Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Knygos

Charles Dickens – „The Pickwick Papers“

Tai pirmasis Čarlzo Dikenso kūrinys, dalimis spausdintas žurnaluose ir pelnęs jam rašytojo šlovę – tuo metu jam buvo 24 metai. Šią knygą turiu įsigijęs nuo mokyklos laikų, tad jau daugiau nei ketvirtį amžiaus ji yra mano „ruošiuosi perskaityti“ knygų sąraše, bet taip iki šiol ir nesu jos įveikęs. Bandžiau kelis kartus. Pagaliau pabaigiau, bet didelio įspūdžio, priešingai nei 1830-ųjų publikai, ši knyga nepadarė. Nesakyčiau, kad knyga perdėm nuobodi, joje yra nuotaikingų pasakojimų: ji suręsta lyg būtų poros šimtų metų senumo serialas. Skaityti toliau…

Mantas Adomėnas – „Moneta & labirintas“

Intelektualių romanų Lietuvoje ne tiek jau daug, o šis labai intelektualus, vietomis net per daug. Parašytas įtraukiančiai, įdomiai, nušviečiantis ir paliečiantis daug įdomių nesenų Lietuvos įvykių, daug papasakojantis apie šnipų teoriją ir praktiką. Tiesa, kartais atrodo, kad Mantas Adomėnas į knygą norėjo sudėti visą savo per gyvenimą sukauptą erudiciją, pilnai su nuorodomis į visas savo perskaitytas knygas ir filosofijos studijose nagrinėtus teologus. Kaip kažkas jau sakė, kas leidžiama Umberto Eco Jupiteriui, nebūtinai leidžiama Manto Adomėno jaučiui. Skaityti toliau…

Michael Pye – „Antwerp. The Glory Years“

Ši trumpa knygelė apie Antverpeno gyvenimą 16 amžiuje galėtų būti kiek geriau suplanuota: atskiri skyriai pasakoja nelabai susijusias istorijas, kai kurios jų net iškrenta iš bendro miesto paveikslo. Bet visa šių istorijų mišrainė sudaro gana įdomų vaizdą: Antverpenas tuo metu buvo ne vien vienas svarbiausių prekybos miestų Europoje, bet ir mokslo, reformacijos, knygų spausdinimo centras. Tiesa, man pritrūko gilesnio supratimo, kodėl iškilo būtent Antverpenas, kaip jis nukonkuravo Briūgę ir kitus Habsburgų Nyderlandų miestus: matyt padėjo itin liberali miesto religinė politika (žydų beveik nepersekiojo, svarbu, kad jie oficialiai „atsiverstų“, nesvarbu, ar realiai jie po to gyveno krikščioniškai), didele vertybe buvo laikomas pelno siekimas (reali valdžia buvo pirklių rankose), nuosekliai buvo kovojama už muitų ir mokesčių mažinimą ir pan. Skaityti toliau…

Arthur Lee Humphreys – „The Private Library“

Ši knyga išleista 1897 metais, bet ją skaitant atrodo, kad joje rašoma apie žymiai senesnį pasaulį. Tai nedidelės apimties knygelė, kurioje surašyti patarimai, kaip tvarkyti savo asmeninę biblioteką ir kaip kolekcionuoti knygas. Tik tikslinis skaitytojas yra tipinis Viktorijos laikų anglų lordas, gyvenantis užmiesčio dvare su būriu tarnų, tad patarimai šiems laikams skamba labai egzotiškai. Knygoje aptariama, kokio rūmų ploto reikės jūsų bibliotekai (nedidelėms pradedančiųjų knygų mylėtojų kolekcijoms užtenka keleto kambarių, nebūtina statyti atskiro flango), kaip knygas įrišti (geriausia pasirinkti savo mėgstamas odos spalvas – kai kurie mėgėjai knygas skirtinga riša pagal temą: tarkim rausva oda apie religiją, žalsva apie istoriją ir panašiai), aptariama, kas yra geras knygos leidimas (turėtų būtinai būti neapkarpytas, kad galėtum tinkamai įsirišti pagal savo pomėgius, ant gero popieriaus), patariama, kokias knygas duoti skaityti rūmų damoms (moterims tinka mažesnio formato knygos, kad tilptų į rankinuką ir ne taip vargintų ranką). Skaityti toliau…

Valdemaras Klumbys, Tomas Vaiseta: „Mažasis o. Seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“

Manau, tai viena iš labiausiai išpopuliarėjusių neseniai išleistų mokslinių monografijų Lietuvoje. Daug kas minėjo recenzijose, apie ją nemažai kur buvo rašoma, ir tai galima suprasti, nes tema – viliojanti ir pikantiška, tad kaip gi smalsumas nenugalės. Perskaičius knygą nemažai ką sužinojau – visgi rašoma apie mano tėvų kartą, kurioje intymūs dalykai buvo tabu, tad apie tai informacijos ne kažinkiek. Turbūt įdomiausias buvo pirmasis skyrius apie kūno nuogumo ir erotikos vaizdavimą tuometinėje žiniasklaidoje: kas buvo leidžiama, kur buvo ribos, kaip jos kito. Skaityti toliau…

Servantesas – „Don Kichotas“

Pamenu, kad paskutinėse klasėse Don Kichoto skaitymas man gana prailgo: puslapių daug, o atrodo, kad ten vis tas pats per tą patį. Kai šiemet vėl skaičiau Don Kichotą, tas jausmas kartais grįždavo, ypač pirmojoje dalyje. Tačiau antroji dalis maloniai nustebino ir drąsiai galiu šį kūrinį vadinti puikiai išlaikiusiu laiko egzaminą šedevru. Don Kichotas yra meistriška riterių romanų parodija, ir nors ji rašyta XVII amžiaus pradžioje, galėtum ją vadinti net labai modernia. Skaityti toliau…

Chylinskio Biblija

Kartais istorijos apie knygas būna ne ką mažiau įdomios už pačius spaudinius. Tokia man pasirodė Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorija, į kurią mane nuvedė trumpas jos paminėjimas Česlavo Milošo ir Jerzy Giedroyco laiškuose: ten Milošas rašo, jog girdėjęs, kad lenkai išleido transkribuotą šios Biblijos leidimą ir klausiąs Giedroyco, ar šis neturi egzemplioriaus. Pastarasis atrašo, kad vieną turi, bet čia tokia retenybė, kad galės tik Milošui jį iš rankų parodyt, niekaip kitaip neskolinsiąs. Skaityti toliau…

William Dalrymple – „The Anarchy. The East India Company, Corporate Violence, and the Pillage of an Empire“

Nesu daug skaitęs apie Indiją ir jos nukariavimą, galvoje įstrigę tik keli faktai apie tai, kad britai sugebėjo ją valdyti labai efektyviai, mažomis valdininkų pajėgomis. Tad ši knyga buvo puikus istorinių žinių spragų užpildymas. Iš tiesų, Indijos nukariavimas ypatingas tuo, kad jis įvyko ne britų valstybės, o privačios britų kompanijos East India Company pastangomis. Pradžioje ši kompanija buvo sukurta prekybai su rytų šalimis, tik jai ne itin sekėsi, mat konkurentų buvo daug: olandai Indonezijoje, prancūzai toje pačioje Indijoje, portugalai Goa ir t. Skaityti toliau…

Metinė skaitymo apžvalga ir tikslai 2024-iesiems

2023-ieji skaitymo prasme buvo patys produktyviausi metai mano gyvenime – likus keletui dienų iki metų pabaigos, mano perskaitytų knygų sąraše yra 76 knygos. Paminėsiu tik keletą, kurios man labai patiko: Džonatanas Swiftas – „Guliverio kelionės“. Juokinga satyra, bet su giliomis mintimis; klasika, kuri anaiptol nėra vien tik vaikiškos istorijos. Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“. Labai gera knyga apie tai, kaip veikia mūsų atmintis. Alma Braziūnienė – „Bibliofilija kaip asmenybės raiška: Kazio Varnelio biblioteka“. Skaityti toliau…

Dvi knygos apie Kiniją

Taip jau gavosi, kad kolegai rekomendavus Michael Schuman knygą apie Kiniją „Superpower Interrupted: the Chinese History of the World“ (kuri, beje, neseniai išleista ir lietuviškai pavadinimu „Supervalstybė grįžta“) knygyne paėmiau ir Kissingerio knygą „On China“. Pradėjau skaityti vieną, ėmiausi ir kitos – ir jos viena kitą puikiai papildė. Gal tik Kissingerio knyga silpnesnė, per daug joje autoriaus savigyros ir susireikšminimo, nesunku paskęsti realių susitikimų detalėse (kurios, aišku, įdomios istorikams, bet nebūtinai tokiems temos naujokams kaip aš pats). Skaityti toliau…

Antroji Kauno istorijos dalis

Prieš daugiau nei dešimtį metų skaičiau pirmąją Zigmanto Kiaupos Kauno istorijos dalį, kuri jau tapusi retenybe. Šiemet išleista ir antroji knygos dalis, kurioje aprašomas Kauno gyvenimas iki 1795-ųjų metų. Matyt per tą dešimtmetį pripratau prie mokslinių monografijų ir akademinis knygos stilius jau nebekliūna – gal net kaip tik, joje trūksta detalesnės įvykių chronologijos ir originalių dokumentų vertimų, kiek daugiau norėtųsi ir bendresnio konteksto, kas dedasi valstybėje. Na, bet man niekad neįtiksi : ) Skaityti toliau…

Danutė Kalinauskaitė – „Baltieji prieš juoduosius“

Debiutinis Danutės Kalinauskaitės romanas aptarinėjamas ir giriamas kone kiekvienoje recenzijoje, o taip lietuvių autoriams nutinka ne dažnai. O ypač, jei tai tik debiutas. Smalsumo vedamas perskaičiau šią knygą ir aš. Vietomis labai patiko, vietomis kažko pritrūko: visgi tai ne visai vientisas romanas, o trumpų paveikslų ir pasakojimų rinkinys, suvertas į vieną vėrinį. Ne kiekvienas šio vėrinio karoliukas vienodai blizga, ne kiekvienas savo vietoje, nors didžioji dalis – tikros puošmenos. Knygos mintis pasirodė gal kiek per pritempta, bet matyt tai atleistina, nes knygoje ji galų gale ne tokia ir svarbi: niekas ir nesupaisys to geneologinio medžio, taip ir neaišku kaip ten su tuo palikimu – tai tik pretekstas įvairių žmonių portretams. Skaityti toliau…

James Barr – „A Line in the Sand“

Izraelio ir Palestinos tema vėl aktuali, tad knygyne nesusilaikiau nepaėmęs knygos apie šį regioną. „A Line in the Sand“ yra apie laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų, kai griuvusios Osmanų imperijos liekanas įtakos zonomis pasidalino dvi beveik visada priešiškos imperijos – Prancūzija ir Anglija. Britų politikas Mark Sykes ir prancūzų diplomatas Francois Georges-Picot slapta susitarė nuo Haifos dabartiniame Izraelyje iki Kirkuko dabartiniame Irake nubrėžti liniją – viskas į šiaurę (Sirija, Libanas ir dalis teritorijų, kurios dabar Turkijoje) bus Prancūzijos įtakoje, viskas į pietus (Irakas, Jordanija, Palestina ir Izraelis) – Anglijos. Skaityti toliau…

Charlie English – „The Book Smugglers of Timbuktu“

Šią knygą pirkau tiek dėl meilės istorijoms apie knygas, tiek dėl pačio Timbuktu – tolimo, egzotiško ir legendomis apipinto miesto Malyje. Miesto, kurį europiečiai pasiekė tik devyniolikto amžiaus pabaigoje, mat keliauti reikėjo per musulmonų kraštus per Sacharą arba per sunkiai įveikiamas šalis palei Nigerio upę. Nors visų vaizduotėje jis buvo piešiamas aukso stogais ir pasakiškais turtais, keliautojai likdavo nusivylę: iš praeities didybės telikę tik keletas smėliu pustomų žymesnių pastatų ir krūvos rankraščių. Skaityti toliau…

Lietuvos ir Lenkijos miškai XIX amžiaus škoto akimis

Prieš kelias savaites vėl lankiausi Londone, o tai puiki proga apsilankyti knygų antikvariatuose. Šį kartą užsukau į pačiame centre esantį Sotherans, apie kurį perskaičiau nuotaikingoje buvusio darbuotojo knygoje apie šį keistą verslą. Apsilankymas atsipirko – kokią ketvirtį valandos pabendravau su kelionių skyriaus pardavėju, kuris buvo kupinas įvairiausių faktų ir galėjo kalbėtis bet kuria, kad ir labiausiai nišine tema: nuo Belovežo girios, Lietuvos karaimų, prieš dešimtį metų pas Abraomą iškeliavusio Londone gyvenusio žydo, kuris specializavosi antikvarinių kortų kaladžių prekyba iki pirmosios spaustuvės Mauricijuje, žymaus anglų aktoriaus John Gielgud šeimos šaknų nuo Gelgaudiškio bei Rytų Europos masonų įtakos knygų leidybai Peterburge XVIII amžiaus viduryje. Skaityti toliau…

Paskutiniu metu perskaitytos knygos

Liepos viduryje gimė sūnus, tad, nors perskaitytų knygų gyvenime nesumažėjo (kaip tik, jam užmigus glėbyje, atsiranda papildomo laiko skaityti elektronines knygas), labai aptirpo laikas knygų apžvalgoms. O vis tiek norisi pasižymėti bent trumpas pastabas apie tai, ką perskaičiau. Colleen McCollough – „Erškėčių paukščiai“ Buvome išsirinkę šią knygą knygų klubui kaip klasikinį meilės romaną namų šeimininkėms. Tekstas atitiko lūkesčius, kurie buvo itin žemi: tikėjausi „Santa Barbaros“, ją ir gavau. Veikėjai labai plokšti, nors uždraustos meilės tema matyt visada populiari. Skaityti toliau…

Christine Marie Petto: „When France was King of Cartography“

Šiek tiek domiuosi senais žemėlapiais, šiek tiek mėgėjiškai juos kolekcionuoju, tad natūralu, kad mane traukia ir knygos apie juos. Nebepamenu, kur radau nuorodą į Christine Marie Petto monografiją apie 17-18 amžiaus Prancūzijos žemėlapių sudarytojus, bet ši jos knyga gana ilgai buvo mano norimų perskaityti knygų sąraše. Vien dėl to, kad niekur neradau jos įsigyti pigiau nei už kokį €100. Bet, praėjus kokiems penkeriems metams, radau kur šią knygą įsigyti už padoresnę kainą. Skaityti toliau…

Merlin Sheldrake – „Raizgus gyvenimas“

Mokslo populiarinimo knygų esu kiek atsikandęs, bet gal tik dėl to, jog vis užtaikydavau už ne itin geros. O štai „Raizgus gyvenimas“ apie grybus labai patiko, nes atvėrė langą į ypatingą ir mažai pažįstamą grybų pasaulį. Ne taip kaip gyvūnai ar augalai, grybai tyrėjų dėmesio gauna mažokai, todėl ir nedaug dar visko apie juos suprantame. O grybų karalystė labai plati: nuo įvairiausių mielių iki šiukšles valgančių pelėsių, nuo psichiką veikiančių stebuklingųjų grybukų iki kerpių, kurios, pasirodo, yra dumblių ir grybų simbiozės darinys. Skaityti toliau…

Ką sužinojau žmonai pirkdamas XVIII amžiaus knygą apie gėles

1771 metais leistos knygos yra beveik pigesnės, nei leistos 2023-aisiais (£35). Paveiksliukai ne tokie gražūs, bet viršeliai iš tikros odos. Tiesa, odai reikia atnaujinimo. Apklausus penkis kurjerius, vienos knygos transportavimas iš Didžiosios Britanijos gali kainuoti nuo £30 iki… £230! XVIII amžiaus anglų kalba yra lengviau įskaitoma nei XX amžiaus pradžios lietuvių kalba. Kažkaip maždaug šimto metų senumo lietuviškas knygas skaityti sunkiau nei 250 metų senumo angliškas – nežinomų žodžių beveik nepasitaiko, ko nepasakysi apie lietuvišką tekstą (tuometinėje lietuvių kalboje daug daugiau džiazo, iki galo ji dar nebuvo norminė) Žmonai labiausiai patinka pelargonijos, rožės ir jurginai. Skaityti toliau…

Henry Norman – „All the Russias“

Kai Romos antikvariate man pasiūlė įsigyti 1914-aisiais leistą kelionių po Rusiją įspūdžių knygą, pirmiausia, aišku, žiūrėjau į turinį – ar rašoma čia kas apie Lietuvą? Yra vos keli sakiniai, minimi tik Kybartai (tuo metu – Virbalis, rusiškai Veržbolovo), kurie buvo pagrindiniai vartai traukiniu atvykstantiems į Rusiją iš Vakarų Europos. Autorius labai nesidairydamas po Lietuvą iš karto judėjo į Sankt Peterburgą, tad ilgai galvojau ar visgi verta šią knygą paimti. Bet visgi paėmiau. Skaityti toliau…

Oliver Darkshire: „Once Upon a Tome“

Antikvarinių knygų pardavėjų pasakojimais, lygiai kaip bjaurieji ančiukai išauga į auksines žąsis, taip ir paprasti knygų mėgėjai kartais tampa retų knygų kolekcininkais. Sunku pilnai paaiškinti to priežastis, bet ta pirmykštė kolekcininko aistra matyt tyliai ir nematomai rusena kone kiekviename knygas mylinčiame žmoguje, kol vieną visai atsitiktinę apniukusią dieną jis padaro lemtingą sprendimą po kurio kelio atgal jau nebebus – jis nusiperka seną antikvarinę knygą. Vėliau būtinai seks dar daug kitų žingsnių šiuo keliu, kurio pabaigoje galima pamatyti jau devyniasdešimt metų sulaukusį, per knygas nebegalintį išeiti iš savo kambario vienišą knygų kolekcininką, kuris nuolat skundžiasi, kad jo vaikai ir anūkai visiškai nevertina jo visą gyvenimą rinktos Bibliotekos. Skaityti toliau…

Valdas Rakutis. „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“

Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius: Skaityti toliau…

Neal Ascherson: „Black Sea. Coasts and Conquests. From Pericles to Putin“

Radau šią knygą kažkuriame Londono knygyne, berods kelionių skyriuje, tad tikėjausi kažko lengvesnio, bet tai pralenkė mano lūkesčius. Jau pradėjus skaityti šią knygą, pamačiau, kad ji yra ir Timothy Snyder Ukrainos istorijos paskaitų ciklo privalomų skaitinių sąraše. Ši knyga duoda labai gerą pagrindą besidomintiems Juodosios jūros regionu, joje labai daug vietos skiriama senovės Graikijai, persams, Bizantijai, skitams, sarmatams, slavams ir osmanams, totoriams, abchazams, mingrelams ir laziams, pasakojama apie civilizacijų skirtumus ir susidūrimus. Skaityti toliau…

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas – „Pranešėjas ir Prezidentas“

Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą. Skaityti toliau…

Ciceronas apie gedulą ir paguodą

Gruodžio pirmosiomis dienomis mirė mano tėtis, tad mintys apie gedulą man – vis dar aktuali tema. Knygyne pamatęs nedidelę Cicerono knygelę „How to Grieve“, nesusilaikiau jos nepaėmęs. Iš tiesų, tai ne Cicerono rašyta knyga, jos istorija kiek painesnė. Mirus Cicerono dukrai, jis jos labai gedėjo, bet, per kelias savaites, viską gerai apsvarstęs, sugebėjo filosofijos pagalba save įtikinti, kad liūdėti nėra ko. Sakoma, kad vien logikos ir racionalių argumentų dėka jam pavyko save ištraukti iš gilaus liūdesio (o kai kas gal ir sakytų – depresijos). Skaityti toliau…

Darius Pocevičius: „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. II dalis“

Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Skaityti toliau…

Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“

Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų. Skaityti toliau…

Knygų klubo sąrašas 2023-iesiems

Metų pabaiga skriejo ir praskriejo. Per visus reikalus ir įvykius niekaip neradau laiko parašyti, ką išsirinkome skaityti Knygų klube 2023-iaisiais, o jau šeštą kartą gruodžio mėnesį susirinkome su vyno taure susidėlioti kitų metų skaitymo planų. Kadangi metai buvo sunkūs ir esame nuvarginti karo temos (taip jau sutapo, kad pernai ir Knygų klubo sąraše buvo nemažai knygų apie karą, nors sąrašą sudarinėjant karu kvepėjo dar nelabai stipriai), šiemet rinkomės linksmesnius kūrinius. Tikėkimės, kad tai išpranašaus ir žymiai linksmesnius naujuosius metus. Skaityti toliau…

Jeb Blount – „Fanatical Prospecting“

Knygos apie pardavimus gal nevisai mano tema, bet ši visai patiko. Pagrindinė mintis labai paprasta: pardavimuose nėra jokios stebuklingos formulės, viskas pasiekiama per kruviną darbą. No grind – no shine. Jei nuobodžiai neblizginsi, tai ir nežibės. Knygoje daug dėmesio skiriama šaltiems skambučiams: sakoma, kad jie visgi veikia, nors natūralu, kad bet koks pardavėjas bando jų išvengti. Tačiau pardavėjui telefonas yra pati efektyviausia darbo priemonė – per valandą galima pasiekti keliasdešimt potencialių klientų ir bent jau užmesti meškeres. Skaityti toliau…

Ralph Keyes: „The Courage to Write. How Writers Transcend Fear“

Ne, aš niekada nenorėjau rašyti knygų ir neplanuoju to daryti. Bet ši knyga apie rašymo procesą atvėrė akis: šis darbas labai sunkus. Viena dažniausių ir didžiausių žmonių baimių yra viešas kalbėjimas. Knygų rašymas – tai tas pats viešas kalbėjimas, bet žymiai didesnei auditorijai. Tik dar be teisės pasitaisyti ar pasiaiškinti, jei matai, kad publika tavęs nesupranta – kas užrašyta ant popieriaus, amžinai liks jame įspausta. Todėl psichologiškai rašytojų duona labai sunki: visada jautiesi, jog gali būti nesuprastas, bijai apsikvailinti, bijai ką nors įžeisti, supykdyti ir panašiai. Skaityti toliau…

Gregory Clark: „The Son Also Rises“

Gregory Clark knygoje analizuoja pavardžių paplitimą įvairiose socialinėse klasėse ir daro išvadą, kad žmonija yra labai mažai socialiai mobili. Kitaip tariant, mažai šansų, kad skurde gyvenanti šeima per kelias kartais prisikas prie elito: priešingai, teigiama, kad dar ir dabar Britanijos elite žymiai daugiau žmonių su Normanų aukštuomenės pavardėmis nei būtų galima tikėtis (nors nuo normanų užkariavimo praėjo beveik tūkstantis metų). Tarp universitetų studentų galima matyti žymiai daugiau žmonių su pavardėmis, kurias buvo galima sutikti universitetų sąrašuose prieš tris ar keturis šimtus metų. Skaityti toliau…

Amia Srinavasan: „The Right to Sex“

Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais. Skaityti toliau…

C.J.Chivers – „The Gun. The Story of the AK-47“

Kalašnikovo automato istorija apipinta legendomis: tai sakoma, kad jis yra vogta vokiško automato kopija, tai kad jis nusižiūrėtas nuo kitų konstruktorių dizainų. Visur yra dalelytė tiesos: automatiniai ginklai Sovietų Sąjungoje nebuvo vieno žmogaus kūrybos vaisius, prie jo brėžinių prisidėjo daug inžinierių. O kadangi Sovietų Sąjungoje nebuvo tokio dalyko, kaip akylai saugomi patentai ir autorinės teisės, Kalašnikovo automatas buvo tobulinamas remiantis daugelio instruktorių idėjomis. Ir nebūtinai vien sovietinių. Kad ir kaip ten būtų, Kalašnikovo automato dizaino principai labai skyrėsi nuo kitų automatinių ginklų: Kalašnikovas turėjo būti paprastai surenkamas, su didelėmis tolerancijos ribomis, nebūtinai taiklus, bet pakankamai galingas, kad būtų efektyvus keleto šimtų metrų atstumu. Skaityti toliau…

Ross King. „The Bookseller of Florence“.

Kadangi knygos man labai labai patinka, tai „The Bookseller of Florence“ pataikė į dešimtuką: Ross King parašė labai gerą ir įdomų darbą apie penkiolikto amžiaus Florencijos leidėjus. Knygoje begalės pasakojimų apie tai, kaip buvo gaminamos rankraštinės knygos, kas buvo jų pirkėjai, kas jas iliustruodavo, kokios buvo leidėjų maržos (nedidelės) ir kas buvo bestseleriai (be įprastinių religinių knygų išpopuliarėjo Platonas ir kiti Antikos filosofai). Kiekvienas knygos skyrius skaitėsi kaip saldainis tokiam kaip man istorijos mėgėjui. Skaityti toliau…

Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“.

Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų. Skaityti toliau…

Viltė Migonytė-Petrulienė. Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario Lietuvoje.

Džiugu, kad mokslinės monografijos išleidžiamos patraukliai sumaketuotos, su daugybe brėžinių, iliustracijų ir nuotraukų. Gal kiek gaila, kad tekstas vis tiek gana moksliškas ir bus patrauklus tik siaurokam ratui: moksliniai darbai turi savo specifinę struktūrą ir kalbą. Tiesa, net ir moksliniu požiūriu galima rasti pastabų: informacijos ir faktų daug, bet vaizdas gana paviršutinis, išvadų mažoka, galima pasigesti kažkokios sistemiškumo. Na, gal tik man taip pasirodė, juk nesu nei architektūros, nei urbanistikos specialistas. Skaityti toliau…

Rolf Dobelli: Stop Reading the News. A Manifesto for Happier, Calmer and Wiser Life

Šis trumpas manifestas kiek per radikalus: ne kiekvienas turėtų imti ir visiškai nustoti domėtis žiniomis, bet jį paskaičius yra apie ką pagalvoti. Iš tiesų, naujienų portalai ir žinių srautas sukelia be galo daug nerimo, žinios šiais laikais yra tam, kad šokiruotų, o ne informuotų. Kiekvieną dieną žiniasklaidoje perskaitome begalę naujienų, ir tik labai labai menka jų dalis iš tiesų yra mums aktuali. Kažkuris politikas kažką pasakė, kažkas su kažkuo susitiko, kažkokia įžymybė kažkur apsilankė, kažkur toli įvyko kažkokia nelaimė, buvo sunaikintas dar vienas tankas, dar kartą buvo pagrasinta Europai, akcijų kainos kažkiek pasikeitė, palūkanos padidėjo, bulvių kainos kiek nukrito, Akmenės rajone gimė trynukai, Švenčionyse kažkas kažką subadė peiliu. Skaityti toliau…

Neil Taylor: Estonia. A Modern History.

Moderniosios Estijos istorija nėra labai ilga, tad ir knygos apie ją nepasižymi storumu. Bet paskaityti buvo įdomu, juolab, kad knygų išskirtinai apie Estiją man suprantamomis kalbomis nėra daug. Berods, čia pirma angliškai leista knyga apie Estijos istoriją per kone penkiasdešimtmetį. Mūsų kelias su Estija labai panašus, tad skaitant knygą gal labiau kreipi dėmesį į skirtumus, nes apie juos ne tiek daug žinai. Man buvo nauja tai, kad Estijoje (daugiausia salose) tarpukariu gyveno nemaža švedų bendruomenė, o tuo tarpu žydų buvo labai mažai. Skaityti toliau…

Robert J. Blackham. „The Soul of the City. London’s Livery Companies.“

Kažkada labai seniai, kai Londone lankiausi gal dar tik kokį antrą kartą gyvenime, užtikau jame prašmatnų senovinį pastatą. Nebepamenu tiksliai kurį, tik prisimenu, kad ant jo buvo lentelė su užrašu „London Livery Company“. Iš išvaizdos atrodė panašiau į kokią nuo nepamenamų laikų veikiančią įtakingą broliją nei į kompanijos ofisą, o ir pats pavadinimas pasirodė keistokas: negi tikrai jie siuva tarnams uniformas? Tik vėliau sužinojau, kad „Livery Company“ Londone vadinamos nuo viduramžių veikiančios amatininkų gildijos. Skaityti toliau…

David Crystal: How Language Works

Ši knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai nuobodi – parašyta ji vadovėliškai, sausokai. Bet ją perskaičius atsiveria gilus ir ryškus kalbų pasaulis, visai kitoks nei mums apie jį mokė mokykloje ar bandė suformuoti kalbos komisija. Kalbų pasaulis be galo įvairus ir įdomus, jame tiek daug keistenybių. Ir jame nėra frazės „negalima taip sakyti“: kalbą kuria ne kalbos komisija, o žmonių kultūra. Nesikeičia tik negyvos kalbos, kuriomis jau daugiau niekas nebešneka. Skaityti toliau…

Kajsa Norman: „Sweden’s Dark Soul: The Unraveling of an Utopia“

Dar viena knyga, kurią pirkau kelionei į Švediją. Tamsoka ir baisoka: švedė žurnalistė piešia nelabai patrauklų Švedijos paveikslą, kuriame tolerancija tik deklaruojama, o imigrantų problemos sušluojamos po kilimėliu. Daug rašoma apie švedų visuomenę ir jos vertybes, apie tai, kad istoriškai švedai nemėgdavo išsišokėlių, buvo itin vertinama lygybė, visi buvo „kirpti pagal vieną matą“. Švediškas būdas kovoti su kitokiais – juos išmesti iš bendruomenės, išsišokėliai ignoruojami. Iš pažiūros švedai save laiko labai tolerantiškais, tad kitaip besielgiantys nebus viešai drausminami, jiems nebus priekaištaujama, tiesiog jie visur susidurs su diskriminacija. Skaityti toliau…

Daniel Lieberman: Exercised. The Science of Physical Activity, Rest and Health.

Turiu pripažinti, kad šią knygą pirkau Londone tuoj po diskusijos su bičiuliu apie tai, ar blogai, jei žmogus nesportuoja. Jei tiksliau, kolega teigė, jog jei žmogui pradėjo augti pilvas, jį reiktų sugėdinti ir priversti sportuoti, o man tokia taktika pasirodė visiškai nepriimtina: jeigu žmogus sau gerai jaučiasi, kodėl jam reikia ieškoti problemų? Ar čia ne visuomenės psichologinis smurtas, kai stengiamasi, kad visi nuolat bėgiotų ir sportuotų, visi vienodai gražiai lieknai atrodytų ir visi vienodai gražiai save kankintų dietomis bei prakaito upėmis? Skaityti toliau…

The People vs Tech: How the Internet is Killing Democracy

Nors knyga rašyta dar visai neseniai – 2019-aisiais, bet pastarieji keli metai buvo tiek permainingi, kad ji jau atrodo kiek senstelėjusi. Pagrindinės problemos, apie kurias rašoma knygoje, vis dar aktualios, bet per trejus metus technologijų pasaulyje daug kas gali apsiversti: duomenų rinkimas apie vartotojus niekur nedingo, bet GDPR visus privertė pasitempti, Facebook vartotojų kiekis pradėjo kristi, Bitcoino bei kriptovaliutų žadama naujoji utopija netapo kūnu. Gali būti, jog Trumpo rinkimų kampanija ir Brexit buvo duomenų technologijų pikas. Skaityti toliau…

Knygos kelionėms

Londono Marylebone rajone yra toks knygynas Daunt books – senas, gražiu interjeru, su istorija. Tokie man labai patinka: kas kartą lankantis Londone ilgoms valandoms pradingstu tarp lentynų ir kelionės pabaigoje neretai tenka pirktis papildomą bagažą įsigytoms knygoms parsigabenti. Daunt books ypatingas tuo, kad jis skirtas keliautojams. Knygos čia sudėliotos pagal šalis, tad tereikia susirasti krašto, į kurį keliausi, lentyną ir galėsi sužinoti begales dalykų apie savo kelionės tikslą. Tarkim Baltijos šalių skyriuje rasi ne vien tik Lonely Planet gidus, bet ir Žečpospolitos istoriją, Jurgio Kunčino „Tūlos“ anglišką vertimą, Adomo Mickevičiaus dramas, estišką Kalevalą, Livonijos ordino istoriją ar knygų apie tremtį. Skaityti toliau…

Stephen Few: „Show Me the Numbers“

Nors ši knyga išleista prieš maždaug dešimtį metų, ji išlieka vienas geriausių grafikų bei lentelių dizaino vadovėlių. Joje viskas paprastai paaiškinta su galybe pavyzdžių, ir, kas labai svarbu, viskas puikiai pritaikoma. Autorius teigia, kad visi pavyzdžiai jo knygoje daryti Exceliu, bet knygoje kalbama apie principus, o ne apie technines detales, tad knygoje išdėstytos žinios pravers kiekvienam. People who can’t tell their stories in understandable ways are either naive (unaware of the world outside of their own small spheres), lazy (unwilling to craft the story in familiar terms), full of themselves (more interested in impressing than communicating), unskilled in the use of everyday language, or just don’t understand their stories well enough to tell them clearly. Skaityti toliau…

Colin Thubron: „The Amur River: Between Russia and China“

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį. Skaityti toliau…

John Dickie: „The Craft. How the Freemasons Made the Modern World“

Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės. Skaityti toliau…

Vladimir Nabokov: „Pnin“

Džiaugiuosi, kad į šių metų Knygų klubo sąrašą pateko ši Vladimiro Nabokovo knyga. O dar labiau džiaugiuosi, jog ją skaičiau angliškai, taip, kaip originaliai ji ir parašyta. Knyga nedidukė, bet ją skaitydamas mėgavausi jos tekstu, skaičiau lėtai, ne kiek tikėdamasis veiksmo atomazgos, kiek gėrėdamasis žodžių žaismų, kartais mintyse pakartodamas stipriu rusišku akcentu tariamas angliškas frazes. Inteligentiško rusų emigranto tartis, naudojamos amerikono ausiai keistos gramatinės formos ar senamadiški, ne iš gyvos kalbos, o iš vadovėlių išmokti žodžiai – paveikslas nupieštas tiesiog tobulai. Skaityti toliau…

John Lewis-Stempel: „The Sheep’s Tale“

Kaip gal ir nieko labai ypatingo, bet tai knyga, kurioje aiškiai matosi autoriaus aistra tiek avims, tiek rašymui: nedidukė trumpų pasakojimų kolekcija apie avių auginimą Britanijoje. Panašiai kaip internetinis dienoraštis su keleto pastraipų įrašais ir vis nauja istorija apie avių gyvenimą. Autorius jau ketvirtį amžiaus augina avis ir matosi, kad tikrai myli savo darbą: kiekviena avis turi ne vien vardą, jis pažįsta kiekvienos augintinės charakterį, prisimena jų gyvenimo istorijas ir sugeba jas įkvepiančiai papasakoti. Skaityti toliau…

„The Best British Travel Writing of the 21st Century“

Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas. Skaityti toliau…

Serhii Plokhy – „Lost Kingdom: A History of Russian Nationalism from Ivan the Great to Vladimir Putin“

Turbūt ne mane vieną nustebino Vladimiro Putino vasario 24-osios dienos kalba, kurioje jis teigė, jog Ukraina niekada nebuvo normali valstybė, ji tik pasiklydusi Rusios (ne Rusijos!) dalis, todėl ukrainiečius, kaip šeimos narius, reikia išgelbėti nuo vakarų ir nacių įtakos. Serhii Plokhy knyga apie Rusijos nacionalizmo istoriją tvarkingai daug ką sudėlioja į lentynėles – nereikėjo Putino pareiškimais stebėtis, jie ilgos tradicijos tąsa. Istoriškai Rusija save tapatinasi su Rusia – jau tūkstantį metų vienaip ar kitaip gyvuojančiu slavų genčių politiniu vienetu. Skaityti toliau…

Eliot Higgins: „We Are Bellingcat“

Šiais laikais internete tiek daug visokių duomenų šaltinių, kad bet kuris paprastas žmogus, apsiginklavęs IT žiniomis ir kantrybe gali nuveikti ne ką mažiau nei slaptosios tarnybos su plačiu agentų tinklu. Visi pastarojo dešimtmečio ginkluoti konfliktai buvo filmuojami nesuskaičiuojamų tūkstančių telefonų, begalės medžiagos patekdavo į socialinius tinklus ar pokalbių programėles – visą šią informaciją bet kas gali lyginti su žemėlapių duomenimis, palydovų nuotraukomis, gali matyti, kokie ginklai buvo naudojami, kas šaudė, kas dalyvavo, kas nukentėjo, kas darė nusikaltimus žmonijai. Skaityti toliau…

Peter Godfrey-Smith: „Other Minds“

Man visada labai knieti į rankas paimti knygą, kurioje rašoma apie dalykus, kurių nei kiek neišmanau. Ši knyga – apie aštuonkojus. Rimtus mokslininkus ir biologijos mėgėjus ši knyga gal ir nuvils, nes ji parašyta labiau tokiems kaip mirtingiesiems kaip aš (paskaičius apžvalgas Goodreads‘uose galima pamanyti, jog knyga per daug paviršutinė, bet juk toks ir yra paprastų mokslo populiarinimo knygų tikslas). Suvalgiau per pusantros dienos, pasičepsėdamas. Evoliuciškai mes nuo aštuonkojų skiriamės labai seniai – turime žymiai daugiau bendro su žuvimis, vėžliais ar paukščiais nei su jais. Skaityti toliau…

