ir pabandyti optimizuoti vieną SQL užklausą, ties kuria ABLomas jau ilgokai užstrigęs.
Skaityti toliau…
Nuvilnijo per Lietuvos blogosferą naujiena apie tai, jog A. Zuokas turi savo interneto dienoraštį. Dienoraštis pradėjo savo gyvavimą birželio 10 dieną, o blogosferą žinios pasiekė tik po trijų dienų, tad informacijos sklidimo greitis Lietuvos blogosferoje kol kas dar nėra itin didelis ;)
Labiausiai Zuoko webloge pasigendu RSS, tačiau į akis krinta ir žymiai griežtesnės komentavimo taisyklės. Suprantu, jog ponas Zuokas nenori savo weblogo paversti Delfi stiliaus chaosu, tačiau lyginant su kitais weblogais atrodo yra kur pasitempti.
Skaityti toliau…
Praėjusią savaitę pribaigiau visus darbus, susijusius su tam tikru darbeliu universitetui, kuriame nagrinėjau (na, „nagrinėjau“ turbūt per stiprus žodis – verčiau būtų sakyti „vieną vakarą trumpai pažvelgiau“) akcijų skirstymo į augimo ir vertės akcijas teoriją ir jos pritaikomumą Lietuvoje. Trumpo tyrimo,kurį atlikau, rezultatai šiek tiek mane nustebino, ir patvirtino, jog Lietuvoje lyg ir galioja tokios pačios tendencijos kaip ir vakarų rinkose. Tyrimo metu buvo sudaryti portfeliai iš „augimo“ ir „vertės“ akcijų, o kiekvienais metais (nuo 2002 iki 2005 metų) „vertės“ akcijų portfelis užtikrino didesnę investicijų grąžą nei „augimo“.
Skaityti toliau…
Šiandien Xawiers užsiminė, jog jį irgi pradeda knisti religijos klausimai lietblogsuose, ir kad galbūt vertėtų juos pašalinti. Manau, kad tai nebūtų visai teisinga, nes kiekvienas visgi turėtų turėti galimybę būti išgirstas kol kas dar ne itin dideliame lietblogs pasaulyje (nors lietuviškoji blogosfera atrodo nėra tokia ir maža: vien blogas.lt turi apie 3000 vartotojų).
Manau, jog daugėjant lietblogs lankytojų reikėtų įvesti kategorizavimą (kuris galėtų būti vykdomas ir tagingo pagalba, ala technorati), o jau paskui kiekvienai atskirai kategorijai tiekti atskiras RSS santraukas.
Skaityti toliau…
Krypties projektų vadovė Bangoje panagrinėjo Lietuvos baldžių internetines svetaines (via scooox). Perskaičius straipsnį kilo šiokių tokių minčių, kuriomis galbūt ir norėčiau pasidalinti.
Labiausiai nenoriu sutikti su pagrindine straipsnio mintimi, jog e-marketingas baldų prekybos, o juo labiau gamybos įmonėms yra labai svarbu. Esu labiau susipažinęs su baldų gamybos įmonėmis (nes VVPB listinguojami „Vilniaus baldai“ ir „Klaipėdos baldai“) bei tais naujaisiais baldų pramonės projektais, kurie ir paminėti straipsnyje. Lietuvos baldžiai šiuo metu gamina beveik visą savo produkciją („beveik visą“ – tai apie 85-90 procentus) vienam pirkėjui, kuris yra IKEA.
Skaityti toliau…
Kaip jau turbūt visi seniai žino, frazė „Dolskis mirė“ yra užgrobta Googlėje lietuviškosios blogosferos. Todėl šiandien paėmus į rankas „Kauno dieną“ mano dėmesį patraukė straipsnis apie būtent šią asmenybę, kurios mirtį trimituoja internetiniai dienoraščiai. Pasirodo, jis buvo žydas, kalbėjęs daug kalbų, vieno aktoriaus teatro pradininkas, linksminęs Rusijos publiką, ir tik gyvenimo pabaigoje atvykęs į Kauną, kur pirmasis pradėjo dainuoti lietuviškai, per pusę metų išmokęs mūsų kalbą. Labai gerbtina asmenybė, kurio kapą reikės kada nors prie progos aplankyti, juolab, kad jis nuo mano namų nepilnai per kilometrą.