Shane O’Mara „In Praise of Walking“

Paskutinėmis 2020-ųjų metų dienomis supratau, jog karantino metu užsisėdėjau namie ir beveik nebejudu. Tada nusprendžiau trūks-plyš, bet kiekvieną dieną nueiti bent jau po 5 tūkstančius žingsnių. Žingsnių kiekis neambicingas, bet jį pasiekti kiekvieną dieną – gana nelengvas iššūkis. Kartais lyja, kartais tingisi, kartais šiaip nėra nuotaikos, bet jau daugiau nei 400 dienų savo tikslą pasiekiau. Sunkiausia buvo izoliuojantis sergant COVID: į lauką išeiti negali, o penkis tūkstančius žingsnių suvaikščioti bute sukant ratus aplink stalą ar migruojant tarp kambarių nelengva. Skaityti toliau…

Romas Treinys – „Dziedas“

Sunku šią knygą vertinti vienu matu – galėtum sakyti, kad neišpasakytai skani, tik iki galo neišmaišyta ir vietomis prėska, su nuobodžiais grumzuliukais. Jei būtų vien pasakojimas apie Plunksnelę ir Dzūkijos kaimus – „Dziedas“ būtų viena labiausiai man patikusių šiuolaikinių lietuviškų knygų. Tačiau dalys apie senesnius laikus – ne tokios ryškios, labiau mėgėjiškos, nedarančios įspūdžio, tad net nežinau, kaip šią knygą vertinti kaip visumą. Gal tiesiog pritrūko gero redaktoriaus? Deja, nesužinosime, nes autorius jau miręs. Skaityti toliau…

Alex Storozynsky: „The Peasant Prince. Thaddeus Kosciuszko and the Age of Revolution“

Kadangi neseniai lankiausi Valdovų rūmų parodoje, skirtai 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucijai, vis daugiau turiu noro paskaityti ką nors apie to meto Lietuvos istoriją. XVIII amžiaus pabaiga Abiejų Tautų Respublikai trimis padalinimais pasibaigė tragiškai, tačiau įvykiai tuo metu klostėsi dramatiškai, ir, drąsiai galima teigti, jog net ir būdama politiškai silpna, Respublika buvo viena progresyviausių to meto valstybių pasaulyje. Mūsų Konstitucija užtikrino plačias laisves (nors ir nenuėjo taip toli, kaip norėjo Tadas Kosciuška — baudžiava vis dar nebuvo panaikinta) ir buvo priimta beveik be kraujo praliejimo: galima sakyti, kad Prancūzų revoliucijos idėjos pas mus atėjo taikiai, tik, deja, jos buvo nepalankios išorės priešams, kurie turėjo kitų planų. Skaityti toliau…

Egidijus Aleksandravičius: „Adamkus“

Kai Vagos knygyno populiariausių naujų knygų dešimtuke pamačiau naują Egidijaus Aleksandravičiaus knygą apie Valdą Adamkų, ilgai svarstyti nereikėjo: domino tiek rašytojo, tiek biografijos herojaus asmenybės, tad nenuostabu, kad iš knygos tikėjausi nemažai. Deja, ji tapo metų nusivylimu. Negalėčiau jos pavadinti niekaip kitaip kaip Adamkaus hagiografija, šventojo gyvenimo aprašymu. Esu skaitęs paties Valdo Adamkaus dienoraščius – jie žymiai labiau savikritiški, žmogiški, arčiau realybės, geriau atskleidžiantys prezidento asmenybę. Juk visi klysta, visi turi silpnumo akimirkų, ir ne viskas gyvenime būna tik teigiama. Skaityti toliau…

Olga Tokarczuk – „Varyk savo arklą per mirusių kaulus“

Och, sunku net rasti taiklų žodį, kuriuo galėčiau apibūdinti Olgos Tokarčiuk knygą „Varyk savo arklą per mirusių kaulus“ (pavadinimas, beje, yra Viljamo Bleiko citata). Angliškai sakyčiau quirky. Čia ta gerąja prasme, kur viskas kažkaip nuostabiai keista ir žavinga, kur nuolat tenka stebėtis, dyvytis ir su didžiausiu malonumu versti lapą po lapo. Knygos pagrindinė herojė – keistoka pagyvenusi vienišė, gyvenanti kaime. Nepaisant to, kad ji linkusi į horoskopus – ji nutapyta taip meistriškai, kad su ja susitapatini labai lengva. Skaityti toliau…

Knygų klubo sąrašas 2022-iesiems

Jau penktą gruodį iš eilės susirenkame prie vyno taurės sudaryti sąrašą knygų, kurias klube skaitysime kitais metais. Kartu aptarėme ir šiais metais skaitytas knygas: daugiausiai įspūdžių paliko Prustas (nors ir nebūtinai vien malonių – ne kiekvienam lengva prisijaukinti „Prarastojo laiko beieškant“) bei „Amžinybės fjordo pranašai“. Mane šiemet labiausiai nuvylė „Vernonas Subuteksas“, bet per daug iš anksto buvau užkėlęs lūkesčius. Jau trečius metus sausio mėnesį susitiksime tam, kad pasidalintume patikusia poezija. Negaliu pasakyti, kad poezija man tapo artima, tačiau dabar bent jau perskaitau eilėraščius publikuojamus literatūrinėje spaudoje. Skaityti toliau…

Egill Bjarnason: „How Iceland Changed the World: The Big History of a Small Island“

Kartais reikia skaityti ilgas ir išnašomis apkarstytas rimtų istorikų knygas, o kartais pakanka paprastos ir nuotaikingos žurnalisto knygelės apie šalies istoriją. Sunkios knygos apie Islandijos viduramžių politines intrigas bei būtovės verpetus matyt neįveikčiau, o štai keli šimtai puslapių lengvo skaitalo – pats tas keliems rudens vakarams. Islandija – labai maža šalis. Ypač – gyventojų kiekiu, nes joje gyvena tiek, kiek pusėje Vilniaus. Tačiau pasaulio istorijoje Islandija pasižymėjo ne kartą: islandai pirmieji iš europiečių atrado Ameriką, jie pirmieji iš Šiaurės šalių užrašė legendas ir sagas, nuo 930-ųjų metų turi savo parlamentą, suorganizavo garsiausiais Šaltojo karo šachmatų varžybas tarp Fišerio ir Spaskio, pirmieji išsirinko moterį į prezidentes, pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (deja, šis faktas knygoje nepaminėtas). Skaityti toliau…

Roberto Bolaño – „2666“

Šį storą storą romaną į rankas paėmiau dėl labai gerų atsiliepimų. Ją rekomendavo ir pažįstami, kurių nuomonę apie knygas labai gerbiu, ir pasaulinio garso literatūros kritikai. Sako, kad šis magnum opus autoriui turėjo atnešti Nobelio literatūros premiją (nors, tiesa, romanas buvo išleistas jau po mirties, o mirusiems Nobeliai neteikiami: matyt negyvėliai premijomis nepakankamai džiaugtųsi). Bet man jis pasirodė toks vidutiniškas. Vietomis kaip ir neblogas, vietomis kaip ir stipriai nuobodokas, vietomis neišbaigtas, vietomis per mažai redaguotas, o apskritai – ganėtinai ištęstas ir ganėtinai apie nieką. Skaityti toliau…

Geriausia knyga apie Lietuvos-Lenkijos istoriją

Jau nepamenu, kur pamačiau šios knygos rekomendaciją, bet ji pasiteisino su kaupu. Roberto Frosto „The Oxford History of Poland-Lithuania Volume I: The Making of the Polish-Lithuanian Union, 1385-1569“ yra itin išsamus darbas apie Lietuvos ir Lenkijos istoriją iki pat Liublino Unijos. Šiame penkių šimtų puslapių tome surašyti ne vien tik istoriniai faktai ir datos, bet ir pateikiama informacija apie tai, kaip šiuos faktus interpretuoja vieni ar kiti istorikai. Tai, galima sakyti, atvėrė man visai kitą pasaulį: natūralu, kad Lietuvos istorija mokykloje dėstoma remiantis Lietuvos istorikų požiūriu, o apie kitus požiūrius Baltarusijoje ar Lenkijoje geriausiu atveju išgirsti tik tiek, kad „jie savinasi Lietuvos istoriją ir viską fabrikuoja“. Skaityti toliau…

Antanas Šilkūnas – „Laimės trupiniai“

Kai koks pažįstamas išleidžia knygą, o ypač, jei ta knyga debiutinė, imiesi ją skaityti su tam tikru nerimu: nors ir labai džiaugiesi, kad tam pažįstamam pavyko tapti autoriumi, bet baiminiesi, kad knygą teks pabaigti kiek „iš mandagumo“, prisivertus. Juk knygą skaitai ne todėl, kad apie ją sužinojai įžymių kritikų recenzijose ar matei ją klasikos sąrašuose – ji tavo rankose tik todėl, kad kada vėl sutikęs savo pažįstamą autorių galėtum jį pagirti ir paglostyti jo savimeilę. Skaityti toliau…

Ayn Rand – „Šaltinis“

Prieš keliolika metų esu skaitęs Ayn Rand labiausiai vertinamą kūrinį „Atlantas atsitiesė“ („Atlas Shrugged“). Knyga padarė gana gilų įspūdį: tuo metu buvau 25-erių metų jaunuolis, gyvenome ekonominio pakilimo metais (skaičiau berods 2007-aisiais), jaučiausi be galo svarbiu, talentingu ir neklystančiu, tad buvo lengva susitapatinti su pagrindiniais jos veikėjais. Tiesą pasakius, iki galo knygos ir nepabaigiau – įveikiau gal du trečdalius iš beveik 1200 puslapių, bet svarbiausiais vietas pakartotinai skaičiau bent po kelis kartus. Skaityti toliau…

Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė, 2 knyga.

Pirmoji „Petro imperatorės“ dalis man nelabai patiko. Antroji pasirodė kiek geresnė, nors „Silva Rerum“ ir neperspjovė. Galbūt mano vertinimas nelabai teisingas: lyginant su lietuvių literatūra, Sabaliauskaitės kūrinys apie Rusiją tikrai geras, bet pasauliniame kontekste link Nobelio netrauktų tolokai. Apie Rusiją geriausiai rašo patys rusai, tuo tarpu Sabaliauskaitės kūryba panaši į vaikščiojimą po muziejų: daug daiktų ir papročių aprašymų, bet visgi nepalieka jausmas, kad tų daiktų savininkų siela taip ir liko neatskleista, paviršutinė. Skaityti toliau…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984-1990.

Prieš keletą dienų pabaigiau ir paskutinįjį, trečiąjį, Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Laukiau šio trečiojo tomo, nes jis liečia itin svarbius Lietuvai įvykius, kuriuose Baltušis užėmė atsargią poziciją ir nepalaikė nepriklausomos Lietuvos idėjos. Na, gal ne tiek kad nepalaikė, o tiesiog ja netikėjo. Jo įsitikinimu, nepriklausoma Lietuva nėra įmanoma, kadangi gyvename stiprių ir galingų valstybių interesų zonoje, tad neišvengiamai mums reikia glaustis prie vienos ar prie kitos. Rusai ne tokie protingi kaip mes, tad geriau su jais – bent jau pergudrauti juos galima ir papirkti visokiausiais skilandžiais. Skaityti toliau…

Andrei Miroshnichenko: „Man as Media. The Emancipation of Authorship“

Geriausias būdas pajausti, kokiu kosminiu greičiu viskas keičiasi internete – paskaityti prieš kokius aštuonerius metus išleistą knygą apie socialinius tinklus, internetinius dienoraščius ir „pilietinę žiniasklaidą“. Per nepilną dešimtmetį viskas taip apsisuko 180 laipsnių kampu, kad net nesitiki, jog galėjome būti tokie naivūs. Bet buvome: pamenu, jog mano paties požiūris į internetinius dienoraščius ir žiniasklaidą buvo labai panašus į autoriaus. Galvojome, kad žiniasklaidos beveik nebereikės, visas žinias gausime iš weblogų, ateis galas korupcijai, nes pasišventę piliečiai apie viską aprašys savo internetinėse svetainėse. Skaityti toliau…

Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“

Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą. Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Skaityti toliau…

Keith Thomas: „Religion and the Decline of Magic“

Šį 2003-ųjų knygos leidimą netikėtai užtikau viename Londone naudotų knygų knygyne (pirmasis leidimas išleistas prieš pusę amžiaus, 1971-aisiais). Nors po kelių šimtų puslapių ją buvau užmetęs ir prireikė kone dviejų metų jai įveikti – labai ja džiaugiuosi. Sužinojau daug naujo apie XVI ir XVII amžiaus Anglijos prietarus, raganystes, astrologiją, būrimus ir panašius dalykus. Ši knyga – išsami to laikmečio studija, su begale faktų, nutikimų, teismų aprašymų, su nuodugnia analize, kodėl magija buvo populiari, kokį vaidmenį ji vaidino kasdieniniame gyvenime, koks buvo požiūris į ją ir kodėl ji vėliau nublanko. Skaityti toliau…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976-1983.

Pagaliau įveikiau antrąjį Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Kaip ir tikėjausi, šis kiek nuobodokas – matosi, kad net pačiam autoriui buvo nelengva jį prisiversti rašyti: 1982-ieji metai beveik visai nepildyti. Atrodo, kad su senatve išsikvėpė ir kūrybinės galios (nors ir anksčiau rašyti sunkiai sekdavosi, nes viską nustelbdavo susitikimai ir išgėrimai su skaitytojais), išblėso meilė meilužei Daliai, beliko tik buitiniai reikalai, konfliktai šeimoje, protekcijos ir paaštrėjęs antisemitizmas. Akivaizdi senatvė. Tiesa, senatvė kažkiek nugludina ir aštresnius kampus, o gal tiesiog nebelieka tiek daug energijos vidinėms rašytojų rietenoms. Skaityti toliau…

Richard Mabey: „The Cabaret of Plants“

Jei gerai pamenu, tai šią knygą kažkuriame Londono knygyne pagriebiau dėl viršelio ir iliustracijų – atrodė, jog turėtų būti visai įdomu paskaityti kažką gana lengvo apie botaniką. Tekstai iš tiesų lengvi ir gražūs, bet gylio juose visgi mažokai. Na, ar bent jau tikėjausi daugiau. Knygoje yra beveik trisdešimt skyrių apie įvairius augalus ir kuo jie ypatingi. Kažkiek trupinių apie jų biologiją, gyvenseną, bet daugiau apie tai, kuo jie svarbūs kultūriškai: kukmedžiai yra neabejotinas Anglijos bažnyčių šventorių medis, ąžuolai vertinami dėl tvirtybės (ir anaiptol ne dėl to, kad sugeba nugyventi tokį ilgą amžių – čia kukmedis arba alyvmedis laimi be didelės kovos), orchidėjos tapę populiariausiomis kambarinėmis gėlėmis, gigantiškoji viktorija yra pačiu gražiausiu augalu ir panašiai. Skaityti toliau…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970-1975.

Ne vienas, kuris šią knygą laikė rankose, iš karto pasakys – ją tiesiogine prasme sunku skaityti. 1250+ puslapių tomas yra itin nepatogus. Žmona antrąjį ir trečiąjį tomus, kurie tokių pat apimčių, naudoja kaip jogos kalades. Nors irgi sako, kad nelabai tinkami. Sunku skaityti ir dėl to, kad Baltušio kalba tokia primityvi ir vienoda. Tie patys šabloniniai išsireiškimai, tos pačios pasikartojančios temos. Per tuos šešerius metus, kuriuos apima pirmasis tomas, nelabai kas ir įvyko. Skaityti toliau…

Diana Darke. Stealing from the Saracens. How Islamic Architecture Shaped Europe.

Pirma šiemet užbaigta knyga – apie architektūros istoriją. Labai gražiai išleista, su daug iliustracijų, be kurių ši knyga prarastų didžiąją dalį savo žavesio. Knygoje teigiama, kad pagrindiniai Europos architektūros elementai, katedrų dizainas ir statybos technologijos yra nusižiūrėtos iš Islamo pasaulio. Tam pateikiama begalės pavyzdžių, atrodo, jog visa gotika yra nusižiūrėta nuo Islamo architektūros: aštrios arkos, „mauriškos“ arkos, špiliai – minaretų imitacija ir panašiai. Iš tiesų, iki Kryžiaus žygių į Jeruzalę, arabų architektai buvo žymiai labiau pažengę (tarkim štai taip atrodo 715 metais Umajadų dinastijos statyta didžioji mečetė Damaske). Skaityti toliau…

Duonos laužymas per pakylėjimą

Kartais taip būna, kad perskaitai knygą, ir kokia nors viena jos ganėtinai smulki ir neesminė idėja prilimpa prie tavęs ir nepaleidžia dar kelias savaites. Taip vis manęs nepalieka Stephen Hough knygos skyrelis apie šv. Mišių Eucharistiją – na, žinote, apie tą esminę pakylėjimo vietą, kai aukštyn iškeliama Ostija ir sakoma „Tai yra mano kūnas“ ir tada – BAM! – duona virsta Kristaus kūnu. Po minutės iškeliama vyno taurė, sakoma „Tai yra mano kraujas“ ir vėl – BAM! Skaityti toliau…

Sūduvos Suvalkijos istorija

Paėmus į rankas bet kurią tarpukariu leistą moksliškesnę knygą nuolat stebiuosi kalbos aiškumu ir paprastumu. Nėra ten sureikšmintų frazių ir tarptautinių mokslinių terminų, nepasakojama apie tai kaip „feodalinės struktūros vystymąsi įtakojo aristokratijos įsigalėjimas“, o rašoma žymiai arčiau žemės: „karalius norėjo didinti savo turtus, bet pats nebeįstengė visko sužiūrėt, tad davė patikimiems draugams mainais į mokesčius pavaldyt dalį savo žemių“. Tas kalbos aiškumas ir paprastumas nejučia verčia manyti, kad tarpukario tyrinėtojai visgi žymiai arčiau prisikasę prie daiktų esmės nei dabartiniai habilituoti daktarai, apsikaišę triaukščiais specifiniais terminais ir labai sumaniai iš visiškai neesminių smulkmenų galintys pripiešti keletą knygų, bet taip jomis nieko ir nepasakyti. Skaityti toliau…

Rimvydas Petrauskas: „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“

Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių. Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys. Skaityti toliau…

Stephen Hough: „Rough Ideas“

Stephen Hough yra garsus pianistas, bet aš apie jį nieko nežinau, nes nelabai ką suprantu apie klasikinę muziką. O tai puiki priežastis paskaityti knygą, sudarytą iš jo internetinio dienoraščio įrašų: juk kuo tolimesnė sritis, tuo įdomiau sužinoti ką nors naujo. Ne viskas man jo knygoje „Rough Ideas“ patiko, nes daug kur iš tiesų man trūko muzikinio išsilavinimo. Autorius nemažai laiko skiria kompozitorių kūrinių arba kokio nors garsaus menininko paveldui aptarti, nes man tiek kūriniai, tiek pavardės skamba panašiai artimai kaip Etiopijos parlamento batalijos – tiesiog neturiu reikiamo konteksto. Skaityti toliau…

Christopher Wylie: „Mindf*ck: Inside Cambridge Analytica’s Plot to Break the World“

Kaip tik JAV rinkimų metu pasitaikiusi po ranka knyga apie „Cambridge Analytica“ buvo labai į temą. Gal iš knygos tikėjausi šiek tiek daugiau nei gavau, bet tikrai nenusivyliau – perskaičius susidaro įdomus vaizdelis apie šiuolaikinius socialinius tinklus, renkamus duomenis, duomenų mokslą ir juodąsias viešųjų ryšių technologijas, propagandą. Nemažai kam „Cambridge Analytica“ pavadinimas asocijuojasi tik su neteisėtu Facebook duomenų panaudojimu rinkimų kampanijoms, bet manau, kad esmė ne čia: jei duomenų šaltinis bus ne Facebook, atsiras kažkas kitas, jei ne „Cambridge Analytica“ – bus kokia nors anoniminė trolių ferma Peterburge. Skaityti toliau…

John Barry – „The Great Influenza“

John Barry knyga apie didžiąją 1918-1919 metų gripo epidemiją mano skaitomų knygų sąraše atsirado Bill Gates rekomendacijos dėka. Iš ties, tai labai išsamus darbas, kuriame aprašoma ne vien tik pandemijos eiga, bet ir visas kontekstas: tuo metu vis dar vyko pirmasis pasaulinis karas, tuo metu medicinos žinios buvo gana ribotos, tuo metu buvo daroma daug klaidų, kurių šiuo metu tikriausiai būtų galima išvengti. Bet skaičiau ją sunkiai, nes joje man buvo per daug dėmesio JAV medicinai, institutams, akademijoms ir šiaip, tai knyga apie JAV – nemažai teksto tiesiog buvo neaktualus ir neįdomus, nors vis vyliausi, kad bus palyginta ne vien skirtingų Amerikos miestų kova su pandemija, bet ir kitų šalių patirtis. Skaityti toliau…

„Psychology of Money“ – pati geriausia knyga apie asmeninius finansus

Šiais laikais ilgų knygų beveik niekas neskaito, tad autorius Morgan Housel iš pat pradžių veda prie reikalo: knyga bus trumpa ir prie reikalo. Trumpai, drūtai, aiškiai ir be užuolankų paaiškinama kaip asmeninius su finansais susijusius sprendimus veikia psichologija ir kodėl dažniausiai tie finansų sprendimai nebūna optimalūs, jeigu juos vertinsime tik pagal finansų teoriją. Ir tame nieko blogo, nes reikia suvokti, jog visas gyvenimas nėra vien tik finansai ir turto ar pajamų maksimizavimas: mes ne kokie robotai, kurių tikslas numirti su kuo didesniais skaičiais banko sąskaitoje. Skaityti toliau…

Carl Bergstrom, Jevin West: „Calling Bullshit“

Ši knyga – neblogas kritinio mąstymo vadovėlis, kurį vertėtų perskaityti kiekvienam analitikui ar šiaip sveiko proto dar nepraradusiam žmogui. Dabartiniame „fake news“ ir netikinčių mokslu pasaulyje išlaikyti kritinį mąstymą yra ypač svarbu: jei tik neabejodamas priimsi visokias nesąmones, kurios sklinda socialiniais tinklais ar žiniasklaidoje, greitai įtikėsi visokiomis keisčiausiomis sąmokslo teorijomis ir driežažmogiais. Knygoje aprašoma daug įvairių pavyzdžių, kai visiškai nepagrįsti teiginiai gali skambėti autoritetingai. Jei kas pasakys, jog kairiarankiai suvalgo žymiai mažiau apelsinų nei dešiniarankiai, (visiškai išgalvotas faktas, kurį ką tik sukūriau) tikriausiai nepatikėsite, bet jei kas teigs, jog britų mokslininkai, ANOVA metodu tirdami kairiarankius nustatė, jog su F=4. Skaityti toliau…

Joanne McNeil – Lurking: How a Person Became a User

Praėjo jau savaitė nuo to momento, kai baigiau skaityti šią knygą. Skaitėsi lengvai ir įdomiai: daug pažįstamos interneto bei socialinių tinklų istorijos, kuri žadina švelnius nostalgiškus prisiminimus. Kaip viskas tada buvo fainai: draugavom su nepažįstamais, keitėmės nuomonėmis, eidavom į mytus, nebuvo jokių trolių ir influencerių. Iš tiesų, internetinis bendravimas nuo to laiko pasikeitė neatpažįstamai. Net jei ir prie Facebook, Reddit ir Instagram praleidžiu nemažai laiko, ten nekuriu beveik jokio turinio ir komentarų – tapau tikrasis lurkeris. Skaityti toliau…

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Į šios visiškai šviežios knygos pavadinimą nereikėtų kreipti labai daug dėmesio: ji rašyta Jungtinės Karalystės skaitytojui ir retkarčiais nuklysta į vokiečių lyginimą su britais – o šiems vis dar svarbu atrodyti pranašesniems už germanus („ne tam mes du pasaulinius karus prieš vokiečius laimėjom, kad jie čia mums Europos Sąjungos taisykles primetinėtų!“). John Kampfner knyga yra labai geras ir išsamus vadovas po šiuolaikines Vokietijos vertybes, politiką ir vietą pasaulyje, tai tiesiog būtina knyga tiems, kas nori suprasti šią šalį ir kuo ji gyvena. Skaityti toliau…

John Steinbeck: „Rūstybės kekės“

Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą. „Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo. Skaityti toliau…

Kaip surikiuota jūsų namų biblioteka?

Šiandieną Twitteryje pamačiau gerą Simon Kuestenmacher klausimą: kaip surikiuota jūsų namų biblioteka? How to sort your books? It’s by “personal significance” for me with a bit of stacked thrown in between… – Simon Kuestenmacher (@simongerman600) Dažniausiai knygas laikiau maždaug sudėliotas pagal žanrą, nors laikui bėgant įsiveldavo vis daugiau chaoso. Na, ir šiaip, knygos vis turėjo polinkį nenumaldomai daugintis, kol neatsirado tradicija maždaug apie Kalėdas išdalinti knygas, kurių turbūt antrą kartą neskaitysi. Skaityti toliau…

Min Jin Lee – „Pačinko“

Mano stiliaus knyga: ilgas korėjiečių šeimos epas, besitęsiantis nuo 1910-ųjų iki pat 1990-ųjų, besidriekiantis per kelias šalis ir kelias skirtingas santvarkas. O visas pasakojimas sudėliotas Japonijos ir Korėjos istoriniame kontekste, apie kurį, prisipažinsiu, ne daug žinojau. Kaip ir nežinojau, kad korėjiečiai Japonijoje laikomi antrarūšiais žmonėmis, tikriausiai užsiimančiais nelegalia veikla (iš dalies dažnai taip ir yra: ir tenka klausti, ar taip neatsitinka dėl to, kad tiesiog legali veikla jiems neprieinama). Knygoje labai daug temų: ir Korėjos identitetas, ir korėjietiškas charakteris, ir susiskaldymas tarp Šiaurės ir Pietų, kuris dažnai turi tiek prasmės kiek jos turėtų susiskaldymas tarp Raseinių ir Tauragės rajonų, ir žmonių be tėvynės tema, ir noras būti gerbiamam, noras kažko siekti, bet kartu nesugebėjimas paleisti savo praeities. Skaityti toliau…

James Cortada IBM istorija

James Cortada dirbo IBM berods 45-erius metus ir, išėjęs į pensiją, parašė virš septynių šimtų puslapių knygą apie šios kompanijos istoriją. Nemanau, kad „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“ pretenduoja būti labai objektyvi – tai žvilgsnis į IBM ilgamečio darbuotojo akimis, be didelės kritikos, daugiausia tik su nuomonėmis „iš vidaus“. Tad nereikia stebėtis, jog kompanija piešiama beveik vien tik teigiamomis spalvomis: inovacijų lyderė, technologijų etalonas ir panašiai. Skaityti toliau…

Stefan Zweig: Vakarykštis pasaulis

Jei kam nors iš tėvų kartos užsimeni, kad skaitai Stefano Zweigo knygą, jie kaip mat ima suprantamai linkčioti galvomis – „taip, taip, žinom tokį, daug esu skaitęs“. Pasirodo, tai tarpukariu buvo kone populiariausias Europos rašytojas, nors dabartinei kartai jis beveik negirdėtas. Aš pats jo nieko nesu skaitęs, net ir pavardė buvo mažai žinoma. Zweigo „Vakarykštis pasaulis“ labai gerai atskleidžia intelektualų gyvenimą ir nuotaikas Europoje nuo 1900-ųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo. Skaityti toliau…

Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika.

Na taip, ši 1326-aisiais metais rašyta knyga tikrai ne kiekvienam: joje begalė mūšių aprašymų ir beveik lietuviškai skambančių vietovių pavadinimų, bet jos nerekomenduočiau atsitiktiniam skaitytojui, nebent jis fanatiškai domisi šių kraštų viduramžių istorija. Perskaitęs Prūsijos žemės kroniką sužinojau: Prūsai gyveno nuo pat Vyslos iki Nemuno (beveik nuo Gdansko iki Gardino) Sūduviai buvo laikomi prūsų gentimi Dauguma kryžiuočių-prūsų karo mūšių buvo tiesiog kaimų bei pilių deginimas ir plėšimas – kariuomenės atvirame lauke susikaudavo ne taip jau ir dažnai Neretai tie „mūšiai“ – tai saujelė vyrų, netikėtai puolančių baliavojantį kaimą Prūsai ir baltų gentys stipriai gėrė jau prieš 700 metų, tad tiek Valančiaus, tiek Verygos kova tėra pūtimas prieš vėją: Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Skaityti toliau…

Philip Augar: „The Bank That Lived a Little“

Kažkaip vasara – ne knygų skaitymo metas, bet ši knyga apie vilniečiams žinomą britų banką Barclays grąžino mane į kasdienio skaitymo ritmą. Perskaičiau stebėtinai greitai, nors kitos, dar anksčiau pradėtos knygos vis dar dūla ant spintelės. Kad ir kaip mums Barclays vardas primena pirmąsias itin stambias investicijas į Lietuvos paslaugų sektorių, apie tai knygoje nieko nerasime: operacijų skyriaus perkėlimai tiesiog neįdomu ir ne tiek jau svarbu. Barclays turėjo žymiai daugiau problemų. Skaityti toliau…

Philippa Perry: „The Book You Wish Your Parents Have Read“

Pirkau šią knygą dėl labai gerų vertinimų, bet, švelniai tariant, nusivyliau. O gal ne tiek nusivyliau, bet kažkaip nesutapo mano ir autorės požiūris ir filosofija. Knygoje galima rasti gerų patarimų apie vaikų auklėjimą ir jų emocinio intelekto ugdymą, bet jie kažkaip man buvo užgožti pirmojo skyriaus pagrindinės minties: jei su vaiku neturi kantrybės tai tikriausiai čia tavo vaikystės trauma, nes tėvai tavimi tinkamai nesirūpino. O jei manai, kad vaikystės traumos neturi, tai tik bėgi nuo savo psichologinių problemų ir nedrįsti sau to pripažinti – žodžiu, tau reiktų psichologinės pagalbos. Skaityti toliau…

Suzy Hansen: „Notes on a Foreign Country: An American Abroad in a Post-American World“

Iš tiesų nusipirkau šią knygą manydamas, kad tai knyga apie Turkiją JAV piliečio akimis. Na, ji kažkiek apie Turkiją, bet labiausiai apie pačią JAV. Autorė nemažai laiko gyveno Stambule, keliavo po Egiptą, Afganistaną, Iraką, ir šioje knygoje aprašė, ką šių šalių gyventojai mano apie Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip galima nuspėti, galvoja jie ne per daug pozityviai, nors dar prieš kokį pusšimtį metų į amerikonus žiūrėjo su entuziazmu akyse. Anti-Americanism is not some bitter mental disorder inflamed by conspiracy theories and misplaced furies and envy. Skaityti toliau…

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan. Skaityti toliau…

Jenny Odell: „How To Do Nothing“

Prisipažįstu, kad mane suviliojo pavadinimas ir labai geras reitingas Goodreads svetainėje: tikėjausi lengvos kone self-help stiliaus knygos apie skaitmeninę detoksikaciją, kažko panašaus į Cal Newport rašinius. Gavau kiek daugiau, bet labiau klausimais nei atsakymais. „How to Do Nothing“ galima rasti daug filosofijos apie individualizmą, išsiskyrimą nuo minios, nepasidavimą laiko tėkmei. daug vietos apmąstymams, kodėl reikia daryti taip kaip visi, ar nevertėtų sustoti ir giliau apmąstyti prasmę vietoje automatinio skrolinimo per socialinių tinklų naujienas, ar gal tiesiog atsijungti nuo minios gamtoje. Skaityti toliau…

Hooman Majd – „The Ayatollah Begs to Differ“

Labiausiai gaila, kad ši knyga rašyta prieš daugiau nei dešimtmetį, 2008-aisias. Nors tikriausiai iraniečių mąstymas nuo to laiko nepasikeitė, bet politiniai vėjai kažkiek kinta net ir pačiame Irane: kaip tik buvo aprašomas laikas, kai prezidentą Khatamį pakeitė Ahmedinedžadas, o šis jau septyneri metai kaip nebe prezidentas. Bet galų gale tai ne taip svarbu, nes pagrindinė galia ne prezidento, o religinio lyderio Ali Khomenei rankose. Autorius Hooman Majd yra JAV gyvenantis iranietis (persas), kurio tėvas dar šacho laikais buvo ambasadorius. Skaityti toliau…

Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“

Kaip ir kitos literatūros Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos, tai (atrodo) stipriai redaguotos, labai jautrios, skaudžios ir asmeniškos žmonių papasakotos istorijos. Šį kartą – tų, kurie išgyveno Černobylį, matė mirtį, baimę, priverstinį iškraustymą, aplinkinių skausmą, sisteminį fatalizmą ir gal ne iki galo sugebėjo suprasti, kas yra radiacija. Jeigu serialas „Černobylis“ labiau atskleidė valdžios ir „sistemos“ problemas – norą slėpti, nepripažinti klaidų ir pan – tai šioje knygoje to maža. Paprasti žmonės dažniausiai kalba apie savo paprastus gyvenimus, apie tai, kad valdžia neleidžia jiems grįžti namo ir aiškina apie kažkokią sunkiai suvokiamą radiaciją. Skaityti toliau…

Jurgis Kunčinas „Tūla“

Jurgio Kunčino „Tūla“ turbūt būtų galima priskirti prie moderniosios lietuvių klasikos, ji iš tiesų kažkiek panaši į Gavelio „Vilniaus pokerį“. Gal man net artimesnė, nes joje rašoma apie Užupį, Filaretus ir tuos kelis namus Malūnų gatvėje, aplink kuriuos praleidau nemažai laiko: o kai pasakojama apie tas vietas, kur kiekvienas akmuo artimai pažįstamas, tai nori ar nenori, bet knyga įtraukia. Panašiai buvo ir su pirmąja „Silva Rerum“ – ją irgi skaičiau dėl vienuolyno, kuriame kaip tik tuo metu dirbau, aprašymo. Skaityti toliau…

Adomas Mickevičius: lenkų tautos knygos

Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba. Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms. Skaityti toliau…

Kelionės dervišo apsiaustu

Nepasakyčiau, kad Isambard Wilkinson knyga „Travels in a Dervish Cloak“ būtų kažkuo ypatingai sužavėjusi, bet kažkiek Pakistano gyvenimą visgi nušvietė. Autorius buvo Daily Telegraph karo žurnalistas ir Pakistane gyveno kelis metus, nors jo ryšys su šia šalimi žymiai senesnis: jo močiutė gyveno ten dar Britų valdymo laikais, ir kasmet vykdavo pas įtakingą draugę atostogų. Pakistanas – labai nevienalytė šalis, susidedanti iš keletos regionų, kuriuose galioja savi įstatymai ir papročiai, karaliauja vietiniai karaliukai, ir nebūtinai klauso centrinės valdžios (ir dažnai priešingai, net su ja kovoja). Skaityti toliau…

Kodėl mes miegame

Gerai, prisipažinsiu: nuo tada kai perskaičiau šią knygą mano žmona jau pradėjo vadinti sektantu ir vis nedrąsiai klausinėja ar nenusprendžiau tapti veganu ar imtis dar kokių radikalesnių pokyčių. Neslėpsiu, tai labai įtaigi knyga apie miego svarbą. Pradėjau eiti žymiai anksčiau miegoti ir sumažinau savo kavos vartojimo įpročius: kasnakt miegu kone valanda ilgiau nei anksčiau. Matthew Walker knyga „Why We Sleep“ detaliai, remdamasi begale mokslinių tyrimų, išaiškina, ką mums duoda miegas, ir kodėl labai labai svarbu kiekvieną naktį gerai išsimiegoti. Skaityti toliau…

Olga Tokarczuk: „Bėgūnai“

Olga Tokarcuk už knygą „Bėgūnai“ yra gavusi tarptautinę Man Booker premiją, o ir pati neseniai tapo Nobelio literatūros premijos laureate, tad negalėjau susivaldyti ir perskaičiau ją žymiai anksčiau nei planavome knygų klube. Knygos vienijanti tema – keliavimas, ir jo metu sutikti žmonės, kelionių filosofija ir psichologija. Daugiau nei šimtas pastebėjimų, istorijų, tikras malonaus skaitymo lobynas. Daug netikėtų atradimų, daug kur reikia stabtelti pagalvoti: gal ne taip įtaigu kaip Borges, bet kažkuo panašu. Skaityti toliau…

Pradingusios Europos karalystės

Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo. Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos. Skaityti toliau…

Knygų klubo sąrašas 2020-iesiems

Jau yra tapusi tradicija, kad gruodžio mėnesį prie vyno taurės susidėliojame Knygų klubo knygų sąrašą kitiems metams. Atrodo, kad šiemet labai daug tikrai klasikinių knygų, kurias, nors ir esu skaitęs prieš kokį dešimtmetį, bet vėl bus įdomu paimti į rankas – dažnai taip būna, kad augant gyvenimo patirčiai, tas pačias knygas matai visai kitoje šviesoje. Šiemet išbandysime ir dar vieną naujovę. Kadangi mėgstame įtraukti į sąrašą tokių žanrų kurių patys vargu ar prisiverstume skaityti, šiemet atėjo eilė poezijai. Skaityti toliau…

Čia ne propaganda

Naujoje Peter Pomerantsev knygoje „This is NOT Propaganda: Adventures in the War Against Reality“ rašoma: Glastnost metu atrodė, jog tiesa visus išlaisvins. Diktatoriai taip jos bijojo, kad stengėsi tiesą užgniaužti. Bet kažkas radikaliai pasikeitė. Dar niekada nebuvo tiek galimybių prieiti prie tiek daug informacijos ir faktų, bet atrodo, jog jie prarado savo galią. Nieko naujo tame, kad politikai meluoja, bet naujoviška tai, jog jie net su pasididžiavimu stengiasi parodyti, jog jiems visai nesvarbu, ar jie kalba tiesą ar ne. Skaityti toliau…

Kaip miršta demokratijos

Tuoj po „Kabinetas 339“ ėmiausi skaityti Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knygą „How Democracies Die: What history Reveals about Our Future“. Nors knyga daugiausiai apie JAV reikalus ir Donaldą Trumpą, bet natūralu, kad nuolat sau uždavinėjau klausimus ir apie mūsų jauną demokratiją. Peržvelgdami daug istorinių pavyzdžių (Hitleris, Musolinis, Pinočetas, daugelis Lotynų Amerikos diktatūrų, dabartinė Lenkija ir Vengrija, Turkija ir pan) autoriai pastebi, jog dažniausiai civilizuotose šalyse diktatūros atsiranda ne per labai aiškų valstybės perversmą, kai valdžia vieną naktį užgrobiama jėga – dažniausiai diktatoriai išrenkami demokratiniu būdu. Skaityti toliau…

Kabinetas 339

Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra. Skaityti toliau…

Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Pasirodo, pirmą kartą „Avies medžioklę“ perskaičiau 2010-aisiais. Matyt, nepaliko didelio įspūdžio, nes nelabai net tą faktą prisimenu. Net įrašo šiame dienoraštyje apie ją neradau. Prieš keletą savaičių skaičiau šią knygą antrą kartą, mat šiandien ją turėjome aptarinėti knygų klube. Pradinė reakcija buvo „meh“, bet visgi mintims kiek susitupėjus, vertinčiau ją gana pakenčiamai. Murakami populiarumas vis dar man nesuprantamas (kaip ir beje, kitiems knygų klubo nariams) – knygos gylis lėkštokas, nors tarp visų klaidinančių bei netikėtų labirinto posūkių tikriausiai galima įžvelgti daug ką. Skaityti toliau…

Lietuvos totoriai XIX amžiuje

2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“. Skaityti toliau…

Erika Fatland: „Sovietistan“. Kelionės po Vidurinę Aziją.

Post-sovietiniais vidurinės Azijos „stanais“ domiuosi gana epizodiškai: kažkada seniai (2005-aisiais) kelis mėnesius atidžiai teko sekti jų naujienas, nes po Tulpių revoliucijos jie galėjo tapti nauja įdomia investicijų kryptimi. Deja, tai užgeso su Andižano skerdynėmis. Tada vėliau, praėjus penkeriems metams, skaičiau Paul Bergne knygą apie Tadžikistano istoriją „The Birth of Tajikistan“. Pamenu tik tiek, kad tie kraštai buvo labai atsilikę, ir bent jau kažkiek sovietai už ausų juos tempė į šviesą. Bent jau skaityti kai kuriuos išmokino. Skaityti toliau…

Loreta Anilionytė – „O kas po to?“

Apie Loretą Anilionytę sužinojau gana atsitiktinai, skaitinėdamas komentarus apie nediduką lietuviškos literatūros skandaliuką, nuraibuliavusį internete, kai naujausia Sabaliauskaitės knyga „Petro imperatorė“ nebuvo nominuota kokiai tai premijai. Kažkas komentaruose teigė, jog Sabaliauskaitė gana primityvi rašytoja, ir jai visai ne vieta lietuviškų rašytojų žvaigždyne, ypač kai yra tokių rašytojų kaip Anilionytė. Kadangi šią pavardę išgirdau pirmą kartą, pasigooglinau, susiradau jos knygą senų knygų svetainėje ir nusipirkau. Na, perskaičius „O kas po to?“ gal jo nelaikyčiau pačiu stipriausiu visų laikų lietuvišku romanu, bet šarmo jame yra nemažai. Skaityti toliau…

Lenkija: šalis kažkur mėnulyje

Vienas iš paskutinių nusisekusių laimikių, netikėtai surastas atsitiktiniame dėvėtų knygų knygyne Londone, buvo Michael Moran knyga „A Country in the Moon: Travels in Search of the Heart of Poland“. Iš skaitytojų atsiliepimų ji neatrodo puiki knyga, bet man ji kažkaip sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasirodė tobulas 90-ųjų postsovietinės erdvės paveikslas paprasto vakariečio akimis, dažnai persmelktas Žečpospolitos romantizavimu ir istoriniais pasakojimais apie Šopeną, lenkų (ir lietuvių) didikus, jų laisvės troškimą, ekscesus, keistenybes ir pan. Skaityti toliau…

Nesitikėkite atsikratyti knygų

Būtent taip vadinasi Umberto Eco ir Jean Claude Carriere pokalbių apie knygas knyga. Du intelektualai, knygų kolekcionieriai, įdomiai kalbasi apie knygų reikšmę, ar jos išnyks, kas jose juos žavi, pasakoja apie savo knygų kolekcijas (kiekvienas turi keliasdešimt tūkstančių knygų biblioteką), kokias knygas pasilieka, kurių ieško įsigyti ir pan. Visai įdomus pafilosofavimas, pasakojimai apie inkunabulus (knygas, išleistas nuo Gutenbergo Biblijos iki 1500-ųjų), kokios knygos išlieka iki mūsų, o kokios – ne, ir panašiai. Skaityti toliau…

Adam Kay – „Dabar tau skaudės“

Gydytojų darbas sunkus. Nežmoniškai sunkus. Budėjimai, viršvalandžiai, stresas, graužatis, kad ne viską iki galo padarei tam, kad išgelbėtum gyvybę, maži pinigai (nors su tuo gal ir galima ginčytis – tiesiog pinigai maži, jei dirbama vien tik valstybiniame sektoriuje), nuovargis, ilgi studijų metai. Kraujas, mirtys, skausmas. Tam reikia pasišventimo. Adam Kay knyga yra juokingų (ir šokiruojančių) pasakojimų apie gydytojo rezidento darbą rinkinys, ir jis tikrai puikiai valdo klaviatūrą. Deja, to negalėčiau pasakyti apie lietuvišką vertimą, nes jis tikrai daugelyje vietų trukdė skaityti. Skaityti toliau…

Kristina Sabaliauskaitė – „Petro imperatorė“

Antrosios Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo žmonos Martos Skowronskos istorija tikrai įdomi: tėvai lyg nuo Minsko (nors iki galo to niekas negali įrodyti), augusi Latvijoje Baltijos vokiečių šeimoje, karo su švedais metu paimta į nelaisvę, sekso vergė, tampa caro meiluže ir galų gale – imperatoriene (tiesa, valdo tik porą metų). Neraštinga pelenė „iš Vakarų“, pakilusi iki carienės. Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama. Skaityti toliau…

Česlovas Milošas – „Isos slėnis“

Šiek tiek gėda, kai Nobelio literatūros premijos laureatas užaugęs Lietuvoje, o aš nesu skaitęs jokios jo kūrybos. Spragą užtaisiau, bet gana sunkokai. „Isos slėnis“ – tai tarpukario Lietuvos kaimas Milošo vaikystės akimis. Su ryškiais personažais, suskilusia visuomene, dar ne iki galo išvarytais velniais. Dvare augantis ir labiau lenkas nei lietuvis berniukas sunkiai ieško savo vietos: nei jis gali didžiuotis savo šeima, kuri net savo šlėktišką išdidumą baigia prarasti, nei savo pasiekimais medžioklėje. Skaityti toliau…

Kaip galvoja prancūzai

Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir Haareesingh „How the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus. Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje. Skaityti toliau…

Goldman Sachs pardavimų principai

Neseniai perskaitytoje Goldman Sachs istorijoje man užkliuvo vieno iš jų vadovų suformuluotos taisyklės pardavėjams. Jomis Goldman Sachs bankas vadovavosi tuo metu, kai stengėsi įeiti į Europos rinką: aštuoniasdešimtaisiais jie Europoje tebuvo mažai kam žinoma amerikiečių kompanija, visiškai be klientų ir be jokios įvykdytų sandorių istorijos. Taisyklės šios: Negaišk laiko stengdamasis atvesti klientą, kurio šiaip jau ir nelabai nori turėti. Dažniausiai sprendžia vadovas, o ne vidurinės grandies vadybininkas. Ar pažįsti tą vadovą? Skaityti toliau…

Robertas Luisas Stivensonas Samoa salose

Ši Joseph Farell knyga apima dvi man neįprastas temas: škotų rašytojo Roberto Luiso Stivensono, kuris žymus tuo, kad parašė „Lobių salą“ gyvenimą bei atokių Ramiojo vandenyno Samoa salų istoriją. Pasirodo, ieškodamas geresnio klimato savo sveikatai taisyti, rašytojas daug plaukiojo po Ramųjį vandenyną ir galų gale nusprendė apsistoti Samoa salose, kuriose iki pat mirties pragyveno ketverius metus. Vietiniams gyventojams jis labai patiko, iki šiol jis ten labai gerbiamas, jo name įrengtas muziejus, o kapavietė iš pagarbos slepiama – atvykęs į Samoa salas Stivensonas labai kritiškai vertino JAV, Vokietijos bei Britanijos politiką Samoa atžvilgiu, tapo kone Samoa tautos patriarchu, nes nuolat žiūrėjo jų interesų. Skaityti toliau…

David Sedaris: „Naked“

Šią knygą radau naujai atrastame Joe Sandoe knygyne Londone: tas trijų aukštų suspaustas knygynėlis kimšte prikimštas įvairiausių įdomių knygų. Viskas sugrūsta nugarėlėmis į pirkėją, tad esi priverstas jas traukioti, vartyti ir nepajauti, kad jau į krepšį susirinkai tiek keistenybių, kad kelionei namo teks pirktis naują lagaminą. Taip ir turi atrodyti idealus knygynas. Tad naršant po lengvesnių skaitalų skyrių pastebėjau, kad jame yra gal penkerios David Sedaris knygos. Apie šį humoro rašytoją nieko nebuvau girdėjęs, tad nusipirkau vieną jo knygą paragavimui. Skaityti toliau…

Charles D. Ellis: „The Partnership“

Skaičiau šią knygą keturis mėnesius. Nors ne. Pradėjau ją skaityti dar prieš dešimtmetį, vos tik jai išėjus. Tuomet jos nepabaigiau – buvo krizė, buvo kitų reikalų, o šis storas veikalas reikalavo daug dedikacijos: šiemet teko pradėti jį iš naujo. Po dešimtmečio įspūdžiai apie Goldman Sachs ir pačią finansų industriją kiek pasikeitę, nors knyga vis tiek patiko. The Partnership yra knyga apie vieno (pačio) garsiausio investicinio banko Goldman Sachs istoriją. Joje išsamiai rašoma apie taip, kaip buvo kuriamos vienos ar kitos verslo linijos, kokiais principais buvo vadovaujamasi, kaip jiems pavyko įeiti į vieną ar kitą rinką ir panašiai. Skaityti toliau…

Madeline Miller: „Circe“

Senovės graikų mitologijos mėgėjams ši knyga – tikras skanumynas. Na, bent jau antroji jos pusė, kai jau pagaliau nimfa Kirkė susitinka su Odisėju. Per pirmąją knygos pusę stūmiausi ne taip greitai, nes atrodė, jog rašytoja skuba papasakoti absoliučiai visus graikų mitus, kuriuose minima Kirkė: Prometėjo, atnešusio žmonėms ugnį, Ikaro, pakilusio per arti saulės, Minotauro, uždaryto labirinte, Scilės, rijusios jūreivius, istorijos. Net nelabai aišku, kokią tai turi reikšmę Kirkės personažui – herojai ir pasakojimai per daug greitai keičia vienas kitą, o knyga pradeda panašėti į vadovėlį. Skaityti toliau…

Rūta Oginskaitė. „Gib a kuk. Žvilgtelėk“

Perskaičius Kanovičiaus „Miestelio romansą“, žmona tuoj pat nupirko ir Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičių šeimyna knygą „Gib a kuk. Žvilgtelėk“. Kadangi Kanovičius man buvo visiškai naujas atradimas, tai ir šioje knygoje radau daug ko naujo – pasirodo, jis labai produktyvus rašytojas, scenaristas ir netgi poetas. Daug girdėtų kūrinių pavadinimų nebuvau su juo susiejęs, o pasirodo, kad jo rankos prie jų daug prisidėję („Niekas nenorėjo mirti“, „Nusišypsok, mums, viešpatie“, …). Kuklus, inteligentiškas, nesusireikšminęs: pokalbiuose jaučiasi platus apsiskaitymas ir nuoširdi šiluma. Skaityti toliau…

Will Storr: The Science of Storytelling

Istorija turi prasidėti kažkuo šiek tiek keistu, tam kad užkabintų nuo pat pirmo sakinio. Laikrodis mušė tryliktą valandą. Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Tada supažindinama su pagrindiniu veikėju – jis turi būti lengva pamėgti, jo bruožai turi būti tiek žmogiški, kad skaitytojui su juo būtų lengva susitapatinti. Kiekviena istorija – pagrindinio veikėjo transformacija. Gal jis turi kokią keistą savybę ar įsitikinimą, gal kitokį požiūrio tašką. Skaityti toliau…

Nick Bostrom: „Superintelligence“

Kai perskaičiau Max Tegmark’o „Life 3.0“, buvau piktas – tema įdomi ir aktuali, bet skaitai ir supranti, kad autoriui kompetencijos dirbtinio intelekto klausimais mažokai. Tad ėmiausi Nick Bostromo knygos „Superintelligence“, nes ją dauguma laiko žymiai rimtesne. Šioje knygoje esminiai skyriai yra patys pirmieji, kuriuose diskutuojama apie tai, kada (ir ar iš vis) įmanoma pasiekti dirbtinio intelekto sprogimą: kada jau turėsime tokį dirbtinį intelektą, kuris pats besimokydamas mus aplenks savo protu. Visi kalbinti ekspertai teigė, jog arba po kokio šimtmečio, arba niekada. Skaityti toliau…

Joseph Frank: Vilnius XIX amžiuje. Atsiminimai

Suvalgiau šią storoką knygą per dvi dienas. Ne visos dalys buvo labai įdomios, kai ką norėjosi praleisti, bet Vilniaus gyvenimas XIX amžiaus pradžioje atsiskleidė ryškiomis spalvomis. Josefas Frankas – garsus austrų kilmės gydytojas, pakviestas į dėstyti medicinos į Vilniaus Universitetą. Į Vilnių jis atvyko kartu su savo tėvu, dar žymesniu gydytoju, kuris Vilniuje užsibuvo tik labai trumpai, mat jam greitai buvo pasiūlyta kraustytis į Peterburgą ir tapti asmeniniu caro šeimos gydytoju. Skaityti toliau…

Grigorijus Kanovičius: „Miestelio romansas“

Pasirodo, mano galvoje gajus stereotipas: jeigu knyga apie žydus, tai būtinai apie Holokaustą. Skaitai ir lauki, kada jau ten prasidės baisybės. Spėlioji, kas išgyvens, o kas ne. Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“ buvo kitoks: kažkiek antrasis pasaulinis karas paliestas, bet didžioji knygos vertybė yra gražiai išpieštas tarpukario Lietuvos žydiško miestelio Jonavos gyvenimas. Šiuose Kanovičiaus vaikystės prisiminimuose telpa labai daug: ir žydiška pasaulėžiūra, ir tautos išmintis, ir požiūrio į politiką, pinigus, vietą pasaulyje skirtumai. Skaityti toliau…

Miglė Anušauskaitė: „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“

Apie Greimą ir jo semiotikos teorijas nelabai ką iki šiol esu girdėjęs, ir, jei ne šie komiksai, tikriausiai ir toliau nieko nebūčiau žinojęs. Na, gal ir viena ausim apie tai, kad lyg ir teoriškai jis kažką panašaus veikė kaip Umberto Eco: tyrinėjo visokias tekstus ir ieškojo gilių prasmės ženklų. Lietuviškam komiksui papasakoti ką nors prasmingo tokia sunkia semiotikos tema yra nemenkas iššūkis, ir Miglė su juo puikiai susidorojo. Komiksas smagus ir įdomus, praryjamas per vieną trumpą vakarą. Skaityti toliau…

Nicholas Reeves – „Akhenaten: Egypt’s False Prophet“

Dar mokyklos laikais turėjau tam tikrą obsesiją Senovės Egiptui. Faraonai atrodė tokie dieviški, tiek toli pažengę, lyginant su kaimynais, tiek daug pasiekę civilizacijoje ir kultūroje. Sąsiuvinyje paišydavausi hieroglifus ir skaitydavau visas knygas, kur tik buvo minimas Egiptas. Turbūt pati mįslingiausia asmenybė Senovės Egipto istorijoje yra faraonas Achetatonas: jis kone pirmasis, nustūmęs visus senuosius dievus, perėjo prie monoteizmo. Amonas Ra ir visas dievų panteonas liko senojoje sostinėje, o Achetatonas ėmėsi kurti Atono kultą – nuo šiol vienintelis dievas turėjo būti saulė Atonas ir jo įsikūnijimas pasaulyje pats faraonas (ir jo karalienė Nefertitė). Skaityti toliau…

Umberto Eco – „Faith in Fakes: Travels in Hyperreality“

Tai jau trečia mano skaityta Umberto Eco esė knyga. Prieš dešimtmetį skaičiau „How to Travel with Salmon“ – tuo metu patiko; prieš pusantrų – „Pape Satan Aleppe“ – gal ir nieko, o ši – ne itin užkabino. Kai kuriuos straipsnius suskaičiau visai su malonumu, bet kai kuriems man pritrūko jėgų reikiamai stipriai sukaupti dėmesį: visgi man labiausiai limpa arba jo labiau moksliškesnės knygos („Atviras kūrinys“, „Tobulos kalbos paieškos Europoje“), arba grožinė literatūra: 1970-aisiais rašytuose komentaruose Italijos publicistikoje pilnai nepagaunu kultūrinio konteksto (na, žinau, kas buvo Aldo Moro ir raudonosios brigados, bet toks jausmas, kad you had to be there), o giliame intelektualiniame diskurse jaučiuosi silpnas skęstantis plaukikas. Skaityti toliau…

Robert Byron: „The Road to Oxiana“

1933-iaisiais anglas Robert Byron išsiruošė į beveik metus trukusią kelionę į po Iraną ir šiaurės Afganistaną, ten kur teka upė Amudarja, graikiškai vadinta Oksu (todėl ir „kelias į Oksianą“). Šios kelionės dienoraštis tapo kone pirmąja tokia nusisekusia kelionių knyga pasaulyje, ir neveltui. Knygoje daug humoro, aštrių posakių, pastebėjimų apie politiką, persų bei afganų gyvenimo būdą, o ir pati kelionė ne ka prastesnė už geriausias „Top Gear“ serijas. Tik autorius keliauja po svetimas ir jau tuo metu pavojingas šalis be didelės palaikymo komandos, vis įveikdamas gamtos stichijas, nepatiklius valdininkus, ir kitokias kliūtis. Skaityti toliau…

Hermann Hesse: „Stiklo karoliukų žaidimas“

Iki kai kurių knygų reikia priaugti. Hesės „Stiklo karoliukus“ net kelis kartus bandžiau įveikti prieš kokį dešimt-penkioliką metų, bet vis nesėkmingai: lėtas, nuobodokas pasakojimas, beveik niekas knygoje nevyksta, nuobodu. O štai šiemet perskaičiau su didžiuliu malonumu – subrendau tiek, kad knygoje dėstoma gyvenimo filosofija bei lėta ir rami jos tėkmė kaip tik pataikė į dešimtuką. Knygoje piešiamas žaidimų magistro Knechto („tarno“) paveikslas – kone idealaus lyderio istorija: darbštus, netrokštantis valdžios žmogus, nesimėgaujantis galia, kuklus, protingas, džiugiai prisiimantis likimo naštą. Skaityti toliau…

Tara Westover: „Apšviestoji“

Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis. Skaityti toliau…

Marina Abramovič: „Walk Through Walls“

Autobiografija visada lieka autobiografija – kai kurie dalykai atrodo pagražinti, gal kas ir nutylėta, kas nors pašviesinta, sušvelninta, bet galų gale tai atspindi autoriaus požiūrį į savo nueitą kelią. Marina Abramovič – viena garsiausių performansų menininkių pasaulyje, tikra performansų „močiutė“, ne kartą plėtusi šio žanro ribas ir ne kartą šokiravusi žiūrovus. Nors Marina ir stengiasi save nupiešti kaip itin stiprią asmenybę, kuri gali visur „eiti kiaurai sienas“ bei viską nugalėti, artodo, kad tai kartu ir sulaužyta siela: privilegijuota vaikystė aštuonių kambarių bute (kas Jugoslaviško socializmo realybėje yra neįtikėtina prabanga) tarp nuolat konfliktuojančių tėvų, savęs žalojimas, žaidimai su mirtimi, fatalizmas. Skaityti toliau…

Johann Hari: „Lost Connections“

Šią knygą nusipirkau per Ezra Klein podcastą išgirdęs interviu su jos autoriumi. Johann Hari populiariai ir aiškiai susistemino šiuolaikines mokslines žinias apie depresiją ir jos priežastis. Ir nors žinios apie depresiją nėra tai, kas man šiuo metu itin aktualu, bet bendri pastebėjimai apie tai, kas žmones daro laimingus, pasirodė intriguojantys. Pasirodo, JAV (o gal ir Lietuvoje, nesu tuo tikras) vis dar labai populiaru depresiją gydyti antidepresantais: vyrauja požiūris, kad depresija tai tiesiog kažkas chemiškai ne visai tvarkingai susidėlioję paciento smegenyse, o tą lengviausia išspręsti atstatant cheminį balansą. Skaityti toliau…

Mark Twain, Charles Warner: „The Gilded Age“

Paauksuotas amžius – toks laikotarpis JAV istorijoje, kur viskas lyg ir tviska auksu, bet giliau pakapsčius tikro aukso rasi nedaug. XIX amžiaus pabaigą ir laikus po JAV pilietinio karo vaizduojantis Marko Tveno bei Charles Warner’io romanas buvo toks įtaigus, jog davė pavadinimą ištisai erai. Nepasakyčiau, kad ši knyga skaitėsi lengvai ir maloniai: nemanau, kad tai aukščiausi Marko Tveno literatūriniai pasiekimai. Tačiau to meto dvasia atskleista labai neblogai. Lygiai kaip ir kai kurie dabartinės JAV politikos bruožai: lobizmas, korupcija, valstybės lėšų švaistymas savo politinei galiai bei finansinei gerovei kurti. Skaityti toliau…

John D. Caputo. „Truth“

Kaip ir dauguma filosofijos knygų, ši nebuvo pati lengviausia, ir kai kuriuos puslapius turėjau versti įtempęs smegenis bei valią. Bet, nepaisant to, šis gana trumpas pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tiesos sąvoka filosofijos istorijoje man patiko. Patiko dar ir todėl, kad gana aiškiai išdėstė skirtumą tarp modernistinio ir post-modernistinio požiūrio į pasaulį: modernizmas linkęs viską sudėti į atskirus stalčiukus, sukaterogizuoti, priskirti baltai arba juodai. Post-modernizmas dažnai perlenkia lazdą į kitą pusę: nieko nėra absoliutaus, viskas priklauso nuo požiūrio taško, yra tik pilkų atspalvių spektras. Skaityti toliau…

Lewis Carroll: The Annotated Alice

Pirmoji šių metų Knygų klubo knyga pasitaikė trumpa ir lengva – pasirinkome skaityti Lewis Carroll „Alisą stebuklų šalyje“. Kadangi ne kartą ją esu lietuviškai skaitęs vaikystėje, ėmiausi išsamesnio varianto: originalios angliškos Alisos su visais paaiškinimais ir anotacijomis. Paaiškinimai pravertė. Knygų klubo vertinimai buvo gana nevienareikšmiai: vieniems Alisoje per daug nesąmonių ir per mažai prasmės, kitiems ji per daug vaikiška, tretiems ji dvelkia vaikystės nostalgijos kvapu, dar kitiems tai tiesiog crazy knyga, ir net neaišku ar tinkanti vaikams. Skaityti toliau…

Varlam Shalamov: „Kolyma Tales“

Solženicyno (kiek nustebau, kai pamačiau kaip rašoma jo pavardė lietuviškai) „Gulago archipelago“ nesu skaitęs, bet bent jau esu apie ją girdėjęs. Varlamo Šalamovo „Kolymos istorijų“ nebuvau nei skaitęs, nei apie jas girdėjęs. Tiesą sakant, ir labiau nei aš skaitančiam vakarų pasauliui autorius visai nežinomas, bet Tyler Cowen iš marginalrevolution.com šios knygos anglišką leidimą laiko viena geriausių šių metų skaitinių. Neklydo. Įspūdinga. „Kolymos istorijos“ yra trumpi pasakojimai apie tremtį ir priverstinį darbą aukso kasyklose tolimojoje Šiaurėje, Magadano apylinkėse. Skaityti toliau…

Roberto Calasso: „The Ruin of Kasch“

Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą, marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus. Skaityti toliau…

Max Tegmark – „Life 3.0“

Jau senokai skaitoma knyga mane taip erzino: nuolat norėjosi su autoriumi nesutikti ir nurašyti jį kaip nieko nesuprantantį naivų hipsterį. Paviršutiniškas tekstas, pilnas gal ir įdomių, bet dažniausiai visiškai neesminių pastebėjimų, užteptas riebiu sluoksniu autoriaus sutiktų žymių žmonių pavardžių. Buvimas fiziku visai neužtikrina, jog supranti dirbtinio intelekto problemas, juolab, kad jos daugiau filosofinės / humanitarinės, o ne iš tiksliųjų mokslų srities. Nors ir tiksliųjų mokslų problemos knygoje nušviestos skurdokai. Aišku, visai nepadeda ir tai, kad mano paties nuomonė apie dirbtinį intelektą labai skiriasi nuo autoriaus, bet būtent todėl ir noriu geriau suprasti Bostromo, Kurzweilo ir kitų požiūrį, kad tuoj tuoj pasaulį užvalgyt superprotingas dirbtinis intelektas. Skaityti toliau…

Knygų klubo sąrašas 2019-iesiems

Susidėliojome kitų metų knygų klubo skaitinių sąrašą. Gavosi toks ganėtinai snobiškas, jei nekreiptumėm dėmesio į Murakami. Sausis Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“ Vasaris Hermann Hesse „Stiklo karoliukų žaidimas“ Kovas Grigorijus Kanovičius „Miestelio romansas“ Balandis John Williams „Stouneris“ Gegužė Guzel Yakhina „Zuleicha atmerkia akis“ Birželis Julian Barnes „Laiko triukšmas“ Liepa William Gibson „Neuromancer“ Rugpjūtis ATOSTOGOS Rugsėjis Česlovas Milošas „Isos slėnis“ Spalis Boris Pasternak „Daktaras Živaga“ Lapkritis Haruki Murakami „Avies medžioklė“ Gruodis Virginia Woolf „Ponia Delovėj“ Iš viso buvo pasiūlyta virš šimto knygų, pilnas sąrašas šiame Google Sheets dokumente. Skaityti toliau…

Fredrick Backman – „Gyveno kartą Uvė“

Viena iš rekomenduotų knygų kitų metų knygų klubo sąrašui buvo „Gyveno kartą Uvė“. Knyga apie bambeklį senuką, nepatenkintą visu pasauliu, ir vis besiruošiantį nusižudyti, bet per visokius trukdžius ir jį „biesinančius“ žmones nesugebantį to padaryti. Galų gale jis visgi suranda gyvenimo prasmę, nors aplink vien kretinai ir nieko neišmanantys kvailiai. Knygą suvalgiau labai greitai, ji su geru humoru, bet, aišku, nesunkiai nuspėjama. Kaip lengvam skaitymui – itin geras pasirinkimas. Pasirodo, Scanoramoje buvo rodomas ir pagal šią knygą statytas filmas – turėtų būti nebloga vakaro pramoga. Skaityti toliau…

Ką rekomenduotumėte perskaityti kitais metais?

Už kelių savaičių planuosime savo knygų klubo skaitinių sąrašą, tad prašau jūsų pagalbos: gal galite rekomenduoti savo mėgstamą grožinės literatūros knygą, kurią vertėtų perskaityti? Stengiamės kiekvienais metais įtraukti ir tokių žanrų knygų, kurių gal patys savo noru ir nepaimtume į rankas – tai padeda plėsti literatūrinį akiratį ir neužsivelti tik vieno autoriaus knygose. Būtų gerai, jei knyga būtų išleista lietuviškai, bet nieko tokio, jeigu yra tik angliškas leidimas. Labai tinka ir visiška klasika, kuriai mokykloje neliko deramo laiko – visiems patiko Dostojevskis, nors Iliadą pamėgau gal tik aš vienas. Skaityti toliau…

Tim Birkhead. The Wisdom of Birds. An Illustrated History of Ornithology

Šią knygą nusipirko žmona, nes ji domisi senovinėmis graviūromis – o paukščių graviūros ypač gražios. Tik graviūrų knygoje buvo kiek mažiau nei tikėtasi (nesupraskite neteisingai, jų tikrai nemažai, bet visgi joje yra ir gana daug teksto), tad knyga pateko į mano rankas. Kadangi kartas nuo karto man patinka perskaityti knygą apie tai, ko visiškai nenutuokiu, ornitologijos istorija puikiai tiko. Apie paukščius tikrai nieko iki tol nežinojau. O knyga buvo tikrai įdomi: tiek dėl to, ką galima sužinoti apie paukščius, tiek apie pačią mokslo istoriją. Skaityti toliau…

Ką perskaičiau spalį

Taip jau išpuolė, kad spalį teko daug skraidyti darbo reikalais, o tai reiškia, kad lėktuvuose turėjau nemažai laiko skaitymui. Be jau minėtos „Hyperfocus“ suskaičiau dar šešias knygas. Brandon Sanderson – „The Final Empire“ Šią pirmą Mistborn serijos knygą skaitėme knygų klube – tai buvo dar vienas bandymas susipažinti su fantazy stiliumi. Iki galo šio stiliaus kol kas neprisijaukinau, nors visgi skaičiau sunkiai atsitraukdamas. Netgi apibūdinčiau šią knygą kaip guilty pleasure: atrodo, ją perskaitęs ne daug kuo praturtėji, bet vis tiek skaitai kaip kokį junk food. Skaityti toliau…

Chris Bailey. „Hyperfocus“

Dar viena produktyvumo knyga, kuri savyje sukergia viską, kas šiuo metu šioje srityje madingiausia: mindfulness, meditacija, _getting things done, flow _ ir pan. Kaip ir neblogai, bet kartu ir nelabai kas naujo: atleistina, jei tai būtų pirmoji perskaityta knyga šia tema, bet kadangi tokių priskaitęs esu keliasdešimt, tai nenustebino. Kita vertus, vis tiek negaliu praeit pro tokias knygas ir nusiperku. Tikėtina, kad po keleto dešimtmečių atrodys gana keistai, kad produktyvumo temos yra vienos populiariausių, nors mūsų dėmesio trukmė vis trumpėja, o kuo toliau, tuo labiau mūsų produktyvumą žlugdo žvilgčiojimas į telefoną bei socialinius tinklus. Skaityti toliau…

Tamara Shopsin: „Stupid Arbitrary Goal“

Pasirodo, Niujorke yra žymus kišenės dydžio restoranas Shopsin’s, kuris gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį. Deja, jo įkūrėjas šiais metais mirė, o ši jo dukters knyga yra istorijų ir prisiminimų rinkinys apie jį patį ir jo žymųjį restoraną. O restoranas žymus visai ne tuo, kad ten dirba aukščiausio lygio virėjai ar baltomis pirštinėmis vilkintys padavėjai – priešingai, jame visada galėjai rasti išsidrėbusį rajono keistuolį, būti apšauktas, kad nežinai ko nori ir „išbanintas“ dėl to, kad kur nors parašei šio restorano apžvalgą (net ir labai teigiamą! Skaityti toliau…

Adam Zamoyski. „Poland: A History“

Pasiskaityti apie Lenkijos istoriją mane privertė šis dienoraščio įrašas: penkiolikto amžiaus Lenkija buvo neregėtai liberali. Konkrečiai ši Zamoyskio knyga yra kiek atnaujinta versija, bet senosios istorijos puslapiai tikriausiai ne tiek daug pasikeitė. Iš tiesų, dabartinėmis akimis žiūrint Lenkija (o kartu ir Lietuva) buvo labai liberalios: be religinės laisvės tikriausiai net negalėtų būti Lietuvos valstybės. Didieji kunigaikščiai privalėjo toleruoti stačiatikius, nes jie sudarė didžiausią LDK gyventojų dalį, tačiau religinė tolerancija tuo nesibaigė. Skaityti toliau…

Norma Stevens. „Avedon. Something Personal“

Kartais oro uoste man patinka nusipirkti knygą iš tokios srities, apie kurią nieko nežinau: mados fotografija tikrai šį kriterijų puikiai atitinka. Richard Avedon buvo vienas garsiausių mados fotografų, dirbęs turbūt su visomis įžymybėmis, modeliais ir mados žurnalais. Avedon fotografijos stilius tikrai išskirtinis: jis vienas pirmųjų fotoportretus darė baltame fone. Pasirodo, ir jo fotografavimo procesas buvo kiek neįprastas: daugiau dėmesio pačiam modeliui, gana nedaug kadrų, daug energijos ir noro atskleisti modelio asmenybę. Skaityti toliau…

Katherine Ormerod: „Why Social Media is Ruining Your Life“

Su šia knyga kiek apsigavau: per kažkurį podcastą kažką nugirdęs apie populiarią knygą apie blogą socialinių tinklų įtaką iki galo neįsidėmėjau nei pavadinimo, nei autorės. Tad knygyne pamatęs kažką panašaus, griebiau nuo lentynos ir per daug nesigilinęs, nusipirkau. Gavau ne visai tai, ko tikėjausi, bet visgi buvo verta. Tiesa, gal daugiau dėl keliamų klausimų bei problemų, nei dėl siūlomų sprendimų, kurie pasirodė ganėtinai naivoki ir per daug paviršutiniški. Nors tikėjausi knygos apie nuomonių radikalizaciją, trolinimą, fake news bei buką turinį, gavau knygą apie tas man ganėtinai menkai pažįstamas problemas, kurias socialiniai tinklai kelia moterims ir merginoms: ir tai buvo tikrai nemenkas išėjimas už mano burbulo ribų. Skaityti toliau…

Vytautas Plečkaitis: Masonai. Laisvieji mūrininkai, kūrę ir stiprinę Lietuvą

Ši nedidukė Vytauto Plečkaičio knygelė nupiešia gana išsamų laisvosios mūrininkijos paveikslą XX amžiaus pradžios Lietuvoje. Tuo metu ložių buvo gana nedaug, o ir laisvųjų mūrininkų priskaičiuojama tik keliasdešimt (pateikiama apie trisdešimt žinomų pavardžių), tačiau, atrodo, jog jų įtaka visgi buvo labai nemenka. Tarp 1918 metų vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų net ketvirtadalis buvo masonai: ši nedidelė, bet tikrai glaudi bendrija vienijo itin įtakingus to meto visuomenininkus (ir netgi porą visuomeninink_ių!_) bei valstybininkus. Skaityti toliau…

Jane Jacobs: the Death and Life of Great American Cities

Tiesą pasakius, man draugas rekomendavo ne šią Jane Jacobs knygą: sakė, reikia būtinai perskaityti jos „Systems of Survival“. Vis dar skaitau, stumiuosi, bet be didelio džiaugsmo. Užtat pasigooglinus apie pačią autorę ir kitas jos knygas internetai buvo vieningi: labiausiai dėmesio verta jos knyga apie miestų planavimą. Ir iš tiesų – oho! Internetai neklydo, tai labai stipri knyga. Parašyta 1962-aisiais, kai miestuose mašinos dar pilnai nekaraliavo, nors užimdavo vis svarbesnes pozicijas. Per daugiau nei penkiasdešimt metų nuėjome dar toliau: be mašinų savo miesto gyvenimo neįsivaizduojame. Skaityti toliau…

Knyga apie musulmoniškas skyrybas. Talaq, talaq, talaq.