Skaityti toliau…
O ši savaitė turbūt taps „Mažeikių naftos“ (MAZN) savaite, nors čia jau kvepia ne tik savaite, o ir visu mėnesiu. Vyriausybė atrodo pasiryžusi perimti MAZN kontrolę, net ir už tai reikėtų ir sumokėti. Savaime suprantama, kontrolės perėmimas negarantuotų naftos tekėjimo į gamyklą, tad greitai reikėtų ieškotis naujo strateginio investuotojo. Vyriausybė nenori naujo MAZN savininko klausimo palikti spręsti Yukos, ir už šią sprendimo teisę gali tekti pakloti keletą šimtų milijonų litų, arba bent jau nurašyti dalį įmonės skolų (nemažai analitikų turbūt iš karto ir pagalvojo apie neskausmingą skolų kapitalizavimą, kaip apie slaptąjį V.
Skaityti toliau…
Šią savaitę vienas svarbiausių įvykių biržoje buvo kolegės iš Vilniaus banko paskelbtas Lietuvos dujų akcijų įvertinimas, bei rekomendacija „parduoti“. Tokia rekomendacija sukėlė nemažas bangas pačioje biržoje ir Lietuvos dujų (LDUJ) akcijos per dvi dienas spėjo atpigti maždaug 10 procentų. Tačiau įdomiausia visgi buvo pačių Lietuvos dujų reakcija: jie pareiškė esą pasipiktinę (arba tiksliau, pažodžiui iš jų pranešimo spaudai švelniai tariant nustebę) tokiu analitikų vertinimu. Dažniausiai vakarų valstybėse vertinamos įmonės nesipiktina analitikų vertinimais, kad ir kokie jie būtų, nebent būtų galima suabejoti analitikų profesionalumu.
Skaityti toliau…
Šiandien Verslo žinios paskyrė gerus šešis puslapius nagrinėdami partijų rinkimines programas. Labiausiai įstrigo ši Darbo partijos rinkiminė tezė:
Žemės ūkio gamyba neturi užgožti žmogaus. Jo problemos ir rūpesčiai yra aukščiau. Atlyginimas žemdirbiams už darbą turi būti teisingas ir pagrįstas realiomis sąnaudomis.
Laisvosios rinkos instituto komentaras:
Ūkininkavimas – tarsi kultūrinis projektas, kuris vertingas pats savaime, neatsižvelgiant į tai, ar kam nors reikia pagamintų produktų.
Kaip pirštu į akį.
Kadangi kažkas prašė išsamiau papasakoti apie tai, kokie žaidimai vyksta Lietuvoje, tai šiandien tai bandysiu padaryti pasiremdamas Vakarų skirtomųjų tinklų pavyzdžiu.
Lieuvoje yra tokia energetikos kainų komisija (ar kaip ji ten vadinasi – kadangi rašau šitai iš namų, tai neturiu priėjimo prie tikslaus pavadinimo ;), kurios tikslas yra reguliuoti Energetikos išteklių kainas Lietuvoje. Vien jau tas faktas, kad tokia komisija, nustatanti kainas egzistuoja, prieštarauja konkurencijos ir laisvos rinkos principais, bet šiuo atveju tai nesvarbu – šiuo atveju svarbiausia tvarka, kuria ši komisija nustato energetikos kainas.
Skaityti toliau…
Kuo toliau tuo įdomiau. Faktas. Omnitel savo „faktu juodu ant balto“ stipriai supykdė Tele2, kuri dėl klaidinančios reklamos dar praeitą savaitę padavė skundą Konkurencijos tarybai. Kol konkurencijos taryba dar tik pradeda tyrimą, Omnitel naudojasi proga ir visur trimituoja apie Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis paskaičiuotą geriausią klientams siūlomą pokalbių kainą. Pati Ryšių reguliavimo tarnyba iš karto išsižadėjo tokių duomenų – nežinom iš kur čia kas tuos duomenis traukia, mes tokių neturim ir neskaičiavom.