Nebepamenu, iš kur ši knyga atsirado mano skaitytinų knygų sąraše: gal ji šmėkštelėjo skaitomų interneto dienoraščių įrašuose, o gal ją pamačiau Goodreads sraute. Matyt užkliuvo tai, kad šia tema nieko nesu skaitęs, ir nieko apie tai nenutuokiu. Jei knygą vertinti pagal šį kriterijų, tai ji tikrai gera, nes sužinojau tikrai daug. Tiems, kam ši tema nenauja, knygoje klius daug kas: ji pasikartojanti, ganėtinai vienpusė ir joje trūksta gylio. Talaq – musulmonų vyrų teisė išsiskirti su žmona, paprasčiausiai pasakant, kad jis jos atsisako. Skaityti toliau…

Esther Perel: Mating in Captivity

Dar visai neseniai perskaičiau labai gerą Esther Perel knygą apie neištikimybę „State of Affairs“ – ji labai gerai viską sudėliojo į vietas ir leido į santykius (bei neištikimybę) pažvelgti labai racionaliai. „Mating in Captivity“ – ankstesnė šios porų psichologės knyga apie porų seksualinį gyvenimą: ne paslaptis, kad fejerverkai ganėtinai greitai išblėsta, atsiranda rutina, kasdienybė, o seksas tampa prėskas, mechaniškas, iš pareigos. Pasirodo, geram seksui intymumas nepadeda, o priešingai – trukdo. To priežastis gana logiška: kuo labiau esi artimas su žmogumi, tuo labiau bijai jį prarasti. Skaityti toliau…

Walter Scheidel: The Great Leveler

Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais. Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę. Skaityti toliau…

Giovanni Boccaccio: Dekameronas

Keturiolikto amžiaus viduryje Florencijoje rašytas šimto suaugėliškų pasakų (arba pasakojimų) rinkinys mane kankino gana ilgai – įveikiau jį ne iš pirmo karto. Bet tos Dekamerono istorijos puikiai atskleidžia tuometinį gyvenimą: ir jis anaiptol nebuvo davatkiškas, liūdnas ar perdėm tamsuoliškas. Kūno malonumai, neištikimybė, gošbumas, veidmainystė – tai to meto ydos, bet jomis nebūtinai bjaurimasi. Tiesiog, tokia žmogaus prigimtis, ir apie ją galima sudėti begalę juokingų (ar ne itin) istorijų. Daugumą istorijų Giovanni Boccaccio sugalvojo ne pats, jos sutinkamos ir senesniuose šaltiniuose. Skaityti toliau…

Tomas Manas: Budenbrokai

Nebuvau skaitęs jokio Tomo Mano romano, o jau kad pradėti, tai nuo žymiausio kūrinio, dėl kurio jis užsidirbo Nobelio literatūros premiją. „Budenbrokai“ – storas Šiaurės Vokietijos pirklių Budenbrokų šeimos žlugimo epas, apimantis keturias kartas ir ryškiai pateikiantis devyniolikto amžiaus vidurio nuotaikas. Nors tai laikas, kai mažėjo visos aristokratijos svarba, o visuomenės pokyčiai tapo labai greiti (tuo metu visur buvo naikinama baudžiava, o technologinis progresas ėmė vis stipriai įgauti pagreitį), Budenbrokų šeimoje tai vaidino gana antraeilę rolę. Skaityti toliau…

Dekamerono lovos apgaulės

Jau keletas mėnesių po truputį stumiuosi per Bocaccio „Dekameroną“ – viduramžių pasak(ojim)ų rinkinį. Istorijos visai įdomios, o jose gerai atsispindi tuometinis miestelėnų gyvenimas: kad ir kokie sunkūs ar religingi laikai, vis tiek dauguma temų sukasi apie seksą ir viliojimą. Net aštuoniose istorijose pasikartoja„lovos apgaulės“ (angl. „bed-trick“) motyvas, kuris man šiais laikais sunkiai suprantamas: kokiam nors veikėjui miegant, į jo lovą vietoj žmonos įsliūkina kita moteris ir su juo pasimyli, o vyriškis nieko keisto nepastebi. Skaityti toliau…

Steven Pinker – „Enlightenment Now“

Ėmiausi šios knygos sužinojęs, jog tai Bill Gates‘o mėgstamiausia šiuolaikinė knyga. Ir nors skaičiau ją gal ne taip greitai, kaip tikėjausi, ją rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač bambekliams ir pesimistams, kurie mano, jog pasaulis ritasi velniop, o už kiekvieno Delfio straipsnio slypi naujas pasaulinis karas. Realybė ne tokia jau bloga, o mes iš tiesų gyvename labai gerais laikais. Ir svarbiausia – viskas ir toliau gerėja! Knygą turbūt būtų galima sutraukti į šią labai patikusią pastraipą: Skaityti toliau…

Dantė – „Dieviškoji komedija“

Uff… Prireikė kone ištisų metų kol per sukąstus dantis ir jau nebežinau kelinto pragaro rato kančias sugebėjau šitą legendinį kūrinį perskaityti. Lyginant su Dante, Homero „Iliada“ pasirodė lengvas paaugliškas kūrinys, kurį skaityti yra smagu. Tiesa, vietomis ir kokio nors Europos Sąjungos struktūrinio fondo lėšų panaudojimo ataskaita būtų buvusi smagesnė už Dantės „Dieviškąją komediją“ – ataskaitoje bent jau apytiksliai suprasčiau apie ką rašoma. Aišku, tai akmuo ne į Dantės, o mano paties daržą. Skaityti toliau…

Andrius Kleiva: „Kaip veikia Japonija“

Andrius Kleiva – jauniausias Lietuvos interneto dienoraštininkas, nors, deja, jo svetainės internete jau nebėra. Baigęs mokslus Prancūzijoje, jis metus praleido Japonijoje – ši jo knyga yra įspūdžių iš tolimos ir keistos šalies suvestinė. Japonai europiečio akimis yra keistoki, uždari ir kompleksuoti. Kleivos knygoje analizės apie antropologines to priežastis nerasime, bet pastebėjimų ir keistenybių aprašymų – į valias. Skaičiau su malonumu ir ne kartą sau kartojau, kad tokia kultūra – ne man. Skaityti toliau…

Wexler, Shaffer, Cotgreave: The Big Book of Dashboards

Dirbant su duomenimis ir neturint didelės menininko gyslelės man kartais trūksta teorinių žinių apie grafikų dizaino teoriją, spalvas bei bendrą „user experience“. Kai greitai sumetinėji grafikus Excelyje, tai gal tai ne taip stipriai jaučiasi, bet kai reikia sukurti kažką sudėtingesnio, reikia ieškoti pagalbos knygose. „The Big Book of Dashboards“ pradžiai tam visai tinka. Knygos stipriausia dalis yra tie keli skyriai apie pagrindus: kodėl niekada nereiktų naudoti skritulinių diagramų, kodėl reikia žūt būt vengti šviesoforo spalvų (daltonikai jų neskiria), kodėl reikia vengti per didelio informacijos kiekio vienoje vietoje ir panašiai. Skaityti toliau…

Homeras – „Iliada“

Pamenu, „Odisėją“ privalomai skaičiau kažkada mokykloje – nebuvo labai smagu. Verčiau puslapius sukandęs dantis, vien tik valios pastangomis yriausi hegzametro eilutėmis. Spinduliuotšalmiai achajai ir gražiaauliai danajai man reiškė tik begalinį nuobodulį ir nuolatinį dirsčiojimą į knygos galą – kiek dar liko šitos beprasmės kankynės? Kai knygų klubas nusprendė, jog reiktų paskaityti „Iliadą“, ją atsiverčiau su ta pačia prieš dvidešimt metų patirta pagarbia baime: tikriausiai reikės nemažai pavargti, kol ją užversiu užsidėdamas sau pliusą ir įgijęs teisę girtis perskaitęs dar vieną klasikos tomą (juk visi žino kas juose parašyta, tik niekas neskaito, tiesa? Skaityti toliau…

David Graeber: „Bullshit Jobs. A Theory“

2013-ais metais antropologas David Graeber parašė ese apie tai, kad kuo toliau, tuo labiau žmonija dirba beprasmius darbus. Jie ne vien tik nekuria vertės, bet ir kartu varo žmoniją į depresiją: jei visą dieną turi generuoti kvailas ataskaitas Sodrai, sunku jaustis, kad sukūrei ką nors prasmingo. O kuo toliau, tuo tokių darbų daugėja. „Bullshit Jobs. A Theory“ yra platesnė šios ese versija. Nemažai vietos skiriama ekonominiam aspektui, mat dažniausias prieštaravimas iš ekonomistų visgi būna, kad rinka yra efektyvi ir jei darbas nesukurtų vertės, niekas žmogaus nesamdytų, tačiau centrinė knygos tema visgi yra žmogus ir jo santykis su darbu. Skaityti toliau…

Christopher I. Beckwith – „Empires of the Silk Road“

Plati knyga, siekianti užgriebti visą Eurazijos istoriją nuo pat civilizacijos ištakų iki dabartinių laikų. O siekiant sutupdyti tiek istorijos į keturis šimtus puslapių neišvengiamai knygoje tampa ankšta: per kai kuriuos skyrius, it per tirštą faktų košę, yriausi sunkokai. Viena niekada negirdėta karalystė A užpuolė kitą negirdėtą karalystę B, tada kažkas sudarė sąjungą su kažkuo ir kažkas kažką nukariavo. Kitame puslapyje viskas kartojasi, galbūt net tuo pačiu eiliškumu ir su tais pačiais veikėjais – nebeseki galų. Skaityti toliau…

Randall Munroe – „What if?“

Turbūt nėra nei vieno geek‘o, kuris nežinotų Randall Munroe kuriamo komikso xkcd.com: paprasti piešiniai sumišę su fizikos, matematikos, kultūros bei programavimo žiniomis. Randall Munroe turi ir atskirą svetainę, kurioje rimtai ir giliai atsakinėja į keistus „kas būtų jeigu būtų“ klausimus: kas atsitiktų, jei giliausioje žemės vietoje atsirastų 10 metų skersmens skylė, į kurią išbėgtų valdenynų vanduo? Kas būtų, jei povandeninis laivas atsirastų žemės orbitoje – ar yra šansų įgulai išgyventi? Skaityti toliau…

Ben Goldacre – „I Think You’ll Find It’s a Bit More Complicated Than That“

Ben Goldacre turėjo šventą misiją: laikraščio the Guardian kassavaitinėje skiltyje jis nepailsdamas kritikuodavo žurnalistus bei mokslininkus, kurie nepaisydami statistikos dėsnių ar gerųjų mokslinio metodo praktikų pernelyg greitai peršokdavo prie toli siekiančių išvadų. Kliūdavo daugeliui, net tam pačiam the Guardian laikraščiui. Ši jo knyga yra kassavaitinės skilties straipsnių rinkinys. Mokslinius atradimus padaryti ne taip jau lengva: mokslininkams reikia nemažai statistikos žinių, o jų atradimus, kurie skelbiami moksliniuose žurnaluose, kritiška akimi turi peržiūrėti ir kiti mokslininkai. Skaityti toliau…

Alev Lytl Croutier – „Harem: the World Behind the Veil“

Šachrazados pasakos bei nuo vyrų akių haremuose slepiamos paslaptingos moterys gal ir turi savo romantikos, bet mane tai ne itin domino. Man iki šiol buvo neaišku, kodėl haremus bei turkiškąją kultūrą, bent ja tarp mano pažįstamų, dažniau romantizuoja moterys. Kai kuriuos atsakymus visgi gavau, nors pati knyga nėra labai gili ir moksliška: ji gausiai iliustruota įvairiais paveikslais, o tekstų trumpumas leidžia ją perversti per vieną vakarą. Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų haremas turėtų kaitinti aistringas mintis: uždarytos nuo vyriškių akių, apsuptos eunuchų, sultono moterys tik ir laukia, kada jomis pasitenkins namų šeimininkas. Skaityti toliau…

Phil Knight: Shoe Dog

Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie kompaniją Nike: tai vienas stipriausių prekinių ženklų. Jos įkūrėjo Phil Knight memuarai labai asmeniški bei nuoširdūs: čia daugiau asmeninių išgyvenimų nei verslo gudrybių ar strategijos. Gal dėl to ši knyga ir yra tokia patraukli: žmogus, sukūręs tokią žymią kompaniją, apie savo nueitą kelią pasakoja jautriai, paprastai ir žmogiškai. Buvo ir klaidų, nemažai suklupimų, paklydimų, kartais ir pykčio, išdavysčių, per mažai dėmesio aplinkiniams žmonėms, mažai laiko šeimai, mažai laiko sau. Skaityti toliau…

Michael Malice – „Dear Reader: The Unauthorized Autobiography of Kim Jong Il“

Šią knygą nutariau perskaityti, nes mane sudomino podcastas su jos autoriumi: visos iki tol skaitytos knygos apie šią šalį buvo rašytos arba keliautojų, arba pabėgėlių, tad ir jų piešiamas paveikslas gana aiškus. Ši knyga kitokia. Per tam tikrą satyrą ir sarkazmą autorius pasakoja Korėjos istoriją, lyg ji būtų pateikiama _Kim Jong Il’_o lūpomis: nors ją skaitant stebiesi tomis nesąmoningomis istorijomis, kuriomis yra maitinami Šiaurės Korėjos žmonės, bet nejučia pradedi kažkiek tą ideologiją suprasti. Skaityti toliau…

Rachel Botsman – „Who Can You Trust?“

Knyga prasidėjo visai neblogai – apie tai, kuo mes šiais laikais pasitikime ir kodėl tai svarbu. Tradicinis pasitikėjimas hierarchinėmis institucijomis stipriai mažėja, mes vis labiau tikime minios reitingavimu nei autoritetais: Uberio vairuotojų reitingai tapo svarbesni nei Vilniaus savivaldybės išduodamos taksi vairuotojų licencijos, kurios lyg ir turėtų suteikti tam tikrą kokybės garantiją. Dažniausiai viskas su šia tendencija gerai, jeigu tikime, jog minia yra protinga ir priima vidutiniškai gerus sprendimus. Gal ir maisto kokybės inspekcijos nebereikės, jeigu visi restoranai bus nuolat klientų reitinguojami. Skaityti toliau…

Aleksandr Piatigorskij – „Prisiminsi keistą žmogų“

Apie Aleksandrą Piatigorskį nieko iki šiol nežinojau, bet netyčiomis jo vardas vis pasipainiodavo po mano akimis: tai Rigas Laiks straipsniuose, tai kur nors internetuose, tai knygų viršeliuose. Ne paslaptis, kad tai mėgstamas Sofoklio leidyklos autorius: lietuviškai išleistos net keturios jo knygos. „Prisiminsi keistą žmogų“ surijau turbūt per du vakarus. Iš esmės patiko, nors painumo joje nemažai, bet tai, matyt, dalis sumanymo. Neslėpsiu, turiu silpnybę temoms apie stiprius, stoiškus, seno kirpimo „riteriškumo“ ir „masoniškos“ moralės žmones. Skaityti toliau…

Mario Salvadori – „Why Buildings Stand Up“

Man patinka paimti į rankas knygą apie tokią temą, apie kurią ničnieko nenutuokiu. Mario Salvadori „Why Buildings Stand Up“ – apie statinių konstrukcijas ir inžineriją, ji paprasta žmonių kalba paaiškina, kaip statomi tiltai, kupolai, ant ko laikosi stogai ir kodėl pastatai negali būti bet kokio aukščio bei ploto. Jei iki tol buvau tik kažką girdėjęs apie arkos veikimo principus, tai perskaitęs „Why Buidings Stand Up“ jaučiuosi suprantąs žymiai daugiau. Skaitydamas įvairių pastatų istorijas sužinojau daug įdomių dalykų: ir tai, kad piramidės nėra tiesiog vienas ant kito sudėti akmeniniai blokai (jie sudėti tam tikru, link centro palenktu, kampu, kad nevirstų ir nebyrėtų išorėn), ir tai, kad plokštuma, išlenkta į balno formą gali atlaikyti žymiai didesnį krūvį. Skaityti toliau…

Steven Pinker – „The Sense of Style“

Pamenu, kai pirmą kartą, dar būdamas mokiniu, nuvykau į Angliją, mano anglų kalbos žiniomis stebėjosi ne vienas anglas. Ir visai ne dėl to, kad kalbėjau labai laisvai ir išraiškingai. Priešingai, mano tariamos frazės buvo itin gramatiškai tikslios, it pažodžiui iškaltos tiesiai iš storiausių lingvistikos vadovėlių ir todėl visiškai nenatūralios. Taip, aš mokėjau tinkamai skirti kada reikia naudoti „would have been doing“, o kada „would have done“, bet jie visi į mane žiūrėjo kaip į ateivį – juk normalūs žmonės taip nešneka. Skaityti toliau…

Audronė Urbonaitė – „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“

Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus. Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu. Skaityti toliau…

Gintaras Beresnevičius: „Imperijos darymas“

Kažkurioje diskusijoje apie idėjas Lietuvai radau nuorodą į Gintaro Beresnevičiaus knygą „Imperijos darymas“, rašytą prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Ne su viskuo gal joje galima sutikti, kai kurie teiginiai atrodo ganėtinai keistoki, kai kurie – kiek atgyvenę, bet bendras minčių gylis ir idėjų drąsa stulbinanti. Įkvėpimo galima semtis kibirais. Svarbiausia knygos mintis visgi ta, jog nereikia mums galvoti, jog mes maži ir nieko negalime pasiekti. Reikia drąsiai mąstyti ir siekti didelių tikslų: mus gali vienyti idėja tapti regiono lyderiais. Skaityti toliau…

Frank Herbert – „Dune“

Skaityti ir vertinti mokslinės fantastikos klasiką gana sunku: duodi jai šansą tave užkabinti, bet ji vis tiek kažkaip vilčių nepateisina. Jeigu neseniai skaitytas Asimovo „Aš, robotas“ atrodė labai aktualus šiandienai ir puikiai išlaikęs laiko testą (nors su tuo nesutiko kiti fantastikos mėgėjai, su kuriais teko šnekėtis), tai Franko Herberto „Kopa“ pasirodė tik nedaug išliekamosios vertės turintis šešiasdešimtųjų action filmo scenarijus: idėja tikrai nebloga, bet visi veikėjai plokšti, viendimensiniai, keliamos problemos galėtų būti įdomios, bet jų atskleidimas paskęsta kone „šaudau – gaudau“ epizoduose. Skaityti toliau…

Michael North – „The Baltic. A History.“

Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą. Skaityti toliau…

Šiaurės Korėja: logikos ten daugiau nei gali pasirodyti

Esu skaitęs visokių dalykų apie Šiaurės Korėją. Dažniausiai tai baisios ir liūdnos istorijos (kaip kad knygoje „Neturime ko pavydėti“) arba siurrealistiniai keliautojų po šią uždarą šalį pasakojimai. Smurtas, baimė dėl savo gyvybės, badas, nesuvokiama kančia ir smegenų plovimas. O štai šiandien užtikau vieną podcastą, kurio tekstas pateikė kiek kitokį požiūrį ir leido geriau suprasti, kas vyksta Šiaurės Korėjoje ir kuo iš tiesų gyvena jos piliečiai. Logikos jų politikoje daugiau nei gali pasirodyti iš pradžių. Skaityti toliau…

Richard P. Feynman: Don’t You Have Time to Think?

Richard Feynman yra ne vieno „geeko“ idealas: fizikas, Nobelio premijos laureatas, labai sveiko požiūrio į visokią pompastiką ir biurokratiją (nors kaip tik kiti sako, kad „pasikėlęs“), aštriai juokingas ir įžvalgus. Kitos jo knygos („Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“, „What Do You Care What Other People Think“) yra labiau anekdotinių pasakojimų rinkiniai, o ši – dokumentinė jo laiškų rinktinė. Gal dėl to jį perskaičius Feynman atrodo labiau žmogiškas ir ne tiek užrietęs nosį: kartais jis pats pripažįsta, jog savo pasisakymais yra perspaudęs, atsiprašo, supranta savo klaidas. Skaityti toliau…

Esther Perel: The State of Affairs

Kartais atrandu tokių knygų, kurios sugeba man visiškai nepažįstamą jausmų temą logiškai sudėlioti į lentynėles: porų psichologės Esther Perel knyga apie neištikimybę būtent tokia. Ne tai kad būčiau ieškojęs žinių tokiomis temomis – knygos apie psichologiją ir santykius dažniausiai mane purto savo abstraktumu ir perdėm sudėtingu pseudomoksliniu pasakojimu, tačiau šita, netikėtai užmatyta pernai metų geriausių knygų sąrašuose, užkabino. Daugeliui puritoniškų amerikiečių Esther Perel knyga kelia pasipiktinimą, nes joje vyrauja gana liberalus „europietiškas“ požiūris į neištikimybę (autorė yra kilusi iš Belgijos, bet konsultuoja JAV): neištikimybės pagundų išvengti beveik neįmanoma, o itin griežtas požiūris į klystelėjimus tik griauna šeimą. Skaityti toliau…

David Rohde: „Endgame“. Žurnalistinis pasakojimas apie Srebrenicos žudynes.

Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų. Skaityti toliau…

Ką perskaičiau sausį

Alan Lightman – Einšteino Sapnai. Trumpi „kas būtų jeigu būtų“ apmąstymai apie laiką: o ką jei laikas sustotų? O ką, jei viskas vis kartotųsi? Kas būtų, jei visi žinotume, kad šiandien yra paskutinė diena? Knygos idėja tikrai nebloga, gal tik kiek įkyrėjo nuobodokas pasakojimo stilius. Na, o kadangi šią knygą skaičiau tuoj po trumpų Borges’o šedevrų, atrodė, jog geros idėjos išpildymui kokybės trūko. 3/5. Cal Newport – Deep Work. Patikusi knyga, verčianti pagalvoti apie tai, kokiame išsiblaškymo pasaulyje mes gyvename: be koncentracijos ir atsiribojimo nuo visokių trukdžių beveik neįmanoma sukurti ką nors giliai prasmingo. Skaityti toliau…

Jorge Luis Borges – „Smėlio knyga“

Pažvelgus į savo perskaitytų knygų sąrašą ir suskaičiavus pastaraisiais metais skaitytas grožinės literatūros knygas vargiai priskaičiuočiau iki dviženklio skaičiaus: gal tik kas dešimtą galima būtų priskirti šiai kategorijai. Keletą metų prioritetą teikiau negrožinėms knygoms apie ekonomiką, skaičius ir istoriją, apie sąsajas, ryšius ir priežastis, apie tai, kaip pasaulis veikia ir kaip yra sudėliotas, nuvertindamas ištisus išminties klodus, sudėtus į grožinius kūrinius. Šiemet bus kitaip: labai džiaugiuosi, jog keletas draugų įtraukė mane į knygų skaitymo klubą, kuriame kas mėnesį perskaitome po ne pačią lengviausią grožinę knygą. Skaityti toliau…

Dear Data,

Vieną Kalėdų senelio dovanotų knygų surijau per vieną vakarą. Dvi profesionalios duomenų dizainerės (net nesu tikras, kaip teisingai vadinti duomenų atvaizdavimu užsiimančiuosius) – viena Londone, o kita Niujorke – ištisus metus kas savaitę viena kitai siųsdavo ranka pieštus atvirukus su duomenų schemomis, diagramomis ir grafikais. Kiekvieną savaitę jos pasirinkdavo vis naują temą – kiek kartų pasakei „ačiū“, kiek kartų per savaitę nusijuokei, kas kabo tavo spintoje, kas yra tavo geriausi draugai, kiek kartų nusikeikei ar kiek išgėrei alkoholio. Skaityti toliau…

Ką perskaičiau spalį

Kadangi dukra jau kiek paaugo ir miega ramiau, spalį perskaitytų knygų sąrašas kiek trumpesnis nei rugsėjo. Tiesa, čia dar įsiterpia ir savaitės atostogos Italijoje, kurioms tikriausiai reiktų paskirti atskirą įrašą: keliauti su trijų mėnesių kūdikiu yra visai įdomi patirtis. Kevin Bloom – „Continental Shift: A Journey into Africa’s Changing Fortunes“. Jau nepamenu, kas rekomendavo šią knygą, bet tikėjausi tikrai nemažai. Nemažai iš jos ir gavau, nors iki pilnos laimės kažkiek pritrūko aiškesnės vientisos minties: knyga yra dviejų Pietų Afrikos žurnalistų kelionių po Afrikos šalis aprašymų rinkinys, o kadangi šalys gana skirtingos, su skirtingomis problemomis (kai kur didžiausia vis dar bėda yra apsirūpinimas maistu, kitur – siekiama gyventi taikoje ir ramybėje, o trečiur – noras būti panašiu į išsivysčiusais šalis), tai ir knygos skyriai apima gana skirtingas temas. Skaityti toliau…

Dvidešimt Nobelio vertų Rusijos istorijų

Istorija po istorijos, puslapis po puslapio, paragrafas po paragrafo: kiekvienas Svetlanos Aleksievič užrašytas sakinys persmelktas skausmu, kančia ir neviltimi. Knygoje „Padėvėtas laikas“ („Second Hand-Time: the Last of the Soviets“) patiekiama dvidešimt pasakojimų apie gyvenimą per pirmąjį dvidešimtmetį po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Temos atsikartoja, nors mozaika spalvinga: vieni herojai buvo nuoširdūs komunistai, kurie dar dabar liūdi dėl to, kad buvo sugriauta didžioji idėja, kuriai jie paskyrė savo geriausius gyvenimo metus, kiti herojai – nuoširdūs demokratai, kurie buvo išsiilgę laisvės, tik laukinio kapitalizmo metais nesugebėję ja pasinaudoti. Skaityti toliau…

Ką skaičiau migdydamas dukrą

Nebūčiau pagalvojęs, kad susilaukus dukros atsiras tiek daug laiko skaitymui. Kuo ji neramesnė, tuo ilgiau ją reikia nešioti ant rankų ir migdyti savo glėbyje. Kuo ji neramiau miega, tuo ilgiau ją reikia glausti prie krūtinės ir tuo vėliau perkelti į lovytę. Kuo ilgiau ją tyloje migdai glėbyje, tuo daugiau puslapių perverti Kindle skaityklėje. Dešimt knygų per penkias savaites. Sydney Finkelstein – „Superbosses“. Yra tokių puikių vadovų, su kuriais labai norisi dirbti, nors žinai, jog bus labai sunku: iš tavęs bus daug reikalaujama, bet su šypsena arsi po devyniais prakaitais, nes jie ras kaip tave tinkamai motyvuoti. Skaityti toliau…

Siddhartha Mukherjee. The Gene: an Intimate History

Labai mėgstu tokias knygas, kurios pasakoja, kaip veikia pasaulis. „The Gene. An Intimate history“ papasakoja viską, ką yra atradęs genetikos mokslas: nuo DNR iki CRISPR, nuo Darvino teorijų iki šiuolaikinių mokslininkų tyrimų. Apie genetiką turėjau tik gana paviršutinį supratimą, įgytą mokyklinėse biologijos pamokose, o perskaičius šią storoką knygą man visko daug paaiškėjo: ir kaip veikia proteinai, kaip pasireiškia paveldimumas, kam naudojama DNR polimerazė, kokios sunkiausios problemos genų inžinerijoje ir ar lengva klonuoti žmogaus DNR. Skaityti toliau…

„Never Split the Difference“ – patikusi knyga apie derybas

Buvusio vyriausiojo FTB derybininko Chris Voss knyga „Never Split the Difference“ – vienas geresnių šių metų mano atradimų, kuriame daug veiksmo iš įkaitų dramų, praktinių derybų patarimų ir situacijų analizės. Jei kitos knygos apie derybas dažnai galvoje palieka tokį skystokai salstelėjusį neurolingvistinio programavimo poskonį, tai čia viskas aišku, logiška ir savose lentynose. Derybos joks ten ne kompromisų menas ir jose nebūtina naudotis tiesioginės rinkodaros vadybininkų triukais. Žodžiu, tai, ko ir tikėtumeis iš kieto įkaitų derybininko. Skaityti toliau…

Rūta Vanagaitė: Mūsiškiai

Tikriausiai apie Rūtos Vanagaitės „Mūsiškius“ sunku ką nors naujo pasakyti. Tai emocinė knyga, ne sausa monografija apie žuvusių ar žudžiusių statistiką, bet knyga, skirta sustoti ir pamąstyti apie didžiulę tragediją, pagalvoti, ką mes padarėme, kad tai nepasimirštų, kad kaltieji būtų teisingai įvertinti ir kad niekada niekada taip daugiau nepasikartotų. Ir iš tiesų sutinku, kad apie šią tragediją galvojame per mažai, lyg Lietuvos piliečių žydų aukos būtų buvę ne tokios svarbios kaip kitų, labiau „mūsiškių“, išvežtųjų į Sibirą ir persekiotų bolševikų. Skaityti toliau…

Marketingistai yra iš Marso, o vartotojai – iš Grigiškių

Nedažnai pasiseka paimti į rankas knygą, kuri argumentuotai apverčia požiūrį į kokią nors sritį. Bob Hoffman‘o „Marketers are from Mars, Consumers are from New Jersey“ išspardė iš galvos visus naujoviškus įsitikinimus apie internetinę bei socialinių medijų rinkodarą ir grąžino į realybę. Dėkui Tomui Ramanauskui už nuorodą. Esate perskaitę visas Seth Godin knygas ir galvojate, jog socialiniai tinklai visiškai pakeitė rinkodarą, reklamos amžius praėjo ir dabar vartotojai nori būti įtraukti į bendravimą su jūsų prekės ženklu? Skaityti toliau…

Dailius Dargis: 13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių

Labai ilgai laukiau, kad kas nors su visu rimtumu ir atsidėjimu imtųsi parašyti lietuviško verslo istoriją: apie pirmuosius šiuolaikinės Lietuvos verslininkus vyšniniais švarkais, apie metalų perpardavinėjimą, investicinius čekius, privatizacijos istorijas, apie nusisekusius ir ne tokius sėkmingus verslus, bankus, finansų piramides, apie tuose drumzlinuose istorijos vandenyse sėkmingai sugebėjusius žvejoti drąsuolius ir tik savo sąžinės bei apsukrumo dėka išplaukusius verslo didvyrius. Su daug analizės, skaičių, profesionaliais komentarais, šimtais dokumentinių šaltinių bei liudininkų pasakojimų. Skaityti toliau…

Greitasis skaitymas – tai efektyvus teksto filtravimas

Kad ir kaip greitai skaityčiau, visada norėjau skaityti dar greičiau: neperskaitytų knygų stirta niekada nebuvo linkusi mažėti. Skaitau gana greitai, bet šis greitis jau tikriausiai kokį dešimtmetį nedidėja: per minutę sukramtau kokius 500 žodžių angliško teksto (lietuviškas vis dar ryjasi keliolika procentų greičiau). Sako, kad tai netoli to teorinio maksimumo, kurio nebelabai įmanoma peržengti nuoširdžiai skaitant kiekvieną žodį, ypač jei kas kažkelintą nebyliai ištari pasąmonėje. Kažkam Twitteryje parekomendavus Peter Krump knygą „Breakthrough Rapid Reading“ vėl grįžau prie minties, kad gal reikėtų savo skaitymo įgūdžius pasitobulinti. Skaityti toliau…

(Ne)kintantys rinkodaros dėsniai

Kaip viskas gali pasikeisti per vos daugiau nei per dešimtmetį! Nuo man patekusios į rankas knygos „The 11 Immutable Laws of Internet Branding“ leidimo 2002-aisiais pasaulis spėjo tuos „nekintamus“ dėsnius apsiversti mažiausiai kokius tris kartus: autorių vizijos ir patarimai šiandien kvepia priplėkusiai lyg prastai vėdinamas viengungio butas. Nebūčiau jos skaitęs, bet ji buvo pridėta viename tomelyje su kita tų pačių autorių Al Ries ir Laura Ries knyga „The 22 Immutable Laws of Branding“, kuri laiko išbandymus atlaikė kiek geriau ir vis dar (tikriausiai) yra laikoma savo srities klasika. Skaityti toliau…

McKinsey iš vidaus: knyga apie konsultantų istoriją

Jeigu pats garsiausias investicinis bankas pasaulyje, kuriame svajoja dirbti kone kiekvienas ambicingas finansininkas, yra Goldman Sachs, tai konsultavimo srityje lygiai su tokia pagarba tariamas McKinsey vardas. Nors tai ir ne pati didžiausia konsultacinė bendrovė, – konsultavimo pajamomis neretai ją lenkia ir didžiosios audito bendrovės bei tokie gigantai kaip IBM, – bet vis tiek ji turi labai savitą pagarbią aurą: tai itin protingų žmonių organizacija, kuri gali padėti išspręsti bet kokią verslo problemą. Skaityti toliau…

Kaip parduoti didesnėmis nei konkurentų maržomis?

Savaitgalį užsikabinau už knygos kiek man neįprasta tema: nepamenu, kad būčiau ką skaitęs apie pardavimus. Ir nors aklai su viskuo Steinmetz ir Brooks knygoje „How to Sell at Margins Higher Than Your Competitors“ sutikti nereiktų, bet minčių joje yra tikrai įdomių. Tiksliau, visa knyga bando įkalti į galvą, jog parduoti pigiau nei konkurentai gali kiekvienas, bet kainų žūt būt reikia nenuleisti: kaip mat įsivelsi į kainų karą, susimažinsi savo maržą, o tavo klientai vis tiek apsisukę grįš iš tavęs vėl reikalauti papildomos nuolaidėlės. Skaityti toliau…

Dėl kokios svarbios tiesos su jumis sutinka tik nedaugelis žmonių?

Nelabai seniai perskaičiau Peter Thiel (tai toks ganėtinai garsus žmogus, įkūręs Paypal, bei užsiimantis investavimu į startup’us) knygą „Zero to One“ – labai patiko, rekomenduoju visiems, kam bent kiek įdomu naujų verslų kūrimas bei technologiniai (ir ne tik) startuoliai. Gal ne su viskuo iki galo toje knygoje galima sutikti, juolab, kad atrodo kai kur pats autorius kiek prieštarauja pats sau, bet šiaip knyga labai blaiviai ir teisingai nušviečia startuolius: gerų idėjų, į kurias verta investuoti nėra labai daug ir daugelis per optimistiškai vertina savo galimybes, ypač jei jie tik nedaug kuo skiriasi nuo konkurentų. Skaityti toliau…

Christian Rudder: Dataclysm

Vienas populiariausių apie duomenų analizę rašančių dienoraščių neabejotinai yra OkTrends, kuriame nevengiama liesti kontraversiškas temas ir žvilgtelti į jas per didžiausios pažinčių svetainės pasaulyje OkCupid duomenis. Čia galima sužinoti daug įdomių dalykų apie tikruosius žmonių įsitikinimus bei pažiūras: net jei nei vienas apklaustasis nedrįs prisipažinti, jog turi rasistinių polinkių, vis tiek duomenys rodo, jog savo rasės žmones mes vertiname geriau – jie mums patrauklesni. Duomenys gali atskleisti apie mus tai, ką gal būt norėtume nuslėpti. Skaityti toliau…

Seth Godin: Tribes

Kartais imi ir nepastebi, kaip viskas per gerus penkerius metus gali apsiversti. O juk 2008-aisiais, kai buvo rašyta ši Seth Godin knyga, gyvenome labai panašiame pasaulyje: buvo ir Twitter‘is, ir Facebook‘as; buvo ir Rusijos agresija kaimynės Gruzijos atžvilgiu; net ir sąlyginai greitas internetas – ir tas buvo. Bet, skaitai knygą ir jauti, kad ji iš kito pasaulio: iš ten, kur nebūna nusivylimų bei nuosmukių; kur technologijos (Web 2.0!) viską keičia iš esmės ir kur bet kuris apspuogijęs paauglys, susikūręs savo nuosavą tinklaraštį bei bent tris minutes per dieną investavęs į savo Twitter paskyrą gali nelabai sunkiai tapti pasaulinio lygio išvestinių finansinių priemonių vertinimo ekspertu. Skaityti toliau…

Malala Yousafzai: „I am Malala“

Būdamas uolus BBC radijo klausytojas žinojau, kas ta Malala – apie ją pastaruoju metu buvo kalbama labai dažnai. Bet žinojau tik tiek, kad ji garsi tuo, jog Pakistano Talibanas ją norėjo nužudyti, mat ji pasisakė už mergaičių mokymą. Peršauta į veidą ji buvo atgabenta į Didžiąją Britaniją, išgyveno ir tapo kovos už mergaičių edukaciją simboliu bei jauniausiu žmogumi, nominuotu Nobelio taikos premijai. „I am Malala“ knygoje pati Malala pasakoja apie savo gyvenimą Swat slėnyje Pakistane. Skaityti toliau…

Nėrius Pečiūra: „Šou biznio dėsniai“

Kartais taip būna, kad keistos knygos mano rankose atsiduria visai netyčia. Šiai reikėjo įdėti trupinį pastangų, nes jos knygynuose nenusipirksi, ją reikia užsisakyti iš autoriaus, ir, susitikus vietiniame prekybos centre, atsiimti iš jo paties rankų. Atspausdintą paprastu spausdintuvu ant A5 popieriaus lapų ir įrištą kaip studento kursinis darbas. Bet užtat su autografu. Aišku, tikriausiai mažai tikėtina, jog pats būčiau sugalvojęs, jog man reiktų šią knygą perskaityti, tačiau kažkaip su bendradarbiais išsišnekėjome, jog prieš gerą dešimtmetį lankydavomės Bacefalų koncertuose. Skaityti toliau…

Stasys Vaitiekūnas: Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, kultūroje.

Tokios „Tarybų Lietuvos kronikos“ stiliaus knygos jau seniai nebuvau skaitęs: trikdė ir jos kalba, perdėm pilna patoso, ir visiškai nekritiškas požiūris į pono Lubio gyvenimą. Prie srauniojo Babrungo išaugusio Lietuvos ąžuolo metaforas dar galima iškęsti, bet objektyvumo trūkumas labai nuviliantis. Apie poną Lubį neturėjau aiškios nuomonės: jo pastarojo dešimtmečio veikla buvo jau tikriausiai mažiau prieštaringa nei ankstesnioji, o Achemos grupės augimas visgi kalbėjo pats už save. Todėl mane labiausiai domino du Bronislovo gyvenimo epizodai: 1989-ųjų avarija Jonavos „Azote“ ir to pačio „Azoto“ privatizavimas. Skaityti toliau…

Ignas Staškevičius: Domertas. Lietuvos verslo legendos

Savaime aišku, knygą pirkau dėl jos autoriaus. Daug pasiekusio „Vilniaus Prekybos“ grupės akcininko Igno Staškevičiaus ankstesnės knygos man labai patiko, nors jose apie verslą buvo mažiau nei apie bėgimą (tiesa, bėgimas man irgi nėra svetimas), bet šioji… na, neužkabino. Gal dėl to, jog lūkesčiai buvo per daug užkelti – tikėjausi labai šmaikštaus ir taiklaus Lietuvos verslininkų gyvenimo atvaizdo bei realistiškų anekdotų ir kuriozų iš jų kasdienybės, tačiau radau blankų kūrinį, kuris kažkuo priminė pigų kokios nors regioninės televizijos filmuotą nuotykių serialą: versle ar maratono lauke visgi Ignas tikrai stipresnis nei literatūros arimuose. Skaityti toliau…

David Ogilvy: „Reklamos žmogaus išpažintis“

Esu skaitęs Beigbederį. Esu susipažinęs su Pelevinu. Reklamos verslo atstovai man asocijuojasi su kokaino takeliais, nuolatinėmis išgertuvėmis, lakia fantazija ir nedaug etikos bei moralės turinčia kūryba. Bet paskaičius šią Ogilvy klasiką supranti, jog būna ir kitaip. Reklama gali būti ir nuoširdus bei rimtas verslas su itin profesionaliu požiūriu, nepailstamu darbu ir aiškia orientacija į rezultatą. Kaip tikras reklamos žmogus, įdėjau knygos viršelį, nes tyrimai rodo, kad įrašai su paveiksliukais yra labiau skaitomi Reklamos tėvu vadinamo Davido Ogilvy lietuviškos knygos apie savo darbo principus vertimas, kaip jau įprasta, yra baisokas, tačiau turinys vis tiek labai vertas dėmesio: tuose menkuose 180 puslapėlių galima rasti daug minčių apie vadybą, klientų paieškas, produkto kūrimą ir kitus reklamos verslo niuansus, kuriuos galima pritaikyti ir kitose srityse. Skaityti toliau…

Sobieslavas Zasada – „Saugus greitis“

Ši plona knygelė su ant viršelio nupieštu „VAZ-2106“ yra iš visai kito tūkstantmečio – iš tų laikų, kai saugos diržai buvo skirti tik retam lenktynininkui, geriausia vaikų žaidimų aikštelė buvo modernaus blokinio kaimyninio penkiaaukščio statybvietė, o „Moskvičių“ galėjai įsigyti tik gavęs taloną iš profsąjungos ir septynerius metus atlaukęs eilėje. Gal todėl ją taip smagu skaityti, nes tarp gausybės dar ir šiais laikais galiojančių patarimų kaip valdyti mašiną galima rasti ir šiais laikais jau tik šypseną keliančių pasiūlymų: dabar jau tikrai nebeverta ieškoti, kur nusipirkti saugos diržus (sako, jie padeda! Skaityti toliau…

Carl von Clausewitz: On War

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą – vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose aukštosios matematikos formulių daugiau nei teksto, bet jos man tokio įspūdžio nepadarė kaip šioji, rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tie 900 traktato puslapiai užpildyti ne šiaip smagiais pasakojimais, o kiekvienas jų perpildytas itin įžvalgiomis mintimis apie karo strategiją, pagrįstų labai išsamiais XVIII-XIX amžiaus mūšių bei karų pavyzdžiais. Skaityti toliau…

Roy F. Baumeister: Willpower

Prisimenant zefyro testą, psichologai mano, jog tie vaikai, kurie turi stipresnę valią atsispirti pagundoms ir siekti ne vien momentinių tikslų, gyvenime pasiekia žymiai daugiau nei tie, kurių valia silpnesnė. Šioje psichologo Roy Baumeister knygoje apie valią teigiama, jog valios turėjimas ar neturėjimas nebūtinai yra įgimtas: valią, kaip kokį raumenį, galima treniruoti ir ugdyti. Bėda tame, kad šiuolaikinėje vakarų kultūroje vaikų valios ugdymui yra skiriamas labai mažas dėmesys. Kaip tik atvirkščiai, yra džiaugiamasi jau vien tuo, kad vaikai kur nors sudalyvavo, dėl politinio korektiškumo nėra skatinama sureikšminti pasiektą rezultatą (kuris dažniausiai labai tiesiogiai koreliuoja su įdėtomis pastangomis). Skaityti toliau…

Matt McCleery: The Shipping Man

Ne taip jau dažnai pasitaiko po ranka knygos, kurias suvalgau kone vienu prisėdimu, ir kurios man palieka tikrai gerą įspūdį. Kai kolega rekomendavo paskaityti „The Shipping Man“, pirmieji jos puslapiai daug nežadėjo: galvojau, jog tai bus dar vienas verslo romanas, kokių visokie Goldrattai ir panašūs autoriai prikepę devynias galybes. Klydau nemenkai. Taip, tai iš tiesų verslo romanas, bet tikrai nusisekęs (kiek tik verslo romanai gali būti nusisekę). Tikriausiai rimtiems laivybos vilkams jis gali atrodyti lėkštas ir primityvus, bet, manyčiau, finansininkams jis duoda puikų įvadą į keistą laivybos verslo pasaulį. Skaityti toliau…

Masha Gessen: Putinas. Žmogus be veido.

Esu skaitęs ne vieną knygą apie Rusiją, bet jos visos daug maž vienodos: nesvarbu, ar skaitysi apie Berezovskį, Politkovskają, Litvinenko, Abramovičių, Chodorkovskį ar Putiną. Visos jos beveik apie tą patį: Rusijos režimas yra baisus ir neteisingas, oligarchai korumpuoti ir neskrupulingi (nebent jie patys rašo apie save – tada korumpuoti ir neskrupulingi tik jų konkurentai), Rusija ritasi į bedugnę. tikėtina, jog tai yra tikroji tiesa, kad ir kaip Russia Today bandytų teigti kitaip, bet kartais norėtųsi gilesnės ir neutralesnės analizės. Skaityti toliau…

Alberto Angela: Romos imperija. Kelionė paskui monetą.

Prieš pusmetį suskaityta Aurelijaus Katkevičiaus versta Alberto Angelos knyga „Viena diena Senovės Romoje“ man labai patiko, nors pačiais romėnais nesu linkęs labai domėtis. Tad nedvejodamas nusipirkau ir antrąją to paties autoriaus knygą apie Romą „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“, kuri irgi versta to paties Aurelijaus. Rašymo stilius ir labai geras vertimas (o tai, gaila, gana retas dalykas Lietuvoje) neleidžia knygos ilgam padėti į šalį ir ją greitai surijau per kelis vakarus. Skaityti toliau…

Andrius Tapinas: Vilko valanda

Manau, kad Andriaus Tapino „Vilko valanda“ galėtų patikti dviejų rūšių skaitytojams: mėgstantiems greit susiskaitančius nuotykių pasakojimus ir Vilniaus faktų bei istorijos mylėtojams. Vien nuotykiai manęs nekabina, bet dėl gausybės faktelių ir užuominų apie Vilniaus įdomybes, knyga visai džiaugiausi. Tiesa, šiek tiek nusivyliau tuo, jog kažkodėl buvau įsitikinęs, kad tai knyga apie šimto metų senumo Vilnių: drįsčiau teigti, jog senovinis Vilnius tėra tik fonas, kuriame vyksta visiškai šiuolaikinis veiksmas su šiuolaikiniais herojais ir su šiuolaikiniais stereotipais (rusai intrigantai, vakariečiai mus gelbėja, žydų konspiracija ir pan. Skaityti toliau…

Michael Lewis – Bumerangas

Pirmiausia noriu atskleisti visus interesų konfliktus: Michael Lewis knygą gavau nemokamai iš Eugrimo leidyklos, jiems tikintis, kad gal ją perskaitęs imsiu ir parašysiu apie ją savo svetainėje. Bet neturiu jokių įsipareigojimų nei ką rašyti, nei kaip, nei kada. Net neturiu įsipareigojimo iš vis ką nors parašyti, jeigu taip man susišvies. Pradėsiu nuo pačių nemaloniausių dalykų: vertimas vietomis toks prastas, jog norisi prisiekti daugiau niekada į rankas neimti lietuviškų knygų apie finansus vertimų. Skaityti toliau…

Patricia Crisafully: Rwanda, Inc

Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima – tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo bendruomenės jaunimu Kauno Sobore. Dar prie to galima pridėti didelį įspūdį padariusį filmą „Hotel Rwanda“ bei vieno pažįstamo pasakojimai apie Kigalio banką. „Rwanda, Inc“ į šių metų knygų iššūkio sąrašą įtraukiau todėl, kad apie šią knygą nuskaičiau kažkuriame ekonomistų internetiniame dienoraštyje: Ruanda ekonomistus pastarąjį dvidešimtmetį labai domina tuo, kad ji perėjo link ganėtinai radikalaus liberalizmo ir per labai trumpą laiką sugebėjo tapti viena konkurencingiausių Afrikos valstybių (berods pagal lengvumą daryti verslą ją lenkia tik Mauricijus ir Pietų Afrika), nors dar 1994-aisiais joje vyko milijoną gyvybių nusinešęs genocidas. Skaityti toliau…

Daron Acemoglu: Why Nations Fail

Taip jau gavosi, kad pirmąją knygą iš 2013-ųjų metų knygų iššūkio spėjau pabaigti dar 2012-aisiais. Tikrai nenusivyliau. Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos – ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau, tuo labiau skursta? Knygos analizė ir išvados labai įtikinančios: bent jau man tai viena iš tų nedažnai pasitaikančių knygų, kurios sugeba pakeisti nuomonę ir, ją perskaitęs, į pasaulio ekonomiką pradedi žvelgti naujomis akimis. Skaityti toliau…

Knygų iššūkis 2013

Lietuvos blogosferoje neseniai aptikau įrašą apie 2013-ųjų metų knygų iššūkį, kurį remia kelios leidyklos bei kiti verslo atstovai. Mintis paprasta, ir labai nebloga: reikia susidaryti 12 knygų, kurias visada norėjai perskaityti, bet vis nerasdavai laiko, sąrašą ir jas per kitus metus perskaityti, o perskaičius trumpai papasakoti įspūdžius. Nors skaitau ganėtinai daug, bet pastaruoju metu labai sunkiai prisiverčiu apie perskaitytas knygas ką nors parašyti, tad šis iššūkis galėtų būti visai neblogas spyris į sėdmenis. Skaityti toliau…

Knyga apie Kauno istoriją

Kažkada skaičiau Laimono Briedžio „Vilnius. The City of Strangers“ (tuo metu berods buvo tik angliškas leidimas, tik vėliau pasirodė ir lietuviškas variantas) ir ji man labai patiko. Ypač kabino tai, jog tai ne sausai akademinė istorija, o ir šiaip labai įdomu skaityti apie tas vietas, kuriomis praeini kiekvieną dieną. Kadangi užaugau Kaune, knygyne pamatęs „Kauno istoriją“ negalėjau atsispirti jos nenusipirkęs (čia dažna mano bėda – impulsyviai knygynuose kasmet išleidžiu tiek pinigų, kiek uždirba darbšti vidurinės klasės afrikiečių šeima). Skaityti toliau…

Alberto Angela: „Viena diena Senovės Romoje“

Prisipažinsiu, jog senovės romėnai mane nelabai domina. Jie ne tokie egzotiški kaip kitos senovės civilizacijos (kaip, tarkim, piramides statę senovės egiptiečiai, ar iš ėriukų kepenų buriantys Tarpupio gyventojai), ne tokie protingi kaip graikai (tą jie patys pripažino), bet kartu ir nebe tokie artimi kaip Viduramžių Europa. Bet užmatęs internetuose, jog prie šios knygos rankas yra prikišęs Aurelijus Katkevičius, nesusilaikiau jos nenusipirkęs. Ir nesigailiu. Knygą pasičepsėdamas suvalgiau per keletą vakarų – būčiau neužtrukęs nė tiek, jeigu tik nebūtų užgriuvę kiti reikalai. Skaityti toliau…

Serhy Jekelčyk: Ukraina. Modernios nacijos gimimas.

Pirmą kartą ką nors gyvenime paėmiau paskaityti apie Ukrainos istoriją, neskaičiuojant tų knygų apie moderniuosius laikus, kuriuose rašoma apie Timošenko iškilimą arba Oranžinę revoliuciją. Gailiuosi, jog neperskaičiau kažko panašaus anksčiau, tuomet, kai Ukrainoje investuodavau ir dažnai lankydavausi: galbūt tai būtų padėjęs išvengti klaidų ir geriau suvokti vietinį mentalitetą (bet bumo laikais mes visi buvome protingi ir investavome lengva ranka :) Tikriausiai vertėtų sau dabar pasižadėti prieš investuojant į užsienio valstybę perskaityti kelias rimtesnes knygas apie tos šalies istoriją, nes tai gali suteikti vertingų įžvalgų. Skaityti toliau…

Martin Sixsmith: Putino nafta

Pirmą kartą taip gavosi, jog Martin Sixsmith knyga „Putino nafta“ atsidūrė mano rankose leidėjų dėka, žmonai pažadėjus jiems kokią nors recenziją mano svetainėje. Kadangi šeimos biudžetas nelabai džiaugiasi mano narkomanišku polinkiu be saiko urmu pirkti bet kokius skaitalus, tai bet kokiomis dovanomis visada džiaugiuosi (mirkt, mirkt, gerbiami leidėjai :) Bet nepaisant to, kad knygą gavau nemokamai, visgi turiu pripažinti, jog „Putino nafta“ nėra labai įsimintina knyga: patys Jukos sužlugdymo įvykiai atskleisti gal ir neblogai, bet susidaryti išsamų vaizdą apie Chodorkovskio bei Putino asmenybes vargu ar pavyks. Skaityti toliau…

Ką perskaičiau kovą: Vladas Bumelis, Nudge, nelygybė ir Britų imperijos istorija

Kovo mėnuo nebuvo toks derlingas perskaitytomis knygomis kaip norėtųsi, bet visgi kelias jų suskaičiau. Nors, kai pagalvoji, penkios knygos per mėnesį gal ir nėra labai mažai. Mėnesį pradėjau Manto Dubausko knyga apie Snorą „Kaip pradanginti milijardą“, bet kadangi jau apie tai rašiau, tai nesiplėsiu: tiesiog nueikite, nusipirkite šią knygą ir perskaitykite. Patiks, jeigu bent kiek domitės šio banko žlugimo istorija. Taipogi man patiko ir iš Pauliaus susižvejota Vlado Bumelio knyga „99%“ apie šio daug pasiekusio žmogaus (tai žmogus iš Sicor-Biotech) gyvenimo filosofiją. Skaityti toliau…

Mantas Dubauskas: Kaip pradanginti milijardą

Manto Dubausko knyga „Snoras žaliems: kaip pradanginti milijardą“ per kelias valandas susiskaitė labai greitai. Gilios analizės gal ten ir nėra, bet kaip „Snoro“ istorijos santrauka ji tikrai puiki, tad išleisti dvidešimt litų jai verta. Juolab, kaip ir rašo Aušra Maldeikienė, daug tiriamosios žiniasklaidos knygų Lietuvoje nėra. Knygoje faktų daug, net ir man, dirbusiam „Snoro“ grupėje, jų nemažai buvo naujų (tiesa, daugiausiai susijusių su „Snoro“ ištakomis). „Snoro“ organizacinė kultūra irgi perteikta pakankamai tikroviškai, o apie akcininkus nelabai ką galiu pasakyti, nes su jais bendrauti teko nedaug. Skaityti toliau…

E.H.Gombrich: A Little History of the World

Ernstas Gombrich yra parašęs labai neblogą knygą apie meno istoriją (gana nuspėjamu pavadinimu „The Story of Art“), kurią savu laiku smagiai suskaičiau bekamšydamas savo išsilavinimo apie meną spragas (jos dar iki šiol pakankamai plačios ir pro jas švilpauja tamsuoliškumo vėjai). Pastarąjį kartą besilankydamas Londone prigriebiau ir jo knygą apie pasaulio istoriją: tiesiog negalėjau atsilaikyti visoms liaupsėms, kurios buvo išraitytos aplink šios knygos lentyną knygyne, nors knyga skirta labiau vaikams, nei kad taiko į labai rimtus veikalus. Skaityti toliau…

„Grybų karo“ cenzūra

Šiaip šios dienos pamąstymas, nesusijęs su ekonomika, bet šiek tiek su knygomis. Užtikau internetuose Austėjos Lansbergienės dienoraščio įrašą apie tai, kad vaikams reiktų cenzūruoti šias Justino Marcinkevičiaus „Grybų karo“ eilutes: Kad užriks Ant jo kazlėkas: – Koks tu vyras… Pašlemėkas! – Neklausyk, Bičiuli mano! Ką tos bobos Beišmano! Austėjos nuomone, šis tekstas pilnas stereotipų, nes nedrąsus vyras yra pašlemėkas, o bobos nieko neišmano, tad labai blogai apie tai kalbėti vaikams. Pats vaikų neturiu, bet toks požiūris skamba ganėtinai ekstremaliai, na, bet gal esu per daug tradiciškai stereotipinis. Skaityti toliau…

Ar tavo darbo stalas ką nors pasako apie tavo asmenybę?

Vakar užverčiau paskutinius Sam Gosling knygos „Snoop“ puslapius apie tai, jog iš žmogaus daiktų galima daug ką pasakyti apie jo asmenybę. Knygos tikėjausi šiek tiek įdomesnės ir naudingesnės (ėmė mane ir papirko pozityvi Lucy Kellaway rekomendacija ant paties viršelio), nors skaitinys buvo visai pakenčiamas, ypač pertraukoms tarp snieglentinimo Italijos kalnuose. Iš emės, nieko čia gudraus nėra: užėjus į žmogaus kambarį ar apžvelgus jo darbo stalą tikriausiai bet kas galėtų nemažai ką pasakyti apie jo savininką. Skaityti toliau…

Christopher McDougall: Born to Run

Pasirodo, ilgų distancijų bėgimas yra labai keista sporto šaka: standartiškai net devyni iš dešimties bėgikų per metus patiria traumas. Bet užtat tai tikriausiai vienintelis toks sportas, kuriame šešiašdešimtmečiai atletai gali kaip lygūs su lygiais lenktyniauti su devyniolikmečiais (manoma, kad pats sportinės formos pikas pasiekiamas ties maždaug 27-eriais metais, bet po to forma prastėja labai lėtai). Knyga „Born to Run“ turėtų patikti visiems, kas bėgioja arba tuo domisi: ji apie ultramaratonininkus ir Meksikoje gyvenančią Tarahumara indėnų gentį, kuri, gali būti, yra greičiausi pasaulio ilgų nuotolių bėgikai. Skaityti toliau…

Ką perskaičiau per sausį

Sausis buvo gana produktyvus perskaitytų knygų derliumi, nors ne visi skaitiniai buvo labai įdomūs bei vertingi. Trumpos pastabos apie tai, ką perskaičiau: Umberto Eco – „Vakarykštės dienos sala“. Kadangi Umberto Eco mėgstu, tai negaliu labai skųstis, bet tikriausiai tai, mano nuomone, silpniausia iš jo rašytų grožinių knygų (nesu perskaitęs tik paskutiniosios – „Prahos kapinių“, tad apie ją negaliu nieko pasakyti). Nors geografiniai atradimai, ilgumos nustatymo problemos subtilybės man gana artimos pagal jūreivišką sielą, bet kažko šioje knygoje vis tiek trūko. Skaityti toliau…

Patarimai, kaip būti sėkmingu diktatoriumi

Prieš kelias savaites The Economist užmačiau visai neblogą interviu su vienos knygos autoriumi apie tai, kaip būti ilgaamžiu ir sėkmingu diktatoriumi. Interviu patiko taip, kad perskaičiau ir pačią knygą (The Dictator’s Handbook: Why Bad Behavior is Almost Always Good Politics). Patiko. Netgi daugiau – privertė pažiūrėti į pasaulį šiek tiek kitaip, kas jau savaime yra geros knygos požymis. Knygos teorija paprasta: diktatoriai irgi žmonės, tad į juos galima žiūrėti iš asmeninės motyvacijos pusės. Skaityti toliau…

Nicholas Dunbar: „The Devil’s Derivatives“

Knygų perskaitau nemažai, bet tikrai man patikusios pasitaiko ne taip dažnai. Nicholas Dunbar knyga apie išvestines priemones „The Devil’s Derivatives“ – viena iš jų. Iš esmės išvestinių priemonių nelabai kam reikia. Na, reikia ten kai kuriems bankams ir žinantiems ką jie patys daro sofistikuotiems investuotojams. Bet paprastam ir nuobodžiam komerciniam bankui, ar kredito unijai, ar draudimo kompanijai turėtų pakakti ateities valiutos sandorių ir, na, galbūt išvestinių palūkanų instrumentų (tam kad pasikeisti plaukiojančias palūkanų normas į fiksuotas ir atvirkščiai). Skaityti toliau…

Kontroliniai sąrašai (checklists) išgelbės pasaulį!

Prieš kelias dienas baigiau skaityti žinomo JAV chirurgo Atul Gawande knygą „The Checklist Manifesto“. Tai knyga apie kontrolinius sąrašus (angl. checklists) ir kaip jie gali žymiai pagerinti sprendimų priėmimą sudėtingose situacijose ar tiesiog pagerinti darbo rezultatus ten, kur atrodytų reikia labai daug žinių ir profesionalumo. Kontroliniai sąrašai pirmiausia plačiai paplito aviacijoje: tai tiesiog ant vieno popieriaus lapo surašyti keli punktai, kuriuos pilotas turi patikrinti prieš pradėdamas skrydį. Ar yra degalų? — Yra. Skaityti toliau…

Greenblatt knyga apie “spin-off’us”

Nepaisant labai jau kičinio knygos pavadinimo (sutikite, „You Can Be a Stock Market Genius“ didele kokybe nekvepia) paskutinė Joel Greenblatt knyga nenuvylė. Kaip ir prieš porą metų skaitytoje „The Little Book that Beats the Market“ (kuri man irgi labai patiko), joje galima rasti labai paprastų ir aiškių idėjų apie investavimą į nuvertintas kompanijas. Šį kartą Joel Greenblatt rašo apie gana specifinę nišą, kurioje galima ieškoti nuvertintų investicijų: jis siūlo atkreipti dėmesį į sudėtingus įmonių restruktūrizavimus, perėmimo sandorius, bankroto procedūras ir panašiai. Skaityti toliau…

Barbara Demick: Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė

Vienintelė likusi totalitarinė komunistinė valstybė Šiaurės Korėja mane masina lygiai taip pat kaip kokia nors autokatastrofa: žiūrėti baisu, naudos nėra, bet akių niekaip negali atitraukti. Todėl JAV žurnalistės Barbaros Demick knygą surijau labai greitai. Kasdienis Šiaurės Korėjos žmonių gyvenimas iš tiesų labai baisus. Jis tiek baisus, jog net sunku pilnai suvokti žmonių kančią: jeigu mes Sovietų Sąjungoje stovėdavome ilgose eilėse prie maisto produktų ir džiaugdavomės gavę kiaušinių ar tirpios latviškos kavos, tai šiaurės korėjiečiai džiaugiasi gavę kukurūzinių miltų (saujelė ryžių tėra tik graži svajonė). Skaityti toliau…

Pasipelnyti iš rinkos neracionalumo nėra lengva

Pastaruoju metu perskaičiau dvi labai panašias knygas apie investuotojus, kurie laiku numatė finansų krizę, ir sugebėjo iš jos užsidirbti krūvas pinigų. Michael Lewis‘o „The Big Short“ jau minėjau, o Gregory Zuckermann‘o „The Greatest Trade Ever“ irgi rašoma apie tuos pačius fondų valdytojus, tik žymiai daugiau dėmesio skiriama John Paulson‘ui. Visi šiose knygose minimi fondų valdytojai laiku suprato, jog jeigu nustos kilusios nekilnojamo turto kainos, stipriai padaugės neveiksnių būsto paskolų, nes jos buvo išduodamos net tiems, kurie neturi normalių pajamų (tikintis, jog jas bus įmanoma padengti pardavus pabrangusį būstą). Skaityti toliau…

Ką skaičiau kovo mėnesį

Tim Harford – „The Logic of Life“. Greitai ir lengvai susiskaičiusi knyga iš populiariosios ekonomikos žanro. Kol skaičiau, ji visai patiko, nes Tim Harford rašo gana įtraukiančiai, bet praėjus trims savaitėms po paskutinio knygos lapo užvertimo, nepasakyčiau, jog galvoje liko labai daug įžvalgų. Nors, tiesa, paaiškinimai, kodėl miestuose yra daugiau moterų nei vyrų įdomūs, bet iki galo neįtikinantys. Nancy Duarte – „Slideology“. Labai patikusi knyga apie tai, kaip padaryti gerą prezentaciją. Skaityti toliau…

Pat Dorsey: The Little Book That Builds Wealth

Tai dar viena knyga iš „mažųjų knygų apie investavimą“ serijos, šį kart apie Morningstar investavimo filosofiją. O ta filosofija gana paprasta: tereikia investuoti tik į kompanijas, kurios ilguoju laikotarpiu gali uždirbti didesnę kapitalo grąžą nei konkurentai. Aišku, svarbu ir kaina, kurią moki už kokybišką kompaniją, tačiau pagrindinis kriterijus visgi yra kompanijos gebėjimai ilguoju laikotarpiu išlaikyti aukštą investuoto kapitalo grąžą (Return on invested capital – ROIC). Jei kompanija generuoja didelę grąžą nuo investuoto kapitalo, tai tikėtina, jog ji turi stiprių konkurencinių pranašumų, kurie neišdils net esant finansinėms krizėms; taigi, tokių kompanijų akcijos yra gana saugi investicija. Skaityti toliau…

Rokas Lukošius: Investuotojo išpažintis

Šią knygą labai norėjau perskaityti dėl paprastos priežasties: su Roku man yra tekę kartu dirbti, tad norėjosi pažiūrėti, kaip jam sekėsi išbandant save rašytojo vaidmenyje. Įspūdis liko dvejopas: pirmasis knygos trečdalis tikrai lengvai ir maloniai skaitosi, verčiant puslapį po puslapio kartais šypteli ir bandai atspėti apie kurias čia realias bendroves ar rinkos dalyvius Rokas rašo – kitaip tariant visiškai tai, ko ir tikėjausi iš Roko. Tačiau po to, kai knygos herojai sutinka savo investavimo guru, kuris juos moko uždirbti pinigų rinkose, knyga pavirsta sausoka investavimo vadovėlio santrauka, kurioje nemažai niekur nepaaiškintų terminų, kurie eiliniam su investavimu nesusijusiam šaltkalviui (knygos auditorija vis tik neprofesionalūs investuotojai) manau bus neįkandami. Skaityti toliau…

Joel Greenblatt: The Little Book That Beats the Market

Ši nedidukė knygutė, kurią galima perskaityti per gerą valandą gali būti puikus įvadas žmonėms, nieko nenutuokiantiems apie akcijas: joje skaitytojas verčiamas susimąstyti kiek iš tiesų gali būti vertas verslas, o tuo pačiu ir akcijos, kuriomis prekiaujama biržose. Kadangi knyga parašyta itin lengvu stiliumi (bet ne šlykščiai vaikišku-alegorišku, kuris dažnai sutinkamas populiariosios vadybos knygose), ji gali puikiai tikti ir vaikų finansiniam švietimui. Knygoje siūloma investicijoms ieškoti gerų kompanijų, kurios kainuoja pigiai. Gera kompanija yra tokia, kuri sugeba stabiliai generuoti aukštą nuosavybės grąžą (return on equity – ROE): aukštas ilgalaikis ROE, autoriaus nuomone, užtikrina, jog kompanija generuos pelną ir ateityje – jei ROE mažas, tai kompanija yra labai priklausoma nuo verslo ciklo, ir pelnas gali labai greitai išnykti. Skaityti toliau…

Niall Ferguson: The House of Rothschild. Money’s Prophets 1798-1848.

Garsių bankininkų Rotšildų (Rothschild) pavardė ne vienam asocijuojasi su neišpasakytais turtais, neaprėpiama galia ir paslaptimis. Neretai jie figūruoja ir įvairiausiose konspiracijų teorijose, lyg jie būtų tie, kurie iš tiesų tampo viso pasaulio virveles ir priverčia geopolitiką vystytis jiems norima linkme. Tame iš tiesų buvo nemažai teisybės devyniolikto amžiaus pirmojoje pusėje, kai Rotšildai buvo patys turtingiausi žmonės pasaulyje ir labai artimai bendravo su Europos monarchais: jie buvo pagrindinis valstybių finansuotojas, tad nuo jų bent jau iš dalies priklausė ar Europoje vyraus taika, ar gali kilti karas (karai dažniausiai visgi finansuojami skolintais pinigais). Skaityti toliau…

Peter L. Bernstein: Capital Ideas Evolving

Prieš daugiau nei 15 metų Peter Bernstein išleido knygą “Capital Ideas“, kurioje buvo kalbinami žymūs finansų teoretikai bei praktikai apie tai, kaip naujausios mokslinės finansų ir ekonomikos teorijos praktiškai panaudojamos investicijų valdymo versle. Tuo metu daugiausiai dėmesio buvo skiriama vis labiau populiarėjančiam Capital Asset Pricing modeliui (CAPM), kuris leido vis daugiau matematizuoti ir kvantifikuoti portfelių valdymo procesą. Nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo, o kai kurių teorijų taikymas per šį laikotarpį spėjo apturėti ir katastrofiškų padarinių (galima prisiminti 1998-ųjų metų Long Term Capital Management fondo žlugimą). Skaityti toliau…

Value Investing: From Graham to Buffett and Beyond

Apie „vertės“ stiliaus investavimą (value investing) prirašyta daug, bet ši keturių autorių knyga, manyčiau, viena geresnių. Joje trumpai ir aiškiai išdėstoma investavimo filosofija, pateikiama nemažai realių pavyzdžių, kaip tikri investuotojai ieško potencialių investicijų, kaip skaičiuoja tikrąsias kompanijų vertes. Be to, antroje knygos dalyje aprašoma keleto žymiausių „vertės“ stiliaus investuotojų strategijos, išryškinama tai, kuo jų investavimas skiriasi nuo bendraminčių: net ir „vertės“ investuotojai nėra visiškai vienodi, kiekvienas jų specializuojasi savose nišose, turi skirtingas kompetencijos ribas. Skaityti toliau…

Stewart Ross: [Teach Yourself] The Israeli-Palestinian Conflict

Ši knyga apie Izraelio ir Palestinos konfliktą mano rankose atsidūrė visai atsitiktinai: plaukiant jachta į Švediją savo pasiimtą knygą jau buvau suskaitęs, tad teko skolintis ką nors iš draugo. Iš Teach Yourself knygų serijos gilios analizės, aišku, tikėtis negalima, tačiau faktų knygoje pateikiama itin daug – galbūt net per daug, nes per juos kartais sunku įžvelgti esmę. Kiekvienos taikos derybos ar pozicijų keitimas vis tiek galų gale tikslo nepasiekė: konfliktas vis dar vyksta. Skaityti toliau…

Jason Zweig: Your Money and Your Brain

Elgsenos ekonomikos (behavioural economics) šalininkai jau senokai įrodė, jog žmonės nėra visiškai racionalūs, tad tradicinės ekonomikos modeliai ne visada gerai atspindi realybę. Labiausiai ko man vis trūkdavo apie tai parašytose knygose – atsakymų į klausimą „tai ką daryti, kad išvengti neracionalių sprendimų?“ Šioje Jason Zweig knygoje atsakymų ir patarimų rasti galima. Dažniausiai kartojamas patarimas: detaliai užsirašinėti, ką manai apie vieną ar kitą akciją. Laikui bėgant žmonės istorinius savo sprendimus žmonės vertina žymiai geriau nei jie tokie buvo iš tikrųjų: jei dabar apklausite investuotojus, kiek iš jų numatė šią krizę, tikrai nemaža dalis manys, jog jie jos tikėjosi, nors realiai iš jos pasipelniusių buvo vienetai. Skaityti toliau…

Dan Ariely: Predictably Irrational

Pastaruoju metu vis populiarėjanti elgsenos ekonomika (behavioural economics) griauna vieną iš įprastos ekonomikos aksiomų, kuri teigia, jog žmogus yra racionalus, ir visus finansinius sprendimus daro viską gerai apsvarstęs. Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“ aprašomi įdomesni žmonių elgsenos neracionalumai, nepaaiškinami įprastinės ekonomikos mokslo. Nemaža dalis temų – tai, jog žmonės suteikia daugiau vertės tiems daiktams, kuriuos jie turi (endowment effect); placebo efektas („netikro“ vaisto efektyvumas padidėja, jeigu už jį buvo daugiau sumokėta); tai, jog žmonės tampa labiau sąžiningi, jeigu jiems primeni apie moralę; ir pan, – jau man girdėtos, tačiau buvo ir labai įdomių naujų įžvalgų. Skaityti toliau…

Benoit Mandelbrot: The (Mis)behaviour of Markets

Matematiko Benoit Mandelbrot vardas man skamba beveik kaip fraktalų sinonimas (jis yra fraktalų matematikos kūrėjas). Fraktalai yra geometriniai dariniai, kuriuose pasikartojantys fragmentai yra identiški visumai. Aprašant paprastą geometrinę fraktalų taisyklę ir ją be galo kartojant, galima gauti itin sudėtingus geometrinius darinius. Benoit Mandelbrot šioje savo knygoje pritaiko fraktalų teoriją ir finansų rinkoms. Jo nuomone, fraktalų matematikos pagalba galima itin gerai modeliuoti finansinių priemonių kainas: akcijų ar valiutų kursai iš esmės yra fraktalai, susidedantys iš atsitiktinių pasikartojančių fragmentų (dėl to gyvuoja techninė analizė, nors Mandelbrot teigimu, ja naudojantys tik apgaudinėja save -– rinkoje vyrauja atsitiktinumas). Skaityti toliau…

James J. Cramer: Confessions of a Street Addict

CNBC laidų vedėjo Jim Cramer‘io tikriausiai nereikia pristatinėti niekam, kas domisi rinkomis. Nors jo patarimai akcijų tema dažniausiai nelabai pataiko į dešimtuką (galima prisiminti jo garsiąją frazę „su Bear Sterns viskas gerai“ prieš pat šio banko žlugimą), jis buvo tapęs vienu žymiausių pastarosios buliaus rinkos veidų. Tūkstančiai žiūrovų kasdien stebėdavo jo laidas, kur jis naudodamasis daugybe šou elementų emocingai teikdavo rekomendacijas akcijoms pirkti ar parduoti. Ir tik vėliau jam teko akis nudelbus Jon Stewart laidoje prisipažinti, jog ne visada jis yra teisus. Skaityti toliau…

Pagalbos: ką skaityti apie Rusiją „iš kitų barikadų pusių“?