Skaityti toliau…
Po PHP konferencijos jau kokie trys žmonės manęs teiravosi, ar aš nesiruošiu daryti kokios nors atsakomosios konferencijos Perl tema. Tiesą sakant tokia maža ir neryžtinga mintis buvo kilus, paskui labai greitai jos atsisakiau, o vat dabar tie klausinėjimai vėl privertė ją prisiminti.
Konferenciją suorganizuoti gal ir nėra taip sudėtinga, tačiau pats neaiškiausias dalykas būtų tokios konferencijos reikalingumas (na… kiek žmonių iš vis tai būtų įdomu… Lietuvoj ta Perlo kalba yra primiršta ir entuziastų kaip ir nedaug) bei jos kokybė (Tarkim Perlo pradmenis aš moku gal ir neblogai, bei moku pritaikyti jį web aplinkoje, bet su sistemų administravimo moduliais nesu dirbęs… ir ar atsirastų žmonių kurie sutiktų aukoti savo laiką ir būtų pasiruošę pašnekėti apie vieną ar kitą niuansą).
Skaityti toliau…
Kaip jau visi žinote turbūt, šeštadienį vyko PHP konferencija, kurioje teko dalyvauti ir man. Per daug įspūdžių neaprašinėsiu, nes jau daug kiti yra prirašę.
Mano slidės yra šiuo adresu. Pasistengsiu surasti laiko ir paversti jas į straipsnį, raštu išdėstant tai, ką pasakojau konferencijoje.
Daugiausiai konferencijos medžiagos yra turbūt pas Lakūną, o ypač daug nuorodų čia. (Kitų žmonių slidės: EnC, pukomuko)
Taigi labai džiugu, kad atgimė Vaido Žilionio weblogas. O kartu su juo pasirodė ir moblogas. Gaila, kad moblogai dar vis reti Lietuvoje (o gal jie ne reti, gal tiesiog aš apie juos nieko nežinau? Atsiliepkt!), nes kartais norisi paspoksoti į kieno nors darytas prastos raiškos mažas nuotraukas. Ir, tiesa, visgi įdomu blogrolle pamatyti savo vardą ir pavardę, o ne slapyvardį – kai pats surašinėjau draugų pavardes, tai buvo mažiau keista nei matant savą pavardę.
Skaityti toliau…
Visai netyčia užtikau, kad EnC organizuoja konferenciją PHP klausimais. Tiesa, nežinau, kodėl ten toks didelis dėmesys skiriamas merginoms („atsivežkite merginas!“ bei „Jeigu reikės panų vakarinei daliai – sakykit – parūpinsim iš VPU“), bet būtent konferencinė dalis gal bus ir nieko (nors, tiesa, viskas taikoma pradedantiesiems).
Pats konferencijoje ruošiuosi pašnekėti apie PHP5 ir stengsiuosi PHP minėti dažniau nei Perl ;-)
Lietuviški dienoraščiai atrodo vis populiarėja – šiandieną vėl skaičiau OMNI Laiką ir ten užtikau vėl to pačio Virginijaus Savukyno straipsnį apie internetinius dienoraščius. O tame straipsnyje paminėti ir lietBlogs bei blog.hardcore.lt.
Iš to straipsnio galima susidaryti nuomonę, jog Bangos dienoraščiai yra pirmaujantys Lietuvoje. Na, pagal rašytojų skaičių tai galbūt, bet man susidaręs įspūdis kad lietBlogsuose įdomiau (aišku esu visiškai subjektyvus). Prieš keturis mėnesius irgi į Bangą žiūrėjau skeptiškai ir lyg buvo nuspręsta, jog Bangos dienoraščiai nėra tikri weblogai.