Per pastarąjį mėnesį perskaičiau keletą knygų apie Rusiją: Paniuškin ir Zygar „Gazpromas – rusų ginklas“, Edward Lucas „Naujas šaltasis karas“, Michailas Saakašvilis „Kalbu jums apie laisvę“, o šiuo metu dar vis kremtu „Disidento mirtį“ apie Litvinenkos istoriją. Tiesa, jos visos rašytos žmonių, kurie galvoja lygiai taip pat, kaip ir didžioji dalis lietuvių: į Rusiją šnairuojama, kalbama apie naująjį šaltąjį karą, Rusija piešiama kaip agresorė ir demokratijos per daug nepaisanti bei į autoritarizmą linkusi valstybė. Skaityti toliau…

Jean-Benoît Nadeau, Julie Barlow: Sixty Million Frenchmen Can’t Be Wrong

Prancūzai visada man atrodė kažkokie keisti. Ne man vienam: iš tiesų prancūzų mentalitetas gerokai skiriasi nuo anglosaksiškojo, kurio vertybėmis šiais laikais labiausiai žavimės. Autoriai, kilę iš prancūziškiausios Šiaurės Amerikos vietos Kvebeko, dvejus metus gyveno Prancūzijoje ir užsieniečio akimis aprašinėjo kultūrinius prancūzų ypatumus. Tikriausiai didžiausias prancūzų skirtumas nuo anglosaksiškosios kultūros yra požiūris į valstybę bei jos funkcijas. Prancūzų požiūriu, valstybė turi būti stipri, centralizuota: visa Prancūzija yra valdoma iš Paryžiaus, o jos vietos savivaldos institucijos yra silpnos, priklausomos nuo regionų valdytojų, kurie tiesiogiai gauna užduotis iš centrinės valdžios. Skaityti toliau…

Laimonas Briedis: Vilnius. The City of Strangers

Buvau skaitęs Laimono Briedžio knygos recenziją žurnale The Economist, tad, pamatęs jo knygą, pardavinėjamą Dainų šventės metu, nedvejodamas ją įsigijau. Ir tikrai nesigailiu: knygoje pasakojama Vilniaus istorija labai įdomi, juolab, jog pasakojamas užsienio gyventojų, lankiusių Vilnių įvairiais laikais, požiūris į šį miestą. Vilnius visą laiką buvo pakraštyje. Gal ne tiek pakraštyje, o kiek ties riba. Tai paskutinis vakarų Europos miestas, kuriame tvirtai įsišaknijusi katalikybė (ir vienas paskutiniųjų, į kurį buvo atnešta krikščionybė), už jo – vakarų pasauliui nebepriklausantys ortodoksai. Skaityti toliau…

Vladas Terleckas: Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918-1940

Kartas nuo karto visai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvos finansų istoriją, o ši Vlado Terlecko monografija – ne išimtis. Joje surašytos trumpos didžiosios dalies tarpukario Lietuvos bankininkų (bankų vadovų bei valdybos narių) biografijos, tad daugiausiai vietos skirta sausokiems faktams apie tai, kur jie gimė bei baigė mokslus, bet juk tokia tikriausiai ir turėtų būti monografijos paskirtis. Nors retkarčiais prasimuša ir subjektyvi autoriaus nuomonė, kurioje galima įžvelgti ir tam tikro tarpukario Lietuvos romantizavimo (tarkime, autorius sielojasi, jog dabartinis Ūkio bankas neturi jokių sąsajų su prieškariniu Vailokaičių įsteigtu Ūkio banku, tad ir Romanovo valdomas bankas lyg ir neturėtų turėti teisių į šį pavadinimą). Skaityti toliau…

George Soros: New Paradigm for Financial Markets

Ši George Soros knyga – tai „Alchemy of Finance“ tęsinys, rašytas 2008 metų kovo mėnesį. Jos tikslas: parodyti, jog Soroso refleksyvumo teorija iš tiesų sugebėjo numatyti, jog nekilnojamo turto burbulas JAV baigsis didžiuliu sisteminiu nuosmukiu. Negana to, Sorosas įžvelgia du burbulus: vienas yra jau minėtas refleksyvusis nekilnojamo turto kainų burbulas (augant NT kainoms, galima daugiau skolintis, o daugiau skolinantis, auga NT kainos), o antrasis yra žymiai didesnis „superburbulas“, kuris pagrįstas nuomone, jog ekonomikai susidūrus su problemomis, ją galima grąžinti į augimo kelią daugiau pasiskolinant ir didinant pinigų bazę. Skaityti toliau…

Howard Schultz: Kava su meile

Dar viena knyga apie kavinių tinklo kūrimą, šį kart apie didžiausią iš jų – Starbucks (prieš pusantrų metų teko skaityti knygą apie Coffee Republic tinklo kūrimą: ji man pasirodė labiau įkvepianti). Sakau „dar viena knyga“, nes kažkaip ji neužkabino, joje taip ir neradau tos svarbios visa nustelbiančios idėjos ar išminties perlų, kuriuos norėtųsi cituoti ir dalintis su kitais. Nors pats Starbucks tinklas visgi pakankamai išskirtinis, pastatytas ant tvirtų vertybių: aistra kavai ir viskam, kas susiję su šia „coffee experience“. Skaityti toliau…

Henrikas Daktaras: Išlikt žmogumi. Autobiografija.

Prieš kelias dienas į mano rankas pakliuvo Henriko Daktaro autobiografija pavadinimu „Išlikt žmogumi“. Net nepamenu, kokiais keliais gavau nuorodą į jos elektroninę versiją (tikriausiai reikia dėkoti kažkam iš Twitter draugų). Įnikau ją skaityti, nes Henrikas Daktaras tikrai turi ką papasakoti. Ir iš tiesų, pasakoja jis nemažai, tačiau tik apie savo gyvenimą kalėjimuose ir įvairiausias muštynes, o visi kiti įdomiausi gyvenimo faktai nėra atskleidžiami. Tiesa, perskaitęs šią knygą supranti, jog ji tikriausiai ir negalėjo būti kitokia. Skaityti toliau…

Richard Bookstaber – „Demon of Our Own Design“

Richard Bookstaber yra dirbęs rizikos valdytoju (risk manager) net keliose didžiausiose finansų institucijose (Morgan Stanley, Salomon Brothers, Citigroup), tad ši jo knyga pilna istorijų apie rizikos valdymą, o tiksliau – apie tai, kas atsitinka, kai rizika nesuvaldoma: nuo 1987-ųjų metų rinkos nuosmukio ir Barings banko žlugimo dėl maklerio pridarytų nuostolių iki Long Term Capital Management fiasko bei įvairiausių problemų su sudėtingomis finansinėmis išvestinėmis priemonėmis. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog finansų pasaulis yra itin sudėtingas, o įvairiausi hedge fondai investuoja vadovaudamiesi itin egzotiškomis strategijomis, dažniausiai viskas yra žymiai paprasčiau. Skaityti toliau…

Laima Kastanauskaitė: Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)

Laimos Kastanauskaitės monografija apie įvairiausias tarpukario Lietuvos draugijas ir organizacijas (nesiverčia liežuvis kai kurias jų vadinti paramasoniškomis, o juo labiau masoniškomis) labai išsami ir įdomi – autorė tikrai daug laiko praleido bibliotekose ir archyvuose, rinkdama medžiagą. Ir rezultatas išėjo visai neblogas, jeigu nekreipsime dėmesio į tai, jog kažkaip bandoma suvesti, jog visos tos organizacijos, nuo baltistų iki Karininkų Ramovės ir absoliučiai visų tuo metu veikusių svarbiausiųjų partijų, susijusios su masonais. Taip, iš tiesų, nemažai tarpukario Lietuvos iškiliausių žmonių buvo masonai (Baltrušaičiai, Biržiškos, V. Skaityti toliau…

Marina Melija: Verslas – tai psichologija

Ši knyga – rusų psichologės Marinos Melijos verslo dienraštyje Ведомости spausdintų straipsnių rinkinys. Nors knygos pavadinimas lyg ir žadėjo, jog tai knyga apie verslą, iš tiesų tai – knyga apie verslininko psichologiją, jo motyvaciją ir psichologines problemas, su kuriomis susiduriama verslaujant. Kartu šioje knygoje galima rasti ir nemažai pastebėjimų apie organizacijos psichologiją (kompanijos misija, jos krizės, ir pan.), kurie turėtų būti įdomūs ir naudingi personalo vadybos specialistams. Knygoje daug trumpų pastebėjimų apie tai, kaip tvarkyti organizacijos psichologinį klimatą, kaip motyvuoti vienos ar kitos rūšies žmones, kaip rinktis pavaduotojus, asmeninius vairuotojus, sekretores ir kitus darbuotojus. Skaityti toliau…

Darius Čibonis: Svajonės link

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga buvo Dariaus Čibonio „Svajonės link“. Nors šioje knygoje daugiau nuotraukų nei tekstų, ir būtent vaizdai žavi labiau nei tekstas. Pati knygos idėja nebloga: pasakojant apie puikias atostogas, praleistas keliaujant per visą JAV motociklais garsiuoju Route 66, priversti žmones svajoti, galvoti, ko jie nori iš gyvenimo, ir siekti savo užsibrėžtų tikslų. Kad ir kokie crazy tie tikslai būtų. Bet čia man kilo viena problema: kelionė per JAV motociklu man neatrodo itin ambicingas tikslas – taip, tai būtų puikios atostogos, bet gyvenimo svajonei kažkaip mažoka. Skaityti toliau…

Markas Aurelijus: Sau pačiam

Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kuri duotų tiek daug peno pamąstymams. Ir nors vėlyvasis Senovės Romėnų stoicizmas persmelktas susitaikymu su būtimi ir mirtimi, o šis determinizmas gana keistas dabarties kultūroje (kuri lyg ir užprogramuoja žmogų „siekti! dirbti! daryti!“), vis tiek čia apstu puikių vertybių bei nurodymų, kaip reikėtų elgtis gyvenime. O kartais vien vertybių permąstymas gali būti į naudą. Knygoje niekinama bet kokia prabanga ar tuštybė, nes tai laikina. Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau. Skaityti toliau…

Timothy Ferriss: 4 valandų darbo savaitė

Kartas nuo karto sveika į rankas paimti kokią nors motyvacinę knygą: ne tiek tam, kad sužinotum ką nors naujo (nes, sutikime, visos jos rašo apie tą patį), o daugiau tam, kad gautum naują dozę optimizmo ir ryžto veikti. Ši knyga manęs neįkvėpė. Pirmasis trečdalis dar buvo visai nieko: jame rašoma apie savo darbų optimizavimą, trumpai pasakojama tai, ką galima rasti David Allen‘o ar Stephen Covey (visgi gal labiau pastarojo) knygose – neatidėliok, dirbk „protingai“ ir tik tai, kas yra svarbu. Skaityti toliau…

Alice Schroeder: The Snowball. Warren Buffett and the Business of Life

Ši stora, stora (800+ puslapių) knyga yra pirmoji su pačio Warren‘o Buffett‘o (prisiminus vieną qemm įrašą taip ir norisi rašyti „Triušidės Baro“) palaiminimu rašyta jo biografija. Nors autorė Alice Schroeder ir yra kilusi iš finansų srities – ji dirbo analitike ir teikdavo rekomendacijas Berkšyro kompanijos akcijoms – knygoje apie finansus rašoma nedaug. Gal ir gerai, nes knygų apie Buffett‘o investavimo principus yra daugiau nei galima sutalpinti į kelias lentynas. Ši knyga – apie Buffett‘ą kaip žmogų. Skaityti toliau…

William Bernstein: A Splendid Exchange

Žmonės prekiavo nuo seniausių laikų, o apie tarptautinę prekybą žinoma jau nuo Šumerų valstybės sukūrimo. A Splendid Exchange yra puikiai parašyta pasaulio prekybos istorija, apimanti labai platų laikotarpį: nuo tų pačių šumerų iki dabartinės Pasaulio Prekybos Organizacijos. Knyga puikiai atskleidžia prekybos vaidmenį pasaulio vystymuisi, joje galima rasti daug įvairiausių įdomių faktų ir istorijų. Nors pirmosios valstybės (Senovės Egiptas, Mesopotamijos tautos) iškilo ne prekybos dėka, prekybos vaidmuo tautų klestėjimui vis augo. Štai Senovės Graikų imperija vargu ar galėjo išsilaikyti be grūdų importo: Sparta grūdus importuodavo iš Aleksandrijos ir Sicilijos, o Atėnai juos plukdydavo iš Juodosios jūros regiono, tad jiems buvo labai svarbu valdyti Bosforo sąsiaurį. Skaityti toliau…

Andrew Jack: Inside Putin’s Russia

Jeigu pernai metais skaityta Annos Politkovskajos knyga „Putin’s Russia“ rėkte rėkė apie Rusijos valdžios despotiškumą, savivaliavimą, korupciją ir totalitarizmą, tai Financial Times korespondento Andrew Jack knyga „Inside Putin’s Russia“ žymiai mažiau emocinga, nors piešiamas vaizdas panašus. Boriso Jelcino valdymo laikotarpis labai panašėjo į anarchiją: realią galią turėjo oligarchai, kurie beveik veltui per privatizavimą įsigijo daug valstybinio turto. Tuo metu viską buvo galima nusipirkti: pradedant valdininkų palankumu, baigiant teismais ir konkurentų užsakomosiomis žmogžudystėmis. Skaityti toliau…

George Soros: The Alchemy of Finance

George Soros pristatinėti tikriausiai nereikia: jeigu kas jo nepažįsta kaip hedge fondo vadovo, privertusio Britanijos svarą iškristi iš valiutų keitimo mechanizmo per juodąjį trečiadienį, tai tikrai apie jį yra girdėję dėl jo filantropinės veiklos (Open Society Institute ir lietuviškasis Atviros Lietuvos Fondas). Jo knygoje „The Alchemy of Finance“ pateikiama jo spekuliavimo rinkose filosofija, kurią, Soros‘o nuomone, galima pritaikyti ir ne vien ekonomikoje, bet ir politiniams įvykiams aiškinti. Be to, nemažą knygos dalį užima „realaus laiko eksperimentas“: autorius, rašydamas knygą, valdė savo investicinį fondą, ir aprašinėjo kiekvieno savo sprendimo priežastis. Skaityti toliau…

Richard Yamarone: The Trader’s Guide to Key Economic Indicators

Richard Yamarone knyga apie makroekonominius indikatorius pasirodė visai nebloga. Netgi drįsčiau duoti jai keturias žvaigždutes iš penkerių, nors joje buvo mažai rašoma apie tai, ko tikėjausi: kaip visgi makroekonominiai indikatoriai paveikia akcijų rinkas. Knygoje detaliai ir aiškiai aprašomi dažniausiai sutinkami makroekonominiai indikatoriai: nuo BVP augimo ir vartotojų pasitikėjimo indekso iki naujų namų statybos leidimų skaičiaus ir žaliavų indeksų. Kiekvienas indikatorius išsamiai paaiškintas, papasakojama jo sudarymo metodika, istorija, jo reikšmė, galimos interpretacijos ir misinterpretacijos. Skaityti toliau…

Lauren C. Templeton, Scott Phillips: Investing the Templeton Way

Lygiai prieš savaitę, liepos 8 dieną, mirė garsus investuotojas seras John‘as Templeton‘as. Taip jau sutapo, jog prieš kelias dienas į mano rankas pateko knyga „Investing the Templeton Way“ apie jo investavimo strategiją. Templeton pavardė daugiausiai susijusi su Templeton fondais — būtent jis išpopuliarino investicinius fondus, kaip taupymo priemonę paprastiems investuotojams. Iki šeštojo dešimtmečio JAV buvo populiaru tiesiogiai investuoti į akcijų rinką perkant akcijas, o ne fondus, tačiau Templeton fondai siūlė geresnę grąžą, o kartu ir galimybę investuoti už JAV ribų. Skaityti toliau…

Jim Rogers: Investment Biker

G. Sorošo bendražygis, kartu su juo įsteigęs Quantum fondą Jim Rogers, turėjo gyvenimo svajonę: motociklu apkeliauti pasaulį. Užsidirbęs pakankamai milijonų, būdamas trisdešimt septynerių metų amžiaus, jis „išėjo į pensiją“ ir ėmėsi paversti savo svajonę realybe. 1991-aisiais metais jis, įveikęs 65 tūkstančius mylių, motociklu apkeliavo visą pasaulį ir apie šią kelionę parašė knygą „Investment Biker“. Savaime suprantama, investuotojas, keliaujantis po keisčiausias šalis, jose daugiausia domisi ne kultūra ar turistų traukos objektais (nors apie juos, ypač kurie dar nėra labai plačiai žinomi masiniam turizmo paslaugų vartotojui, irgi nemažai pasakojama), bet šalies ekonomika ir investavimo galimybėmis. Skaityti toliau…

Kai pateka saulė…

Šiuo metu skaitau Thomas Friedman knygą apie globalizaciją „The World is Flat“. Joje yra viena sukrečianti patarlė iš Afrikos folkloro, puikiai apibūdinanti šiuolaikinę konkurenciją: Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė. Ji žino, jog ji turi bėgti greičiau nei greičiausias liūtas, nes kitaip ji neišgyvens. Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda liūtas. Jis žino, jog turi bėgti greičiau nei gazelės, nes kitaip jis mirs iš bado. Nesvarbu, ar esi liūtas, ar gazelė. Vos tik saulei patekėjus, privalai pradėti bėgti. Skaityti toliau…

Konkurencija nemažina pasirinkimo

Skaitinėju dabar Naomi Klein knygą „No Logo“. Tikėjausi, jog su autorės mintimis bus žymiai sunkiau sutikti, tačiau, perskaičius apie trečdalį knygos, noras paprieštarauti dažniausiai kyla tik tuomet, kai autorė ima kalbėti labiau apie ekonominius, nei marketingo ar socialinius dalykus. Taip, marketingas, „brendingas“, reklama labai stipriai įsiveržė į mūsų pasaulį, gal būt tai neigiamas dalykas. Nors, tiesą sakant, nesu tuo tikras, nes visos tos reklamos gal būt kuria pridėtinę vertę, nes juk perki daiktą ne dėl jo funkcijos, o dėl to, kaip jis tau leidžia jaustis („the way it makes you feel“). Skaityti toliau…

Jonathan A. Knee: The Accidental Investment Banker

Senais gerais laikais investiciniai bankai buvo visai kitokie: jų verslo modelis buvo grįstas ilgus metus augintu pasitikėjimu. Investicinis bankas atsisakydavo dirbti su kompanija, jeigu jie būdavo jų klientų konkurentai (ar, neduok dieve, potencialūs perėmėjai) — svarbiausia buvo neprarasti sunkiai įgyto pasitikėjimo kliento akyse. O klientas galėjo būti ramus, kad iš investicinio banko gaus objektyvių patarimų, nes bankai nebuvo suinteresuoti trumpalaikiu pelnu, o žiūrėjo toli į priekį. Patys bankininkai, nors būdami labai ambicingi, suprato, jog komanda yra daugiau nei individų suma, tad „žvaigždės-bankininko“ kultas dar nebuvo įsišaknijęs. Skaityti toliau…

John Humphrys: In God We Doubt

Gal toks įspūdis susidaro tik man, bet drįsčiau teigti, jog pastaraisiais metais Vakaruose žymiai paaštrėjo priešprieša tarp ateistų ir religijos šalininkų. Daugiausia įtakos tam tikriausiai turėjo labai populiari biologo Richard Dawkins knyga „The God Delusion“, kurioje jis labai aštriai gina ateizmo poziciją, o religiją sulygina su blogiu, iš kurio reikia vaduoti naivius žmones. John Humphrys knyga „In God We Doubt“, kurios paantraštė skelbia, jog autoriui iki galo nepavyko „atsiversti“ į ateizmą, parašyta iš agnostiko pozicijų. Skaityti toliau…

Kodėl sugebėjimas atkakliai dirbti nelaikomas talentu?

Šiandieną naujoje Gario Kasparovo knygoje „Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais“ perskaičiau neblogą mintį: […] Visada man atrodė neteisinga: kodėl gebėjimas atkakliai dirbti nelaikomas įgimtais gabumais? Mano požiūriu, pasakyti apie ką nors, kad „iššoko aukščiau bambos“, — labai abejotinas komplimentas. Jeigu žemo ūgio ir lėtas futbolininkas (pavyzdžiu, jaunas Maradona) treniruojasi daugiau už kitus ir galiausiai tampa ekstra klasės žaidėju, ar korektiška apie jį sakyti: „Nepaisant menkų įgimtų duomenų“? O galbūt jis tiesiog dešimteriopai kompensavo jų trūkumą kito talento pertekliumi? Skaityti toliau…

Dmitrij Popov, Ilja Milštein: Oranžinė princesė

Tai dar viena knyga iš serijos „Iš arčiau“ — šį kartą apie Ukrainos verslininkę ir politikę Juliją Timošenko. Anksčiau jau esu skaitęs šios serijos knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — Ukrainos verslo ir politikos subtilybės pasirodė ne ką mažiau įdomios nei Rusijos. Be to, Ukrainoje stabilumo mažiau, tad sunkiau viskas ir nuspėjama (visgi egzistuoja pusėtina demokratija), o politikams ir verslininkams reikia gerokai pagalvoti prieš remiant vieną ar kitą klaną. Julijos Timošenko istorija prasideda Dnepropetrovske, kur ji, kilusi iš neturtingos šeimos, pertvarkų metais kartu su vyru sugeba užsidirbti pirmuosius stambesnius pinigus — tam pasitarnavo ir uošvio pažintys Dnepropetrovsko klane ir jo užimama padėtis. Skaityti toliau…

Pasibėdavojimai ir Ayn Rand

Kai rinkose dedasi tiek daug dalykų, nebespėju su dienoraščio rašymu. Atrodytų, jog kaip tik, kai daug įvykių, tai nesunku ir rasti temą, tačiau nesinori jos nagrinėti paviršutiniškai, laukiu, jog mintys „susigulėtų“, bandau atrasti daugiau pagrindžiančių nuomonę argumentų, o ne vien tik pasitikėti intuicija. Bet, va, kai tos mintys jau lyg tampa „susigulėjusios“, situacija rinkoje ima ir radikaliai pasikeičia, tad tema tampa nebeaktuali. To pasekmė: nulis įrašų dienoraštyje. Po to mieste sutinki iki šiol tau nepažįstamus žmones, kurie pasisveikinę tau primena, jog jau kelias savaites nieko neparašei į dienoraštį. Skaityti toliau…

Ką paskutiniu metu skaičiau: R.Immelman, Y.Martel, W.Vaughan

Trys knygos, kurių paskutinius puslapius užverčiau per pastarąsias keletą dienų: Ray Immelman – „Puikus vadovas. Žlugęs vadovas.“ Dar vienas gamybinis romanas, tik šis gal ne toks blogas, kaip didžioji dalis kitų, kadangi pateikia gana įdomų požiūrį į darbuotojų motyvaciją: jai sukurti reikia, jog darbuotojai jaustųsi vienos genties nariai, tada jie puikiai dirbtų kaip viena komanda ir aukotųsi savo genties labui. Patarimai tokie patys, kaip ir kuriant bet kokią aktyvią bendruomenę — bendruomenė būna aktyvi ir susitelkusi, jeigu yra bendras priešas, jeigu naudojamas bendras žargonas, jeigu yra lyderiai, jeigu iškeltas ambicingas tikslas ir t. Skaityti toliau…

Peter L. Bernstein: Against the Gods

Senų senovėje žmonės nežinojo, ką reiškia sąvoka „atsitiktinumas“. Pasaulis buvo visiškai deterministinis; viskas, kas įvykdavo, turėjo savo priežastis. Senovinių žaidimų kauliukais baigtį nulemdavo ne tikimybių teorija, o dievai — jie spręsdavo, kurį žaidėją apdovanoti sėkme ir apipilti turtais. Vienintelis galimas rizikos valdymas tokiame pasaulyje tėra papildoma malda ir aukos dievams, kurios galėtų palenkti dievus į savo pusę. Šiuolaikinis rizikos valdymas visiškai kitoks: pilnas matematinių statistinių modelių, galingų kompiuterių ir paprastiems mirtingiesiems nesuprantamų simbolių bei graikiškų raidžių. Skaityti toliau…

Ken Fisher: 100 Minds that Made the Market

Ši knyga — tai šimto trumpų biografijų rinkinys; tas šimtas — tai žymiausi finansininkai, spekuliantai, investuotojai ir bankininkai (ar, kaip šiais laikais sakoma, „rinkos dalyviai“), kurie kūrė JAV finansų rinką. Ken Fisher nusprendė į knygą įtraukti tik tuos asmenis, kurie jau mirę, tad čia nerasi šiuolaikinių finansinių genijų aprašymų, bet, nepaisant to, knyga labai įdomi ir kupina įvairiausių detalių, ypač apie ankstyvąją JAV rinkų istoriją. Knygoje yra ir tokių asmenybių, kurių vardus nedaug kas teprisimena, biografijos — kai kurie finansininkai kaip tik mėgdavo slėptis nuo viešumos, tad apie juos nėra išlikę daug medžiagos. Skaityti toliau…

Bjaurūs knygų skaitymo įpročiai

Prisipažinsiu: turiu vieną blogą įprotį, susijusį su knygų skaitymu (tiesa, blogų įpročių turiu daugiau nei vieną, bet kiti ne tiek glaudžiai susiję su juodų avių ganymu baltose popieriaus lankose). Kai tik pradedu skaityti kokią nors knygą, jaučiuosi kažkaip nejaukiai, jeigu jos nepabaigiu. Tai nereiškia, jog nuo viršelio iki viršelio perskaitau visas knygas, kurios pakliūna į mano rankas — anaiptol! Tačiau jeigu numetu knygą perskaitęs vos kokį šimtą puslapių, tikriausiai tai nebuvo mano sąmoningas sprendimas — tikėtina, jog tuo metu į mano akiratį pateko kita, žymiai įdomesnė knyga, kuri užkariavo mano dėmesį ir privertė mane pamiršti, jog esu pradėjęs skaityti ką kita. Skaityti toliau…

Kuo blogos Kiyosaki knygos

Senokai esu skaitęs R.Kiyosaki knygas („Turtingas tėtis, vargšas tėtis“ ir pan.) — su jomis susidūriau pirmuosiuose universiteto kursuose, kai reikėjo jas perskaityti kažkokiam seminarui. Gaila, jog tuo metu universiteto dėstytojai patys nelabai gaudėsi investicijų srityje, tad kritinio požiūrio į šį autorių nepateikė. Per šią savaitę lietuviškoje tinklaraščių bendruomenėje aptikau bent keletą įrašų apie tai, jog skaitytojams labai patiko perskaitytos R.Kiyosaki knygos, tad noriu pateikti ir savo nuomonę apie jas: R.Kiyosaki savo pinigus yra uždirbęs iš knygų rašymo ir seminarų vedimo. Skaityti toliau…

Brian Tracy: 100 absoliučių verslo sėkmės dėsnių

Brian Tracy knygų pavadinimai nieko gero nežada. Jie man primena tas visas standartines populiariosios psichologijos ar vadybos ir savęs tobulinimo knygeles, kurių pagrindinė mintis, kalama taip nieko tikriausiai ir nepasieksiančiai auditorijai, yra „pozityviai mąstyk, drąsiai rizikuok ir greitai tapsi milijonieriumi“. Bet, va, per pastaruosius porą mėnesių „suvalgiau“ jau antrąją Brian Tracy knygą. Ir nors ten nieko tokio labai įspūdingo, ko nebūtų galima rasti kitose panašiose knygelėse, nerašoma, bet man bent jau patinka aiškus ir tiesus autoriaus rašymo stilius: rašoma paprastai, trumpai, be jokių išvedžiojimų ir bandymų pernelyg supaprastinti tekstą, priartinant jį prie nebaigusiųjų vidurinės svajotojų auditorijos. Skaityti toliau…

Ludwig von Mises: Ekonominė politika

Iki šiol man labiausiai esančiu prie širdies ekonomistu buvo Friedrich Hayek, bet vakar paskaitinėjęs jo mokytojo Ludwig von Mises paskaitų užrašus supratau, jog tikriausiai turiu naują favoritą. Ludwig von Mises yra naujosios austrų ekonominės mokyklos pradininkas, vienas iš didžiųjų liberalizmo (jo paties išsireiškimu, „liberalizmo XIX amžiaus prasme“) mąstytojų. Jo nuomone, žmogaus laisvė yra didžiausia vertybė, o tikrosios laisvės negalima pasiekti, jeigu tuo pačiu metu nebus užtikrintos visos laivės: žodžio laisvė, judėjimo laisvė, ir laisva rinka. Skaityti toliau…

Gregory Clark: A Farewell to Alms

Kodėl vienos valstybės tampa turtingomis, o kitos taip ir lieka trečiojo pasaulio šalimis? Iki šiol populiariausias atsakymas į šį klausimą tarp ekonomistų (ypač tų, kurie dirba Pasaulio Banke ar Tarptautiniame Valiutos Fonde) būdavo „institucijų, kurios užtikrintų laisvosios ekonomikos stabilų funkcionavimą, trūkumas“, tačiau Gregory Clark savo knygoje teigia, jog jos tikriausiai čia nieko dėtos. Viduramžių Europa iki pat 1800-ųjų buvo tikroji laisvosios rinkos ekonomika — mokesčių našta buvo labai maža (ji siekė kelis procentus, net jeigu ir įskaičiuosime ir bažnyčios dešimtinę, kurios realus surinkimas siekė tik kelis procentus nuo BVP), muitai beveik neegzistavo (o jeigu ir egzistavo, tai daugiausiai skirti ne vietiniams gamintojams paremti, o surinkti pinigų karams ir karaliaus išlaikymui), infliacija buvo niekam nežinoma (nuo trylikto amžiaus iki devyniolikto kainos tik maždaug padvigubėjo, o tai sudaro beveik nulinę metinę infliaciją). Skaityti toliau…

Edward Chancellor: Devil Take the Hindmost

Žmonija jau nuo Antikos laikų turi labai gerai išvystytą spekulianto geną: Edward Chancellor teigia, jog jau senovės Romoje žmones valdė prekiavimo finansiniu turtu aistra. Modernių finansinių burbulų istorija prasidėjo su tulpių svogūnėlių burbulu Olandijoje 1637 metais. Tulpių svogūnėliai brangdavo keliasdešimčia procentų per mėnesį, tad nenuostabu, jog greitai į šį verslą įsitraukė didžioji dalis Olandijos gyventojų (kurie finansiškai įstengė įpirkti bent vieną tulpę). Kadangi kainos vis kilo kaip ant mielių, buvo sugalvoti ir sudėtingesni finansiniai instrumentai, leidę burbule dalyvauti ir tiems, kurie negalėjo sukrapštyti pinigų net ant vieno tulpės svogūnėlio — buvo galima pirkti opcionus, sudaryti ateities sandorius ir k. Skaityti toliau…

skolink.lt

Net sunku surasti įtikinamų paaiškinimų, kodėl pastarąsias porą savaičių nieko neparašiau į šią svetainę, nors įspūdžių buvo nemažai — spalio mėnesį jau teko pabuvoti trejose konferencijose bei susitikimuose skirtingose valstybėse, gyvai pabendrauti su kokia penkiasdešimčia įvairiausių listinguojamų kompanijų vadovų. Apie vieną įspūdingesnių kelionių (tiesa, įspūdis visgi slogus, o ne optimistinis) jau rašė kolega Donatas. Konferencijų maratonas tuo dar nesibaigia: rytoj laukia kelionė į Serbiją, tad mano dienoraštis vėl gali būti primirštas kelioms dienoms. Skaityti toliau…

Seth Godin: The Dip

Pati naujausia ir trumpiausia Seth Godin knygelė „The Dip“, kurią galima suskaityti per nepilną valandą, teigia, jog, kad ir ką bedarytum, labai svarbu siekti tapti pačiam geriausiam pasaulyje. Jei tokio tikslo neturėsi, tapsi vidutinybe, o vidutinybės nedaug kam neįdomios: vidutiniškos kompanijos tikriausiai nelabai pelningos ir didelės, vidutinis pianistas tikriausiai nekoncertuos didelėms minioms, o vidutinis buhalteris tikriausiai dirbs labai nuobodų darbą vidutiniškoje apskaitos kompanijoje. Tuo tarpu geriausieji nusigriebia visą grietinėlę, ir tam nereikia net būti geriausiu pasaulyje: užteks, jei būsi pats geriausias mokesčių apskaitos specialistas Lietuvoje, ir tikriausiai gyvens bent jau dešimt kartų geriau nei vidutinis mokesčių teisės žinovas. Skaityti toliau…

Michael Covel: Trend Following

Tiesą sakant šia knyga labai nusivyliau, nors paėmiau ją į savo rankas stengdamasis neturėti jokių blogų išankstinių nuostatų: joje tikėjausi rasti bent kokių nors įtikinamų argumentų apie „trendo sekimą“ ir bent jau neblogą logišką paaiškinimą, kodėl jis turėtų būti rinkoje veiksmingas. Deja, deja, visa tai, ką radau tebuvo šiek tiek primenantys religinius svaičiojimus rašiniai („tu turi tikėti trendu ir religingai juo sekti, niekada neišsižadėti savo spekuliavimo sistemos, kad ir kokia ji trumpuoju laikotarpiu atrodytų nesėkminga“ ir pan. Skaityti toliau…

David Allen: Produktyvaus darbo paslaptys

David Allen knygos „Produktyvaus darbo paslaptys“ originalų leidimą, pavadinimu „Getting things done“ esu perskaitęs prieš kelis metus. Tada ją norėjau perskaityti, nes pusė angliškosios blogosferos buvo užsikrėtusi GTD manija. Netgi aš pats keletą kartų esu bandęs įdiegti knygoje aprašomą darbų planavimo sistemą į savo gyvenimą, bet dažniausiai po kiekvieno bandymo entuziazmas išblėsdavo gana greitai — sistema atrodė labai sudėtinga, tad užtekdavo keletą kartų nuo jos nukrypti ir sugrįžti prie jos jau tapdavo sunku. Skaityti toliau…

Nassim Nicholas Taleb: Fooled by Randomness

Žmogaus smegenys sutvertos taip, jog jam labai sudėtinga suvokti tokią abstrakčias sąvokas kaip „atsitiktinumas“ ir „tikimybė“. Kai tik mums pasiseka, mes esame linkę manyti, jog tai dėl mūsų pačių nuopelnų; tuo tarpu, kai atsitinka ne visai taip, kaip planavome, skubame suversti kaltę atsitiktinumui. Taipogi mes mėgstame nesusijusiuose, bet tuo pačiu metu vykstančiuose, įvykiuose įžvelgti (neegzistuojantį) priežastingumą, o visiškai atsitiktiniame duomenų sraute galime nesunkiai rasti dėsningumų. Ir taip atsitinka ne vien prietaringoms bobutėms, bet visiems, netgi mokslininkams, kurie rašo mokslinius darbus: jeigu turi labai daug duomenų, tai vis tiek surasi kokį nors dėsningumą; jeigu tyrinėsi visas 50000 listinguojamų kompanijų akcijų, tai nieko stebėtino, jog atrasi, kad kurios nors iš jų kaina beveik tobulai koreliuoja su temperatūros pokyčiais Mongolijoje. Skaityti toliau…

Kate Fox: Watching the English

Kuo ypatingi anglų papročiai, ir kuo jie skiriasi nuo viso likusio pasaulio? Antropologė Kate Fox savo knygoje „Watching the English“ detaliai aprašo savo keleto metų stebėjimų rezultatus: pradedant tuo, kodėl anglai mėgsta rikiuotis į eiles, labiau nei vaikus myli šunis, laiko vulgariu dalyku kalbėti apie pinigus ir baigiant detalia procedūra kaip teisingai reikia užsisakyti pintą alaus bare, pastatyti alaus barmenui (tiesiog arbatpinigių palikti nemandagu) ir kalbėti apie orą. Kadangi kelis metus teko gyventi tarp anglų, tad kas keletą puslapių vis galėjau linkčioti galvą panosėje murmėdamas „taip, taip, man irgi pasirodė keista, kodėl jie taip daro, o, pasirodo, tam yra antropologinis paaiškinimas“. Skaityti toliau…

Galiu paskolint purpurinę karvę

Tiems, kas norėtų dalyvauti rengiamame pirmajame Arnoldo (zudykreklama.lt) knygų klubo kavos gėrime, bet dar neturi knygos, apie kurią rugpjūčio 16 dieną diskutuosime, bei nenori išleisti 70+ nacionalinės valiutos vienetų: galiu jums paskolinti purpurinę karvę. Knyga labai lengvai skaitosi ir tėra tik poros šimtų puslapių, tad tikrai spėsite įveikti (užteks skaitymui paaukoti keletą valandų). Jeigu kas susidomėjote, palikite komentarą, susisieksiu su jumis elektroniniu paštu.

Sahar ir Bobby Hashemi: „Kiekvienas tai gali“

Jeigu galvoje kirba mintis apie tai, jog reikėtų pradėti savo verslą, knyga „Kiekvienas tai gali“ apie Coffee Republic kūrimo istoriją tikrai bus naudinga. Joje aprašomas visas naujo verslo — kavinių tinklo Londone — kūrimo procesas: nuo pat idėjos sugalvojimo, iki kompanijos brandos. Kurti naują verslą yra labai smagu, nes juk tai tavo paties verslas: dirbi tik sau, viskas priklauso tik nuo tavo pastangų, nereikia nuobodžiai sėdėti biure nuo 9 ryto iki 5-os vakaro ir dar be to gali įgyvendinti visas savo svajones. Skaityti toliau…

Dominic Midgley, Chris Hutchins – „Abramovičius: milijardierius iš niekur“

Grįžau iš atostogų, kas leidžia tikėtis, jog suintensyvės mano primiręs internetinis dienoraštis. Jų metu daug keliavau ir nelabai daug skaičiau, tačiau vos tik grįžęs jau spėjau sugraužti vieną visai neblogą knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — tą patį, kuriam priklauso Londono futbolo klubas Chelsea. Abramovičius labai nemėgsta viešumos ir niekam nedalija interviu, tad ši knyga buvo rašyta naudojantis kitų žmonių pasakojimais apie jį bei kitais aplinkiniais keliais surinktais faktais. Knygoje piešiamas labai įdomus oligarcho paveikslas: savo turtą jis pradėjo krautis perestroikos metu prekiaudamas eksportuojama nafta (tuo metu naftos kainos Rusijos viduje buvo žymiai mažesnės nei užsienyje), o paskui sutiko kitą oligarchą Berezovskį, su kuriuo vėliau pusvelčiui privatizavo valstybinę naftos kompaniją Sibneft. Skaityti toliau…

Stephanie Winston: Organized for Success

Kažkodėl vasara yra toks metų laikas, kai labai lengva pamiršti pildyti savo internetinį dienoraštį: nors knygų perskaitau tikrai ne mažiau nei žiemą, kažkaip nekyla ranka jas aprašinėti, nors kai kurios to tikrai vertos. Imdamas į rankas Stephanie Winston knygą „Organized for Success“ tikėjausi nedaug, kadangi autorė man nebuvo žinoma, o knygų apie laiko planavimą ir „getting things done“ esu perskaitęs ne tiek jau mažai, tad nustebinti mane šioje srityje sunkoka. O visgi buvau nustebintas. Skaityti toliau…

Anna Politkovskaya: Putin’s Russia

Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos knygoje „Putino Rusija“ atsiskleidžia visai kita Rusija nei ją norėtų matyti vakaruose: korumpuota, žiauri, nedemokratiška, negerbianti net savo pačios piliečių. Skaitai ir net sunku suvokti, jog tokie dalykai, kurie aprašomi knygoje, gali vykti šiuolaikinėje valstybėje, kuri netgi turi pretenzijų vadintis demokratija. O visgi netikėti autore nėra pagrindo: ji pernai metų spalį buvo nužudyta — tikriausiai už savo žurnalistinę veiklą. Knygoje piešiamas šiuolaikinės Rusijos paveikslas labai niūrus. Skyriuje apie kariuomenę vyrauja istorijos apie nestatutinius santykius, betvarkę ir finansavimo stoką. Skaityti toliau…

Gintaras Beresnevičius: Paruzija

Girtos sapalionės, mitologija, puikūs dešimt puslapių apie Kauną ir labai šauni ir verčianti susimąstyti pabaiga: visą tai radau šiame Beresnevičiaus romane. Gerai, kad prisiverčiau perskaityti iki galo, nes būčiau pagalvojęs, jog tai niekam tikęs darbas. Visgi mano atkaklumas buvo apdovanotas, ir dėl knygos finalo ją galima laikyti visai neblogu kūriniu, nors toks įspūdis gal visgi susidaro dėl to, jog knygos viduryje vis atkakliau pradeda kirbėti mintis, jog ją skaitydamas tik veltui švaistai laiką. Skaityti toliau…

Seth Godin: visi pardavėjai yra melagiai

Seth Godin yra vienas labiausiai žinomų šių laikų marketingo guru, kurio interneto dienoraštį visada perskaitau ir jame randu labai neblogų minčių pamąstymui. Savaitgalį apsipirkinėdamas Rimi knygų skyriuje pastebėjau, jog lietuviškai išleista jo knyga „All marketers are liars“, tad nesusilaikęs ją nusipirkau. Šiais laikais kompanijos labai retai tiesiog parduoda pagamintą produkciją: dažniausiai parduodama istorija. Galima teigti, jog dažniausiai yra pardavinėjami jausmai: pirkdamas sportbačius perki jausmą, jog jausiesi šauniai juos nešiodamas, o pirkdamas kone dešimt kartų brangesnį organinį maistą perki sąžinės ramybę ir tikėjimą, jog būsi sveikesnis. Skaityti toliau…

Stephen Covey: First Things First

Pernai metų gegužę teko perskaityti Stephen Covey knygą „The 7 Habits of Highly Effective People“, kuri buvo visai naudinga bei suteikė minčių apie laiko planavimą ir asmenybės tobulinimąsi. Šįmet į mano rankas patekusi to paties autoriaus knyga „First Things First“ tokių gerų minčių nebesukėlė, nes, atrodo, joje vėl, tik kitais žodžiais, pateikiamos lygiai tokios pačios mintys kaip ir pirmojoje knygoje. Tik šį kartą dar tos mintys praskiestos Covey klientų, kuriems jis padėjo tobulinti savo asmenybę, papasakotomis istorijomis, kaip Covey dėstomi principai pakeitė jų gyvenimą. Skaityti toliau…

Rolf Jensen: Svajonių visuomenė

Dabar jau 2007-ieji metai, tad kai skaitai interneto burbulo metu rašytas knygas, nemažai ten surašytų optimistinių idėjų apie ateitį (šaldytuvai, kurie patys užsako reikalingus produktus ir sudaro meniu! dulkių siurblys, kuris ne vien išvalo kambarį, bet ir padeda paruošti pamokas! virtualios kelionės po Afrikos džiungles, kurios įdomesnės nei realus susitikimas su laukine gamta akis į akį!) atrodo vaikiškai naivios ir beprasmės. Ši Rolf Jensen 1999-aisiais rašyta knyga irgi pilna panašių keistų idėjų, apie kurias skaitant esi priverstas nusišypsoti, bet visgi tam tikrų teisingų pastebėjimų joje irgi galima atrasti. Skaityti toliau…

Ernst Gombrich: The Story of Art

Pajaučiau neseniai labai nemažą savo išsilavinimo spragą: nieko nenutuokiu mene. Todėl, apsilankius kokioje modernaus meno galerijoje (ŠMC nesu buvęs) dažniausiai belieka beviltiškai suraukus lūpas kraipyti galvą ir bandyti suvokti, kur čia ta kūrinio idėja, apie kurią susižavėjimo kupini kolegos vėliau diskutuoja prie vyno taurės. Paskutinį kartą lankiausi modernaus meno galerijoje Kijeve: dauguma paveikslų, ar instaliacijų, man įspūdžio nedarė, nors darbo į jas įdėta buvo labai daug. Buvo ten ir burbuliukų fotografija, kurioje jie buvo preciziškai išdėlioti taip pat, kaip ir buvo išsidėsčiosios žvaigždės Černobylio nelaimės metu; buvo ir ne itin įspūdingai sudėlioti paveikslai iš plastmasinių kareivėlių… Darbo įdėta daug, o idėja, ką tuo norėta pasakyti, man nepasiekiama, kol jos nepaaiškina gidė. Skaityti toliau…

Kelios knygos apie masonus

Šią savaitę į mano rankas pateko net dvi knygos apie laisvųjų mūrininkų judėjimą, kadangi tai man visai įdomi tema, nepraleidau progos jas perskaityti. Pirmoji jų — W. Kirk MacNully „Freemasonry. Symbols, Secrets, Significance“ — puikiai iliustruota, joje daug masonų naudojamo inventoriaus bei šventyklų nuotraukų, bei trumpai išdėstyta brolijos istorija, tikslai, kai kurie simboliai. Visgi stipriausia šios knygos dalis yra iliustracijos: senovinės masonų prijuostės yra tikri meno kūriniai. Tikėjausi knygoje rasti platesnį masonų naudojamų simbolių aprašymą, ir nors jie prabėgomis paminimi, mano smalsumas iki galo liko nepatenkintas. Skaityti toliau…

Roger Lowenstein: Buffett. The Making of an American Capitalist

Esu daug skaitęs apie Buffett‘ą, bet niekas negali prilygti šiai Roger Lowenstein knygai (Lowenstein yra parašęs ir dar vieną labai neblogą knygą „When Genius Failed“, kurioje aprašoma didžiausio hedge fondo LTCM griūtis). Dar niekas taip puikiai neatskleidė žymiausio pasaulio investuotojo asmenybės, jo požiūrio į investavimą, vadybą ir etiką. Ne visur galima sutikti su Buffett‘o požiūriu, bet perskaičius šią knygą bent jau galima suprasti iš kokių vertybių tas požiūris kilęs. Pagrindinė Buffett‘o savybė yra paprastumas: jis juo tiesiog spinduliuoja, pradedant savo gyvenimo stiliumi (jis vis dar gyvena nedideliame name, kurį pirko kone prieš 50 metų, jo mėgstamiausias patiekalas yra hamburgeris, o gėrimas — vyšninė Coca-Cola) ir baigiant investavimu (jis nemėgsta sudėtingų sandorių ir perka kompanijas, kurių verslo specifiką supranta). Skaityti toliau…

Lynne Truss: Eats, Shoots & Leaves

Pasirodo, skyryba nėra toks jau paprastas dalykas. Niekada labai gerai nemokėjau dėlioti kablelių ir kitų skyrybos ženklų, o per anglų kalbos pamokas visai manęs niekas to nemokė. Na, atsimenu tik tai, jog senuose rusiškuose anglų vadovėliuose buvo gerai išdėstytas apostrofo naudojimas, todėl tai tikriausiai vienintelis skyrybos ženklas anglų kalboje, kuris nekelia jokių problemų. O angliakalbiams jis bene pats sudėtingiausias: pamenu, jog labai stebėjausi savo britiškaisiais klasiokais, kai jie niekaip negalėdavo susigaudyti, kada reikia rašyti it’s, o kada its; kada were, o kada we’re (ir kada there, o kada their, bet čia jau kitos problemos). Skaityti toliau…

Goldratt: Tikslas III. Būtina, bet nepakankama

Atvirai kalbant, perskaitęs kažkur trečdalį knygos jau buvau gerokai susipainiojęs tarp prasto vertimo, santrumpų gausos ir sudėtingų pasakojimo vingių. Mintis, jog taip ir dorai nesuprasiu, kokią čia vadybos idėją norėjo atskleisti šio „gamybinio romano“ autoriai, nepaliko visos knygos skaitymo metu. Atrodytų, jog norima pasakyti, jog neužtenka vien įdiegti kompiuterinės verslo valdymo sistemos, kuri informauotų apie butelio kakliukus ir padėtų jų išvengti — reikia kartu ir pakeisti mąstymą, ir dažnai viską pertvarkyti iš pagrindų. Skaityti toliau…

Richard Klapholz, Alex Klarman: Pinigų mašina

„Gamybiniai romanai“, kuriuose aprašoma kokia nors istorija apie tai, kaip panaudojus butelio kakliuko teoriją, kompanija sugebėjo išbristi iš krizės ir pasiekti puikių rezultatų, manęs nelabai žavi. Tikriausiai dėl to, jog mėgstu glaustai pateikiamą informaciją be prasto rašytojo talentą turinčio autoriaus bandymų parašyti intriguojančią istoriją, kuri tęsiasi kelis šimtus puslapių. Šiame „gamybiniame romane“ aprašomos trys idėjos verslo procesų valdymui, kurias visiškai galima išdėstyti viename puslapyje: Pardavimų skyriaus darbas gali būti suskirstytas į etapus, kaip ir bet kuris gamybinis procesas: potencialių klientų paieška, pirminis kontaktas, poreikių aiškinimasis, pasiūlymo rengimas ir t. Skaityti toliau…

Marina Lewycka: A Short History of Tractors in Ukrainian

Viena iš knygų, kuri paplonino mano piniginės storį Knygų mugėje – Marinos Levickos, ukrainiečių kilmės britės, novelė „A Short History of Tractors in Ukrainian“. Apie šią knygą teko skaityti neblogų atsiliepimų (vienas jų Economiste), tad užtikęs ją tarp kitų angliškų knygų Humanito skyriuje, nesusilaikiau ir nusipirkau. Knyga tikrai patiko, ji susiskaitė labai greitai, per du prisėdimus. Knygoje rašoma apie senąją (po antrojo pasaulinio karo) ir naująją (šių laikų) ukrainiečių emigrantų kartą, apie senatvę ir godumą. Skaityti toliau…

Robin Sharma: Šventasis, banglentininkas ir vadovas

Robin Sharma populiariausia knyga yra „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“, bet nesu jos skaitęs. Užtat į mano rankas pakliuvo kita autoriaus knyga „Šventasis, banglentininkas ir vadovas“. Pats Robin Sharma yra „sėkmės treneris“ (success coach), tad jo knygos yra patarimų, kaip gyventi ir pasiekti laimę rinkinys. Tik nieko naujo jose nerasi, jeigu esi skaitęs visas (ar bent jau daugumą) populiariosios filosofijos autorių, kaip kad Coelho, Bacho, knygas. Tiesa, Robin Sharma ir nesistengia parodyti, jog tai, ką jis rašo, yra kažkas naujo: kiekviename puslapyje sutiksi kitų autorių citatas. Skaityti toliau…

Jurga Ivanauskaitė: Ragana ir lietus

Gėda prisipažinti, bet iki šiol nebuvau skaitęs nei vienos Jurgos Ivanauskaitės knygos. Tad per šiandieną teko šią klaidą ištaisyti. „Ragana ir lietus“ patiko. Gal ne tiek patiko pats siužetas ar tai, apie ką ši knyga, bet veikiau nuotaikos perdavimo būdas. Kančia, kančia, kančia, paskui jau beveik nebepakeliama – tiek, jog norisi mesti knygą šalin mintyse surinkant „nenoriu skaityti slogių knygų!“. Tad nors pats slogumas man nebuvo prie širdies, bet vien jau knygos sukelti jausmai verti to, kad knygą laikyčiau gera – nedaug pastaruoju metu skaitau tokių knygų, kurios keltų gilias emocijas. Skaityti toliau…

Robert F. Bruner: Deals from Hell

Prieš kelias dienas baigiau skaityti knygą, kurioje nagrinėjami nenusisekusių įmonių susijungimų ir įsigijimų (mergers and acquisitions) pavyzdžiai. Nors, autorių nuomone, labai sunku nustatyti, kurie susijungimai ar įsigijimai buvo nenusisekę: net jeigu lyginsime kompanijų kapitalizacijos pokyčius po įvykio su lyginamuoju indeksu (benchmark), vargu ar tai gali ką sakyti: kai kurios kompanijos imasi įsigyti kitas įmones būtent dėl to, jog jaučia, kad ateis blogi laikai, tad jų akcijų kainos kritimas po įsigijimo gali būti lemtas visai kitų išorinių faktorių. Skaityti toliau…

Jack Welch: Laimėti

Svarsčiau, ar nereikėtų nusipirkti Jack Welch knygos „Winning“ anglų kalba kokiame nors internetiniame knygyne, bet netyčia užsukęs į kažkurį lietuvišką iš plytų statytą knygyną pamačiau, jog neseniai išleistas ir lietuviškas šios knygos vertimas. Jack Welch, du dešimtmečius būdamas kompanijos „General Electric“ kompanijos vadovu, šioje knygoje dalinasi savo verslo filosofija, patarimais, kaip pasiekti karjeros, kokius žmones priimti į darbą, kaip juos atleisti, kaip siekti užsibrėžtų tikslų, kaip motyvuoti žmones. Verslas jam yra darbas su žmonėmis, viršininko pareiga yra taip sudominti žmogų darbu, jog jis juo tik ir begyventų. Skaityti toliau…

Alexander Giese: Laisvieji mūrininkai

Tai nedidukė knyga apie masonų judėjimą ir jo istoriją, kuri parašyta paprasčiau ir suprantamiau (ir kurioje išdėstytoji masonų judėjimo prasmė artimesnė mano sampratai) nei Paul Naudon knyga. Knygoje pasakojama apie Europos šalių masonų judėjimo istorija, kuri kiekvienoje šalyje ganėtinai skyrėsi: vienose jie reiškėsi labai atvirai, o kitose, dėl jų propaguojamų demokratijos idėjų, jie buvo draudžiami ir engiami. Tam, kad valstybėje egzistuotų masonų ložės, reikia, jog toje valstybėje būtų vienokia ar kitokia žodžio laisvė. Skaityti toliau…

Richard Simmons: Buffett Step by Step: An Investor’s Workbook

Warren Buffett, pats turtingiausias pasaulio investuotojas, susikrovė savo turtus pirkdamas vertės akcijas. Ši nedidelė Richard Simmons knygelė pateikia priežastis, kodėl Buffet‘as investavo į vieną ar kitą bendrovę ir bando paskaičiuoti, kiek tos kompanijos galėjo būti vertos, kai Buffet‘as nusprendė jas pirkti. Skaičiavimai ir analizė labai paprasta, taikoma nedaug apie finansus žinantiems žmonėms, bet visgi žvelgdamas į pavyzdžius gali suprasti, kad norint investuoti į vieną ar kitą įmonę neužtenka žinoti tik nuogą P/E ar dar kokį paprastą rodiklį. Skaityti toliau…

Philip A. Fisher: Common Stocks and Uncommon Profits

Perskaičiau dar vieną klasikinę knygą apie investavimą, tačiau šį kartą ji apie sparčiai augančių bendrovių akcijas. Kadangi esu labiau linkęs ieškoti „vertės“ akcijų, buvo įdomu sužinoti ir kitokio požiūrio logiką. Knyga rašyta dar tuomet, kai nebuvo atrastas CAPM ir kiti matematiniai vertybinių popierių vertinimo metodai, todėl visoje knygoje nesutiksi nei vienos formulės. Tačiau tai nereiškia, jog skatinama bet kokia kaina pirkti sparčiai augančios kompanijos akcijas. Knygoje pabrėžiama, jog investuotojas turi būti labai gerai susipažinęs su bendrove ir su pramonės šaka, kurioje ta bendrovė veikia. Skaityti toliau…

Philip Carret: the Art of Speculation

Nors ši knyga rašyta dar 1931 metais, joje labai daug tiesos ir naudingų patarimų spekuliantams ir investuotojams. Autorius buvo daugiau žinomas kaip vertės investuotojas, tad ši knyga visgi daugiau apie investavimą, o ne spekuliavimą (arba, kaip išsireiškia pats Philip Carret, „daugiau apie spekuliatyvų investavimą, nei apie spekuliatyvų lošimą“). Knygoje pateikiama ir pagrindiniai dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį įmonių balansuose, pelno/nuostolio ataskaitose (kurios, pasirodo, tais gūdžiais laikais net nebuvo privalomos), kiek dėmesio kreipti į makroekonominius rodiklius, verslo šakos perspektyvas ir t. Skaityti toliau…

Edward de Bono: Six Thinking Hats

Tai knyga apie efektyvesnį mąstymo ir sprendimo priėmimo būdą, kurioje teigiama, jog žmonės efektyviai gali mąstyti koncentruodamiesi tik į vieną reikalo aspektą. Knygoje kritikuojamas vakarų kultūroje įsišakniję kritinio mąstymo principai, kurie nors ir leidžia surasti problemos sprendimo trūkumus ir išvengti klaidų, bet per daug koncentruojasi į neigiamą mąstymą ir nedaug pasiūlo naujų idėjų. Ewdard de Bono siūlo sprendžiant problemą į ją pažvelgti per šešias skirtingas prizmes (arba, kaip rašoma knygoje, įsivaizduoti, jog užsidedi vis skirtingų spalvų skrybėles, ir mąstyti tik ta linkme, kurią simbolizuoja šiuo metu tavo dėvima skrybėlė): Skaityti toliau…

Richard Smitten: Jesse Livermore. The World’s Greatest Stock Trader

Viena iš klasikinių knygų apie investavimą (na, ne apie investavimą, o apie spekuliavimą), kurią būtina perskaityti kiekvienam pradedančiajam biržos naujokui yra „Reminiscences of a Stock Operator“, kuri yra paremta (tiesa, šiek tiek pagražinta) tikra istorija apie garsų spekuliantą Jesse Livermore. Tuo tarpu ši Richard Smitten knyga labiau remiasi konkrečiais faktais ir bando kartu nupiešti Livermore asmenybę bei jo spekuliavimo akcijomis strategiją. Knyga tikrai nebloga – skaitant ją taip ir nejučia kylas noras imti ir paprekiauti biržoje sava sąskaita. Skaityti toliau…

Ką paskutiniu metu skaičiau

Šią savaitę užbaigiau skaityti keletą knygų, kurios buvo susijusios su investavimu ir finansais – nors lapkričio mėnesį mano skaitomų knygų sąraše vyravo grožinė literatūra, bet vis tiek knygos apie finansus nukonkuruoja mano dėmesį. Štai paskutinės, kurias užbaigiau: Fred Schwed, Jr. – „Where Are the Customers’ Yachts?“ Yra tokia sena sena istorija apie tai, kaip du žmonės vaikštinėjo po jachtklubą, ir vienas iš jų rodė kitam ten prišvartuotas jachtas. Čia vieno teisininko jachta, čia – bankininko, o čia – fondų valdytojo. Skaityti toliau…

Tom Peters: Re-imagine!

Nors jau ant mano svetainės staliuko ši knyga guli jau senokai, niekaip neprisiruošiau jos perskaityti. Vieną kartą buvau atsivertęs, bet per daug įkvėpimo iš to negavau, tad nuo to laiko nebuvau jos daugiau palietęs (išskyrus tuos momentus savaitgaliais, kai ateina laikas valyti dulkes). Mažomis dozėmis vartojamas Tom Peters man visai patinka, jis moka priversti susimąstyti ir pagerinti motyvaciją nuversti kalnams, todėl esu pastovus jo internetinio dienoraščio skaitytojas. Bet prisėsti ir paskaityti Re-imagine! Skaityti toliau…

Ernestas Hemingvėjus: Turėti ir neturėti

Hemingvėjus mokykloje man patiko. Prisimenu, jog pirma jo knyga, kurią perskaičiau, buvo „Kam skambina varpai“ – jos nugarėlę visada matydavau senelių sekcijoje, bet kažkas iš suaugusiųjų namiškių buvo pasakęs, jog tai sudėtinga knyga ir dar reikėtų paaugti, kad ją galėčiau skaityti ir suprasti. Kai ją jau visgi paėmiau į rankas, ji mane sužavėjo, o po to iš karto perskaičiau dar ne vieną Hemingvėjaus knygą. Hemingvėjus buvo tas rašytojas, kurį skaitydamas tikriausiai pirmą kartą supratau, kad tai, kas rašoma knygose, turi ir gilesnę prasmę, kad dažnai reikia paskaityti tarp eilučių, kad galima žavėtis nuotaika, kurią sukuria skaitomi žodžiai. Skaityti toliau…

Somersetas Moemas: Mėnulis ir skatikas

Paskutinį kartą, kai buvau pas tėvus, jų sekcijoje radau keletą knygų, kurias paėmiau paskaityti. Viena jų buvo gelsva plona knyga pageltusiais lapais – Somerseto Moemo „Mėnulis ir skatikas“. Ši Moemo knyga yra apie žymaus tapytojo Gogeno gyvenimą. Jis, būdamas keturiasdešimties, metė bankininko karjerą, savo šeimą, visą senąjį gyvenimą ir pradėjo tapyti. Knyga apie tai, kaip galima nieko nepaisant gyventi savo svajonėmis, nekreipti dėmesio į visuomenės normas ir (gal netgi) būti laimingam. Skaityti toliau…

Albertas Kamiu: Maras

Prieš keletą savaičių pastebėjau, jog pastaruoju metu skaitau labai mažai grožinių knygų – paskutinių perskaitytų knygų sąrašas byloja, jog paeiliui esu perskaitęs apie 30 negrožinių knygų. Tad nusprendžiau šiek tiek pakeisti nusistovėjusią tvarką ir į rankas paėmiau Alberto Kamiu (hmm, Vikipedijoje šio rašytojo vardas be „t“ raidės – tikriausiai taip ir turėtų būti teisingai transkribuojama) knygą „Maras“. Knyga susiskaitė labai greitai, davė šiek tiek peno pamąstymui, bet gal ne tiek, kiek buvo galima tikėtis iš Kamiu. Skaityti toliau…

Mirzakarimas Norbekovas: Kvailio patirtis, arba kelias į praregėjimą

Ne visai planuotai į mano rankas pateko ir buvo suskaityta knyga „kvailio patirtis“, kurioje autorius, vartodamas kartais ne visai gražius išsireiškimus stengiasi priversti žmones patikėti, jog jie patys valdo savo likimą ir gali išsigydyti bet kokią ligą (nors daugiausiai kalbama apie (trumpa|tolia)regystės gydymą). Pagrindinė mintis: 90% pasveikimo sudaro nusiteikimas, o tik 10% duoda gydymo procedūros. Pati idėja gal ir nieko, tačiau necenzūrinių žodžių šioje knygoje neišvysi, o jie pagal knygos toną labai tiktų, ir tikrai tik pagardintų įspūdį. Skaityti toliau…

Paskutiniai mano skaitalai

Kelios savaitės, kuriomis nieko naujo nerašiau savo dienoraštyje buvo praleistos keliaujant po įvairias rytų Europos šalis ir susitinkant su bendrovių vadovais. Kelionės metu perskaičiau ir keletą knygų, tačiau vis neturėjau laiko jas aprašyti. Tad čia apie jas trumpai po sakinį: Gary Belsky, Thomas Gilovich – „Why Smart People Make Big Money Mistakes and How to Correct Them“. Labai puiki knyga apie behavioral finance: apie tai, kodėl žmonės nevisada priima racionalius finansinius sprendimus, ir kur jiems koją kiša psichologija. Skaityti toliau…

Lance B. Kurke: Aleksandras Makedonietis. Didžiojo karvedžio išmintis

Ši knyga apie Aleksandrą Makedonietį ir apie jo pavyzdžio pritaikymą verslo situacijoms mano nuomone tėra dar viena skubiai iškepta patarimų verslui žanro knyga, kurias noriai perka su verslu nelabai ką bendro turinti, bet ištroškusi svajoti visuomenė. Knyga man pasirodė chaotiška, kai kurie duodami Aleksandro gyvenimo pavyzdžiai buvo visiškai beprasmiai (ir ką galima pasimokyt verslui iš fakto, kad Aleksandras visą laiką buvo girtas? Taip, jis apsvaigęs nužudė savo geriausią draugą, dėl ko vėliau labai gailėjosi. Skaityti toliau…

Guy Kawasaki: Rules for Revolutionaries

Klientas vienam bendradarbiui paskolino Guy Kawasaki (kuris yra ir vienos neseniai šiame dienoraštyje minėtos nuorodos kaltininkas) knygą „Rules for Revolutionaries“, o ši knyga atsidurė mano rankose. Didžioji dalis idėjų visgi kartojasi su „Art of the Start“ video (ir matyt knyga), bet kadangi tai yra knyga, o ne pusvalandžio kalba, tai joje žymiai daugiau pavyzdžių ir viskas išdėstyta plačiau bei nuodugniau. Štai tos Kawasaki siūlomos taisyklės kuriantiems revoliucinius produktus: Mąstyk kitaip. Norint sukurti tikrai naują produktą nepakanka pagerinti jau esamą produktą 10-15 procentų – reikia siekti jį pagerinti keletą kartų. Skaityti toliau…

Lewis Pinault: Consulting Demons

Lewis Pinault knygą apie konsultantų verslą perskaičiau su malonumu. Autorius yra daugelį metų dirbęs konsultacijų bendrovėse ir šioje knygoje pasakoja apie tai, kaip šios kompanijos siekia uždirbti kuo daugiau pelno ir konkuruoti tarpusavyje. O pelno siekimui yra naudojama daug juodųjų technologijų. Viena paprasčiausių iš jų: įtikinti klientą, jog jo problema yra žymiai didesnė, nei jis įsivaizdavo. Tarkime, jeigu pakaktų tik pakeisti programinę įrangą kliento kompiuteryje, dažnai galima patarti perstatyti visą biurą, kad būtų papildomai vietos naujiesiems serveriams, į kuriuos bus įdiegta nauja programinė įranga – konsultavimas architektūros, statybų, serverių pirkimo klausimais turėtų konsultavimo bendrovei atnešti nemažai papildomų pajamų. Skaityti toliau…

Knygos apie anarchizmą?

Kadangi lietuviškoje blogosferoje yra nemažai į anarchizmą linkstančių žmonių, gal galėtumėte man parekomenduoti kokią nors knygą (arba dvi ;) apie anarchizmo filosofiją? Labiausiai domintų anarchizmo požiūris į ekonomiką, bet įdomu būtų sužinoti ir apie politiką, moralę ir t.t. Būtų labai fantastiška, jeigu parekomendavę kokią nors knygą ją galėtumėte kokiai savaitei ir paskolinti ;) Dėkui iš anksto.

Knygos apie ekonomiką

Vienas dienoraščio skaitytojas manęs klausia: Norėjau tavęs paklausti patarimo: kokia knygą vertėtų perskaityt, kad susipažinti su ekonomikos pagrindais? Visa ekonomika paremta Adomo Smito mintimis, tad viena geriausių knygų apie ekonomiką yra jo XVIII amžiuje rašytas „Tautų turtas“. Tiesa, gėda pripažint, jog visų penkių knygų iki šiol nesu perskaitęs. Sunku pasakyti, kokia viena knyga galėtų duoti pagrindus ekonomikos mokslui – labiausiai tam turbūt tiktų ekonomikos vadovėliai, kuriais naudojamasi universitetuose. Iš mikroekonomikos man labiausiai patiko Variano mikroekonomika. Skaityti toliau…

Robert Edenborough: Effective interviewing

Neplanavau perskaityti šios knygos, bet kadangi ji atsirado ant mano stalo, tai pradėjau vartyti, ir neilgai trukus ji buvo suskaityta. Tie, kam pokalbiai su žmonėmis yra kasdienė duona (kaip kad personalo atrankos darbuotojams, psichologams ir panašiai), šioje knygoje tikriausiai nieko labai naujo neras, tačiau man ji buvo visai naudinga. Nesu niekada galvojęs apie visokias interviu subtilybes, o pasirodo jų yra nemažai: reikia tiksliai žinoti, kokio tikslo siekiama, ir pagal tai vesti interviu. Skaityti toliau…

Karl Polanyi: Didžioji transformacija

Skaičiau šią knygą gana ilgai ir nuobodžiai, nes parašyta ji tiek sudėtingai, jog viduryje puslapio jau nebepameni, kas buvo rašoma jo pradžioje, o kol bandai suvokti, kas norėta pasakyti praėjusioje pastraipoje, nejučia įsijungi televizorių ir numeti knygą į kampą. Bet visgi prisivertus šią knygą perskaityti, ji tikriausiai verta šių pastangų, nors su autoriaus mintimis dažniausiai norisi nesutikti. Tik nesu toks protingas ir pasikaustęs ekonominės minties istorijoje bei pačioje ekonomikoje, kad galėčiau pats sugalvoti argumentus autoriaus nuomonei paneigti. Skaityti toliau…

Constance L. Hays: Pop: Truth and Power at the Coca Cola Company

Per atostogas visiškai nieko neveikiau, netgi buvau užmetęs knygų skaitymą, bet kadangi jau vėl grįžau į darbus, tai po truputį grįžtu ir prie intensyvesnio knygų skaitymo (o knygų prisikaupė ne tiek jau mažai – bent kelios krūvelės laukia, kada bus perskaitytos). Vakar pabaigiau knygą apie Coca Cola kompaniją. Ši kompanija parduoda sirupą, iš kurio paskui gaminamas pats populiariausias gazuotas gaivusis gėrimas pasaulyje. Iš sirupo pačią Coca Colą gamina ir į butelius pilsto atskiros kompanijos, vadinamieji Coca Cola bottlers, kurie neretai nepriklauso pačiai coca Colos kompanijai. Skaityti toliau…

Ricardo Semler: The Seven-Day Weekend

Nors pradėjau skaityti šią knygą prieš daugiau nei mėnesį, tik šiandien užverčiau paskutinį jos puslapį. Ne todėl, kad ji būtų buvusi neįdomi, o dėl pastaruoju metu mane užgriuvusios atostogų laukimo nuotaikos. Kaip teisingai sakė ImCat, „Septynių dienų savaitgalis“ yra labiau įtikinanti knyga, nei to pačio Semlerio rašytas „Eretikas“, kurią pavarčius nejučia pradedi galvoti, jog tokios aprašomos utopinės vadybos idėjos gali egzistuoti tik Brazilijoje, ir tai tik šeimos versle, kuris nesistengia žūt būt išspausti didžiausią investicijų grąžą savo akcininkams. Skaityti toliau…

Rabbi Joseph Telushkin: Jewish Literacy

Prieš keletą dienų užverčiau paskutinį jau mano minėtos knygos apie žydų kultūrą puslapį. Be to jog knygoje aptariamas žydų požiūris į Bibliją ir jos veikėjus, šioje knygoje aprašomi ir šios tautos papročiai, religiniai ritualai ir tradicijos. Skaitant šią knygą susidarė įspūdis, jog būti religingu žydu yra be galo sudėtinga: tam reikia laikytis begalės (na, ne begalės, o 613) priesakų, nurodytų Talmude, keletą kartų per metus pasninkauti, per Šabą nieko neveikti ir laikytis kitų tradicijų, kurios šiuolaikiniame pasaulyje atrodo jau seniai praradę prasmę. Skaityti toliau…

Eliyahu M. Goldratt, Jeff Cox: Tikslas

Goldratt‘o knyga „tikslas“ romano forma aprašo butelio kakliuko (arba kitaip – apribojimų) teoriją ir jos pritaikymą gamybinėje įmonėje. Knygos pagrindinė idėja – gamybinės kompanijos pirmiausia turi stengtis ne bet kokia kaina mažinti kaštus, o didinti produkcijos srauto paralaidumą ir mažinti atsargas. Jeigu pagrindinis įmonės tikslas būna sąnaudų mažinimas, dažniausia atsitinka taip, jog kaupiasi atsargos, o kompanija nespėja vykdyti užsakymų. Tokia situacija susiklosto todėl, kad gamybos grandinėje būna kokia nors silpniausioji vieta, kuri ir stabdo visą gamybinį procesą: kurios nors staklės nesugeba susidoroti su produkcijos srautu, o kadangi produkcija vis tiek turi pereiti šią gamybos fazę, šios staklės tampa visos gamyklos ribojančiu veiksniu. Skaityti toliau…

W.Chan Kim, Renee Mauborgne: Žydrųjų vandenynų strategija

Į mano rankas pateko ne per seniausiai „Verslo žinių“ išleista knygelė „Žydrųjų vandenynų strategija“, kurioje teigiama, jog labai svarbu įmonėms ieškoti naujų rinkų ir kurti najus produktus, kad būtų įmanoma pabėgti nuo konkurentų. Na, savaime suprantama, jog kompanija, kuri pati susikuria rinką savo produktams ir siūlo klientams tai, ko nesiūlo joks kitas konkurentas, turėtų iš tokios savo veiklos pasipelnyti. Bent jau iki tol, kol jos konkurentai nesusiprotės irgi jos imituoti ir siūlyti panašius naujus produktus. Skaityti toliau…

Tim Harford: The Undercover Economist

Tim Harford knyga „The Undercover Economist“ labai aiškiai ir suprantamai aiškina, kaip ekonomistai supranta kasdieninius reiškinius. Autorius aiškina, kas daugiausiai uždirba iš kavos puoduko, kuris parduodamas geležinkelio stotyje (ne, tikrai ne kavos pupeles auginantis fermeris Lotynų Amerikoje, ir netgi ne kavos pardavėjas, o geležinkelio stoties administracija, kuri nuomuoja šiam pardavėjui patalpas), kaip monopolijos diskriminuoja vartotojus kainomis (na, autorius nemini šių terminų, tačiau pasakoja būtent apie tai), kodėl miestuose būna kamščiai (išorinis poveikis, dėl kurio laisva rinka negali efektyviai egzistuoti), ką gero duoda globalizacija ir kodėl skurdžios valstybės dažniausiai išlieka skurdžiomis (atsakymas paprastas: korupcija). Skaityti toliau…

Stephen R. Covey: The 7 Habits of Highly Effective People

Blogosfera puikiai veikia reklamuodama tam tikras knygas: šiek tiek daugiau kaip prieš metus dėl jos perskaičiau Getting Things Done, o šį kartą ji mane privertė atkreipti dėmesį į S. Covey knygą apie savęs tobulinimą. ši knyga tikrai pasirodė nebloga ir duodanti peno pamąstymams. Pirmą kartą prieš penkiolika metų išleistoje knygoje S. Covey savęs tobulinimui ragina naudoti septynis pagrindinius principus. Pirmasis principas: aktyvus atsakomybės prisiėmimas (proactivity). Dažnai, jeigu nenorime ko nors daryti, bandome prisigalvoti kokių nors priežasčių, kurios lyg ir neleidžia mums atlikti tai, ko mums reikia. Skaityti toliau…

Barton Biggs: Hedge Hogging

Barton Biggs knyga apie hedge fondų valdymą turbūt pati populiariausia tarp pernai metais išleistų knygų apie investavimą. Barton Biggs apie trisdešimt metų dirbo viename didžiausių pasaulio investicinių bankų Morgan Stanley ir vadovavo Morgan Stanley Asset Management kompanijai. Knygoje Barton rašo apie savo patirtį, valdant hedge fondą. Hedge fondas yra toks fondas, kurio investavimo strategija nėra ribojama – jis gali investuoti į bet kokią turto klasę, gali skolintis, gali pirkti išvestines finansines priemones, gali parduoti turtą, kurio neturi (short selling) ir taip toliau. Skaityti toliau…

Richard Branson: Screw it, let’s do it

Šiąnakt skrisdamas lėktuvu suskaičiau trumpą Richard Branson (to, kuris įkūrė Virgin imperiją) knygelę „Screw it, let’s do it“, kurioje aprašoma Bransono gyvenimo filosofija. Bransono nuomone, jis tapo sėkmingu verslininku, nes teigiamai mastė, visada stengdavosi bandyti įgyvendinti įvairiausias idėjas, nebijojo suklysti. Jam nėra žodžio „negaliu“, nes viskas yra įmanoma, jeigu pakankamai stengiesi. Svarbiausia, jog siekiant užsibrėžtų tikslų būtų jaučiamas malonumas – jeigu žmogui patinka tai, ką jis daro, tikėtina, jog jis pasieks toje srityje neblogų rezultatų. Skaityti toliau…

Viktor Frankl: Man’s Search for Ultimate Meaning

Į perskaitytų knygų sąrašą neseniai įrašiau dar vieną Viktoro Franklio knygą. „Galutinio tikslo paieškos“ yra grynai mokslinė knyga, kitaip nei „tikslo paieškos“, kurioje didžiausią įspūdį daro autoriaus gyvenimo prasmės paieškos Aušvitzo koncentracijos stovykloje. „Galutinio tikslo paieškose“ kritikuojama psichoanalizė, ir ypač aklas jos taikymas, teigiama, jog psichoanalizės metodai nužmogina žmogų, paversdami jį tik mechanišku instinktų tenkintoju. Franklis mano, jog sąmonė yra kažkas daugiau nei tik valdomas pasąmonės žaisliukas. Franklis taipogi iškelia idėją, jog kiekviename žmoguje slypi noro suvokti pasaulio esmę pradas. Skaityti toliau…

James Collins, Jerry Porras: Taip kuriama amžiams!