Skaityti toliau…
Vat įkalbinau savo mamą kad pildytų weblogą. Žiūrėsim, kas čia bus ;-) Man pačiam labai įdomu, nes mamos pažintis su internetu kol kas siekia tik naudojimąsi elektroniniu paštu bei įstatymų susiradimu Seimo puslapyje. Dienoraščio adresas yra http://loreta.skopos.lt.
Tiesa, pagalvojau kad rašyti mamai HTML formatu bus sudėtinga, tad šiek tiek apkarpiau ten jai įrašų įvedimo galimybes, bet kodas aišku rašytas Perlu ir darytas iš šios mano svetainės kodo.
Vakar važiuojant troleibusu ir benaršant internetą per mobilųjį telefoną mano susidomėjimą sukėlė Virginijaus Savukyno straipsnis OMNI laike „Ar tikrai internetas yra virtuali išvietės siena?“. Autorius nagrinėja problemą, kodėl internete straipsnių komentarai būna nešvankūs, įžeidžiantys, be jokių argumentų ir t.t. Taip, problema internete egzistuoja jau kokį pusantro dešimtmečio, kai internetas nustojo buvęs tik akademikų ir kompiuteristų susiėjimo vieta ir į jį pradėjo plūsti tais laikais vadinti „AOL users“ – vienos pirmųjų interneto paslaugų tiekimo kompanijos Amerikoje klientai.
Skaityti toliau…
Šiandien sužinojau kad sergu. Tiesą sakant tai įtariau jau senokai, bet dar niekas taip tiesiai ir įžūliai man to nebuvo pasakęs. O pasirodo sergu tokia liga, kuriai nėra net lotyniško pavadinimo – priklausomybe nuo interneto (internetophilus chronicus?). Turbūt ja sergat ir jūs, jei jau skaitot šias eilutes, nes ji yra stipriai užkrečiama per visokius interneto dienoraščius ir kitas kompiuterastines erdves. O visą tai sužinojau iš pono Virginijaus Savukyno straipsnio OMNI laike (kurį savaime suprantama pirmą kart perskaičiau per mobilų telefoną WAP pagalba – internetas manęs niekad nepalieka).
Skaityti toliau…
Kaip visada tik atėjęs į darbą peržvelgiu kolegų dienoraščius internete, persiskaitau viską, ir tada, giliai įkvėpęs atsiverčiu
manualus ir kimbu į darbą. O štai šiandien nueinu pasižiūrėti į Gobbito rašliavas ir laukia manęs didelis nusivylimas – „užlenkiau and so on“. Gobbitas buvo turbūt pirmas lietuviškas interneto dienoraštininkas, ir tik po
metų kai jau gyvavo jo dienoraštis, kaip grybai pradėjo augti ir kiti dienoraščiai. Dabar jau irgi po truputį gaunasi taip kaip ir gūdžiais 1996, kai kiekvienas turėdavo svetainę savo katei ir šuniui – lygiai taip ir dabar visi turi turėti dienoraštį.
Skaityti toliau…
#php kanale nuspręsta, kad reikia balsavimo dėl sugėrimo vietos. Parašykite komentaruose kas esat už ką, po savaitės kokios pagal rezultatus nuspręsim kur visgi eiti. Aišku neblogai būtų ir argumentus išgirsti (o gal koks yra labai fainas kabakas, o mes nieko nežinom?)
Pastarieji metai Lietuvos Perlo programuotojams turbūt buvo apsnūdimo metai (Na, aišku aš galiu kalbėti tik apie IRC bei konferencijose dalyvaujančius žmones). Interneto programavime stipriose pozicijose įsitvirtino PHP, ir tam didelės reikšmės turėjo ir stipri Lietuvos PHP bendruomenė. Daugelis pripažįsta, kad PHP lengvai išmokstama kalba, labai tinkanti pradedantiesiems, bet dideliems projektams ji netinka. Tuo tarpu Perlas – galinga, bet sudėtinga kalba.
Norint išpopuliarinti Perlą reikia bent paprastos lietuviškos jo dokumentacijos bei straipsnių pradedantiesiems – Perlas ir taip sudėtinga, vos ne „write-only“ kalba.
Skaityti toliau…