Prieš kokius dvejus metus esu skaitęs Collins knygą „Nuo gero prie puikaus“, kurioje aprašomi jo darytų tyrimų rezultatai: autorius bandė aiškintis, kodėl vienos kompanijos padaro pažangą, o kitos – ne. „Taip kuriama amžiams“ yra jo šiek tiek anksčiau daryto ilgaamžių kompanijų tyrimo rezultatas. Visas knygos išvadas tikrai galima sutalpinti į vieną pastraipą: sėkmingų ilgaamžių kompanijų vadovai retai būna charizmatiniai, jie diegia kompanijos vertybes darbuotojams ir siekia, jog tos vertybės išliktų net pasikeitus kompanijos vadovams; sėkmingos ilgaamžės kompanijos turi viziją, pagal kurią formuojamos kompanijų vertybės, kurios nesikeičia šimtmečiais (vizija turi būti išreiškiama labai paprastai, kaip Disney kompanijoje: linksminti žmones); nepaisant to, jog vizija ir vertybės šiose kompanijose nesikeičia, pati kompanija nuolat turi ieškoti būdų, kaip atsinaujinti ir prisitaikyti prie kintančios aplinkos (tarkim ta pati Disney turi ieškoti vis naujų būdų kaip linksminti žmones, bet niekada neturi pamiršti, jog ji egzistuoja būtent tam, kad linksmintų, o ne, kad, tarkim, didintų investicijų grąžą akcininkams). Skaityti toliau…

Henri Fayol: Administravimas – teorija ir praktika

Ką tik pabaigiau skaityti dar vieną vadybos klasiko knygelę. Šį kartą tai Henrio Fayol‘o knyga apie administravimą. Henris Fayol‘as buvo pirmasis, kuris iškėlė vadybos reikšmę ir svarbą, pastebėdamas, kad kuo aukštesnes pareigas įmonėje užima darbuotojas, tuo jam reikia mažiau specifinių savo specialybės žinių, nes savo darbe jis naudojasi tik savo administraciniais įgūdžiais. Administracija, arba šiais laikais vadinama vadyba, Fayol‘o manymu susideda iš planavimo (planų, strategijos kūrimas), organizavimo (čia įeina hierarchijos įvedimas kompanijoje, atsakomybės padalijimas), koordinavimo (atrodytų, jog Fayol‘o nuomone koordinavimas susideda iš savaitinių gamybinių posėdžių, kuriuose keičiamasi operatyvine informacija ir sustyguojamas skyrių darbas), vadovavimo (nurodymai, ką kam daryti, personalo valdymas, ataskaitų skaitymas) ir kontrolės. Skaityti toliau…

George Soros: Pasaulinio kapitalizmo krizė

Turbūt niekam nereikia pristatinėti George Soros, kuris yra vienas iš sėkmingiausių spekuliantų, hedge fondų valdytojų ir filantropų, skleidžiantis Atviros visuomenėsidėjas. Jo knyga „Pasaulinio kapitalizmo krizė“ buvo parašyta tuoj po Rusijos krizės, ir atspindi Sorošo požiūrį į rinkas bei filosofiją. Tiesa, Sorošo mintys, kurios išdėstytos šioje knygoje buvo nemažai sukritikuotos. Viena iš Sorošo minčių yra socialinių mokslų refleksyvumas, arba kitaip tariant, bet koks tikėjimas viena ar kita teorija vers visuomenės dalyvius turėti vienokius ar kitokius lūkesčius, tad jie ir atitinkamai elgsis: elgsena ir įsitikinimai formuoja lūkesčius, o lūkesčiai formuoja elgseną ir įsitikinimus. Skaityti toliau…

Corinne Maier: sveika, tinginyste

Viena iš valstybinių Prancūzijos skirstomųjų tinklų (Electricite de France – EDF) vadovių Corinne Maier knyga „Sveika, tinginyste“ trumpai buvo tapusi perkamiausia knyga Prancūzijoje. Knygoje rašoma apie tai, koks blogis yra kompanijos – jose žmonės verčiami dirbti, jose visi kalba nesuprantamomis biurokratinėmis kalbomis, kolegos yra visiški kvailiai ir šiaip reikia stengtis darbe nepersistengti, nes atsiduoti darbui ir kompanijai yra parsidavinėjimas. Autorės nuomone, pats faktas, jog darbuotojai turi būti motyvuojami, reiškia, jog jie nenori dirbti, kad jie daro ne tai ką nori, tad tegyvuoja tinginystė ir tik minimalios pastangos. Skaityti toliau…

Malcolm Gladwell: The Tipping Point

Malcolm Gladwell knygą „The Tipping Point“ jau buvau senokai nužiūrėjęs, ir beveik susigundęs ją nusipirkti, tad pamatęs, jog apie ją savo dienoraštyje prabilo ir Juozas, nieko nelaukęs ją iš jo ir pasiskolinau. Ačiū, pukomuko ;) Tipping Point (lietuviškai matyt būtų kažkas panašaus į „lūžio tašką“) knygos idėja – kartais tereikia tik labai mažų pakeitimų ar pastangų, kad viskas pasikeistų. Knygoje kalbama apie tai, kaip sklinda idėjų virusai: idėja užkrėsti tereikia kelis ypatingus žmones, kurie turi daug pačių įvariausių pažįstamų, ir automatiškai ši idėja plačiai pasklis. Skaityti toliau…

Jeffrey Robinson: The Laundrymen

Į mano rankas patekusi Jeffrey Robinson knyga apie pinigų plovimą „The Laundrymen“ pasakoja apie įvairaus plauko pinigų plovimo būdus, kuriais naudojasi tarptautiniai nusikaltėliai, stengdamiesi legalizuoti savo nešvariu būdu uždirbtas pajamas. Nors ši knyga pačioje pradžioje ir labai užkabina, bet greitai ji man atsibodo, nes pasirodė, jog yra parašyta gana padrikai ir ne taip moksliškai, kaip tikėjausi: autorius aprašinėja nusikaltėlių istorijas, bet jos labai trumputės, tarsi kokio nors amerikoniško 25 minutes trunkančio serialo apie nusikaltėlius serijos. Skaityti toliau…

Viktor E. Frankl: Man’s Search for Meaning

Neseniai perskaičiau austrų psichologo Viktoro Franklio knygą „Man’s Search for Meaning“. Šis psichologas yra egzistencinės psichologijos pradininkas, kuris teigia, jog neurozių ir depresijos priežastis dažnai būna gyvenimo prasmės nematymas, o ne Froidiškos seksualumo problemos. Franklis psichologiniu stebėjimus atliko kalėdamas nacių koncentracijos stovykloje ir stebėdamas savo bei kitų kalinių psichiką. Kaliniai koncentracijos stovykloje išgyvena psichologinę problemą: nežinodami, kiek jiems dar liko gyventi, kaliniai negali gyventi rytdiena ir negali turėti jokių tikslų. Kadangi nėra jokių tikslų, nėra ir gyvenimo prasmės, taigi jie tik apatiškai egzistuoja. Skaityti toliau…

Frederick Winslow Taylor: Moksliniai valdymo principai

Vakar pabaigiau skaityti vadybos mokslo pradininko Teiloro klasika tapusį darbą „moksliniai valdymo principai“. Apie Teilorą nekartą teko girdėti universitete, nors pirmą kartą jo pavardę išgirdau mokykloje, per vadybos pamokas: dar pamenu bendraklasiai, besimokydami egzaminui, Teilorą vadindavo moksliniu kasėju, nes jis su chronometru stovėdavo prie anglis kasančių darbininkų ir tirdavo jų judesius. Teiloro mokslinio valdymo principai yra labai paprasti, dabar net atrodantys kaip primityvūs. Bet kadangi iki Teiloro vadybos problemomis nelabai kas domėjosi, tai Teiloro darbai labai reikšmingi. Skaityti toliau…

Nicholas Dunbar: Inventing Money

Pirmoji šiais metais mano perskaityta knyga (hmm, pastaruoju metu kažkaip esu atitrūkęs nuo knygų skaitymo) Nicholas Dunbar istorija apie LTCM, pavadinta „Inventing Money“. Pernai metų rugsėjį jau esu skaitęs knygą apie didžiausio pasaulio istorijoje hedge fondo LTCM šlovės ir fiasko istoriją, tačiau Nicholas Dunbar knyga pasirodė įdomi tuo, jog joje plačiau ir aiškiau išdėstoma matematinė ir ekonominė teorija, kuri pradžioje leido LTCM uždirbti labai gerus pinigus. Negana to, knygoje pasakojama ir apie ekonomikos mokslo atradimus, kurie privedė prie žymiosios Black-Scholes pasirenkamųjų sandorių vertinimo teorijos. Skaityti toliau…

Dievo nuolaužos

Dilbert kūrėjas Scott Adams neseniai išleido dar vieną savo knygą, kuri šį kartą nėra apie juokingą korporacinių varžtelių gyvenimą, o parašyta apie žymiai rimtesnius dalykus – filosofiją, religiją, mokslą ir šiaip požiūrį į pasaulį. Naujoji knyga vadinasi „God’s Debris“, o jos elektroninis formatas platinamas nemokamai. Autorius teigia, jog jis bandė įsivaizduoti, kaip būtų galima paaiškinti filosofinius klausimus remiantis prielaida, jog paprasčiausias atsakymas yra teisingiausias. Čia įvado dalis: Therein lies the thought experiment: Try to figure out what’s wrong with the simplest explanations. Skaityti toliau…

Burrough and Helyar: Barbarians at the Gate

Vis neradau laiko aprašyti praėjusį savaitgalį pabaigtą skaityti knygą Barbarians at the Gate, kurioje aprašoma didžiausio kada nors įvykusio LBO istorija. LBO, arba Leveraged buy-out yra kompanijos pirkimas už skolintus pinigus, skolos užkabinimas ant tos pačios nupirktos kompanijos, jos sutvarkymas, kad ji galėtų atidirbti ir grąžinti skolą. Knygoje rašoma apie RJR Nabisco kompaniją, kuri užsiėmė tabako ir maisto produktų verslu (iš tabako verslo, jai priklausė cigarečių prekiniai ženklai Camel, Winston ir Salem). Skaityti toliau…

Roger Lowenstein: When Genius Failed

Knygoje When Genius Failed: The Rise and Fall of LTCM rašoma didžiausio pasaulyje hedge fondo Long Term Capital Management (LTCM) istorija. Šį fondą sukūrė garsus Solomon Brothers banko obligacijų makleris John Meriwether, 1994 metais surinkęs apie milijardą dolerių pradinėms investicijoms. Tais laikais išvestinės finansinės priemonės finansų rinkose dar nebuvo labai populiarios, ir neduag buvo tokių, kas sugebėdavo jomis pelningai pasinaudoti. LTCM samdė pačius garsiausius matematikus — tarp jo partnerių buvo ir Nobelio premijos laureatai Merton su Scholes, kurie ir sukūrė opcionų (pasirenkamųjų sandorių) vertinimo Black-Scholes modelį. Skaityti toliau…

Sigitas Parulskis: Nuogi drabužiai

Jau senokai norėjau paskaityti kokią nors Sigito Parulskio knygą. Ir visai neseniai paskaičiau. Dabar net nežinau, ar Parulskis visada toks apgailėtinai sarkastiškas, ar čia tokia nuotaika knygoje „Nuogi drabužiai“ sukelta jo skyrybų. Daugumoje knygoje surinktų esė stilius toks, jog primena įmantrias prisigėrusio žmogaus įžvalgas, kurios gali atsirasti galvoje tik tada, kai atsistoti nebepajėgi, tad tenka mąsliu žvilgsniu žiūrėti į butelio likutyje žaidžiančius šviesos atspindžius ir jaustis vieninteliu genijumi, kurio niekas nesupranta. Skaityti toliau…

Joseph Stiglitz: Globalization and its discontents

Ką tik užverčiau paskutinius buvusio Pasaulio banko pirmojo ekonomisto ir 2001 metų ekonomikos Nobelio premijos laureato Joseph Stiglitz apie globalizaciją ir jos keliamas bėdas. Matyt tarp Pasaulio banko ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) yra perbėgusi juoda katė, nes iš esmės tai knyga apie TVF daromas klaidas, siekiant palaikyti pasaulio ekonomikos stabilumą ir TVF peršamą globalizacijos variantą. Sunku nesutikti su autoriumi, jog TVF siūlomas rinkos fundamentalizamas ir šoko terapijos turbūt buvo perdėtos ir daugeliu atvejų atnešė daugiau žalos nei naudos, ir nors autorius stebisi TVF peršamų ekonominių teorijų nenuoseklumu, vėliau pats autorius pateikia versiją, jog TVF politika atrodytų labia nuosekli, jeigu būtų priimama prielaida, jog TVF siekia ne globalinės ekonomikos, o globalinių finansų rinkų stabilumo. Skaityti toliau…

Herbjørg Wassmo: Dinos knyga

Šią knygą perskaičiau jau prieš keletą dienų, bet per visus kraustymusis neturėjau laiko ją dorai aprašyti. Iš tiesų, nieko nebuvau girdėjęs apie šią autorę ir nebuvau skaitęs nei vienos jos knygos, nors kiek žmonių paklausiu, ar kas ją žino, tai visi linkčioja galvomis ir teigia, jog skaitė jos knygas prieš kokius septynerius metus. Ši knyga irgi pateko į mano rankas tik todėl, jog viena bendradarbė sakė, jog tai jos mėgstamiausia knyga. Skaityti toliau…

Jean Francois Catalan: dvasinė patirtis ir psichologija

Tiesą sakant, tikėjausi, jog ši knyga bus bent jau tokia pati įdomi, kaip kad ir mano skaityta Jungo knyga apie religiją, bet šiek tiek suklydau. Jean Francois Catalan yra kunigas, jėzuitas ir psichologijos profesorius, bet ši jo knyga didelio įspūdžio man nesudarė – galbūt dėl to, kad dabar ją aprašinėdamas sunkiai galiu suvokti, kokia gi visgi buvo jos pagrindinė mintis. Atrodytų, jog knyga parašyta gana aptakiai, nesistengiant nagrinėti religijos ir psichologijos klausimą nei iš religijos, nei iš psichologijos pusės, tad atrodytų, jog gaunasi knyga apie nieką. Skaityti toliau…

Gediminas Navaitis: Intymūs pokalbiai (internete)

Neseniai užverčiau paskutinį itin lengvos populiariosios psichologijos knygos „Intymūs pokalbiai“, kurią parašė garsus Lietuvos psichoterapeutas Gediminas Navaitis, puslapius. Ši knyga galėtų būti labai įdomi tiems, kurie nėra skaitę jokių (populiariųjų) knygų apie šeimos psichologiją, santykius, bendravimą, lyčių mąstymo skirtumus ir panašiai, tačiau vis ją skaitydamas galvojau, jog visa tai jau kažkur anksčiau skaityta. Ir iš tiesų, visa knyga yra bent jau kokių dešimties populiariųjų knygų apie žmonių santykius ir gyvenimo būdą santrauka su visomis svarbausiomis ir įdomiausiomis vietomis. Skaityti toliau…

Tony Buzan: lavinkite atmintį

Tony Buzan knygoje „Lavinkite atmintį“, kurią vakar pabaigiau skaityti, aprašomos visokios atminties lavinimo technikos ir duodama krūvos patarimų, kaip geriau viską prisiminti. Keletas dalykų man pasirodė tikrai labai naudingi, ir juos gal būt pasiseks pritaikyti ateityje, tačiau kai kurios siūlomos prisiminimo sistemos mano nuomone kažkokios gremėzdiškos ir įneša daugiau sumaišties nei pagerina atmintį. Tačiau čia gal tik mano toks pirmas įspūdis, galbūt iš tikrųjų naudojant tas atminties sistemas pasiekiami neblogi rezultatai. Skaityti toliau…

Mokslinis vyriškumas

Jau antra diena kaip atostogauju, klausydamas Bethoveno simfonijų, kurias kelias dienas galima parsisiųsti iš BBC svetainės. Tikėtina, kad mano dienoraščio rašymas kelias ateinančias savaites prislops, o ypač už savaitės, kai atitrūksiu nuo interneto, nes važiuosiu pajūrin. Pradėjau skaityti Elisabeth Badinter knygą „XY. Apie vyriškąją tapatybę“, kurioje nagrinėjama vyriškumo tema. Kol kas dar perskaičiau ne itin daug, bet knyga tikrai mane sudomino. Autorė teigia, jog vyriškumas dažnai yra ne įgimtas, o priklauso nuo auklėjimo, negana to, pats vyriškumas skirtingose tautose ir skaitingais laikotarpiais yra suvokiamas skirtingai: antai prieš kelis šimtmečius buvo visai natūralu, jog vyras verktų, o kai kuriose Afrikos tautelėse švelnumas ir taikingumas yra vyriška savybė. Skaityti toliau…

Tom Peters: In Search of Excellence

Ganėtinai keista skaityti knygą žmogaus, kurį lyg ir neakivaizdžiai pažįsti, nes kiekvieną dieną skaitai jo internetinį dienoraštį. Dar keistesnis jausmas apima, kai skaitai jo prieš gerus dvidešimt metų išleistą knygą, kai apie internetinius dienoraščius dar niekas nesvajojo. Taip man atsitiko su Tom Peters knyga „In Search of Excellence“ Ši knyga yra autoriaus (na, dviejų autorių) atlikto geriausių JAV kompanijų vadybos principų tyrimo rezultatas apie 1980-uosius metus. Knygoje skiriama daug dėmesio darbotojų motyvavimui, hierarchijoms (o tiksliau jų nebuvimui) ir panašiems dalykams. Skaityti toliau…

Birutė Galinienė: turto ir verslo vertinimo sistema

Šiaip jau turbūt šios knygos neaprašinėčiau savo dienoraštyje, nes perskaičiau ją ne visai savo noru – tai yra vadovėlis, iš kurio šiandieną laikysiu egzaminą. Bet visgi knyga perskaityta, tad pagal visas tradicijas, reikia ją paminėti ir čia :) Turto ir verslo vertinimas buvo mano pasirenkamas dalykas, kurį rinkausi tikėdamasis kažko naujo ir įdomaus, ką galėsiu pritaikyti ir savo darbe. Bet kaip jau dažnai būna, pasirodė, jog pats dalykas dėstomas labai jau teoriškai, apžvelgiant įstatymus, teisinę bazę, vertintojų asociacijos reikšmę, vertintojų kvalifikacijos rangų struktūrą ir dar ką tik nori, išskyrus patį turto ir verslo vertinimą. Skaityti toliau…

Susan Strange: Valstybės ir rinkos

Užbaigiau skaityti Susan Strange politinės tarptautinės ekonomikos knygą „Valstybės ir rinkos“, kurioje analizuojama ekonomikos ir valstybių galios vaidmuo. Autorė bando paaiškinti, kokie faktoriai lemia, kad tam tikros valstybės turi žymiai daugiau galios pasaulinėje ekonomikoje nei kitos. Išskiriami keturi pagrindiniai faktoriai: saugumo struktūra (tos valstybės, kurios gali užtikrinti saugumą, arba kitaip tariant, užtikrinti taiką, gali diktuoti ir ekonomines sąlygas), gamybos struktūra (tie, kas gamina produkciją, gali daryti stiprią įtaką pasaulio ekonomikai — šiuo metu tai ypač aišku Kinijos atveju), finansų struktūra (tie, kas valdo pasaulio finansus, valdo ir papildomus ekonominės galios šaltinius) ir žinių struktūra (tie, kas turi „know-how“, gali nuspręsti kam tas žinias perduoti, o tai nemaža galia). Skaityti toliau…

Paul Naudon: Masonai

Į perskaitytų knygų lentyną atgulė ir liesa knygelė apie masonus, kurioje aprašoma masonų istorija, jų principai, apeigos ir panašūs dalykai, kurie bendram išsilavinimui tikrai nekenkia. Masonai, pačioje judėjimo pradžioję buvę kažkas panašaus į architektų profsąjungas, vėliau pritraukė labai daug su architektūra nesusijusių žmonių, kuriuos vienijo religingumas ir tolerancija įvairioms idėjoms. Galų gale masonai buvo tapę laisvamanių priebėga, skleidusi lygybės, brolybės ir vienybės idėjas, tačiau kartu ir sauganti senuosius ritualus, kurie daugiau ar mažiau yra slapti ir susiję su Antikos misterijomis, hermetizmu ir kitais įdomiais dalykais. Skaityti toliau…

T.Dreizeris: Stoikas

Užbaigiau paskutiniąją trečiąją Dreizerio trilogijos dalį apie JAV finansininko Kaupervudo (išgalvotą) gyvenimą prieš šimtmetį (ankstesnių dalių aprašymai yra čia ir čia). Tiesą sakant, kuo toliau, tuo man pradėjo vis labiau Dreizerio stilius atsibosti, nes man pačios įdomiausios knygos vietos apie finansines machinacijas tapo minimos tik probėgšmomis, o į pirmą planą iškilo gyvenimo prasmės apmąstymai (o Dreizeris visgi ne pats geriausias autorius, juos nagrinėjantis) ir santykių su moterimis bei aukštuomene problemos. Na, bet jeigu jau vertinti bendrai, tai trilogija visgi buvo įdomi, nes įstengiau ją visą perskaityti ;)

Carlo Carretto: Laiškai iš dykumos

Trumpa knygelė, kurią suskaičiau per vakarą, ir kuri sukėlė šiek tiek įdomių minčių. Carlo Carretto tapo Mažųjų Brolių ordino nariu ir gyveno atsiskyręs Saharoje, o „Laiškai iš dykumos“ yra jo mintys ir filosofija apie tai, ką jis joje rado. Viena svarbiausių ir įdomiausių šios knygelės minčių yra ta, jog Dievo neįmanoma suprasti, jo išprotauti, todėl ir nereikia niekur jo ieškoti bandant pagrįsti jo egzistavimą argumentais ar išvedžiojimais. Pagrindinis dalykas, kurio reikia, tėra tikėjimas ir meilė, o šituos dalykus galima lengviausiai gauti gyvenant paprastai, nesigilinant į teologinius ir filosofinius dalykus, neieškant priekabių kitų žmonių tikėjime, priimant viską paprastai kaip vaikui. Skaityti toliau…

Sigmund Freud: Psichoanalizės įvadas

Pabaigiau skaityti S.Froido paskaitų konspektus apie psichoanalizę. Kadangi tai paskaitų konspektai, tai jie labai lengvo stiliaus, su daug pavyzdžių, nors ten į galą prasidėjo gauruoti išvedžiojimai apie libido ir ego santykius, kurie man kaip neišsilavinusiam psichologijos srityje buvo ganėtinai sudėtingi ir ne itin įtikinantys. Psichoanalizės įvadas pradedamas išsamiu pasakojimu apie riktus („riktas“ – tai toks reiškinys, kai norint pasakyti viena, netyčia pasakoma kita, arba kai netyčia įterpiamas koks nors nebūdingas žodžiui garsas ar panašiai). Skaityti toliau…

Michael Edwards: Raudonas vynas

Gana ilgai jau ieškau kokio nors vadovėlio apie vynus, nes visai norėtųsi daugiau apie juos sužinoti. Michael Edwards knygelę buvo turbūt vienintelė tokia į šią temą išleista knyga lietuviškai, kurią pavyko rasti knygynuose. Perskaitęs ją sužinojau nemažai dalykų: apie vynuogių rūšis, dirvožemio įtaką, gamybos procesą, išlaikymą, ąžuolines statines, raudonųjų vynų gamybos regionus ir t.t. Tiesa, dauguma ten aprašomų vynų yra itin brangūs ir tokie, kur Lietuvos supermarketuose retai rasi, bet šioks toks pradinis įsivaizdavimas apie vynininkystę susidarė. Skaityti toliau…

Filomena Taunytė: Laimingas senelių gyvenimas

Perskaičiau Filomenos Taunytės humoreskų knygą „Laimingas senelių gyvenimas“, bet labai dideliu humoru ji tikrai netryško. Ar bent jau aš nesuprantu, kad pabėdavojimai, paburnojimai ant valdžios ir daktarų gali būti juokingi. Viena mintis visgi stipriai lindo į galvą, skaitant tą knygą: tie pagyvenę žmonės yra kažkokie niurzgos, neturintys gyvenimo džiaugsmo, jie laukia, kad visi už juos viską padarytų, pateiktų ant lėkštutės, o jie nori tik patarinėti. Na, jokiu būdu nesakau, kad taip iš tikrųjų mąsto pagyvenę žmonės, bet bent jau tokios nuotaikos šioje knygoje tikrai pastebimos. Skaityti toliau…

Carl Gustav Jung: Psichologija ir religija

Perskaičiau jau antrąją knygą, susijusią su psichologija. Šį kartą tai Karlo Gustavo Jungo paskaitų apie religijos reikšmę psichologijoje konspektai. Viena svarbiausių minčių šioje knygoje yra ta, jog psichologiniu požiūriu, religija yra labai svarbi žmogui, nes ji duoda tvirtumo einant per gyvenimo sunkumus. Jungas teigia, jog visai nesvarbu, ar dievas yra, ar jo nėra, svarbu yra išgyvenimas, kurį patiria žmogus religijoje. O kadangi šis išgyvenimas yra teigiamas, tai reiškia, jog tikėjimas irgi yra teigiamas dalykas. Skaityti toliau…

Verena Kast: Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu

Šiandien pabaigiau skaityti turbūt pirmąją savo su psichologija susijusią knygą. Nors gal ji labiau susijusi su psichoanalize, nei su psicholigija. Turiu pripažinti, jog jos pradžia man nelabai patiko, kažkur per vidurį ji man tapo labai įdomi, o pačioje pabaigoje jau viskas buvo tiek susipynę, jog sunkiai atrinkau apie ką ten rašoma. Visgi reiktų kokio nors paprastesnio įvado į tas psichoanalizes :) Iš šitos knygos supratau, jog psichologija yra radikaliai skirtingas mokslas kitiems, mano šiek tiek ragautiesiems: kaip pakankamai tiksliųjų mokslų gerbėjui man joje trūko būtent tikslumo. Skaityti toliau…

Dale Carnegie: Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms

Savaitgalį suskaičiau Dale Carnegie knygą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, apie kurią buvau girdėjęs jau seniai, tačiau mane visad atbaidydavo keistas jos pavadinimas, kuris atrodytų lyg ir pranašauja, jog tarp knygos viršelių slėpsis lėkštas tekstas savimi pasitikėjimą praradusiems žmonėms. Šį kartą visgi nusprendžiau šią knygą paskaityti, juolab, kad lygiai tokias nuostatas apie šią knygą turėjo ir Paul Graham, tačiau jam knyga patiko. Tiesa, ši knyga tikrai lengvo stiliaus, bet jos turinys įdomus, kupinas pavyzdžių, ir moko vieno svarbaus dalyko: bendraujant su kitu žmogumi, reikia bent jau pabandyti įsijausti į jo padėtį, į jo mąstyseną. Skaityti toliau…

Dan Brown: Angelai ir demonai

Perskaičiau Dan Brown knygą „Angelai ir demonai“, tačiau ji kažkodėl per daug manęs nesužavėjo. Gal būt netgi kaip tik priešingai, ji pasirodė ganėtinai paviršutiniška ir „popsinė“. Galbūt tai buvo dėl to, jog paskutiniu metu skaičiau daug Umberto Eco, o jo netgi grožiniai kūriniai atrodo gilesni, su labiau apgalvotomis detalėmis, juose tiesiog alsuoja istorija, tuo tarpu Dan Brown kūriniuose pagrindinę vietą užima veiksmas, o istorija minima tik kaip fonas, kaip tam tikras apvalkalas. Skaityti toliau…

Umberto Eco: Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje

Vakar baigiau skaityti pirmą mokslinę Umberto Eco knygą, su kuria man teko susidurti. Iki šiol skaičiau tik grožines šio autoriaus knygas (Rožės vardas, Baudolinas, Fuko švytuoklė), o jose mane labiausiai žavėjo būtent labai detalus istorijos pasakojimas su labai puikiai atskleistu viduramžių gyvenimu ir mąstymu. Kaip teigia pats Umberto Eco, rašydamas Rožės vardą, kurio veiksmas vyksta vienuolyne, jis pirma nusibrėžė šio vienuolyno planus, ir tas vienuolynas ilgai gyveno jo mintyse, kol jis buvo perkeltas ant popieriaus: gerai apmąstytos detalės ir sudaro kūrinio pagrindą. Skaityti toliau…

T.Dreizeris: Titanas

Šiandien ryte kažkaip nelabai miegojosi, tad pribaigiau antrąją T.Dreizerio trilogijos dalį „Titanas“. Šią knygą skaitau jau ilgokai, ir ji man pasirodė mažiau įdomi nei pirmoji jos dalis. „Titane“ gal būt daugiau aprašyta finansinė kova per savivaldybės pareigūnų papirkinėjimus, ir žymiai mažiau pačios biržos machinacijų. Na, liko dar trečia dalis, „Stoikas“, kuri irgi laukia savo eilės.

David Allen: Getting Things Done

Perskaičiau gerbiamo Juozo Šalnos man paskolintą knygelę, dėl kurios iš proto eina pusė Amerikos (kita pusė eina iš proto dėl Atkinso dietos), ir kuri turėtų padėti nudirbti visus darbus. Iš esmės ši knygelė pakankamai įdomi, nors labai daug naujo gal ir nesužinojau, nes pono Alleno metodai buvo man žinomi iš įvairių internetinių dienoraščių. Bet iš tikrųjų ta knygelė šiek tiek įkvepia bent jau minimaliai pradėti organizuotis darbus, susitvarkyti savo stalą, aplinką, išmesti krūvas popierių, kuriuos kaupiu nuo pirmo kurso (o gal ir nuo darželio laikų) ir panašiai. Skaityti toliau…

Michael J. Gelb: Norėčiau mokėti daryti stebuklus

Michael Gelb knyga „Norėčiau mokėti daryti stebuklus“ yra apie Leonardo da Vinči mąstymo būdus, jo būdą stebėti gamtą, ugdyti savo kūrybiškumą ir gausinti savo žinias. Pati ši knyga gal nieko labai naujo ir nepasako, tačiau tikria įkvepia. Ją perskaitęs nori išpūsti ausis, atmerkti akis, giliau įkvėpti aplinkos kvapus ir naujai pažvelgti į pasaulį: ir pažvelgti taip, kad su kiekvienu kvėptelėjimu, garsu ar akies obuolio pasukimu išmoktum apie pasaulį ką nors naujo, ugdytum savo pojūčius ir jais mėgautumeisi. Skaityti toliau…

Milan Kundera: Pokštas

Kai baigiau skaityti Milano Kunderos knygą „Pokštas“, dar nelabai buvau suvokęs, kokia buvo šios knygos pagrindinė mintis. Tik vėliau geriau pagalvojęs, priėjau išvados, kad galbūt ja galėtų tapti noras išryškinti, jog tuos pačius faktus žmonės interpretuoja visiškai skirtingai. Bent jau tokia mintis pasikartoja mažiausiai trijose knygos vietose: ją atitinka ir pats herojaus pokštas, dėl kurio jis buvo išmestas iš partijos, ir herojaus bei Liucijos meilės istorija, ir herojaus kerštas siekiant suvilioti svetimą moterį. Skaityti toliau…

T. Dreizeris: Finansininkas

Ką tik perskaičiau paskutinius porą finansininko puslapių. Pirmojoje T.Dreizerio trilogijos dalyje „Finansininkas“ rašoma apie 19 amžiaus antroje pusėje Filadelfijoje gyvenusį biržos maklerį, kuris kartais ne visai teisėtais būdais manipuliuodavo kainomis ir spekuliuodavo miesto iždo pinigais. Savaime suprantama, man labiausiai patiko biržos gyvenimo aprašymai, finansinių machinacijų ir operacijų mastai bei metodai (kurie iš esmės nelabai pakitę iki šių laikų). Įvykus krizei, kurią sukelia Čikagos gaisras, ima braškėti šio maklerio repo sandoriai ir jam tenka pasiskelbti nemokiu, o dėl to, kad suviliojo vieno iš reikšmingų bei įtakingų žmonių dukterį, tenka už finansinius nusikaltimus sėsti ir į kalėjimą. Skaityti toliau…

Kaari Utrio: Ievos dukterys

Ką tik baigau skaityti paskutinius Kaari Utrio knygos „Ievos dukterys“ puslapius. Visą knygą perskaičiau jau turbūt praėjusiais metais, o šiems metams buvo likę tik tie keli paskutinieji puslapiai. Knyga tikrai man patiko, nes ji parašyta apie mane dominančius dalykus, bevik moksliniu stiliumi. Tiesa, kartais visgi berods išlenda šioks toks rašytojos neobjektyvumas, nes ji visgi yra moteris, rašanti tų visada prispaustų sutvėrimų — moterų — istoriją. Nors gali būti, kad man taip tik taip atrodo todėl, kad aš pats esu priešingos lyties, ir manyje pačiame giliai įsišakniję seni stereotipai. Skaityti toliau…

Apie rojų ir galią

Visgi esu ganėtinai atsilikęs nuo naujųjų MySQL technologijų, nes sugebėjau taip viską sugadinti bandydamas pakeisti koduotes, jog praradau keletą dienoraščio įrašų (na, tam tikrus sumaitotus backupus turiu, bet manau, jog neverta jų gaivinti, nes tie įrašai nebuvo labai reikšmingi). Tas MySQL 4.1.7 su savo collations ir kitais naujais dalykais mane įveikė. Gal būtų ir neįveikęs, bet kažkaip nesinori pastaruoju metu pusę dienos praleisti prie manualų, kai tai nesusiję su tais dalykais, kuriuos turėčiau daryti gyvenime. Skaityti toliau…

Hayek apie socializmo apskaitą

Toliau vis skaitau F.A.Hayek straipsnius apie ekonomiką ir jos tvarkymą. Kadangi pats F.A.Hayek yra liberalizmo teoretikas, visomis keturiomis stojantis laisvos rinkos ir tobulos konkurencijos pusėn, tad visai nenuostabu, kad sugalvoja labai įdomių minčių apie socializmo blogumą. Tiksliau sakant, ne apie patį blogumą, o tiesiog apie paties socializmo neįmanomumą. Jo nuomone, viena didžiausių socializmo bėdų yra tame, kad jeigu panaikiname rinkos mechanizmą, tai nebetenkame ir kainų, kurios realiai yra nustatomos konkurencinėje aplinkoje. Skaityti toliau…

Mokslo paradigmos, individualizmas ir makroekonomika

Šiandien neįtikėtinai daug laiko praleidau skaitydamas įvairius mokslinius dalykus, kuriuose kaip visada galima surasti įdomių minčių ir įžvalgų. Ryte teko į rankas paimti Thomas S.Kuhn rašliavas apie metamokslą, o tiksliau apie mokslo vystymąsi ir mokslines paradigmas, jų pokyčius, bei to reikšmę „normaliajam“ mokslui bei mokslinėms revoliucijoms. Pagrindinė T.Kuhn idėja yra tame, kad mokslas vystosi labai tolygiai, tik labai nežymiai praplėsdamas savo žinojimo ribas iki tol, kol pasiekia tokį lygį, kai egzistuojanti mokslinė paradigma nebepajėgia paaiškinti naujai sutiktų reiškinių ir nebesugeba išspręsti naujų problemų. Skaityti toliau…

Tarp fizikos ir teologijos

Pateko man į rankas Česlovo Kavaliausko straipsnių knyga „Tarp fizikos ir teologijos“. Pats autorius yra jau miręs iškilus kunigas ir mąstytojas, išvertęs iš senovės graikų kalbos Naująjį Testamentą. Knyga gana sudėtinga, bet įdomi, ji pilna idėjų apie netiesinį Jėzų, Giodelio teoremų svarbą ne vien krikščioniškajai bei ir apskritai filosofijai ir pan. Knygoje visur bandoma pasakyti, kad filosofija be matematinio ar loginio pagrindo yra niekam verta, ir turėtų būti laikoma tik pamąstymais, o ne rimtu mokslu. Skaityti toliau…